Jie nužudė Jurą Abromavičių

Jie nužudė Jurą Abromavičių

Adolfas STRAKŠYS

juras317.jpg

Politkalinys Stasys Stungurys, parašęs mums apie tai, kaip pralaimėjusios Seimo rinkimus politinės jėgos, o jei tiksliau – politiniai avantiūristai devyniasdešimt trečiaisiais rengė Lietuvoje ginkluotą perversmą, paragino pasidomėti šia plačiau neeskaluota tema.
Devyniasdešimt antraisiais Vytautas Landsbergis Aukščiausiąją Tarybą paleido šventai tikėdamas, kad apvalys parlamentą nuo buvusių komunistų, kurie telkėsi apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir galės vienvaldis valdyti Lietuvą. Karštligiškai buvo rašoma Konstitucija vienam žmogui. Prezidentas – be viceprezidento. Premjeras – be vicepremjero. Tik Seimo pirmininkas – su vienu pavaduotoju, nes kitaip būtų neįmanoma sudaryti valdžios struktūrų.
Sudemokratinti Konstituciją stengėsi socialdemokratai – Vytenis Povilas Andriukaitis įrodinėjo savo tiesas net rankoves atsiraitęs, šaltą ir karštą prakaitą nuo kaktos braukdamas ir vieną kitą vienvaldišką tezę iš Konstitucijos teksto pavyko išbraukti ar patobulinti – Konstitucija tapo demokratiškesnė, ji buvo priimta visos tautos referendume, be rimtesnio ir gilesnio tautos svarstymo – viename susitikime Ginkūnuose pabandžiau vienu kitu Konstitucijos straipsniu suabejoti, ir man buvo mestas gelžbetoninis kaltinimas – tu prieš Vytautą Landsbergį, kurio pavardė po Konstitucija?

Tai istorija, tai mūsų praeitis.

Bet rinkimus laimėjo probrazauskiškos jėgos jau pirmajame rinkimų ture. Buvo aišku, kuo baigsis ir antrasis turas. Vienas valdančosios klikos emisaras išvažiavo į užjūrį – pasiklausti, kaip Amerika žiūrėtų į tai, jei Lietuvoje ekskomunistai ginklu būtų neprileisti prie valdžios. Jam buvo atsakyta trumpai, bet aiškiai – pasaulis tada Lietuvos nesuprastų, o nesupratęs nusigręžtų nuo jos.
Tuomet emisaras pasakė prakalbėlę apie demokratinius rinkimus Lietuvoje, gavo tautos gyvuliams šerti 500 tonų kukurūzų ir grįžo į Lietuvą, kur valdžią į savo rankas jau ėmė Algirdas Mykolas Brazauskas.
Prie jo durų pirmas iš Vytauto Landsbergio ministrų uždusęs atbėgo Audrius Butkevičus. Jį pamatė Gediminas Kirkilas ir pranešė Algirdui Mykolui.
– Tegu palaukia, – pasakė jis.
Audrius Butkevičius su savo kariuomene prastovėjo gal valandą, o gal netgi dvi. Tuomet jį priėmė Gediminas Kirkilas.
– Lietuvos kariuomenė liks ištikima Lietuvai, – atraportavo Audrius Butkevičius.
Po kelerių metrų, pralaimėjus ekskomunistams, tai jam atsirūgo kalėjimu.
Seimo struktūros buvo kuriamos labai vangiai. Pirmasis posėdis vyko slogiai ir nervingai. Seniausias Seimo narys Juozas Bulavas, kuriam buvo pavesta pradėti pirmąjį posėdį, painiojosi, nes buvo matyti – jaudinasi. Vytauto Landsbergio komanda blokavo visą darbą. Algirdas Mykolas Brazauskas, išrinktas Seimo pirmininku, automatiškai turėjo tapti laikinai einanču Prezidento pareigas – dešiniukai neleido jo pavaduotojui Česlovui Juršėnui į pagalbą išsirinkti bent vieną pavaduotoją – to, girdi, neleidžia daryti Konstitucija, kurią referendumu priėmė Tauta.
Dešiniukai, beje, darė viską, kad Algirdas Mykolas Brazauskas būtų renkamas Seimo pirmininku iš vieno kandidato – jie laidė replikas apie Liaudies Seimo pirmąjį posėdį keturiasdešimtaisiais. Išgelbėjo socialdemokratas Aloyzas Sakalas – pasiprašė būti antruoju kandidatu į Seimo pirmininkus, aiškiai žinodamas, kad pralaimės.
Pagal išankstinį susitarimą jis, beje, turėjo būti Seimo pirmininkas. Algirdui Mykolui Brazauskui buvo numatytos premjero pareigos. Prezidentu buvo numatytas Stasys Lozoraitis – jo kalbinti toms pareigoms į Varšuvą, be Vytenio Povilo Andriukaičio, buvo išvykęs ir kompartijos atstovas Justinas Karosas.
Bet korektyvas į šį užkulisinį valdžių pasidalijimo planą įnešė rinkėjai – jie į Seimą išrinko visą LDDP sąrašą.
Vytautas Landsbergis Seimo posėdį stebėjo tylomis, bet galėjai suprasti, kokie katinai ar katės pjovėsi jo galvoje. Iki šiol jis nebuvo pratęs pralaimėti – dabar pralaimėjo. Jis net užmiršo pasveikinti Algirdą Mykolą su Seimo pirmininko postu. Padarė tai gal po gero pusvalandžio, o gal dar vėliau.
Posėdis užsitęsė iki sutemų. Ateinu į rūbinę parlamento bunkeryje – ten visa buvusioji Vyriausybė. Ji Seime jau nebeturi kabinetų, tad paltus pasikabinusi kartu su svečiais. Vyrai pametę veidus. Sutrikę. Dar valdžioje – ir jau ne valdžioje. Darius Kuolys aiškina Algirdui Saudargui, Užsienio reikalų ministrui:
– O kas būtų, jei mes imam ir nededam tautos mums duotų įgaliojimų?
– Vaikeli, – paguodžia jį Algirdas Saudargas.
Ką tam vaikeliui dar aiškina, nebesiklausau – nepadoru yra valdžios vyrų kalbų slapta klausytis – prisiklausiau viešų.
Bet įgaliojimus teko grąžinti – toks demokratijos ritualas.
Tada prasidėjo nepriklausomybės akto ieškojimai – Vytautas Landsbergis jį kažkur paslėpęs ir neatiduoda, nors tai yra ne jo, bet valstybės neįkainojamas turtas. Pagaliau, kažkieno perkalbėtas, pasako, kur tas Aktas yra – jis atsiduria jam prideramoje vietoje.
Lietuvoje tvyro kažkoks tikrumas-netikrumas. Sklinda pašnibždos – Vytautas Landsbergis taip lengvai valdžios neatiduos“

Slaptai vieną naktį“

Iki išnaktų užsisėdime viename Šiaulių miesto kabinete. Gerokai po vidurnakčio išeiname lauk. Debesuota. Karts nuo karto kyšteli nosį mėnuliukas. Nustėrstu – kažkokie vyrai susikūprinę krauna į automobiliuko bagažinę automatus. Krauna ne po vieną – krauna glėbiais. Kas gali įvykti, jei ginklai kraunami į automobiliukus po vidurnakčio, kai valdžia įmigus?
Dabar sužinau – Šiauliuose buvo sukrauti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ginklai ir juos slapta išsidalino. Kai ginklai dalinami slapta, jie slapta ir turės šaudyti“
Į Lietuvą atskrenda Čečėnijos Prezidentas generolas Džocharas Dudajevas. Naujoji valdžia sutrikusi – ji Džocharo Dudajevo nekvietė. Bet ar tolimos šalies Prezidentas į tolimą svečią šalį skris nekviestas? Tai kas kvietė? Pasirodo, Vytautas Landsbergis, dar būdamas parlamento pirmininku. O kad pakvietė, naujajai valdžiai nepasakė. Ir vizito datos nepasakė.
Džocharo Dudajevo vyriausybinis lėktuvas suko ratą po rato viršum Vilniaus ir Baltarusijos ir vis negauna leidimo tūpti. Vytautas Landsbergis krizena į saują, o Audriaus Butkevičiaus automatininkai jau apsupę Vilniaus oro uostą – su ginklu rankose sutinka kovojančios Čečėnijos Prezidentą.
Pasaulis trauko pečiais.
Vytauto Landsbergio grupė Seime reikalauja pripažinti Čečėniją, o kai valdžia nesutinka to daryti, tai landsberginiai organizuoja negirdėtą neregėtą šiame margame pasaulyje politinę akciją – jei Lietuvos valstybė nesutinka pripažinti Čečėnijos, tai ją gali pripažinti atskiros seniūnijos – ir prasideda, atsiprašant, Čečėnijos pripažinimas“¦
Beje, kai į valdžią grįžta dešinieji, Vytautas Landsbergis tos akcijos nebetęsia, ir Lietuva Čečėnijos per ketverius dešiniųjų kadencijos metus nepripažįsta.
Visa tai buvo pavadinta keistu vardu – nepaklusnumo akcijos.

Demokratiniai rinkimai – po karinio perversmo

O paskui po Vilnių pasklinda politinis anekdotas – ateina pas Genadijų Konopliovą Tautininkų vadas Rimantas Smetona ir prašo penkių milijonų litų.
– Kam tau šitiek pinigų, Rimantai? – klausia Genadijus Konopliovas.
– Perversmą darom, – paaiškina Rimantas Smetona. – O po perversmo skelbiam demokratinius Seimo rinkimus“
– Berniuk, – pasakęs jam Genadijus Konopliovas, – kas po karinio perversmo daro Seimo rinkimus?!
Aš turėjau progos apie tai pasikalbėti su Genadijumi Konopliovu.
– Durnių durniai, – atsakė man tas keistas išminčus, po kelerių metų tragiškai baigęs savo gyvenimą. – Durnių durniai“
Nes kas po karinio perversmo rinkimus rengia?
Mąstydamas apie tai važiuoju į Kuršėnus, kur gyvena Joana Abromavičienė – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinės štabo viršininko Juro Abromavičiaus mama.
Juro Abromavičiaus nebėra – jis buvo žiauriai nužudytas devyniasdešimt septintųjų sausio paskutinę dieną.
Karine kalba kalbant – tą dieną Jurui Abromavičiui buvo įvykdytas mirties nuosprendis, nors apie tai niekas neišdrįsta balsu kalbėti – gali būti įvykdytas mirties nuosprendis ir tam, kas apie viešai prabils, nes tie, kurie tai daro, su priemonėmis nesiskaito
Taigi važiuoju į Kuršėnus.
Susitinku su Joana Abromavičiene Vėlinių popietę. Ji ką tiktai grįžusi iš Kauno – iš susitikimo su sūnumi Juru, kuris palaidotas Kauno kapinėse. Ant sekcijos dega vėlinių žvakė. Juras žvelgia į jos gyvą liepsnelę. Man šalta Lietuvoje, per sapnus jis dažnai guodžiasi Mamai.
Ir mudviejų pokalbis apie jį, jos sūnų Jurą, kuris niekada nebepravers šito buto durų, neapkabins, nepaguos, nepaplos per petį, savo delnais nesušildys jos delnų. Nes jo delnai jau šalti – kaip ir visų, išėjusiųjų į mirusiųjų ar žuvusiųjų karalystę. Juras ten išėjęs aiškiai per anksti.

2.jpg

Kodėl? Apie tai mudviejų pokalbis.
Daug ką aš iš Motinos lūpų išgirsiu pirmą kartą. Todėl prašau žudikų vieno – nežudykite Juro Motinos už tai, ką jinai man papasakojo ir ką dar žino, ko nepapasakojo. Nes Motina turi teisę žinoti. Motina turi teisę būti gyva istorijos liudytoja, nes ji pati yra istorija. Ji jau seniai atleido jums, žudikai, nes žino vieną paprastą ir skaudžią tiesą – nužudytojo nebeprikelsi, nors ir kokiomis bausmėmis žudikai būtų nubausti“
Ir Motina pasakoja, ką jai sūnus vos ne pro ašaras pasakojo – juk jo, Juro, rankose buvo atsidūręs Lietuvos likimas, ir kažin kiek šiandien būtų beprasmių kapų, jei ne jo, Kauno rinktinės štabo viršininko Juro Abromavičiaus, ryžtingi žingsniai, kainavę jam gyvybę.

Ką papasakojo Juro mama

Lietuvos nepriklausomybę buvo pasišauta paskandinti kraujyje.
– Buvo duota beprotiška komanda, – pasakoja Joana Abromavičienė, -visų Lietuvos regionų savanoriams žygiuoti į Vilnių nuversti Algirdo Mykolo Brazausko vyriausybę. Kariūnai turėjo patraukti visais keliais keleliais iš Panevėžio, iš Klaipėdos, iš Šiaulių ir pulti Vilnių.
Tokį planą buvo sukūręs Vytautas Landsbergis, visų vis dar vadinamas profesoriumi. Juras Abromavičius jam griežtai prieštaravo – kam su ginklu rankoje eiti broliui prieš brolį – netruks prabėgti keturi metai, sakė, ir išsirinksime kitą valdžią, jei toji, kuri išrinkta, bus nedora ir netikusi.
Vytautui Landsbergiui ir jo šalininkams tie žodžiai baisiai nepatikę.
– Buvo toks jųdviejų susitikimas? – klausiu.
– Buvo, ir ne vienas – pats Juras man pasakojo, – sako mano pašnekovė. – Kokioje vietoje – nežinau, nes Juras nesakė, o aš ir neklausiau. Bet buvo toks pokalbis – galiu persižegnoti.
Taigi tie Kauno savanorių rinktinės štabo viršininko Juro Abromavičiaus protingi žodžiai Vytautui Landsbergiui nepatiko, todėl ir įvyko tai, kas įvyko – beveik visi Kauno rinktinės savanoriai su Jonu Maksvyčiu priešakyje slapta pasitraukė į mišką – tai buvo ženklas pradėti kruviną perversmą.
Juras karštligiškai ieškojo išeities – kad tik neįvyktų tai, kas Lietuvai išdidžių, bet ne protingų jos vadų skirta.
O komanda iš Vilniaus jau buvo duota.
– Kas ją davė – nežinau, – sako Joana Abromavičienė. – Juras man sakė, kad Vytautas Landsbergis. Juk vyresnio už jį tada opozicijoj nebuvo. Nors Juras jam buvo pasakęs tiesiai į akis – mes brolis prieš brolį nekariausime.
Juras Abromavičius buvo idealistas, ir visas Juro idealizmas buvo sutryptas į purvą. Viską lyg purvinu skurliu nubraukė Juozas Maksvytis, išvedęs ginkluotus vyrus į mišką – kariauti prieš Lietuvą. Tokia buvo komanda iš Vilniaus.
Ką daryti? Nieko kito neliko, kaip apie Jono Maksvyčio išdavystę pranešti spaudai, o per ją – ir Lietuvai.
Tai Juras Abromavičius ir padarė – Lietuva sužinojo, kas vyksta Kaune, ir ką tas vyksmas reiškia.
Lietuva sukluso.
Atvažiavo į Kauną Jonas Gečas, jųjų, savanorių, respublikinis vadas. Užsipuolė Jurą – girdi, ko tu čia panikuoji it mažvaikis.
Taigi mažvaikis, kuris išgelbėjo Lietuvą nuo kraujo jūros ir naujų sopulių, ir naujų kapų, o gal būt ir nuo juodo kapo nepriklausomai Lietuvai – karinė paslaptis buvo atskleista, ir kruvinas savanorių žygiavimas į Vilnių žlugo – kariūnai patyliukais slinkti į sostinę nušauti Brazausko, kaip buvo jų dainoj dainuojama, jau nebegalėjo.
Tai tam tikruose politiniuose sluoksniuose sukėlė sąmyšį.
Iš Panevėžio, iš Šiaulių, iš Klaipėdos ir kitur skambino į Kauną, klausinėjo štabo viršininko Juro Abromavičiaus, kada žygiuoti į Vilnių mušti brazauskinių ir valdžią perduoti Vytautui Landsbergiui.
Juras visiems atsakydavo vieną ir tą patį:
– Keli bepročiai išėjo į mišką – sėdėkite savo vietose ir niekur nejudėkite.
Tie jo žodžiai pasiekė perversmo organizatorių ausis. Buvo duotas įsakymas Jurą Abromavičių suimti, nuvesti į kažkokį rūsį ir sušaudyti. Tas žmogus, kuriam buvo pavesta padaryti tą kruviną darbą, pats atėjo pas Jurą ir pasakė:
– Aš buvau įpareigotas tave sušaudyti“
– O kodėl nesušaudei? – pasiteiravo Juras.
– Be teismo juk negalima žmogaus žudyti, – atsakė tas žmogus.
Apie tai motinai pasakojo pats Juras – ir pasakė to doro žmogaus pavardę. Piktinosi:
– Politiniai chuliganai norėjo ginklu valdžią paimti. Mes to negalėjome leisti – ir neleidome.
O paskui perversmo organizatoriai – ne kas kitas – padarė savo juodą darbą – jie banditiškai įvykdė Jurui paskelbtą mirties nuosprendį. .

Mirties nuosprendis – paskelbtas

Mane ėmė šiurpas, klausiantis šitų Motinos žodžių. Aš nenorėjau tikėti, kad šitokie dalykai dėjosi nepriklausomoj Lietuvoj, kai rinkimus pralaimėjo Vytauto Landsbergio grupuotė. Aš perklausiau savo pašnekovę – ar ji neapsibridusi savo kalboje, o gal aš ne taip supratau jos žodžius. Ne, ji neapsibridusi, ir aš teisingai supratęs jos žodžius.
Jie buvę ištarti, o paskui virtę kūnu, kaip rašoma Biblijoje“
Bet aš vis tiek netikėjau. Kad galėtų būti priimtas mirties nuosprendis Kauno savanorių rinktinės štabo viršininkui? Už tai, kad neleido Lietuvoj politiniais tikslais laisvai lietis kraujui, kad Lietuvoj oficialiai brolis nežudytų brolio.
Tokie dalykai netelpa galvoj, tuo labiau, kad iš nepriklausomybės vadų tik ir girdi – dainuojanti revoliucija, rožinė revoliucija“
Bet, sutikime, jog buvo laikas, kai buvo trokštama tautiečių kraujo – girdi, kokia čia nepriklausomybė, jei nė vieno kapo. Tai ant ko svečiai iš tolimų kraštų dės vainikus ir gėles? Juk pasaulyje įprasta dėti. Tai kuo mes, lietuviai, blogesni?
Be kraujo netvirta bus nepriklausomybė – dar pridurdavo.
Tik po Sausio ir Medininkų tragedijų tie žodžiai išnyko iš dainuojančios revoliucijos lyderių auksinių burnų.
Bet aš vis netikėjau – maniau, Motinos skausmas liejasi iš jos gelmių.
Pavartau laikraščius ir randu sakinį – atsargos pulkininkas Stasys Adamonis per savanorių maištą paskelbė išdavikui Jurui Abromavičiui mirties nuosprendį“
Taigi buvo toks nuosprendis, o kadangi buvo nuosprendis, tai buvo ir kariūnas, kuriam tą nuosprendį buvo pavesta įvykdyti.
Bet kariūnas atsargos pulkininko Stasio Adamonio paskelbto nuosprendžio neįvykdė, nes manė, kad nuosprendžius taikos dienomis gali priimti ne kažkoks buvęs tarybinės kariuomenės atsargos pulkininkas, o Lietuvos Respublikos teismas.
Tad, žudikai, nežudykite ir to kariūno, kuriam buvo pavesta įvykdyti mirties nuosprendį Jurui Abromavičui, bet jis to įsakymo neįvykdė, taigi neįvykdė vado įsakymo, už ką kariūnas paprastai yra baudžiamas.
Beje, mirties bausmę Jurui Abromavičiui buvo numatyta įvykdyti vos grįžus iš miško. Jurui į krūtinę jau buvo įremtas automatas – bereikėjo tik nuspausti gaiduką. Tačiau tuo tarpu grįžusieji pradėjo mušti leitenantą Juodį ir telefonistę. Tas, kuris buvo įstatęs automatą Jurui į krūtinę, žvilgterėjo, kaip anas muša Juodį, ir netyčia kryptelėjo automatą į šalį – Juras tuo pasinaudodamas šoko pro duris, sėdo į mašiną, išlėkė į policiją ir iš ten paskambino į Vilnių – papasakojo, kas dedasi Kauno savanorių rinktinės štabe“
Taip juodojo pulkininko Stasio Adamonio įsakymas laikinai liko neįvykdytas.
Beje, atsargos pulkininkas Stasys Adamonis, Vytautui Landsbergiui tapus Seimo pirmininku, sako, buvo vienas iš kandidatų į Krašto apsaugos viceministrus. Tai už nuopelnus Lietuvai“
Nenušovę Juro Abromavičiaus, jį apšaukė girtuokliu – girdi, štabe visi girti pasitiko Altoniškių miško didžiavyrius. O juk Juras buvo blaivininkas. Sako, net per savo vestuves nė šampano taurės neišgėręs. Laidokystė jam buvo svetimas dalykas.
– Matai, ką jie gali padaryti, – sakė man Joana Abromavičienė. – Iš negeriančio žmogaus – pijoką.
Tokia niekšybe stebėjosi ne tik ji, Motina, bet ir gydytojas – piršlys Juro vestuvėse.
Girtuoklėliai buvo kiti – kurie išėjo į mišką. Jų idealas buvo ne laisva ir nepriklausoma Lietuva, o vienas žmogelis, slankiojantis po sostinės opozicinius kabinetus. Skaičiau jų prisapaliotų kaltinimų Jurui Abromavičiui.
Kauno savanoriai paprastai ginklus laikė namuose – it lėkštes ar šaukštus. Kaip štabo viršininkas, Juras įsakė ginklus laikyti kareivinėse – šitaip yra pasaulio kariuomenėse, gal išskyrus Šveicariją. O įsakė todėl, kad savanorių elitas savanorių ginklais mokė šaudyti „Daktarų“ gaujos narius.
Kas davė įsakymą apmokyti vagis ir plėšikus karo meno? To niekur neteko aptikti.
Skaičiau – kada ginklus įsakė laikyti kareivinėse, juos pradėjo vogti. Kokiam tikslui? Paklusnumo-nepaklusnumo akcijai?
Klausimai, į kuriuos nereikia atsakyti, – taigi retoriniai. Taigi skirti pamąstymui.
Per Sausio įvykius Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis įsakė niekam neišduoti ginklų – ir buvo apšauktas vos ne Tėvynės išdaviku. O jei būtų išdavęs ginklus visokiems karštakošiams, prieš kuriuos stovėjo rusų tankai? Lietuvos nepriklausomybė būtų buvusi pražudyta.
Bet grįžkime pas Joaną Abromavičienę, su kuria kalbuosi apie nepaprastus anuomečus įvykius Lietuvoje, kurios centru buvo tapęs Kaunas, o jei tiksliau – Altoniškių miškas netoli Kauno.
– Kai Jurą susprogdino ir kilo triukšmas, – atsidūsta mano pašnekovė, – ponas Landsbergis, įlindęs į televizorių, burbtelėjo – kam, girdi, toks ažiotažas dėl vieno žmogaus. Bet juk tas vienas žmogus – mano sūnus. Vienintelis. Kito neturiu. Dabar turiu tik jo kapą.
Taigi, kam šitoks ažiotažas, o ne skaudi netektis kraštui?
– Vadinasi, Juras jiems buvo nereikalingas, – sako Motina. – Taigi Juras jiems buvo kliuvinys, sutrukdęs per kraujo klanus grįžti į valdžią, nors sugrįžo be kraujo, per rinkimus, kaip ir buvo sakęs Juras pačiam Landsbergiui. Beje, grįžę į valdžią, jį ir nužudė – kaipo nedorų jųjų darbų liudytoją“

„Lietuvoje nėra Lietuvos saugumo“

Nugrimztame į praeitį, kuri jau vadinama istorija. Iš Motinos pasakojimo neskubėdamas lipdau Juro Abromavičiaus mozaikinį portretą – nes nepažinojau šito Žmogaus.
Kaip išėjo į krašto apsaugą?
Buvo baigęs Politechnikos institutą, paskutinę praktiką atliko Leningrade, grįžo džiugiai nusiteikęs, nes matė ateitį. Paskyrimą gavo ne į kokią nors įmonę ar fabriką, o į Žemės ūkio akademiją. Taigi tiesiai iš studentų į dėstytojus – matyt, buvo talentingas vaikinas, galvoju. Regis, instituto dėstytojai jį matė kaip būsimą mokslo žmogų. Kuršėnuose vidurinę baigė beveik penketais. Institute irgi buvo tarp mokslo pirmūnų. Ketvirtame kurse vedė. Taigi jau šeimos žmogus. Žmona buvo to paties instituto studentė. Akademijoje abudu gavo bendrabutį.

juras316b.jpg

– Buvome nuvažiavę pasižiūrėti, kaip gyvena, – sakė Joana Abromavičienė. – Aprodė kabinetą, kur dirbo, pasakojo, kaip važiavo į Maskvą parsivežti kompiuterių, pats parvežė, pats sustatė į savo vietą, pats dirbo.

3.jpg

Ir lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia – Juras išėjęs į Krašto apsaugą. Taigi į savanorius.
– Nesigyrė jis mums, kad išeina, – sakė mano pašnekovė. – Neatsiklausė, nesitarė. Kai tėvas sužinojo – vos iš proto neišėjo.

juras5.jpg

– Juozas Abromavičius, taigi Juro tėvas – ramus žmogus, niekuomet nėra ant vaikų rėkęs, – pasakojo Joana, – tačiau, kai sužinojo apie naująjį Juro darbą, nesusivaldė. Kur tu, vaikeli, įlindai, sakė, per tokį sąmyšį imti ginklą į rankas gali tiktai avantiūristas – per audras, vaikeli, reikia stovėti atokiau nuo centro, kad tavęs neįtrauktų į sūkurį.
– O Juras savo – turi, sako, nugalėti tiesa ir teisingumas, o visa kita nuplauks pasroviui, – perduoda sūnaus žodžius mano pašnekovė, prisiminusi tą Juro pirmą ir paskutinį susikirtimą su tėvu.
– Kokia čia tiesa, – kirtosi tėvas. – Ne tiesa, o melas – gerai pasižiūrėk, Jurai, iš arčiau pasižiūrėk.
Jis buvo idealistas, tas Juras. Visai ne į tėvą, kuris buvo žemės žmogus – praktiškas ir ūkiškas, nes to gyvenimas jį išmokė.
Baigęs prekybos mokyklą, bet prekybininku taip ir netapo. Dirbo revizoriumi, paskui metė tą darbą – ne jo charakteriui, buvo gaisrinės viršininkas Kuršėnuose, dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, iš ten išėjo į pensiją, kurį laiką jau būdamas pensijoje dar sukosi Pavenčių cukraus fabrike, taigi juodą gyvenimą matė iš labai arti, pats buvo tame gyvenime – visai kitaip nei Juras, kuris iš darželio į mokyklą, iš mokyklos – į institutą, iš instituto – į dėstytojus..
Jurui po tų tėvo žodžių, balsu mąsto mano pašnekovė, reikėjo išeiti iš savanorių, bet jis neišėjo. Jis buvo idealistas, jis matė kitokią Lietuvą. Jam vaidenosi aštuonioliktieji, kai buvo skelbiama nepriklausomybė, kai Lietuva stojos ant savų kojų ir ėjo į priekį savo jėgomis, niekieno nestumdoma, bet irgi sunkiai – kaip vargeta. Toji Lietuva jam buvo šventenybė. Jis tikėjo žmonėmis, kurie buvo aplink jį, nes manė – jie su juo. Jie jam atrodė irgi šventi – pasišventę tarnauti šventam tikslui – nepriklausomai Lietuvai.
Lietuvai, o ne rinkimus pralaimėjusiai politinei grupuotei.
Kai toji grupuotė buvo valdžioje, Juras gynė ją nuo priešų kaip tautos išrinktą. Jis dieną naktį tą sausį budėjo prie parlamento – kartu su visa Lietuva. Ji, Motina, tada irgi ėjo iš proto – juk žus, jei rusas veršis prie Aukščiausiosios Tarybos, nes tai jau karas, o kare kaip kare – kulka nesirenka, ar tu idealistas, ar tu šunsnukis. Karas sulygina visus. Prieš kulką kaip ir prieš Dievą – visi lygūs. Ačiū Dievui, kad rusai nesiveržė.
Apgynė Juro vyrai nepriklausomybę ir galėjo skirstytis. Juk jau laisva Lietuva, jau pasaulis pripažino Lietuvą kaip valstybę.
Joana prisimena – devyniasdešimt trečiaisiais, jau po visų tų miškinių pasivaikščojimų po Altoniškių mišką ir valdžios vyrų idiotiško šokinėjimo apie juos, važiuoja į Kauną, veža anūkui dviratuką. Jūratė, marti, duoda Juro telefoną, ji skambina, prašo verkdama – išeik, Jurai, iš to „bardako“, savo akimis matai, kas dedasi, netepk savo rankų ir sąžinės, negi nematai, kur esi įkliuvęs – imti ginklą savo krašte ir pradėti visokius perversmus? Jau ir taip tauta nukentėjusi, o dar pradėsite šaudytis tarpu savęs. Mindė vieni, trypė kiti, kiek iššaudytų, kiek nužudytų – tūkstančų tūkstančiai, ir dar mažai, Jurai, vaikeli tu mano, ir dar vis mažai ir mažai“¦.
– Jau išeinu, – sakė Juras, – aš jau išeinu, – ir luktelėjęs: – Jei neišeisiu, atstatydins – nestabilu toje mūsų Krašto apsaugoje.
Kai išėjo, visiems namuose palengvėjo.
Bet išėjęs iš Krašto apsaugos nuėjo į saugumą – manė, ten daugiau pasitarnausiąs Lietuvai. Tačiau ir ten su savo idealizmu jis buvo nereikalingas. Visi vaidina, kad dirba, o nedirba – kareivis, matai, miega, o tarnyba eina. Nuo algos iki algos. Jam tai buvo nesuprantama.
– Lietuvoje nėra Lietuvos saugumo, – sakė jis Motinai. – Lietuvos saugume dirba tėvynės išdavikai, – kirto it kirviu – ir atsidusęs: – Lietuvoje nėra valstybės“¦
Ir jis pasitraukė.

Devyniasdešimt septintųjų siaubo dienos

Idealistui toj Lietuvoj nebuvo vietos.
– Devyniasdešimt septintaisiais, matyt, jiems šovė galvon, kad jį reikia pašalinti – ir pašalino, – balsu mąsto mano pašnekovė ir šitaip pamasčusi ilgai ilgai tyli.
Virpčioja žvakė prie Juro nuotraukos – rodos, virpčioja Juro lūpos toje nuotraukoje. Toks jis Motinai jaunas visam gyvenimui – mirusieji niekuomet nesensta.Sensta tik jų motinos“
Kalbamės apie tas devyniasdešimt septintųjų siaubo dienas.
Sausio dvidešimt penktą Juras, jau išėjės ir iš savanorių, ir iš saugumo, atvažiavo pasveikinti tėvo su gimtadieniu. Gražiai pasėdėjo prie šventinio stalo, padainavo, pašnekėjo, o kitą dieną išvažiavo atgal į Kauną.
Jie, Abromavičiai, turėjo seną lempinį televizorių, jo keisti į naujesnį nenorėjo – priprato prie jo it prie gyvo daikto, bet jau baigėsi jam lempos, tai Juras pažadėjo atvežti naujas ir įstatyti – juk radiotechnikas. O dar ir proga pasitaikė – firmos reikalais turįs važiuoti į Joniškį, taigi pakeliui užsuksiąs ir viską sutvarkysiąs.
– Nežinau, kažkas paslaptingo yra šioje Žemėje, – sako Joana. – Ar kažkokios bangos mane veikia, ar nuojautų srovės, naktį iš sausio trisdešimtos į trisdešimt pirmą visai negalėjau užmigti – varčiausi nuo šono ant šono, atsikėliau – žiūriu, ir vyras nemiega.
-Matyt, tie mūsų kruvinieji tautos žudikai tą naktį tarėsi, kada jį, mano Jurą, nužudyti – ne kitaip, ir lyg telefono bangomis tie jų žodžiai, tas nerimas persidavė man, – po daugelio metų bando filosofuoti Joana Abromavičienė.
Kitą vakarą atsisėdusi mezgė – mezgimas ramina moteris. Pagalvojo – gal reiktų žinių pasiklausyti, kas toje Lietuvoje dedasi. Bet ko klausytis, – numojo ranka, – vėl tas pats per tą patį – taigi nieko naujo.
Ir pusė vienuoliktos nuėjo gulti, o atsigulusi stipriai įmigo.
Nubudo staiga – lyg kažkieno kumštelta į šoną. Kažkas beldėsi į langą. Manė, Kuršėnų pijokėliai. Juk pašonėje restoranas – pagėrę juokus mėgsta krėsti. Kartais taip būdavo.
Praskleidžiu užuolaidą – Sabina stovi. Taigi duktė. Šalia Saulius, su kuriuo vaikystėje augo. Čia dabar, galvoja, kas atsitiko? Pirmą valandą nakties, o duktė iš Šiaulių atsibeldusi stovi po langu.
– Mama, atidaryk, – sako ji. – Prisibelsti negaliu“
O įėjusi į vidų:
– Mama, sėskis.  Juro nebėr“.
Išgirdęs tuos žodžius, pašoko iš lovos tėvas..
– Per televizorių pranešė, – paaiškino Sabina. – Pusę vienuoliktos.
– Kaip tai nutiko? – pasiteiravo ji.
– Avarija, – tarė Sabina.
Pagalvojo – Juras negeria, nerūko, nelatravoja – šventas šeimos žmogus, ir še tau – avarija. O širdis nujautė kažką blogesnio įvykus. Gal kas nors trenkėsi į jį? Juk žiema – visi keliai slidūs“
Visą naktį apie tai galvojo, nesudėdama bluosto. O rytą paprašė kaimynės:
– Būk gerutė – palesink višteles – išvažiuoju, juk Juro nebėr.
– Taip, girdėjom – susprogdino, – pasakė kaimynė – ir vėl it vėzdu per galvą.
Susprogdino? Vadinasi, jokia avarija?
Šitaip baisioji nelaimė atėjo į jos, Motinos, gyvenimą ir apsigyveno metų metams. Iki paskutinio atodūsio.
Kai nuvažiavo į Kauną, Juras jau buvo pašarvotas. Į laidotuves atvažiavo buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Iš kažkur atsirado Jonas Gečas – Respublikos savanorių vadas. Paskui – Tučkus. Atėjo Seimo narys Stanislovas Buškevičus – Juras priklausė jo „Jaunajai Lietuvai„.  Atnešė po puokštę gėlių. Mediniais veidais pastovėjo prie karsto, bet nei prie Motinos, nei prie Tėvo nepriėjo, niekam užuojautos nepareiškė. Matyt, toks buvo parėdymas – atlikti šaltą pareigą“
Vytauto Landsbergio klikos uždarytas į kalėjimą Audrius Butkevičus po dviejų metų viename laikraštėlyje išdėstys savo nuomonę apie tai, kas įvyko: „Tai labai juoda tema. Esu įsitikinęs, kad Juras Abromavičius yra nužudytas su tam tikrų politinių jėgų žinia, jeigu ne užsakymu.
Jis buvo nužudytas, mano įsitikinimu, todėl, kad per arti buvo priėjęs prie žmonių, kurie organizavo tilto sprogdinimą per Bražuolės upelį ir vadinamąją savanorių nepaklusnumo akciją Altoniškių miške. Jis turėjo duomenų ne tik apie tai, kurie politikai šias akcijas inicijavo, bet ir apie jų vykdytojus. Abi minėtos akcijos iki šiol neatskleistos. Dar daugiau – sąmoningai netiriamos. O žmonės, kurie ir vienoje, ir kitoje aktyviai dalyvavo, dangstomi nuo atsakomybės netgi tada, kai jiems iškeliamos baudžiamosios bylos (pavyzdžiui, A.Pangonis, kuriam iškelta baudžiamoji byla, antrus metus niekaip nepatenka į teismą), aiškiai demonstruojant, kad jie neliečiami.
Esu įsitikinęs, kad savanorių nepaklusnumo ir tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo iniciatorius yra profesorius Vytautas Landsbergis. Mano įsitikinimu, darbavosi ta pati vadinamųjų savanorių-patriotų grupė. Bandydamas išsiaiškinti šių žmonių pavardes, Juras Abromavičus priėjo per arti. Kadangi šiandien į kalėjimą nesinori pakliūti niekam, buvo įvykdyta ritualinė žmogžudystė. Įvykiai, susiję su Juro Abromavičiaus žūtimi, man primena pokario metus, kai kokios nors trojkos nutarimu, nusprendus, kad žmogus yra tėvynės išdavikas, jis būdavo siunčiamas myriop“¦
Bet kuriam, tiriančiam šias istorijas, yra visiškai aišku, kas yra iniciatoriai ir kas yra vykdytojai. Tai jokia paslaptis. Kaip ir Juro Abromavičiaus žūtis. Šios bylos sąmoningai yra paverstos vos ne valstybės paslaptimi, neva neišaiškinamais dalykais. Tikroji tiesa guli tiesiog paviršiuje: užtenka tik smeigti kastuvą – ir bus išverstas Vytautas Landsbergis ir šutvė, besibūriuojanti aplink jį.
Kai p. Landsbergiui žadėjau, kad greitai ir jis atsidurs už grotų, turėjau minty būtent šias istorijas. Nes už bendradarbiavimą su KGB dabar Lietuvoje jau į kalėjimą nesodina“¦
Manau, kad tai yra pagrindinė versija, nes kas galėtų ją paneigti? Tiesa, galbūt galima falsifikuoti tai įrodančus dokumentus. Turint kišeninį prokurorą ir asmeninį Valstybės saugumo departamento vadovą, klastoti dokumentus nesunku.
Mano įsitikinimu, generalinės prokuratūros darbuotojai, tiriantys Juro Abromavičiaus žūtį (teko su jais kalbėtis) turi pakankamai informacijos ir įrodymų. Reikia tik sprendimo. Bet kol K.Pėdnyčia vadovaus Generalinei Respublikos prokuratūrai, nieko nebus. Tačiau kai tik sugrįšiu į parlamentą, pažadu – tyrimas pajudės“.
Audrius Butkevičius, žinoma, į parlamentą nesugrįžo, ir tyrimo niekas nepradėjo.
Bylą nugulė politinės dulkės.

Žudikai – valstybės paslaptis, Lietuvos garbė ir orumas“

Stovėdama prie sūnaus karsto, Motina apie tai negalvojo. Jos mintys sukosi visai kitur – kodėl, kodėl, kodėl Lietuvoje žudomi idealistai, kurie neleido, kad būtų liejamas tautiečų kraujas brolžudiškame pilietiniame kare? Kas to karo norėjo?
Audrius Butkevičius, pats pirmasis ministras iš Vytauto Landsbergio komandos, išreiškęs norą tarnauti Algirdui Brazauskui ir nieko nepadaręs, kad tie, kurie rengė kruviną perversmą Lietuvoje, būtų prikalti prie gėdos stulpo?
Girdi, nepaklusnumo akcija. Nepaklusnumo – kam? Tada paklusnumo – kam?
Nesakydami visos tiesos apie tai, kas iš tikrųjų vyko Altoniškių miške, jie sakėsi giną Lietuvos garbę ir orumą, bet iš tikrųjų nesugebėjo apginti ir vieno žmogaus.
Jie, tie nepaklusnieji, sako, ginčijosi – kada pradėti perversmą? Ne dėl to, verta ar neverta lieti žmonių kraują – ginčjosi dėl vieno paprasto, o kartu ir sudėtingo dalyko – pakelti ginklą prieš tautos išrinktą valdžią prieš Popiežiaus vizitą į Lietuvą, ar po jo?
Vieni buvo už tai, kad versti tautos išrinktą valdžią nedelsiant ir tuo sužlugdyti Popiežiaus vizitą, kiti – o tai buvo krikščoniškieji demokratai – kad tai daryti Popiežiui išvykus iš Lietuvos“¦
Lietuva jiems nerūpėjo. Lietuva jiems buvo tik tarp kitko – kaip teritorija, kurioje kažkas turi vykti.
Į ką jie išmainė Lietuvą ir jos Jurą, į ką? Į supuvusius karjeros laiptelius? Į sotų duonos kąsnį? Į konjako butelį?
Jie, buvę Juro bendražygiai, nepriėjo prie jos, prie Motinos, neišdrįso tarti jai užuojautos žodžių. O gal jie neturėjo tokių žodžių? Gal jie tų žodžių savo motinų neišmokyti? Jie, kruvino nusikaltimo bendrininkai, apsigobę Lietuvos patriotų togomis?
Atsiminkite, niekšai, mąstė Motina, pro ašaras žiūrėdama į sūnaus veidą, mano Juras neužgulė jums duobės, jūs iškasėte duobę mano sūnui – jums ją gali iškasti kiti“¦
Savanoriai išnešė karstą į kapus – žinoma, ne Jono Maksvyčio šutvės nariai, pasišovę Lietuvą paskandinti kraujo jūroje kaip Čečėniją.
Nė vienas savanoris, nė vienas jų vadas neapsilankė pas Motiną, nė vienas nepaklausė jos, kaip tu gyveni, Motin, netekusi vienintelio sūnaus, gal ko reikia, gal ko trūksta. Niekas nerodė akių.
Jie rūpinosi tiktai kruvinu savo kailiu – kaip jį išsukti.
Juras prieš pat tragediją sakėsi išsiuntęs pranešimą apie Altoniškių miško, Bražuolės tilto ir kitus įvykius pačiam Krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui – Česlovas Stankevičius per televiziją pareiškė, kad iš Juro Abromavičiaus jokio pranešimo negavęs, kad tai – tik juodas suinteresuotų asmenų paleistas gandas.
Po tokio žiauraus melo, mano Joana Abromavičienė, ponas Česlovas Stankevičius turėjo būti atstatydintas iš pareigų, o jei valdžia to nedarė, nes neturėjo tokio supratimo, tai pats turėjo atsistatydinti, bet šiam ponui už nuopelnus Lietuvai ir Landsbergiui buvo suteiktas diplomato rangas, ir dabar šis ponas – ambasadorius užsieniuose.
Melagių melagis, Vytauto Landsbergio palaiminimu tapęs diplomatu. Jis juk buvo vienas iš tų, kuris pareiškė, kad Juro Abromavičiaus byla – valstybės paslaptis, ir kai kurie dokumentai buvo pradėti naikinti.
Kas davė nurodymą naikinti įkalčius?
Česlovas Stankevičius?
Vytautas Landsbergis?
Mečys Laurinkus, Vytauto Landsbergio pastatytas į valstybės saugumo departamento generalinius direktorius?
Kazys Pėdnyčia, to paties Vytauto Landsbergio pastatytas į generalinius prokurorus, o tautos pramintas kišeniniu prokuroru?
Visi jie, beje, kišeniniai“
– Aš negaliu suprasti, kodėl jis, tas Stankevičus, nuslėpė Juro informaciją, kodėl išsigynė ją gavęs, – mąsto balsu Joana Abromavičenė. – Todėl neatmetu galimybės, kad jis buvo iš tų, kurie vykdė kažkieno komandą nužudyti mano sūnų – parlamento gynėją per kruvinuosius sausio įvykius. O gal ponas kažkieno pavedimu davė komandą atlikti tą juodą darbą? – ir palydi savo žodžius motinišku įtūžiu ir neapykanta žudikams: – Žvėrys – daugiau nieko.
Net ir žvėrys šitaip nedaro, pagalvojau, – rask, kad savus draskytų ir sudraskytų“
Tautos žvėrys ir jų vadai dėjosi, kad nieko Lietuvoje neįvyko, o paprasti žmonės kruviną atentatą įvertino kitaip. Joana Abromavičenė cituoja laiško eilutes: „Priimkite pačą nuoširdžiausią užuojautą. Jūsų netektis negali būti niekuo kompensuojama, tačiau ne mažesnė netektis ir visai mūsų tautai. Tokių žmonių, koks buvo Jūsų Juras, Lietuvai reikia kiek įmanoma daugiau. Jūs galite didžiuotis, kad išauginote tokį sūnų“
Sunku didžiuotis žuvusiu sūnumi, labai sunku – lengviau didžiuotis gyvu“

Jie bijo Vytauto Landsbergio

Atvažiavo į Kuršėnus Vytenis Andriukaitis. Kandidatuoti į Prezidentus. Pasiklausyti jo gražbyliavimų į kultūros namų salę nuėjo ir Joana Abromavičenė. Klausėsi, klausėsi jo žodžių ir neapsikentusi užrašė į lapelį du ketureilius, kuriuos buvo mintinai išmokusi iš vieno laikraščo:

O, Lietuva!
Kakčių ir landsbergių išprievartauta,
Vidžiūnų ir kubilių išduota,
Babilių mulkinta, razmų apgauta
Juknevičienių purvina puota.
Surišo tau rankas abišalos, mieželiai.
Adamkai ragina būt nuolankia.
Paguoda liko tik Rugelis
Antilietuvių pridergtam lauke“

Prie tų skaudžių žodžių išliejo savo skausmą: „Jūs Seime jau eilė metų. Argi negalėjote sustabdyti Lietuvos išprievartavimo? Kodėl pasidavėte V.Landsbergio įtakai? Kodėl nėra kaltų dėl Lietuvos išprievartavimo? Kodėl nėra išaiškinta kaltų už mano sūnaus Juro Abromavičiaus nužudymą? Mes netekome sūnaus, vaikai – tėvo, žmona – vyro. Ar žinote, kaip ta šeima gyvena? Nei vienam jums nesvarbu. Laisvoj Lietuvoj galima žudyti ir žudytis. Kai buvo nužudytas mano sūnus, V.Landsbergis per televiziją pasakė: „Kam gi toks ažiotažas dėl vieno nužudyto žmogaus?“ Į tuos žodžius nei vienas Seimo narys nesureagavo. Kam gi jums kištis į kokio tai J.Abromavičiaus nužudymo išaiškinimą. Ne mano kiaulės, ne mano pupos. O kai Povilionis nieko nepadarė, tik Bušą prilygino nusikaltėliams, tai visi puolėte jį kaltinti, kad jis įžeidė tokios didelės valstybės vadovą. Povilionis nieko nenužudė, o skambinote visais varpais“.
Ir pasirašė. Laukė, ką atsakys ponas Andriukaitis. Bet ponas Andriukaitis nieko neatsakė.
Per pertrauką ji priėjo prie pono būsimo prezidento ir paklausė:
– Tai kodėl jūs, gerbiamas pone kandidate, neskaitėte mano raščiuko?
– Kaip aš neskaičiau? – nustebo šis.
– Neskaitėt. O aš laukiau, ką jūs atsakysit.
Aplanke jis turėjo susispaudęs gautus raščukus. Pradėjo vartyti – laiškelio nebuvo. Ji pasakė, ką buvo parašiusi.
– Aš jums duosiu atsakymą raštu, – pažadėjo Vytenis Andriukaitis.
Ji užrašė jam savo ir Jūratės telefono numerius, o po to be jokių užuolankų tiesiai – šviesiai paklausė:
– Jūs bijote Vytauto Landsbergio? Užtat mano laiškučio ir neperskaitėte“
Jis irgi be jokių užuolankų atsakė:
– Bijau“
Jai viskas pasidarė aišku – niekas nesiims kaltinti ir teisti jos Juro žudikų, nes jie bijo atsidurti jo vietoje – šaltame kape, nes tie, kurie žudė, yra gyvi ir gyvena tarpe jųjų, ir jie jų bijo, nes jie valdo, o ne tie, kurie mano, kad valdo“
Vytenis Andriukaitis perdavė Joanos Abromavičenės laiškutį socialdemokratų laikraščui, kur jis buvo išspausdintas – iš ten ir citata šiame pasakojime.
Laikraštyje išspausdintas ir laiškutį lydintis prierašas, kad Vytenis Andriukaitis dės pastangas, kad Juras Abromavičus po mirties būtų apdovanotas Vyčo Kryžiaus ordinu.

Apdovanotas po mirties

Kas tas pastangas dėjo, kas prie to dar prisidėjo, aš nežinau, bet žinau viena – apdovanoti aukščiausiu ordinu po mirties – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi – galima tiktai Vyriausybei pristačius. Tuos ordinus gali gauti asmenys, pasižymėję didvyriška narsa ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę.
Vyriausybė buvo svarsčusi Juro Abromavičiaus kandidatūrą šiam ordinui, bet neatsirado pareigūno, kuris, be Algirdo Brazausko, dar išdrįstų pasirašyti teikimą apdovanojimui gauti. Tai daryti priklausė lyg ir tuometiniam krašto apsaugos ministrui Linui Linkevičui, nes Juras Abromavičus buvo savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos steigėjas ir Kauno rinktinės štabo viršininkas, bet Linas Linkevičius nesutiko pasirašyti – mat Juras Abromavičius, matai, žuvo ne jam, Linui Linkevičui, vadovaujant Krašto apsaugos ministerijai. Motyvas daugiau nei juokingas – Linas Linkevičus paprasčiausiai bijojo Vytauto Landsbergio kaip ir Vytenis Andriukaitis – o ką tas ponas pasakys?
Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet prieš Valstybės dieną Joana Abromavičenė gavo iš prezidentūros laišką, kad jos sūnus Juras Abromavičius po mirties apdovanojamas Vyčo Kryžiaus ordinu.
Kvietimus gavo ir Juro šeima. Taigi prezidentūroje susitiko abi šeimos – Jūratė Abromavičenė su Edita ir Rimu, ir Joana Abromavičenė su dukra Sabina. Ordiną Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas įteikė Jūratei Abromavičienei, o paskui visi kartu su Prezidentu nusifotografavo prie Prezidento ir Lietuvos Respublikos tautinės vėliavos.

juras1.jpg

Taigi Juras Abromavičius buvo pripažintas pasižymėjęs didvyriška narsa ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę. Kitais žodžiais tariant jis tapo Lietuvos valstybės žmogumi.
Prezidentas pažadėjo pasirūpinti Juro Abromavičiaus žudikų byla, bet ar spėjo pasidomėti, niekas nei motinai, nei žmonai nesakė – netrukus konservatoriai pradėjo Prezidento Rolando Pakso apkaltos ceremonialą…
– Gal prie to prisidėjo ir Juro apdovanojimas? – klausia Joana Abromavičienė. – Valstybinio rango žudikai niekam nedovanoja“
Į tą klausimą aš neturiu ką atsakyti.
Žiūrėdama per televiziją, kaip socialdemokratas Aloyzas Sakalas pasigardžiuodamas ryja tautos rinktą Prezidentą, Joana Abromavičienė rašo jam piktą laišką – baikite šitas išdaigas, ponai, nejuokinkite Lietuvos, mes išsirinkome Rolandą Paksą, tad leiskite jam dirbti, o ne ėskite jo kaip žvėrys.
Aloyzas Sakalas į tą jos laišką atsakė grubiai – mes, girdi, turėtume pamiršti tuos laikus, kai viskas buvo sprendžiama uždaruose partinių komitetų posėdžiuose, o susikompromitavę darbuotojai perkeliami į kitą darbą nieko visuomenei neaiškinant.
Taigi ponas visai nusipolitikavo – dirdamas Respublikos Prezidento kailį manė diriąs kailį tarybų valdžiai, kurios kailis jau seniai nudirtas.
– Turėtume nebepardavinėti Lietuvos pilietybės už pinigus, – rėžė pagaliau Aloyzas Sakalas.
O po Lietuvą jau ėjo kalbos, kad Lietuvos pilietybę ankstesni prezidentai pardavinėjo už burokėlių pusmaišį kariuomenei, o keturių metų vaikiukams – net už nuopelnus Lietuvai. Lietuvos pilietybė buvo suteikinėjama netgi rusų generolams. Netgi tarybinio saugumo kadriniams darbuotojams, kurių neįsileidžia Amerika, o Izraelis net laikė keletą metų už grotų uždaręs.
Lietuva ragino inventorizuoti visų prezidentų nedorus darbus. Aloyzo Sakalo komisija neinventorizavo – juodu reikėjo padaryti vieną žmogų, nes prezidentu Lietuvoje buvo išrinktas ne tas, kurį rekomendavo Vakarai, taigi, kuris buvo reikalingas jiems, bet ne Lietuvai.
Kaip ir Juras Abromavičius.
Ne, ne čia yra tikroji karo prieš Rolandą Paksą priežastis, suprato Joana, tikrai ne ta, kad jis kažkam suteikė Lietuvos pilietybę, ir ji rašo atsakymą Aloyzui Sakalui. Jos, Joanos, tėvas Pranas Šlikas dešimt metų sėdėjo lageryje, nes buvo Pakumulšių apylinkės seniūnas prie Smetonos ir prie vokiečo – ne paskirtas, o kaimo išrinktas.

1.jpg

Tie seniūno rinkimai nebuvo iškilmingi, su kyšiais ir pakištukais, juose nesiriejo jokios partijos, jokie politikieriai, nebuvo jokių biuletenių ir jokių įvairiom spalvom dažytų urnų – susirenka, būdavo, kaimas į mokyklą, mokytojas – pats garbingiausias kaimo žmogus – surašo lentoje garbingiausių vyrų pavardes ir iš eilės vardija, už ką balsuoti. Be jokių kompiuterių, be jokių gedimų kompiuterių linijose – žmonės pakelia rankas, mokytojas suskaičuoja ir užrašo ties pavarde skaičų. Katras surenka daugiau balsų, tas ir seniūnas.
Pranas Šlikas surinkdavo daugiausia balsų, nes buvo teisingas ir doras žmogus.
Užėjo vokiečiai – žmonės jį irgi rinko. Iš jo seniūnijos nė vieno doro sodiečo darbams į Vokietiją neišvežė. Bet sugrįžo rusas – ir Pranas Šlikas buvo dešimčiai metų uždarytas į lagerius.
O atsitiko taip.
Be seniūno Smetonos laikais kaime nedarydavo kratos. O nutiko taip, kad vienas kaimietis ėmė ir išvogė valdišką mišką. Atvažiavo gražiai pasidabinęs policininkas, pasiėmė seniūną ir išėjo kratos daryti. Užlipo abudu ant tvarto, policininkas brido per šiaudus pirmas ir staiga dingo iš akių – gerai paieškojus pasirodė, kad jis smuko kiaurai per šiaudus, o po tais šiaudais tūnojo naminukės raugalo bačka.
Išlindo policininkas iš tos bačkos visas apsivėlęs raugu.
Užėjus rusui, tas ūkininkas, kurio pavardė Balčūnas, parašė apie tėvą skundą – girdi, ginkluotas Pranas Šlikas užvedė pas jį policininką.
O seniūnui juk niekas ginklo neduodavo – tai buvo melas..
Tarybų valdžia jį pasodino – ta pati Tarybų valdžia jį septyniasdešimt septintaisiais reabilitavo.
Joana sudėjo į voką reabilitavimo dokumentus ir išsiuntė Aloyzui Sakalui – skaitykite, ponas, ir neįžeidinėkite manęs, jūs dabar ėdate dorą žmogų, kaip jūsų bendraminčiai suėdė mano sūnų, o kaimynas Balčūnas – mano tėvą. Jei taip daro okupantas – dar atleistina, bet jei tai daro savi, taigi lietuviai? Kaip vertinti? O kas reabilituos suėstą mūsų Prezidentą?
Tada Aloyzas Sakalas parašė švelnesnį laišką – ne tokį pasipūtusį ir suteikė netgi vilties:„Užjausdamas Jus galiu palinkėti Jums sveikatos, kantrybės ir tikėjimo, kad nusikaltėliai bus atvilkti į teismą. Aš pats noriu tuo tikėti“

Norėjo tuo tikėti Aloyzas Sakalas, ar nenorėjo, tačiau valdančoji klika arba sistema į teismą atvilko, anot Aloyzo Sakalo, Respublikos Prezidentą Rolandą Paksą, o ne Juro Abromavičiaus žudikus – Rolandas Paksas buvo pavojingesnis negu žudikai, nes žudikai dirbo jų naudai, ramybei ir gerovei.

Generalinės prokuratūros pažyma

Aloyzas Sakalas pasidomėjo Juro Abromavičiaus byla. Atsiuntė Motinai Generalinės prokuratūros pažymą.
Joana Abromavičienė laikas nuo laiko perskaito tą jokio Generalinės prokuratūros darbuotojo, netgi valytojos nepasirašytą pažymą-informaciją – ją cituoju ištisai:

“1997-01-31 apie 20.30 Kaune, Kuršių g., po važiuojanču automobiliu „Volkswagen Passat“ valst. Nr. EKO 335 sprogus savadarbiui heksogeno užtaisui buvo nužudytas uždarosios akcinės bendrovės „Asita“ direktorius Juras Abromavičius.
Kauno apygardos prokuratūroje dėl šio nusikaltimo tą pačą dieną pagal Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 4 punktą (tyčnis nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu) iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-9-002-97. Jos tyrimui iš 1997-02-01 iš Generalinės, Kauno apygardos, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorų, Kauno miesto VPK, VSD Kauno apygardos skyriaus pareigūnų sudaryta tardymo operatyvinė grupė.
1997-06-27 generalinio prokuroro K.Pėdnyčos nutarimu tardymo operatyvinės grupės sudėtis dalinai pakeista, tolimesniam tyrimui baudžiamoji byla perduota į Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių.
Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso bei operatyviniais veiksmais byloje nustatyta: panaudotas nužudymui sprogmuo, jo pritvirtinimo prie J.Abromavičiaus automobilio laikas ir vieta, kur jis buvo pritvirtintas automobilyje; vieta, kurioje automobiliui esant jis (sprogmuo) buvo pritvirtintas; sprogmens susprogdinimo mechanizmas (būdas); asmenys, kurie gali būti įtariami kaip turėję rimtų priežasčių organizuoti ir įvykdyti tokiomis priemonėmis ir būdu J.Abromavičiaus nužudymą.
J.Abromavičus, gim. 1959-11-24, 1982 Kauno Politechnikos institute įgijo radijo inžinieriaus specialybę, 1982-1989 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos elektrifikacijos fakultete. 1990 rugsėjo – 1993 spalio mėn. J.Abromavičius tarnavo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinėje, paskutiniu metu buvo šios rinktinės štabo viršininkas. Nuo 1994 m. balandžio – 1996 m. spalio mėn. jis dirbo valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriuje inspektoriumi. Vėliau, iki nužudymo J.Abromavičus dirbo uždarosios akcinės bendrovės „Asita“ direktoriumi.
Baudžiamojoje byloje tirtų J.Abromavičiaus nužudymo versijų, susijusių su jo verslu, asmeniniu gyvenimu, nepatvirtino nei operatyviniai, nei tardymo veiksmais gauti duomenys. Byloje surinktų duomenų bei operatyvinės informacijos analizės pagrindu galima spręsti, kad J.Abromavičiaus nužudymo priežastimi galėjo būti jo veiklos SKAT-e ir VSD-e rezultatai: J.Abromavičiaus gauta informacija apie savanorių veiksmų 1993 metų priežastis, atskirų asmenų įtaka jiems, apie geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo organizatorius ir jo atitinkami veiksmai prieš juos.
Tyrimo rezultatams tiesioginę įtaką turėjo ir turi tai, kad nesant šių nusikaltimų liudytojų, kitų tiesioginių įkalčų ( tyrimui turinčų reikšmę materialių objektų, galinčų „pririšti“ konkrečus asmenis prie įvykio vietos), operatyvinėms tarnyboms (ONTT, VSD) neturint potencialiai įtariamų asmenų tarpe operatyvinės informacijos šaltinių ir kt. , tenka daug laiko skirti tokių įtariamųjų stebėjimui, paieškai būdų, kaip įgyti jų pasitikėjimą, rasti jų veiksmuose kitokių nusižengimų ir nusikaltimų požymių ir tai panaudoti atliekant operatyvinius bei procesinius veiksmus.
Pažymėtina, kad tyrimo sėkmei neigiamos įtakos turėjo įvykis, kurio metu, kaip parodė jo aplinkybių analizė, nusižudė su J.Abromavičiaus nužudymu susijęs asmuo: 1997-12-10 apie 16 valandą N mieste įvyko sprogimas (-) asmens gyvenamojo namo rūsyje. Po sprogimo sunkiai susižalojęs asmuo nusišovė pistoletu „Valter“ su duslintuvu, prie kurio buvo pritvirtintas gamykliniu būdu JAV pagamintas lazerinis taikiklis. Nustatyta, kad savadarbio heksogeno užtaiso sprogimą inicijavo jame įtaisytas rankinės granatos detonatorius UZRGM. Rūsyje įrengtose dirbtuvėse rasti ir kiti svarbią reikšmę turintys įrodymai – granatos, šoviniai, savadarbiai duslintuvai, magnetai, JAV kariuomenės departamento 1966 metų instrukcija, kaip gaminti ir naudoti įvairius sprogstamuosius užtaisus, kaip juos slėpti įvairiausiuose buitinės ir kitokios paskirties daiktuose ir kt.
Šiuo metu nepakankant konkrečų faktinių duomenų, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka įtarimas dėl J.Abromavičiaus nužudymo konkretiems asmenims neįteiktas.
Derinant tarpusavyje Valstybės saugumo departamento ir prokuratūros veiksmus ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje tęsiamas.“

Po raštu datos nėra.
Laiške yra toks sakinys: „Jei kada būtumėte Vilniuje ar aš Kuršėnuose, norėčiau Jums papasakoti apie bylą daugiau, ko negaliu rašyti laiške“.
Aloyzas Sakalas į Kuršėnus neatvažiavo, Joana Abromavičienė savo ruožtu nevažiavo pas Aloyzą Sakalą – šiandienių politikų pliurpalai ją yra galutinai nuvylę. Beje, kaip ir tų pliurpalių vadovaujami politiniai prokurorai.
O į Vilnių tais metais ar ne penkis kartus važiavo – ginti dar nesuėsto Lietuvos Prezidento Rolando Pakso, kurį Aloyzas Sakalas pasigardžiuodamas ėdė. Tie mitingai, žinoma, neprivertė susimąstyti naujųjų laikų perversmininkų. To ir nereikėjo tikėtis. Ar galėjo kas priversti susimąstyti bolševikiškąsias trojkes, kurie teisė tokius dorus, nieko blogo tautai nepadariusius žmones kaip jos tėvas Pranas Šlikas?!
Jų aukas galėjo reabilituoti tiktai laikas.
Valdžia yra valdžia, nesvarbu, kokios jinai spalvos, – ji neklauso tautos balso, ir tai yra jos nelaimė.Kartu, žinoma, ir tautos nelaimė. Nes tokių žmonių rankose tauta nutautinama – ji tampa bebalsė.Belieka tik padaryti ją kurčą ir aklą.
Tokia ją ir daro mūsų valdžia – už okupacinę okupantiškesnė, nes lyg ir sava, lyg ir nesvetima, nors nuo galvos iki užkulnių parsidavusi – tik ne Lietuvai, mąsto balsu Joana Abromavičienė. “
Buvo į Kuršėnus atvažiavęs daktaras Kazys Bobelis. Priėjo prie jo salėje, prisistatė – esu Juro Abromavičiaus motina, Seimo komisija tyrė mano sūnaus nužudymo bylą.
Daktaras Kazys Bobelis pasakė trumpai aiškiai:
– Ponia Abromavičiene, aš pats buvau toj Seimo komisijoj – niekas jokio tyrimo nedarė.
– O juk toksai Kaktys buvo pirmininku išrinktas“
Daktaras tik numojo ranka, o numojęs paprašė parašyti jam – jis pajudinsiąs tą reikalą.
Joana jam parašė.
Gavo atsakymą:

„Gerb. P. Abromavičiene, su dideliu atjautimu ir supratimu Jūsų skausmo perskaičiau Jūsų laišką apie sūnaus Juro žūtį.
Skaudu ir liūdna, kad tokie įvykiai, tokios tragedijos gali atsitikti Laisvoje Lietuvoje“
Ir aš, kaip grįžau į Lietuvą su dideliu entuziazmu turėjau daug sykių nusivilti, kas čia vyksta ir kokios intrigos yra mezgiamos prieš kitaip galvojančus. Kaktys ir kompanija ir jo viršininkai yra gėda Lietuvai, bet jie kaip Judai atlieka kam nors naudingą darbą “¦ ir todėl jais yra pasinaudojama – Kaktį išmetė už ausų iš ministerio posto, bet sugrįžo į Seimą ir čia galės ir toliau laužyti, pažeidinėti įstatymus. Tik pagalvokit – negali būti ministeriu už įvairias machinacijas, bet gali būti seimo nariu – aukštesnės valstybės instancijos pareigūnu“¦
Sunku man ką nors Jums patarti, bet pabandysiu parašyti Vyriausybei Jūsų klausimu.
Buvo malonu Jus sutikti Kuršėnuose, nors ir neteko progos plačiau pasikalbėti.
Sveikinu su Šv. Kalėdomis ir giliai tikiu, kad Naujieji 2000 metai atneš Lietuvai daugiau vilties geresnei mūsų visų ateičiai„.

Dutūkstantieji atėjo ir nuėjo, nieko doro Lietuvai neatnešę – netgi vilties geresnei mūsų visų ateičiai“¦
Lietuva murkdėsi ir murkdoma toliau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *