Koks savanorių ginklų likimas?

TV3, “Savaitės komentarai”
2006 birželio mėn. 13 d.

Tuo metu, kai valdžios koridoriuose vyksta aršūs mūšiai, o batalijose už postus vieni krenta, o kiti vėl kyla į kovą, visada atsiranda tūnančių apkasuose ir laukiančių signalo griebtis bet ko – galbūt ir ginklo. Pasiryžusių ginti įsivaizduojamus idealus ar mylimą politiką, o dažnai patriotizmu tik dangstantys savo interesus ar net kriminalinius nusikaltimus.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Juk paskutinis bandymas griebtis ginklų ir versti teisėtą valdžią buvo visai neseniai, jau atkūrus nepriklausomybę.

Vos prieš trylika metų Jono Maskvyčio vadovaujami savanoriai griebė šautuvus ir pasitraukė į Pakaunės miškus. Tiesą sakant, ginklų Lietuvoje niekada netrūko. Ir ne tik paliktų ar užkastų po antrojo pasaulinio karo.

Kad paslėptų ginklų yra, neabejoja nei 93-iųjų įvykių dalyviai nei teisėsaugininkai.

“Kad neteisėtai laikomų sprogmenų, šaudmenų, ginklų, sprogstamųjų medžiagų yra, tuo visiškai neabejoju. Tačiau kokie mastai – man tai nėra žinoma”, – sako generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras JASAITIS.

“Tikrai tikiu, kad vyrai turi kažką kažkur užsikasę. Nes vieni jau ir pamiršę, kur užsikasė, galbūt ir taip yra, ir nenori jau prisimint net tokių dalykų. O protingi žmonės Nemune viską palaidojo”, – mano atsargos kapitonas Jonas JUODIS.

Vien Kauno apskrityje yra 400 savanorių, daugiau ar mažiau prisidėjusių kuriant Lietuvos kariuomenę. Kas pasakys, kiek iš jų buvo protingi, ir ginklus atidavė valstybei ar jais atsikratė? O kiek nepriklausomybės pradžioje įgytą amuniciją saugo dar ir šiandien?

Sakoma, jei šautuvas užtaisytas, jis ir ant sienos pakabintas kada nors iššaus. O jei sprogmenys padėti ne vietoje, pavyzdžiui, daugiabučio rūsyje, kas garantuos, kad vieną gražią dieną į orą neišlėks apie juos nė neįtariantys namo gyventojai?

Savus gina

Taip prieš porą savaičių vos neatsitiko Kaune, kai Partizanų gatvės penkiaaukščio namo sandėliuke, kilus gaisrui, ėmė sproginėti šoviniai. Po kelių dienų išsigandusių gyventojų iškviesta policija, o kartu su ja ir atvykę išminuotojai po sudegusių šovinių gilzėmis aptiko labai pavojingų sprogmenų – heksogeno, kitaip dar vadinamo „jūros mišiniu“. O sandėliuko savininko, buvusio savanorio Jono BUKSO bute toje pačioje laiptinėje kratos metu rado detonatorių.

Išvydęs prie savo namų pareigūnus, savanoris atrodė nustebęs ir pasipiktinęs. Kauno ugniagesiai apie daugiabučio rūsyje degusius šaudmenis nieko nepranešė policijai. Kai po kelių dienų gaisro židinyje buvo rasti sprogmenys, o savanorio bute – detonatoriai, Kauno prokurorų nurodymu šį įvykį iš viso buvo stengiamasi nuslėpti nuo visuomenės.

Buvusio kariškio bendražygių manymu, sprogmenis ir šaudmenis savo namų sandėliuke Jonas BUKSAS galėjo pasidėti nepriklausomybės pradžioje. Tuomet, kai jų gauti buvo nesudėtinga, o apie ginklų apskaitą besikuriančioje mūsų šalies kariuomenėje nebuvo nė kalbos.

„Jis kažkada yra buvęs savanorių kuopos vadu. Tais laikais visi turėjo visko. Nes buvo pasakyta – pirkit. Ne per laikraščius, bet mums tiesiai, savanoriams, nes mano tarnybos pradžia SKAT’e buvo sakoma – pirkit, paskiau priduosit – sumokėsim pinigus. Nes labai bloga buvo ginkluotė, buvom vos ne lazdom ginkluoti. Ir kiekvienas norėjom kažką turėti- kad galėtumėm ir apsiginti, ir kažką padaryti priešui”, – aiškina J. JUODIS.

Neseniai Krašto apsaugos ministerijos žinion perleisto Karo muziejaus direktoriaus pavaduotoju dirbančio Kauno savanorius vienijančios organizacijos vadovo įsitikinimu, ginklai patriotams – kaip žaisliukai.
Susidarė įspūdis, kad viešumo vengiančios organizacijos vadovui kur kas labiau negu taikių gyventojų saugumas rūpi apginti bėdon patekusio savanorio munduro garbę. Jeigu reikės – ir teisme.

Kaip kadaise gynė ginklų prekyba įtartą patį Joną MASKVYTĮ. Ir šiuo metu gina pernai sulaikytą nelegaliu ginklų laikymu ir gamyba įtariamą buvusį Seimo narį Algirdą PETRUSEVIČIŲ, kuris ginklais besidominčiųjų kauniečių sluoksniuose geriau žinomas pravarde Berankis.

“Išspręs, bus teismas – nuteis. Jeigu bus teismas, tai mes eisim, ginsim, kaip gynėm J.MASKVYTĮ. Mes privalom gint savanorius. Tai kaip profsąjunga savotiška. Jie moka nario mokestį, jie dalyvauja renginiuose”, – aiškina Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Algirdas MARKŪNAS.

Bet šioje organizacijoje pageidaujami ne visi. Nevengiantys rėžti tiesą į akis yra šalinami.

„Kol kas dar raštiško patvirtinimo negavau, kad mane išmetė… Bet manau, kad už teisybę, jeigu šiais laikais meta iš visuomeninės organizacijos, tai ta teisybė yra perdaug tikra teisybė”, – sako J.JUODIS.

Tad kokia gi ji – nepriklausomybę iškovojusių savanorių teisybė? Ne tokia graži, kaip galbūt jie patys norėtų. Pagražinta melu ir aptaškyta savųjų krauju. Juk ir tarp 93-iųjų Pakaunės maištininkų buvo visokių žmonių.

Vieni nuoširdžiai tikėjo kovojantys už laisvę gyventi, jų manymu, teisingiau. O galbūt kažkam tai tebuvo kova už laisvę daryti nusikaltimus. Nes gal ne visi atsispyrė pagundai lengvai prieinamus ginklus parduoti.

J.ABROMAVIČIAUS nužudymo mįslė

Savanorių munduras, deja, vis dar aptaškytas ir nužudytojo bendražygio – Juro ABROMAVIČIAUS krauju. Bendraminčiai neabejoja, kad tai buvo politinė žmogžudystė. Sutapimas ar ne, bet ji buvo įvykdyta iškart po to, kai surinktą informaciją apie Pakaunės maištą ir Bražuolės geležinkelio diversiją savanoris perdavė patiems aukščiausiems šalies pareigūnams.

„Aš galvoju – už tai, kad Juras atskleidė perdaug visų reikalų, labai perdaug žinojo ir jį reikėjo greitai ir staiga… Toks sutapimas yra. Kada jis nusiuntė visą medžiagą tuo metu krašto apsaugos ministrui Stankevičiui, kitą dieną ar dar po dviejų dienų išlėkė į orą. Ir buvo slepiama, kad gauti dokumentai. Paskiau atsirado”, – pasakoja J.JUODIS.

Kaip rašė to meto spauda – ir tos informacijos niekas kol kas nepaneigė – Juras ABROMAVIČIUS žuvo susprogdinus po jo automobiliu padėtą galingą heksogeno užtaisą. To paties heksogeno, kitaip dar vadinamo „jūros mišiniu“, kuris savanorių rūsiuose, kaip paaiškėjo, mėtosi dar ir šiandien.

Kaip pripažįsta generalinė prokuratūra, būtent šį sprogstamąjį užtaisą yra ypač pamėgę ir pastaruosius keliolika metų dažnai naudoja nusikaltėliai.

“Sprogdinimų, panaudojant heksogeną Lietuvoje nuo 90-ų metų ir vėliau, yra labai daug, taip kad, jei sakykim, ir J. ABROMAVIČIAUS atveju buvo padaryta su heksogenu, tai vargiai galima būtų sieti tą įvykį Kaune”, – sako G.JASAITIS.

J.ABROMAVIČIAUS nužudymo tyrimas nenutrauktas. Kur klaidžioja kadaise savanorių į Pakaunės miškus išnešti ir negrąžinti ginklai ir sprogmenys, tyliai aiškinasi generalinė prokuratūra.

Įtarimai neteisėtu ginklų laikymu ir prekyba šiemet buvo mesti ne tik buvusiam Seimo gynybos komiteto nariui A.PETRUSEVIČIUI, bet ir antrojo departamento, kitaip tariant – kontržvalgybos žvalgu dirbančiam Jonui ZAJANČKAUSKUI.

Tačiau sklinda kalbos, kad patyrę vilkai ir šįsyk išsisuks – ginklų prekyba įtarti buvę savanoriai keičia parodymus, o prokurorams trūksta įrodymų. O J.ABROMAVIČIAUS byloje šiandien, kaip ir prieš devynerius ar prieš penkerius metus, vis dar nenustatyti nei vykdytojai, nei užsakovai.

“Na kalbant apie Juro ABROMAVIČIAUS bylą tai galiu aš tik tiek pasakyt, kad ikiteisminis tyrimas jis vyksta, nes dabar baudžiamajam procese nėra galimybės sustabdyti tyrimą jeigu nenustatyti asmenys”, – dėsto G.JASAITIS.

„Aš manau, kad kažkas tai stovi už nugaros, kažkas “dengia” tuos reikalus, neleidžia prokurorams visa jėga išvystyti veiksmo. Bet tikiu teisėsauga, garbės reikalas yra ir prokuratūros, ir saugumo, ir tos pačios policijos – jų buvusį kolegą pakėlė į orą.

Tikiu, kad jie, savanoriai, kurie žino tuos įvykius, arba eiliniai žmonės, kad jie susiskambins su prokurorais, o jie atrinks pelus nuo grūdų. Ir manau, kad tas veiksmas turėtų greitai įvykti. Nes kitaip mes visi turim kažko tai saugotis, nes būsim bet kurią akimirką pakelti į orą.“, – mano J.JUODIS.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *