Iš netiesos negali gimti tiesa…

Su partijos „Tvarka ir Teisingumas“ pirmininku Valentinu Mazuroniu apie politinę krizę Lietuvoje, jos kaltininkus ir galimas pasekmes

Viščiukų praregėjimas

– Apie mirusius arba gerai, arba nieko. AMB buvo toks blogas Premjeras, kad tos Vyriausybės darbų negalima tęsti – net ir Artūras Paulauskas seka populistines pasakėles apie kažkokią naują valdžios kokybę, nors tą naują kokybę jis turėjo galimybę pademonstruoti būdamas AMB Seimo pirmininku?
– Aš nesu nei amžiną atilsį LDDP ar šiandienių socialdemokratų simpatikas, tačiau tai, kas vyksta dabar, išėjus arba išmetus iš premjerų Algirdą Mykolą Brazauską, atspindi pačias blogiausias mūsų valstybės politinio elito mentaliteto savybes. Vieniems jūsų minimas AMB gali daugiau patikti, kitiems gal mažiau, tačiau tai buvo žmogus, kuris dirbo mūsų valstybei, kuris padarė Lietuvai pakankamai daug gerų darbų, neginčiju, gal kai ką galėjo padaryti ir geriau, nei padarė, bet vos tik spėjo ponas Brazauskas užverti Vyriausybės kabineto duris, oponentai pradėjo jam klijuoti etiketes – girdi, tarybinio palikimo simbolis ir taip toliau. Pikčiausia, jog tai darė tie patys jo buvę klapčiukai , kurie „Komjaunimo tiesoje“ šlovino Lietuvos kompartiją, aš jau nekalbu apie Artūro Paulausko baleriniškus viražus ir tuos, kurie dar visai neseniai vadino jį stabilumo Lietuvoje garantu. Taigi visi politiniai viščiukai praregėjo, visi tapo aiškiaregiai. Tai rodo, kad mūsų politinė sistema ne tik gripuoja, bet labai rimtai serga….
– Liga mirtina?
– Tai giluminiai procesai, kurių nesustabdžius Lietuvai gali būti blogai. Vien laikinais susitarimais situacijos nepakeisi – reikia valstybei giluminių pokyčių. Politinė Lietuva serga. Gal ir mirtina liga. Tai parodys laikas.

Landukai arba skylakamščiai

– Per šešiolika nepriklausomybės metų sugebėjome išsiugdyti tik tokį politinį mentalitetą?
– Per šešiolika metų į politinį elitą sulindo visi tie arba didžioji dalis tų, kurie visą gyvenimą tik ir sugebėjo prilįsti. Jei šiandien pažiūrėsime į politinį mūsų elitą, prie kurių aš priskirčiau ne tik politikus, bet ir dirbtinai sureikšmintus taip vadinamus didžiojo dvaro politologus ir kai kuriuos politinius apžvalgininkus, tai pamatysime, kad šitų žmonių šaknys siekia tarybinius laikus. Jų mąstymą  formavo anoji struktūra – lenininis komjaunimas, lenininė kompartija, lenininės profsąjungos, kurių reikalavimas buvo vienas – ištikimai tarnauti dvarui, kuriame dirbi, taigi ištikimai tarnauti loviui ar loveliui. Tai, kad jie formavosi ir augo tada, savaime nėra blogis – kitur jie ir negalėjo formuotis, tačiau kai jie staigiai verčia kailį, bukai ima neigti tuos, kuriems tarnavo, taigi savo kinį, o nesugeba matyti gyvenimo realijų, atrodo juokinga, dirbtina ir paprasčiausiai nekorektiška. Tad imi tokiais pranašais nebetikėti.
– Spiria sau į užpakalį?
– Aš manau – spiria į užpakalį mūsų valstybei. Nuo to juk ir prasideda pačios didžiausios blogybės Lietuvoje – dvigubi standartai. Kol mes viešai nepripažinsime, kad mes nepriklausomoje Lietuvoje nuo pat jos atkūrimo daugelį sprendimų padarėme vadovaudamiesi dvigubais standartais, jei, grubiai šnekant, o švelniai išsireiškiant, mes pagaliau viešai nepripažinsime, jog mes turime neteisėtai išrinktą prezidentą ir neteisėtai nuverstą prezidentą bei daugelio kitų panašių dalykų, tol mūsų valstybė plūduriuos it plaukiojant sala, kuri neturi pamato, tai yra sąsajų su žeme – pamatai, ant kurių stovi mūsų šiandienė valstybė, yra grįsti melu ir dvigubais standartais
– Gal jie, tie dvigubų standartų ideologai, ir patys netiki tuo, ką kalba?Gal jie tik tarnauja, o ne dirba, tik šiandien tarnauja jau kitam ponui?
– Gali būti ir taip, todėl viskas taip netikra – lyg sapnuose.

Politinių manekenų dažymas

– Šiandien „Proveržis“ – vakar švarios rankos, saulėlydis, saulėtekis  ar kitoks politinis niekalas, kuris baigėsi jų pagimdytojų krachu ir valstybės ekonomikos sužlugdymu, žmonių nusivylimu valdžia ir krašto valdytojais.
– Yra lietuvių liaudies patarlė – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Esmė ne pavadinimai. Esmė – tie patys žmonės vadovaujasi tais pačiais metodais, tom  pačiom formom, kurių esybė – tikslas pateisina priemones. Jųjų tikslas – sėdėjimas valdžioje. Vardan to jie pasiryžę padaryti, ką tiktai nori. Imkime tą patį Artūrą Paulauską. Per dvi geras savaites jis iš kairės nulėkė į dešinę ir spėjo su savo pamokslais grįžti atgalios. Jis gali kritikuoti bet ką. Tikslas vienas – grįžti į valdžią, kuri išsprūdo iš rankų. Aš jau seniai sakiau – Artūras Paulauskas ir Andrius Kubilius yra broliai dvyniai. Broliai dvyniai yra ir jų partijos. Tikslas – valdžia. Toks ir „Proveržio“ tikslas. Aš jau nekalbu apie Petro Auštrevičiaus politinę grupuotę. Lietuva ir jos žmonės jiems – tik tarp kita ko. Jie nori valdyti…
– Taigi vyksta politinių manekenų perdažymas ar persidažymas?
– Pridurčiau – senų manekenų perdažymas ar persidažymas prieš kaukių balių, kuriame kaukės akimirksniui nukrenta ir vėl atsiduria savo vietose. Šitaip primityviai kvailinami Lietuvos žmonės, tai yra mūsų tauta. Visi vaidina. Vieni išmokę savo roles, kitiems kažkas diktuoja, treti tik žiopčioja, nes nemoka žodžių ar yra užmiršę namuose kalbos padargus…

Amatas – versti valdžią

– Lietuvoje pastaraisiais metais atsirado įprotis – bet kokia proga versti valdžią, ir prie to jau pripratome. Tauta, atrodo, labai sunkiai pergyveno Rolando Pakso politinę egzekuciją, o sulaukusi Artūro Paulausko egzekucijos, tiktai nuplojo plojo rankomis, o AMB ir Zigmanto Balčyčio politinės egzekucijos net nepastebėjo – nepasigirdo jokių protesto balsų.
 Ar gerai, kad priprantama prie šitokių dalykų? 
– Vienas iš šliaužiančio valdžios užėmimo detalių yra būtinybė žmones padaryti viskuo abejingais, niekuo netikinčiais, neturinčiais vilties, kad ką nors toj sistemoj galima pakeisti – tai yra nupilietinti pilietį ir tautą. Tai šešiolika metų ir daroma. Beje, prieš tai tas piliečių nupilietinimo procesas be jokios pertraukos vyko penkiasdešimt metų – turiu galvoj laikotarpį iki dainuojančiosios revoliucijos. Dainuojanti revoliucija suteikė žmonėms viltį – žmonės veržte veržėsi į mitingus, į piketus, sakė kalbas, kūrė planus, ėjo į Baltijos kelią – ėjo todėl, kad suprato, kad gali kažką pakeisti toje sistemoje ar net pakeisti pačią sistemą. Ir pakeitė. O kai tie patys dainuojančios revoliucijos chorvedžiai metodiškai ėmė tiems patiems žmonėms kirsti per rankas kasdieniu melu, sugedusiais kompiuteriais, jų išrinktų žmonių diskreditavimu ir brutaliu sunaikinimu (ačiū Dievui, kol kas tik politiniu, bet nežinia, kas bus toliau, jei važiuosime tame pačiame vežime), žmonėms praėjo noras būti aktyviems, ir tai yra tikslas, kurio šiandien siekiama.
Tai žiauri tautos egzekucija.
– Taigi politinių egzekucijų metai – nuverstas prezidentas, nuverstas Seimo pirmininkas, nuverstas dar nepaskirtas premjeru laikinasis premjeras. Kas sekantis? Valdas Adamkus? Ar ne laikas jam pačiam susiprasti ir pasitraukti, ypač išaiškėjus, už kokius nuopelnus Lietuvai jis suteikė Lietuvos pilietybę Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui. O Valdo Adamkaus vaidmuo ardant buvusį kabinetą idant galėtų sukurti savo – vaivorykštinį? O jo viešas demonstravimas, kad nėra visiems lygus ir teisingas, ko iš prezidento reikalauja mūsų Konstitucija, kai jis primygtinai spaudžia Seimą ir jos frakcijas, kad keturioliktoji Vyriausybė būtų sudaryta be partijos, už kurią Lietuvos žmonės rinkimuose atidavė daugiausia balsų?
– Aš jokiu būdu nesutinku statyti į vieną gretą Jo Ekscelencijos Prezidento Rolando Pakso ir buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko. Prezidentas Rolandas Paksas buvo nuverstas juodosioms jėgoms išsigandus, kad jis krašte gali padaryti realias permainas, taigi gali realiai pakeisti Lietuvos gyvenimą, o Artūras Paulauskas buvo išvytas paprasčiausiai dėl to, kad jis tapo visiems nebereikalingas. Jo net saviškiai jau nebegalėjo pakęsti, todėl išvarė ir be jokių skrupulų pakeitė į kitą.
– Ir visai buvo nesvarbu į ką?
– Todėl tas, į ką Artūras Paulauskas pakeistas, nemanau, kad yra didelis mūsų politinis atradimas – nei kažkas nauja, nei kažkas brangu, ką reikėtų išsaugoti būsimoms kartoms…
– Negirdėjau, kad kas nors jį, Artūrą Paulauską, užjaustų dėl prarasto posto. 
– Eilinė kadrų kaita, dėl ko Lietuvoje nei šilčiau, nei šalčiau…
– Nesakyk. Gegužė ir birželis buvo šalti – net žirniai nedygo…
– Ir tik tiek bėdos…
– O kur didesnė bėda?

Lietuvos žolės ir piktžolės

– Be abejonės – Valdas Adamkus. Kol mes visi visutėliai nesuvoksime ir suvokę garsiai nepasakysime tautai, jog tai žmogus, kuris neteisėtai išrinktas Lietuvos prezidentu (bent jau pirmą kadenciją), kol mes nesuvoksime, jog tai yra žmogus, kuris neatstovauja Lietuvos patriotiniams interesams, o tarnauja kitų šalių ir jų vadovų interesams, tol mes ir gyvensime kaip gyvename. Gal kai kam šitaip ir gyventi gerai. Lietuvai, manau, ne. Aš nebandau ginti ir nebandau teisinti Darbo partijos kai kurių veiksmų ir poelgių. Bet ar ji viena šitokia? Per galvas buvo nuvilnijęs gandelis, kad iš juodosios partijos kasos pinigų rinkimams buvo gavęs Petras Auštrevičius. Libcentristų vadas Artūras Zuokas skalbia savo kailį teismuose, dėl jo veiksmų buvo sudaryta ir dirbo Seime Laikinoji parlamentarų komisija, kuri padarė atitinkamas išvadas, ir tos išvados nebuvo jo naudai. Socialdemokratų, konservatorių ir paulauskininkų atstovai susitepę “Rubicon group” taukais ir jų tauta nebeišrinko į Seimą, nors jie jame buvo ne eiliniai balsuotojai. Tokios skaudžios yra mūsų realijos.
Kita vertus, teisingumo dėlei turiu pasakyti viena – kol galutinio verdikto netarė teismas, žmogaus kaltu vadinti negalima – žmogaus kaltumą ar nekaltumą, iškilus konfliktui, turi teisę nustatyti tik teismas, o ne prezidentas, tu ir aš…
– Kas kaltas, kad yra šitaip?
– Tas pats Valdas Adamkus, nes jis, būdamas ne visiems lygus ir teisingas,  nusižengia Konstitucijai, o savo simpatijomis ir antipatijomis vadovaudamasi bando net keisti rinkėjų valią, taigi bando statyti politinę sistemą ne pagal tai, ką rinko ir išrinko Lietuvos žmonės, o kaip atrodo jam asmeniškai ar kaip jam kažkas pataria. Tas kelias veda į niekur. Jei tokiu būdu bus bandoma suformuoti Lietuvos politinę valdžią, tai šitai valdžiai yra užtikrintas krachas, o valstybei – nestabilumas, nes Lietuvoje yra užtektinai sveikų politinių jėgų, kurios neleis niekinti jų valios ir daryti iš jų, Lietuvos žmonių, plastmasinius manekenus. Žmonės mato ir supranta, kas vyksta, nors ne visada tai rodo. Lietuvis jau toks yra – jis tyli, dantis sukandęs,  žiūri, mąsto, nuduoda, kad yra viskam abejingas, bet vieną dieną ryžtingai pasako savo nuomonę ir padaro tai, kas reikia padaryti. Tikiuosi, laukti mums liko neilgai…  
Ir ne tiktai mums – visai Lietuvai, jei ir toliau save laiką elitu politikai elgsis neišmintingai…
– Česlovas Juršėnas prieš Zigmanto Balčyčio politinę egzekuciją Seime kalbėjo: „Neklysta tas, kas nedirba“. Kodėl iš tokios aukštos tribūnos skubame pateisinti blogą darbą? Blogą darbą reikia peikti, o blogai dirbantį valstybės pareigūną vyti lauk.
– Zigmas Balčytis čia niekuo dėtas – jis yra politinių intrigų, tarp kitų – ir socialdemokratų partijos viduje, auka. Aš jau nekalbu apie Valdo Adamkaus, konservatorių bei kitų partijų pokiliminius suokalbius bei intrigas. Niekas kol kas realiai neieškojo sąlyčio taškų – visi ieškojo duobių, ir į jas mūsų Seimas iki kaklo įsmuko. Jei ne dar giliau. – Kokio premjero reikia Lietuvai? Kokie turėtų būti pirmieji to premjero žingsniai? Ar tik sudaryti kabinetą ir atsisėsti to kabineto aukščiausiojoje kėdėje? Ar yra toks žmogus Seime, jei net devynios jo frakcijos negali susitarti, kas tiktų į Lietuvos ūkio vadovus? Jei tokio žmogaus nėra Seime, tai gal toks žmogus yra Lietuvoje?
– Kokio reiktų Premjero ir kokios Vyriausybės Lietuvoje? Mums reiktų Premjero, kuris būtų tikras mūsų krašto patriotas, tik, žinoma, ne Prūdo-Bugailiškio tipo, apie kokį kai kas dar svaičioja. Lietuvai reikia Premjero, kuriam prioritetas būtų mūsų valstybės stiprinimas, mūsų valstybėje gyvenančių žmonių, o ne kokios nors jų politinės grupelės, gerbūvio ir gerovės kėlimas. Deja, šiandien aš tarp tų didžiųjų politinių jėgų, kurios yra Seime, atvirai pasakysiu, nematau tokio žmogaus ar politinės partijos, kurios būtų neįtakojamos, kurios, priimdamos politinį sprendimą, nesidairytų į Rytus ar į Vakarus, o gal net ir už okeano ar į vietines struktūras. Aš manau, kad šiandieniame Seime tokio Premjero nėra, todėl tokios politinės daugumos, kokios iš tikrųjų reikėtų Lietuvai, sudaryti neįmanoma. Bet manyčiau, jei būtų ryžtingai atsisakyta visų tų politinių intrigų, tų visų politinių ambicijų, kuo labai sunku patikėti, nes tai įsisenėjusi liga, jei bendram darbui būtų pakviestos visos politinės jėgos, išeitis nebūtų nerasta. Valdas Adamkus tarsi ir turėtų tokią mintį, bet kai jis ima aiškinti, kas geras, o kas negeras, kam vakarėliuose galima gerti šampaną, o kam tiktai pamazgas, iš to gero noro išeina tik pikta politinė parodija. Jei ir toliau bus šitaip, tai Lietuva pustrečių metų iki rinkimų bus priversta murdytis toje politinėje makalynėje, kurią užmaišė tas pats Valdas Adamkus, ir mes, kaip valstybė, labai daug prarasime. Aš turiu galvoje Europos Sąjungos paramą Lietuvai, nes tai yra paskutinis mūsų šansas: jei Sąjunga toliau plėsis, mums parama aiškiai mažės – juk viskas dalinama iš vieno puodo, todėl gali atsitikti taip, kad mes turėsime mokėti Briuseliui daugiau, nei gausime iš jo. 
Beje, dėl to Sąjungos plėtra susirūpinusios visos aljanso šalys ir jų vadovai, išskyrus, deja, mūsų Valdą Adamkų…
– Jei taip, kas mūsų laukia?
– Dėl tokių vargo politikų kaip Valdas Adamkus, Andrius Kubilius ir kai kurie socialdemokratų ideologai mes ir toliau būsime priversti murkdytis politinių intrigų purve, o dėl to kaltinami bus visai kiti mūsų politiniai sluoksniai ir visai kitos valstybės. Jie pagaliau turi suvokti, ką daro, ir prisiimti visą politinę atsakomybę už krašto ateitį.
– Ir kas iš to, kad prisiims tą atsakomybę? Kur ją padės pasiėmę? Ar bent už vieną pragaištingą savo žingsnį kokia nors politinė partija juridiškai yra atsakiusi?
– ?!

Už derybų durų?

– O gal Vyriausybės formavimą reiktų pradėti iš kito galo? Seimas ar kažkokia Laikinoji komisija parenka ministrus, ir tų ministrų partijos sudaro Seime valdančiąją koaliciją? Juk tai, kad prezidento nurodymu dėl kažkokios koalicijos tariasi tik socialdemokratai ir konservatoriai, o jų blokų vadovai palikti už durų, yra keista ir nesuprantama. Tai vėl politinių jėgų skaldymas, o ne vienijimas, ir tai visą prezidentavimo kadenciją kažkodėl daro Valdas Adamkus.
Koks gali būti to darymo galutinis rezultatas?
– Seime yra trys žmoningos frakcijos, iš kurių bent jau dvi turėtų tarpusavyje susitarti. Visai nesvarbu, katros didžiosios partijos susitars – konservatoriai su socialdemokratais ar socialdemokratai su Darbo partija. Akivaizdu yra, kad konservatoriai su socialdemokratais ar su Darbo partija tikrai nesusitars, ypač dabar, ir kol Valdas Adamkus nebaigs savo vaivorykštinių žaidimų, tol Lietuvoje bus politinis chaosas. Visą atsakomybę už politinį neapibrėžtumą ir tai, kas nedora vyksta politiniame krašto gyvenime, turi prisiimti Valdas Adamkus.
– Pakartosiu savo klausimą: „Kas iš to, jei prisiims?“ Tai yra retorinis klausimas, į kurį, žinoma, beprasmiška atsakinėti.
– Blogai, kai tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai, tiek Valdas Adamkus virš Lietuvos valstybės interesų yra iškėlę asmeninius, grupinius ar politinius interesus, nors svarbiausi yra valstybės interesai, nes jie liečia visą tautą. Svarbiausia šiandien kuo greičiau suformuoti maksimaliai stabilesnę Vyriausybę, o stabilumo pagrindas gali būti tik vienas – tas politinis blokas ir ta Vyriausybė turi maksimaliai atspindėti praėjusių Seimo rinkimų rezultatus. Nėra kito kelio. Kas to nemato, yra politiškai aklas.
– Ar Seimas ir Valdas Adamkus supranta, kad Lietuvai reikalinga vyriausybė, ir tai, kad laikinoji vyriausybė – tai ir laikinoji Lietuva?
– Jei į pirmą vietą keliamas ne Lietuvos žmonių politinės valios pareiškimas, ne rinkimų rezultatai, o visai kiti dalykai, gal tie politikai ir supranta, kad Lietuvai reikalinga stipri Vyriausybė, tačiau tas jų supratimas nėra pagrindinis – jie turi kažkokių kitokių ambicijų, siekių ir tikslų.  

Stiprios Vyriausybės baimė?

– O gal Valdas Adamkus jau bijo stiprios Vyriausybės?
– Sunku pasakyti, ar pats Valdas Adamkus, ar jo aplinka kažko bijosi, ar kažkas įsivaizduoja, kad gali tokiais būdais keisti situaciją Lietuvoje, stumdyti žmones kaip šachmatų figūras pagal savo akį ir protą, bet kad šiandien vyksta nenormalūs procesai ir tiems nenormaliems procesams vadovaujama iš baltųjų rūmų Simono Daukanto aikštėje ar iš kur nors kitur, yra akivaizdu.
– Per praėjusius Seimo rinkimus Lietuva balsavo už kairiąsias jėgas, o Valdas Adamkus nori, kad Lietuvai vadovautų dešiniųjų vyriausybė…
– Aš apskritai neskirstyčiau politinių jėgų į gerąsias, blogąsias ar dar kažkokias kitas. Lietuvos žmonės, matydami vienas ar kitas politines jėgas, savo nuožiūra pareiškė joms pasitikėjimą. Patinka ar nepatinka man Darbo partija ir jos lyderis Viktoras Uspaskichas, tačiau per praėjusius rinkimus žmonės balsavo už tos partijos kandidatus – taigi tauta suteikė jiems mandatą ketveriems metams, ir jie turi teisę dalyvauti mūsų krašto politiniame gyvenime. Taigi jie turi teisę parodyti, ką gali padaryti, ir bet koks jų teisių dirbtinis varžymas ar politinis sprogdinimas yra antikonstitucinis. Tai pirmiausia yra nepagarba Lietuvos žmonių valiai.
– Ką į Premjerus siūlytų Jūsų frakcija ir ką siūlytų į prezidentus vietoj atsistatydinusio ar atstatydinto Valdo Adamkaus?
– Prezidento kandidatūrą mūsų partija turi, ir, manau, kad geresnio prezidento kaip Rolandas Paksas, kuris neteisingai ir neteisėtai nešvaraus perversmo būdu buvo pašalintas iš savo pareigų, šiandienėje Lietuvos situacijoje nėra ir būti negali. O kas dėl Premjero – turi būti visų politinių jėgų susitarimas. Tas žmogus turėtų tenkinti ne tiktai mūsų frakciją, ir visai yra nesvarbu, ar tai būtų konservatorius, ar socialdemokratas, ar nepriklausytų jokiai partijai – svarbu, kad būtų doras ir veiklus žmogus. Aš negalėčiau pasakyti to žmogaus, apie kurį galvoju, pavardės – būtų neprotinga, bet patikėkite, tokių žmonių tiek mūsų partijoje, tiek visoje Lietuvoje iš tikrųjų yra. Jų tiktai niekas neieško, nes esame įpratę virti savo sultyse…
– Ir paskutinis klausimas – kur mūsų visų bėdų priežastys?
– Atsakysiu vienu sakiniu – iš netiesos negali gimti tiesa. Prarastoji tiesa turi būti be jokio pykčio ar dantų griežimo atstatyta. Jei norime gyventi dorai, tai privalome padaryti, jei norime plūduriuoti netiesoje – plūduriuokime…
– Per tą valandą pataršėme ne vienos politinės partijos kailį. Bet štai, pasirodo, ir Jūs iš pono Viktoro gavote pinigėlių. Taigi perkama ir Jūsų “Tvarka ir Teisingumas”?
– Mes nei perkami, nei parduodami. Tuo pačiu ir aš, kaip tos partijos pirmininkas. Tai eilinis melas ar eilinė provokacija, su kuo mūsų partija ne pirmą ir, manau, ne paskutinį kartą susiduria. Aš jokių pinigų nei iš pono Viktoro, nei iš jo satelitų nesu nei prašęs, nei gavęs. Galiu dėl to prisiekti Seimo salėje ar kitoj iškilioj vietoj, padėjęs ranką ant Konstitucijos ar Biblijos…
Tuo klausimu, beje, yra išplatintas viešas mūsų pareiškimas…
– Taigi politinės egzekucijos tęsiasi?
– Toks juodas mūsų gyvenimas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *