Rašyti visą tiesą nėra nusikaltimas

Adolfas STRAKŠYS 

Po žalią sodybą laksto milžinas keturkojis, kaimynų pramintas Landsbergiu, jis neloja –  tik apuosto kiekvieną svečią, nes visų nespėtų aploti, po kiemą vaikšto jo šeimininkas Vytautas Petkevičius, renka krituolius alyvinius ir dairosi į prakiurusį trobos stogą, kurį reikia taisyti, ir pirmas mano klausimas rašytojui:
– Kaip jaučiasi Vytautas Petkevičius, parašęs “Durnių laivo” antrąją dalį?
– Aš tau pasakysiu – lyg didžiulį kalną nuo pečių nuvertę. Tai buvo įsipareigojimas sau ir draugams, taigi rašytojo pažadas, ir jau antra savaitė nežinau, ar aš parašiau tą knygą, ar dar ne – tokia yra nuotaika. Kaip durnas vaikštau po sodybą ir mišką, nieko neveikiu, šeštą ryto nesikeliu, nesėdu prie stalo ir nebarškinu mašinėle – it koks genys savo miške. Taigi esu laimingas, miegu, kiek noriu, grybauju, kiek noriu, va ir šiandien dešimt baravykų parsinešiau, bet jūsų nepavaišinsiu, nes žmona juos išsivežė į Palangą. Laisvalaikiu trobai stogą taisau, nes sutrešo, ir jau vežu rankraštį į Vilnių, pasidarysiu atsarginį variantą, atsisėdęs perskaitysiu ir paleisiu knygą į gyvenimą – tegu sau vaikšto po žmones. Rašai ir parašai, atrodo, pasaulinį šedevrą, taip atrodo vakare, o kai rytą perskaitai – greitai suplėšai, kad niekas nepamatytų, arba tiesiai į pečių. Žmogus jau taip suriktuotas, kad nesi patenkintas savo darbu, ir aš, ačiū Dievui, kiek užsiiminėju šituo darbu, o bus jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, šitaip darau – parašau, braukau, braukau, braukau, ir vis dar šis tas po to braukymo, matai, lieka. Supranti, per tiek metų atsirada vardas, taigi firma ar bendrovė, ir kitos knygos blogiau parašyti negali nei parašei aną – turi kopti į kalną ir į tiktai kalną. Tokia jau mūsų, rašytojų, dalia. Makaulė mano jau sena, taigi išspausti ką nors naujo negaliu, taigi padariau, ką padariau, ir viskas.
– Kam už tai, ką dabar padarei, turėtumei būti dėkingas – broliams Landsbergiams, jų prokurorams ar teisėjams?
– O! Jie, tie broliai ir kiti jų pusbroliai man tokio peno suteikė, šitokio peno, kad ir įsivaizduoti jie negali! Jei jie, šitie auksaburniai, turiu galvoje mūsų ne tiktai juos, tuos brolius ir pusbrolius, bet seimūnus, šitaip durnai nešnekėtų, aš nežinau, ką rašyčiau ir parašyčiau. Ypatingai esu dėkingas broliukams Landsbergiams, kaip minėjai. Kokia minties klasika, kokia išmintis! Niekis prieš juos yra Gogolis – tas didysis rusų satyros meistras. Tik pagalvok – registruoja Vytulis Didysis atvirą telegramą Vladimirui Putinui – girdi, Jūsų Ekscelencija, mūsų bendradarbiavimo labui prašau sustabdyti Jūsų žvalgybos žmonių veiklą Lietuvoje. Taigi stogelis visai nuvažiavęs arba jo visai nebuvę ir lietutis išplovęs viską, kas po juo, tuo stogeliu, būta. Gerai, kad Seime atsirado tokių, kuriems stogas dar nėra visai nuvažiavęs, o tiktai pakrypęs – atmetė tą nesąmonių nesąmonę.
– O kodėl nesiunčia telegramos Bin Ladenui?
– Taigi būk gerutis Bin Ladenai, neveisk terorizmo, taigi, aš, Vytulių Vytulis, kreipiuos į tave, nebesprogdink Amerikos, arba kokiam nors ponui Bušiui – atiduok, ponuli, laisvę Irakui, sumokėk tai valstybei už tai, ką jai blogo esi padaręs, susapnavęs, kad ji turi atominį ar kitokį masinio naikinimo ginklą, taigi atlygink, Bušuli, okupacijos ir neteisingo karo padarytą žalą.
Taigi jau užėjęs ponui smegenėlių suskystėjimas. O gal čia toks įgimtas to pono humoras? Sakyčiau, arkliškas. Tai man ir padeda. Tai man ir sukelia naujų minčių, nes po mūsų stogu nieko naujo nėra – tik seni erzacai. Arba va Artūras Paulauskas. Paklausia vienas žurnalistas, kas per skandalai Seime ir kodėl jie randasi po šituo valstybiniu stogu, ir šis nuoširdžiai išaiškina – tie skandalai, girdi, mums leidžia vieniems kitus geriau pažinti. Va kaip. Susipažįstame ne dorame darbe valstybės labui, o per skandalus tarsi tai būtų Vyriausybiniai priėmimai prezidentūroje. Šitaip besiriedamos susipažįsta kaimo bobos – rėkia viena ant kitos, kol pagaliau pakelia sijonus ir viena kitai parodo tai, ką po tais sijonais turi. Štai tau ir mūsų, atsiet, valdžia su pakeltais partiniais sijonais. Arba tas Jurgis Razma, kurį televizijos humoristai Marazmu praminę. Kai jau užšneka, kai jau pasileidžia su savo drapakais per politines lankas – įsijunk diktofoną, įsirašyk, o paskui pažodžiui varyk tuos jo drapakus per romaną – skaitytojas juoksis pilvą susiėmęs. Arba ta pati Rasa Juknevičienė, arba Birutė Vėsaitė. Toji jos kova už vyrų ir moterų lygybę yra stačiai feljetonų rinkinys, kurio net rašyti nereikia. O atsimeni akciją – moterys, kurių vyrai balsuos už karą, neduokite jiems…
– Ko?
– Nežinai, ką ir plika moteris gali duoti? Taigi va kur mūsų, plunksnos brolių, išminties liūnai – taigi mūsų valstybės Seimas ir kitokios instancijos – tik, gaila, ne visi mūsų gerą klausą turi. Kai nepolitizuota ausimi pasiklausai mūsų politikierių tauškėjimo, ir juoktis, ir verkti norisi – į kokius nagus tu, mano Lietuvėlė, pakliuvusi esi, ar gyva ištrūksi iš tų nagų, surys jie tave ar nesurytą išspjaus ir ežio skūrą. Jie gyvena visai kitame pasaulyje, nei mūsų žmogus. Tad juos reikia sukrauti į durnių laivą, išplukdyti į jūrą ir subombarduoti – kitaip nebus Lietuvos žmogui gyvenimo. Katras išsigelbės – to laimė. Taip, matyt, Dievo skirta…
– Toli nuplaukėme – sustokime. O gal vis dėlto turėtumėte būti dėkingas savo talentui ir nenuoramos būdui, kad po šitokio moralinio kario vėl nauja knyga ant stalo?
– Kaip čia tau pasakyti? Aš labai sunkiai tariu tą žodį – talentas. Visų pirma, tai yra darbas. Kai tą darbą dirbi jau penkiasdešimt penktus metus, apie talentą nebegalvoji – yra jis ar nėra? Ateina patirtis. Prasižioja tavo intervuojamas žmogus, ir tu jau žinai, kuo jis sakinį baigs. O kartais ir nežinai. Kas tai yra, tas žinojimas? Ir toji patirtis? Gal tą patirtį galima vadinti ir talentu? Nežinau. Karlas Marksas yra pasakęs, kad talentas yra devyniasdešimt penki procentai darbo. Taigi tik penki procentai belieka tai Dievo dovanai, kuri vadinama talentu. Visa kita darbas, darbas, darbas. Neveltui sakoma: durnius mėgsta darbą, darbas mėgsta durinių. Tai bene bus apie talentus ir talentinguosius…
– Prozininkas smarkiai turi trinti užpakaliu kėdę – poetas gali čiulbėti eidamas gatve…
– Kai aš nunešiau savo „Durnių laivą“ į leidyklą, tik vienas žmogus patikėjo, jog ta knyga bus skaitoma – kiti sakė, jos ir į rankas niekas neims. Man tada tapo baisiai liūdna – kiekvienas rašytojas juk tiki savo talentu, savo darbu. O matai, kas išėjo? Septynios laidos išėjo. Vis prisibijant, ar išpirks. Paskui net rusai ją susirado. Išleido Kaliningradas, dabar leidžia Maskva. Taigi knyga gyvena savo gyvenimą. Taigi knyga gyva ir, manau, reikalinga mūsų žmogui.
Dabar dažnai prisėdu ir vartau tą knygą, o vartydamas galvoju – o ką aš čia ypatinga parašiau, kad šitoks susidomėjimas? Ir atradau labai paprastą dalyką – rašytojui svarbu pataikyti į laiką, taigi atrasti savo laiką, surasti, kaip šiandien madinga sakyti, savo nišą.
Į ką aš pataikiau, kitais žodžiais tariant – ką aš atradau Lietuvoje? Ogi labai paprastą ir labai sudėtingą dalyką – penkiolika metų žmogui meluojama, meluojama ir dar kartą meluojama, durnina tą mūsų žmogų, durnina ir dar kartą durnina, ir atsirado rašytojas, kuris to žmogaus nedurnina, o parašė jam, kaip iš tikrųjų viskas buvo, yra ir gal būt bus. Jei bus. Prie to dar pridėjo kelis šaukštus humoro, įdrėbė samtį karčios satyros, be to, aš esu užtektinai žodingas, visa mūsų šeima buvo tokia, taigi žodžio kišenėje neieškojo – jis atsirado ten, kur jam reikėjo būti, ir išėjo tokia knyga, kuri pataikė į laiką, kai norėdamas vogti, būtinai turi giedoti Lietuva – Tėvynė mūsų, ir tavęs už pakarpos nečiups, nes tu – patriotas, o ne vagis. Taigi tokiu keistu laikotarpiu gyvename. Naujojoje knygoje aš taip ir parašiau: Kovo 11-osios aktas neatstatė nepriklausomybės kaip Vasario 16-ąją, jis iš sykio viską persuko į dvidešimt šeštųjų gruodžio perversmą. Štai kur visa mūsų nelaimė – nekūrėme valstybės, tad neturėjome darbo.  
– Vytautas Petkevičius – vienintelis nepriklausomos Lietuvos rašytojas, kuris už savo knygą, taigi už savo kūrybą dvejus metus buvo tampomas po įvairių instancijų teismus. Kokios to teismų maratono pamokos?
– Šia tema galiu pasakyti labai įdomų dalyką – iki šito teismo niekada nebuvau buvęs teisme, nei liudytoju, nei tuo labiau – teisiamuoju. Taigi aš iki šiol nežinojau, kas yra teismas. Taigi turėjau progos sužinoti daug naujų dalykų. Visų pirmiausia, teismai yra susikūrę savą kalbos žargoną. Aš, rašytojas, parašęs 38 originalias knygas, paprasčiausiai nesuprantu, ką jie tarpusavyje šneka, taigi aš, rašytojas, turiu samdytis vertėją. Antras dalykas – jie nagrinėja bylas, mano atveju, ne iš esmės. Nesuprantu, kaip galima nagrinėti bylą iš esmės ir ne iš esmės? Mano galva, viską reikia daryti iš esmės, o ne apgraibomis. Pasirodo, galima ir ne iš esmės. Kada mudu su advokatu pareikalaujame darbo iš esmės, tai penkioliktame posėdyje teismas nustato, kad aš iš esmės esu teisiamas ne pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Mat, kaip Vytautas Landsbergis surašė skundą, taip jie viską ir paliko – jie nesuabejojo šita jo tiesa. Taigi visus jo žodžius priėmė už pagrindą. Pasirodo, aš kaltinamas įžeidęs ne patį Vytautą Landsbergį, o jo tėvą, taigi mirusį asmenį. Tai koks, po perkūnais, tu teisininkas, jei tik penkioliktame  posėdyje susizgrimbi, kad teisi žmogų ne pagal tą straipsnį. 
Antras dalykas, kurį pastebėjau, – pats didžiausias nusikaltėlių lizdas yra prokuratūra.
– Neiškels tau baudžiamosios bylos už tuos žodžius?
– Nejau, Adolfai, jie nežino, kas jie yra? Prokuratūra turėtų turėti skyrių, kuris kuruotų žurnalistų, rašytojų ir kitų intelektualų bylas. Šito nėra. Jie neturi žalio supratimo apie literatūrą ir, baisiausia, to supratimo nenori turėti. Mano tardytojas nesupranta, kad žodis draugas turi daugybę prasmių, užtenka tik pakeisti intonaciją, o verbuoti žmogų galima tiktai į KGB, bet ne į darbą, ne į kariuomenę, ne į savanorius ir taip toliau. Yra netgi šešios to žodžio prasmės. Vytautas Landsbergis, tarkim, rašo, kad jo tėvas nepažinojo Hitlerio, taigi nebuvo jo draugas, o kad buvo jo bendramintis – Vytuliui visai nesvarbu. O juk Vytulis save laiko intelektualu, be penkiolikos minučių rašytoju! Taigi net šitoks politinis intelektualas nesusigaudo ar nenori susigaudyti to žodžio prasmėse. O prokuroras užklausia archyvą – ir archyvas atsako, cituoju iš atminties: “Duomenų apie Hitlerio ir Žemkalnio draugystę ir susirašinėjimą neturime“. Įsivaizduoji? Skamba kaip anekdotas, tačiau tai visai ne anekdotas – tai mūsų prokuratūros darbas. Aš kažkodėl netikiu, kad jie šitiek durni, bet užklausia to, į ką, žino, gaus neigiamą atsakymą. Archyve duomenų nėra – vadinasi, Vytautas Petkevičius prasimanė, kad Žemkalnis Hitlerio draugas. Apverskime klausimą aukštyn kojom – ponas Vytautas Landsbergis studentams skaitė paskaitas ir kartojo „Draugas Stalinas, draugas Stalinas“, ir aš turiu šiandien teisę užklausti ypatingąjį ar kitokį mūsų valstybės archyvą, ar jis turi duomenų apie Vytauto Landsbergio ir draugo Stalino draugystę, ar yra Vytauto Landsbergio ir draugo Stalino susirašinėjimo laiškų?
Taigi niekam nerūpi esmė – kaip aš rašiau knygą ir kodėl ją rašiau. Tai niekam nerūpi. Juk aš po kruopelytę rinkau faktus ne tiktai iš gyvenimo, bet ir iš knygų, kurios Lietuvoje dabar neuždraustos – uždraustos jos buvo tarybų valdžios metais. Jie, pasirodo, nieko neskaitę, jie, pasirodo, nieko nežino, ir man reikia įrodinėti, kokioje knygoje, kokiame tos knygos puslapyje apie tai parašyta. Yra, pavyzdžiui, paties Landsbergio, taigi tėvo, prisiminimai. Jo ranka rašyti – ne Vytauto Petkevičiaus. Skaityti reikia, ir nekils noras daryti bylos, nes rašyti visą tiesą nėra nusikaltimas.  
Šitaip sudaroma byla, ir viskas joje yra kriminalizuota. Taigi daro kriminalą iš žodžio, iš lingvistikos, apie semantiką visai nieko nežino, net nėra apie ją anekdotų girdėję. O teisti žodį, sudaryti baudžiamąją bylą žodžiui yra Sizifo darbas, ir tik mūsų sizifai gali juo verstis, vykdydami politinį užsakymą.
– Rašytojų sąjunga pasmerkė jūsų knygą, rašo žurnalistas Albertas Ružas savo knygoje „Trys Lietuvos ..izmai“, ir priduria – o juk jie visus yra smerkę, netgi Borisą Pasternaką.
– Beje, mūsų rašytojų sąjunga Boriso Pasternako nesmerkė ir todėl  nepasmerkė ir iš Rašytojų sąjungos jo nepašalino. Tokie mes Tarybų Sąjungoje buvome vieninteliai, kurie tokiam drastiškam žingsniui nepritarė. Šitaip mudu su Sąjungos pirmininku Eduardu Mieželaičiu nutarėme daryti. Girdi, ne mes jį į TSRS Rašytojų sąjungą priėmėme, jis joks mūsų, Lietuvos rašytojų organizacijos, narys, tai kodėl mes jį turime šalinti?
Kita vertus, kaip mes galime siūlyti Borisą Pasternaką šalinti iš Rašytojų sąjungos, jei mes nesame skaitę jo „Doktor Živago? Nes tos knygos niekur nėra. Ką į tai atsakyt? Ir buvome teisūs, nors iš tikrųjų „Samizdato“ išleistą tą Živago ne po kartą buvome perskaitę. Taigi visa tai aš surašiau, o paskui įtikinėjau savo draugus plunksnos brolius, kad jie neprieštarautų mūsų minčiai, ir draugai neprieštaravo, ir mūsų argumentų niekas nepaneigė…
Taigi ne visi už kampo plojo Centrui. Ir neploti galėjai.
– O Jus juk svarstė?
– Dabar? O kaipgi. Senu papratimu netgi tam tikrą raštą surašė. O kas tą raštą pasiuntė į Generalinę prokuratūrą, taip niekas ir neišdrįsta prisipažinti…
– Ir kuo jus kaltino svarstydami?
– Girdi, tarnauju mūsų valstybės priešams, griaunu mūsų valstybės nepriklausomybės pamatus. Ir galvojau – kada Vytautas Petkevičius buvo Lietuvos priešas? Tai sakau – išsiaiškinkime, broliai, kas yra mūsų draugai ir kas yra mūsų priešai. Reikalauja – atsisakyk Rolando Pakso. Ne knygos, ne savo tėvų ar žmonos, o Rolando Pakso. Juokinga, ar ne?  Ir visai nejuokinga. Rolandas Paksas – Dievas ar vietoje jo, kad reikia nuo jo atsisakyti kaip nuo eretiko? Štai kaip kartais kukutiškai nusikukutinama. Taigi nusikukutina ne tiktai prokurorai ar teisėjai…
– Ir kokias padarei išvadas po svarstymo?
– Sąjungos bufete su Juozu Erlicku išlenkėme po šimtą gramų. Beje, ir su tais, kurie mane svarstė – Juozas Erlickas niekuomet nieko nesvarsto, jis tik mėgsta išgėręs rimuoti Bušas-krušas…
Gal čia valstybės paslaptis ir aš ją tau išdaviau?
– Taigi dveji bylinėjimosi metai. Ką praradote ir ką atradote per tuos metus?
–  Tie dveji metai man nebuvo lengvi. Rašyti negalėjau. Sėdėjau bibliotekose ir archyvuose, ruošdamasi teismų posėdžiams. Tardymai nenormalūs. Erzinantys. Ne tardymai, o kažkokie buki kalbėjimai priešais Raudų sieną žydų Jeruzalėje. Arba verki, arba eik velniop. Klausi, ar tą skaitėt? O kam man skaityt. Sunešu krūvą knygų, mano pabraukytų žaliai raudonu tušinuku – būkit malonūs, perskaitykit – neskaito. Man tas knygas paštu grąžina. Oficialiai. Kaip nereikalingas ar makulatūrą. Sudarinėja baudžiamąją bylą mano kūrinio net neskaitę. Viskas rašoma Vytauto Landsbergio stiliumi. Jis, vadinasi, teisus, o kiti visi – neteisūs. O teisus jis todėl, kad yra Dievo sūnus, taigi mesijas, siųstas į Lietuvą mus atpirkti ar išpirkti? Taigi toks atradimas. O praradimai? Ką ten skaičiuot, o jei reikėtų įvardint, tai pirmu punktu įrašyčiau laiką. Mano amžiaus žmogui tai pats brangiausias dalykas, kurį turi saugot ir tausot – kaip savo akį. Aš jį buvau priverstas žudyti kaip Dievo avinėlį teismuose ir tarp jų, ruošdamasis teismo posėdžiams…
Bet juk tai irgi patyrimas, irgi atradimai, kurie reikalingi rašytojui.
Rašytojui niekas neduodama veltui ir brangiausia tai, ką gauni brangiausiai mokėdamas – savo laiku, o kokiomis ten vagnorkėmis ar landsberginiais…
– Toji patirtis pasitarnavo rašant šią knygą?
– Be abejo. Aš dar drąsiau dulkinu tuos žmones, nes aš žinau, į ką teisėjai kreipia dėmesį, o ko jie iš viso nesupranta. Taigi aš jau luptas, o juk už vieną luptą mūsų tauta dešimt neluptų duoda. Patirtis labai paprasta – aš va kritikuoju Adolfą Strakšį, bet rašau ne Strakšį, o Straksį, ir tu prie manęs neprikibsi – juk tu ne Straksis, o Strakšys. Tai jau anų laikų patyrimas – o juk ne veltui sakoma, kad patirtis ne akmuo, ant pečių jos nenešioji. To, pasirodo, mūsų teisingumui užtenka. Reikia rašyti, tarkime, ne Landsbergis, o Vė Vė fon Landsborgas, ir aš prieš visus įstatymus būsiu teisus kaip negimęs Kristus. Taigi Vė Vė. Man tai labai patinka.
Per tuos teismus, beje, turėjau progos išanalizuoti visą Landsbergių dinastiją – nuo Vestfalijos Lasburgų miesto, iš kur jie kilę, iki Lietuvos. Tai yra žydeliai, ir aš nustatau, kiek jie turi lietuviško kraujo. Pasirodo, tik vienas Landsborgas  teturi lietuviško kraujo, bet ir tas pats yra atsigimęs į žydą…
Taigi tautiškas žydas.
– Nepaduos tavęs į teismą už įžeidimą?
– Viena, juk rašau – Landsborgas. Antra, būti atsigimusiam į žydą šiandien jau įžeidimas, o ne privilegija? O koks platus šito žodžio diapazonas, jei į jį pažiūrėsi iš esmės!
– Tada jau kitas klausimas – kokie teismai laukia Vytauto Petkevičiaus išėjus naujajai jo knygai?
– Nežinau, koks durnius mane paduos į teismą. Bet šitas jau tikrai nepaduos, nes Landsbergis, kaipo toks, man toje knygoje jau nebeegzistuoja. Egzistuoja visai kitas padaras, savo esybe labai panašus į Landsbergį. Tad susikūriau personažą, kuris vadinasi Vėvė fon Landsborgas. Taigi tegu prokurorai ieško sąsajų tarp jo ir Vytauto Landsbergio. Ir iš esmės ir ne iš esmės. Man jis neegzistuoja, nes yra pridaręs Lietuvai tokių bėdų, kad ir į jaučio skūrą nesurašytum. Taigi jo nėra – yra Vėvė fon Lansborgas. Vsio, druzja i tovarišči!
Koks jis lietuvis, jei jo, to Landsborgo, kraujyje tik penki procentai lietuviško kraujo. Tai jis tiek lietuvis, kiek aš negras Pietų Afrikos respublikos tyruose…
– Ką Vytautas Petkevičius patartų mūsų publicistams?
– Yra vienas labai rimtas patarimas – atkreipti visą dėmesį į socialines mūsų tautos problemas. Tai sakau ne tiktai žurnalistams. Tai sakau visiems meninio žodžio kalviams. Kai rašytojai nusisuko nuo tautos, tauta nusisuko nuo rašytojų. Jų knygų neskaito, jųjų knygų tiražai yra mažiukai, jie niekam tapo nereikalingi, gal tik sau, nors ir kažin kokias premijas gautų. Buvo laikas, tai gerai prisimeni, kai „Literatūra ir menas“ ėjo šimtatūkstantiniais tiražais. Tai todėl, kad mes, rašytojai, tada žiūrėjome savo tautos interesų. Rašytojai tada buvo liaudies balsas. Kieno balsas šiandien yra rašytojas? Aš nežinau. Jis rašo taip, kad jį, vargšelį, suprastų po šimto metų. O ką tauta turi suprasti šiandien? Taigi rašytojams nereikalinga tauta – tautai nereikalingi rašytojai. Tokia situacija šiandien, ir ją susikūrėme mes patys, okupavę patys save.
– Žmona kantriai pernešė tą naštą, kurią mūsų teisėsauga užkrovė tau ant pečių?
– Žmona mano – nuostabiai geras žmogus. Ukrainietė. Susipažinome Maskvoje. Kai pasakiau, jog aš esu rašytojas, ji man į tai: „Kai mergina, tai visi rašytojai“. Taigi nepatikėjo. Kai įsitikino, kad aš nemeluoju, pasakė: „Tu pats nelaimingas, ir aš būsiu nelaiminga“.
Ji buvo teisi. Rašytojo profesija iš tikrųjų yra prakeikimas. Žmogus turėtų pasirinkti tiesą ir laisvę, bet iš tikrųjų tiesa ir laisvė pasirenka žmogų ir užkrauna jam tiek, kad sunku ne tik panešti, bet ir pavežti. Mano gyvenime kaunasi visą laiką du pradai – politiko ir menininko. Buvau partinis darbuotojas, ir patekau į reabilitacinę komisiją, kuri važiavo į Sibirą paleisti iš nelaisvės namų lietuvių. Tada pirmą kartą savo akimis pamačiau, kas yra ta mūsų imperija, Sąjunga vadinama. Komisijos pirmininkas buvo Justas Paleckis, kartu važiavome į Vorkutą, tai šis kietas žemaitis net verkti pradėjo, pamatęs tai, ką mes ten pamatėme. O pamatėme štai ką – 280 tūkstančių kalinių miestą. Štai kas tada buvo Vorkuta.
O kiek tokių Vorkutų!
Parvažiavau iš kelionės įsiutęs ir sakau žmonai – šitokia valstybė neturi teisės egzistuoti. Ji netgi supyko, nes kitaip auklėta. Sako, rajkomui pasakysiu. Skųsk, sakau, bet šitokia yra mano naujai surasta tiesa.
Tokia mano žmona. Ji gyveno mano gyvenimą. Aš nesuprantu vyrų, kurie už pirmo semaforo pradeda peikti savo žmoną. Argi tai vyrai? Šūdžiai! Kaip aš galiu niekinti savo žmoną – juk aš pats ją pasirinkau. Šeima – visuomenės pagrindas. Tai ne buhalteriniai žodžiai. Kokia šeima, tokia ir visuomenė…
– Ir žydriųjų šeima?
– Šaudyt juos reikia. Iš eilės. Tik kailio nudirt nereikia, nes tas kailis niekam tikęs…
– Taigi ukrainiečiai – geri žmonės?
– Darbštesni už lietuvius. Ir vogdami neverkia kaip lietuviai šiandien – vagia ir verkia: „Vai tas rusas išmokė mane vogti, vai, aš nekaltas – rusas kaltas“. O vagia. Visom keturiom. Parsineša namo, ką pavogęs, ir vėl verkia: „Vai tas rusas“…
Nemaniau, kad lietuvis toks. Maniau, lietuvis pats protingiausias pasaulyje. Bet kur tau, kur tau. Sėdi ant svetimos šakos ir ją pjauna verkdamas – „Vai tas rusas“.
– Grįžkim iš tos pjovyklos  namo. Kaip vadinsis naujoji knyga?
– Labai paprastai – Durniškės.  Ne Turniškės, bet Durniškės
– O juk tai viena ir tas pats…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *