LRT blokuoja informaciją

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) kultūros komiteto pirmininkas Kazimieras ŠIAULYS.

Iš vis dažniau minimų žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje kaip vieną svarbiausių išskirčiau piliečių teisės į informaciją ir nuomonių raiškos apribojimą.

Atkreipkite dėmesį į Lietuvos radijo žinias (ypač savaitgaliais) ir sužinosite, kad mūsų kraštas… apmiręs, čia niekas nevyksta ir žmonės nieko neveikia.

Įsijunkite Lietuvos televizijos diskusijų laidą ir jūs nelyginant nykštukai atsidursite viešpaties vedėjo tribūnos papėdėje arba prastai darbui pasiruošusio tardytojo kabinete.

Linksmiausias generalinis televizijos nežiūri

Tokio linksmo LRT generalinio direktoriaus kaip Kęstutis PETRAUSKIS tikrai nebuvo. Kad tai ne prasimanymas, o teisybė, atskleisiu keletą epizodų iš LRT Tarybos ir administracijos susitikimo su Nacionalinės premijos laureatais.

Rašytojas V. MARTINKUS sako, kad televizija turi turėti vertybių strategiją, tačiau kažkas ją nuo kojų pastatė ant galvos – K. PETRAUSKIS šypsosi. Fotomenininkas A. SUTKUS klausia, kodėl nėra laidų apie šeimos vertybes, kodėl gimnazistai pjauna vienas kitą – K. PETRAUSKIS šypsosi.

Literatūros kritikui V. SVENTICKUI svarbi ne „žvaigždė“, o laidos vedėjo sugebėjimas atskleisti pašnekovą, nes televizijoje jis norėtų matyti Lietuvą – K. PETRAUSKIS šypsosi. Skulptorius V. KRUTINIS priekaištauja, kad nacionalinė televizija dirba kaip komercinė ir nesiorientuoja į tą nišą, kuri neužimta – K. PETRAUSKIS ir vėl šypsosi. Tada LRT Tarybos narė, Atviros Lietuvos fondo direktorė D. VILYTĖ nieko neišmanantiems Nacionalinės premijos laureatams paaiškina: direktorius televizijos nežiūri, ji jam neįdomi.

Kai 56 Seimo narių grupė neseniai pasirašė pareiškimą LRT Tarybai, Seimo pirmininkui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui dėl K. PETRAUSKIO nušalinimo, generalinis direktorius pasišaipė iš pareiškimą pasirašiusių „veikėjų“, kad jie nemokantys gyventi demokratinėje Lietuvoje ir neteisėtai kišasi į LRT darbą.

Ar LRT moka gyventi demokratijoje?

Mes jau žinomi ir kaip silpnos pilietinės visuomenės, silpnų partijų, silpnų profesinių sąjungų šalis, nes vieną dieną į Vilnių atvyksta Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto atstovai ir pareiškia, jog norėtų mus kaip pirmokėlius pamokyti dialogo su visuomene. Išties būtų tikra gėda, jei nebūtų išeities mokytis kalbėti su visuomene patiems.

Man iškart prieš akis iškyla iš tos pačios visuomenės lėšų išlaikomas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Juk pati svarbiausia visuomeninio transliuotojo priedermė ir yra dialogas su visuomene, tautos pilietinės ir etinės savimonės ugdymas. Kaip vykdomas LRT įstatymo 3 straipsnis „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos veiklos principai“, kuriame būtent ir pažymima, kad LRT privalo stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, visuomenės moralę ir pilietiškumą, vadovautis nešališkumo, žodžio ir kūrybos laisvės principais?

Deja, abi pagrindinės Lietuvos televizijos politinių pokalbių laidos – E. JAKILAIČIO „TV forumas“ ir A. SIAURUSEVIČIAUS „Spaudos klubas“, stebina totalitarizmu ir pernelyg dideliu įsijautimu į „ketvirtosios valdžios“ vaidmenį.

Matome tuos pačius dresuotus laidų dalyvius, žinančius, kada ir kiek kalbėti, kada sustoti ir kada pakelti galvą į aukštybėse įsitaisiusį laidos vedėją.

Drąsesni ištaria bent vieną gynybinę frazę „leiskite pabaigti“ ir dar gali keletą žodžių pridėti. Tačiau ar tai diskusijos, ar tai debatai?

Kur antikinės demokratijos forumo televizinis ekvivalentas, kuriame galėtų laisvai mąstyti ir reikšti nuomonę visuomeninių organizacijų, profesinių sąjungų nariai ar šiaip aktyvūs ir turintys ką pasakyti piliečiai? Iš jų dažniausiai girdime tik D. KUOLĮ. Kodėl tarp ekspertų negirdime A. GAIŽUČIO, R. GRIGO, Just. MARCINKEVIČIAUS, P. RUDALEVIČIENĖS, K. STOŠKAUS… Kur mokyklų, mokinių parlamento, jaunimo organizacijų ir studentų sąjungos, žymiausių Lietuvos pedagogų balsas?

Vadinamieji televizijos tiltai per LTV pasirodo tik ypatingomis tarptautinių forumų ir rinkimų rezultatų skaičiavimo progomis. Vasarą visuomeninis transliuotojas turėtų ne Palangoje dūdą pūsti, o statyti TV tiltus Lietuvos miestelių aikštėse ir išklausyti, parodyti, kaip ten žmonės gyvena. Deja, socialiniai reportažai, rimti analitiniai pokalbiai keičiami į mistifikuotas muilo diskusijas.

A. SIAURUSEVIČIUS, pavyzdžiui, vieną nepaprastai „išmintingą“ klausimą: „Ar Darbo partija linkusi derėtis dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro posto atidavimo atskilusiai frakcijai?“ gali dešimtį kartų kartoti pokalbio dalyviams ir ištempti nieko nepasakančią valandos trukmės politinės rutinos laidą. Kartą A. SAUDARGAS, neapsikentęs dėl vis to paties pateikiamo klausimo, įsakmiai atrėžė: „Aš jums jau atsakiau“, bet užtat vėliau „Spaudos klube“ jo nebemačiau.

Net dvi savaites LRT transliavo laidas (vakarą – televizija, rytą – radijas), kuriose vis tie patys konservatorių ir socialdemokratų partijos atstovai tariamai diskutavo apie naujos plačios koalicijos sudarymą. Kas bent kiek žino šių partijų kilmę, jų raidą ir buvusių bei dabartinių lyderių ambicijas, iškart suvokė, kad tokia koalicija negalima. Tačiau „derybininkai“, esą atsižvelgę į prezidento iniciatyvą, išdailintomis balso intonacijomis, delikačiais žvilgsniais ir gestais vaidino LTV spektaklį. Deja, ir toliau buvo didindama visuomenės politinė depresija, nes privatus televizijos kanalas tuo metu rodė toliau tęsiamas nelegalias statybas, o švietimo biurokratija – kad neturime nė vieno sąžiningo žmogaus, galinčio užtikrinti valstybinių brandos egzaminų dokumentų slaptumą.

Kitu blogu LRT dienotvarkės precedentu laikyčiau šeimyninį „Lietuvos ryto“ (R. VALATKA, R. SOTVARIENĖ), UAB „Ekstra“ žurnalas (V. VASILIAUSKAS) ir UAB „Spaudos televizija“ (E. JAKILAITIS) bloką. Jeigu tokią praktiką įteisintume, tai, manyčiau, turėtų būti ne tik „Lietuvos ryto“, bet ir kitų leidinių grupių, regioninės bei katalikiškosios spaudos informacijos ir nuomonių raiškos blokai.

Nepaisant atskirų vertingų ir įdomių žurnalistų nuomonių, vis dėlto nuolatinis informacijos ir nuomonių teikimas šeimyniniais blokais, po kuriais gali slypėti tam tikri interesai, pažeidžia visuomeninio kanalo pliuralizmo ir piliečių teisės gauti nešališką ir įvairią informaciją principus. Jeigu šeimyniniam informaciniam blokui vadovauja arba daro įtaką kuris nors visuomeninio transliuotojo tarybos narys, tai, manyčiau, viešųjų ir privačių interesų konfliktas neišvengiamas.

Informacija – piliečių nuosavybė

Taryba yra aukščiausioji LRT valdymo institucija, kuri, vykdydama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, turėtų atstovauti visuomenės interesams ir prižiūrėti, kaip nacionalinis transliuotojas visuomenės interesus tenkina. Tačiau jei pilietinė bendruomenė silpna ir nereikli, galbūt netgi nežino savo teisių informacijos sklaidos ir visuomenės nuomonės formavimo klausimais, visuomeninio transliuotojo tarybos darbas – tikras malonumas, nes ji iš tikrųjų visuomenei neatsiskaito. Todėl remiantis Europos Parlamentinių Asamblėjų rezoliucijomis, vertėtų priminti keletą pamatinių žurnalistikos etikos punktų.

LRT ir apskritai žiniasklaida nėra jokia „ketvirtoji valdžia“ (tai tik garbinga metafora, medalis už žiniasklaidos indėlį kuriant demokratijas) ir pati totalitariškai negali formuoti visuomenės nuomonės. Tik pačių žmonių balsas yra teisėtas ir iš tiesų atspindi ir kristalizuoja visuomenės nuomonę ir etines normas. Nei žurnalistai, nei transliuotojai, leidėjai neturi informacijos nuosavybės teisės. Informacija priklauso piliečiams.

Kai tiesioginė (dalyvaujamoji) demokratija dar tik kalasi ir LRT čia nedaug ką nuveikė, turime atstovaujamąją (kad ir kokia ji būtų) demokratiją. Todėl politikai (ypač Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas) šiuo metu yra vienintelė reali jėga, galinti paskatinti visuomeninį transliuotoją prisiimti visuomenei naudingesnių įsipareigojimų, kad jis iš tikrųjų vykdytų savo misiją

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *