Rolandas PAKSAS: Aš sieksiu tapti Prezidentu… ir juo tapsiu!

Juozas IVANAUSKAS

Šis išskirtinis interviu su nušalintuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu Rolandu Paksu, švelniai tariant, yra nepageidaujamas stambiausiems šalies dienraščiams. Ruošiant medžiagą spaudai, autorius iš anksto žinojo, jog tai gali būti atspausdinta, netaikant jokios cenzūros, tik prieštaringai vertinamo “Laisvo laikraščio” skiltyse. Pasirodo, jog nei mūsų žiniasklaidos magnatams, nei taip vadinamam visuomeniniam transliuotojui – Lietuvos radijui ir televizijai, jau nekalbant apie komercinius TV kanalus, kitoks požiūris į Prezidento apkaltą, “kitokia nuomonė”, neatitinkanti jų tiražuojamų tendencingų versijų “standarto”, paprasčiausiai, nereikalinga. 
Prieš septynis metus savo interviu LTV laidoje “Dalia Kutraitė kalbina…” minėjote, jog turite daug svajonių, o viena iš jų – apskristi aplink pasaulį. Ši svajonė, prabėgus gan sudėtingam ir prieštaringai vertinamam jūsų gyvenimo periodui, pagaliau išsipildė. Ar neseniai pavykęs skrydis aplink pasaulį, buvo iš anksto jūsų planuota, ilgai puoselėta idėja, o gal – gyvenimo misija?
Negali būti, kad taip kalbėjau jau tada, parodykit tą sakinį… Iš tikrųjų matyt, buvau užmiršęs, kad apie tai užsiminiau prieš septynis metus. Pasakiau, kad negali būti, nes būtent po neteisėto nušalinimo arba perversmo proceso, atsisėdęs prie darbo stalo, užsirašiau, ką aš norėčiau padaryti per artimiausius penkis metus. Tada vienas iš užsibrėžtų tikslų buvo noras apskristi aplink pasaulį. Ir mano supratimu, dabar, jau apskridus aplink pasaulį, tai yra kaip startas kitai užsibrėžtai idėjai, priimtai būtent po nušalinimo iš Prezidento posto… Labai džiaugiuosi, kad pasiryžau tam skrydžiui ir sugebėjau jį atlikti. Džiaugiuosi ne vien todėl, kad esu pirmasis lietuvis, apskridęs aplink pasaulį. Be abejo, man tai labai daug davė. Ir dabar, prisimenant, jog apie tai buvo kalbėta žymiai anksčiau, darosi akivaizdu, jog ši mintis, išdilusi iš atminties, pasąmonėje jau seniau buvo užsifiksavusi. Taip, teisingai!.. Matot, kaip smagu. Reiškia, tos svajonės arba norai yra žymiai gilesni, nei kažkokie spontaniški dalykai.
Skrydis aplink pasaulį sutapo su jūsų  50 – čio Jubiliejumi. Ar jis buvo specialiai taikytinas prie šios datos?
Ne, šis skrydis nebuvo taikytinas prie gimimo datos. Skrydžio pasiruošimui aš sugaišau beveik du metus. Bet kai pamatėme, kad visi pasiruošimo darbai artėja prie pabaigos ir mes spėjame į numatytą laiko grafiką ( planuotas skrydžio laikas buvo nuo birželio 1- os iki 15- os dienos), tik tada toptelėjo mintis, o kodėl gi ne tą dieną?.. Turiu pasakyti, kad baisiai nemėgstu oficialių sveikinimų savo gimtadienio proga. Buvo nutikusi tokia “nelaimė” pirmosios Vilniaus mero kadencijos metu. Tada pagalvojau, jog gimtadienio proga gali būti sveikintojų, todėl nepaskyriau laiko darbui mero kabinete, o tik vizitavau įvairius miesto objektus. Tačiau, vis tiek, buvau surastas ir priverstas sugrįžti į savo kabinetą, kadangi manęs laukė atėję sveikintojai. O kai vakare, greta mero kabineto esančiame svečių kambaryje, visas stalas ir pakampiai buvo “užkrauti” gėlėmis, užėjo vienas mano senas bičiulis ir pamatęs tiek daug gėlių, paklausė “kur “nabašninkas”?..”, tai nuo to laiko ne karto daugiau nesu buvęs darbo vietoje per savo gimtadienį. Tą dieną visuomet imdavau atostogas, kažkur tai išvažiuodavau ir tik su pačiais artimiausiais žmonėmis sutikdavau šią savo šventę. Tuomet žinau, kad ištarti žodžiai yra tikri, ir šypsenos jų yra tikros, rankų paspaudimai tikri ir viskas yra tikra. Taip ir šiuo atveju, 50 – tis, matyt, tokia proga, kai reikėtų spausti labai daug rankų. Tikiu, jog būtų daug nuoširdžių rankų ir nuoširdžių žodžių, bet, paprasčiausiai, nemėgstu tokių dalykų. Ir kai mano noras apskristi aplink pasaulį sutapo su galimybėmis jį įgyvendinti būtent tuo laiku, Jubiliejus taip ir liko nešvęstas, neskaitant, jog pats skrydis – tai šventė.
Kiek valandų, skriejant aplink pasaulį, jums teko praleisti oro erdvėje? Ar paskaičiavote?   
Taip, skaičiavome. Tai yra apie 200 valandų skrydžio, gal kiek mažiau, nei 200 valandų…
Ar šis pakankamai atsakingas darbas – skrydis aplink pasaulį, padėjo jums atitolti nuo viso to, kas jus saisto su Lietuva, su čia prisiimtomis pareigomis, su netolima praeitimi bei dabartimi?  
Be abejo, kad skrydis aplink pasaulį, ypač kai kurie jo etapai, yra toks atsakingas veiksmas, kai nėra kada galvoti apie kitus dalykus, jei nori sėkmingai atskristi, jei nori išgyventi. Tuo metu, galva, iš tikrųjų, pasidaro švari nuo tokių pašalinių dalykų, kaip politika, nuo daug ko…
Bet ar kelionės metu jūsų “nepasivydavo” visi tie įsisenėję rūpesčiai, sopuliai, mintys?..
Negalėčiau pasakyti 100%, kad būtent taip ir buvo, jog, tarkim, kaip kirviu paėmei ir nukirtai. Būdavo visko, bet procentaliai to “balasto” buvo labai nedaug.
Na, gerai. Neskaitant to skrydžio, kaip šventės, sutapusio su jūsų gražiu Jubiliejumi, šiemet atsitiko dar vienas ne mažiau reikšmingas dalykas: dukra Inga susilaukė kūdikio, gimė mergytė Estela. Kokie pojūčiai jus apima tapus seneliu?
Apima toks geras jausmas, nors, atvirai sakant, širdyje dar jaučiuosi jaunas, o staiga žiūriu, kad dukra jau ir pagimdė… Labai geras jausmas, tuo labiau, kad aš džiaugiuosi ta jauna šeima ir tuo, kad jiems viskas gerai sekasi, kad jie gerbia ir myli vienas kitą, kad tas kūdikis buvo trokštamas ir laukiamas. Neseniai, praeitą trečiadienį, mergaitei sukako lygiai trys mėnesiai, buvo krikštynos, ją pakrikštijo šventu vardu Marija. Taigi, dabar mano anūkė yra Estela Marija Stumbraitė.
Savo gyvenime patyrėte labai daug svarbių etapų. Jau nekalbant apie vaikystę, praleistą Telšiuose, studijavote Vilniuje, tapote statybos inžinieriumi. Vėliau, baigęs Leningrado Civilinės aviacijos akademiją, tapote lakūnu instruktoriumi, akrobatinio skraidymo čempionu. Dar vėliau, užsiėmėte verslu, tapote “Restako” statybos bendrovės prezidentu, kol, galiausiai, pasukote į politiką ir ne kartą buvote pasiekęs valdžios piramidės aukštumas. Sakykite, jūs pats, kaip žmogus, kuriame gyvenimo etape, kuriose “rogėse”, jautėtės smagiausiai, geriausiai save realizuojantis bei harmoningas?
Geras klausimas ir, atvirai sakant, sudėtingas. Kažkaip, įvairiuose gyvenimo etapuose būna taip, kad tuo metu, kai užimi vienas ar kitas pareigas bei esi kažkur tai, viskas tik sąlyginai atrodo. Na, pavyzdžiui, aš atsimenu, kaip būdavo gerai vaikystėje, kai tėvas šaltame kambaryje pridėdavo patalus prie pečiaus ir sakydavo man, “sūnau, bėk staigiai į lovą…”, o paskui, kai nulėkdavau, jis mane šiltais patalais apklodavo. Tokia ramybė tada apimdavo, kad esu apsaugotas, ir taip gera būdavo… Nors pamenu, tuo metu, kai buvau vaikas, iškildavo be galo daug problemų: kažką reikėjo gauti, kažką išspręsti, ar draugas kažką ne taip padarė. Noriu pasakyti, jog tuo metu, kai esi vienoje ar kitoje pozicijoje, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, susiduri su natūraliom gyvenimo problemomis, kurias reikia spręsti, ir, galbūt, tau atrodo, kad tai labai sunku, bet paskui, kai prabėga kažkoks gyvenimo etapas, tas laikas, kuris kažkada tau atrodė sunkus, vėliau atrodo, kaip rožinėmis spalvomis nutapytas. Mano gyvenime visą laiką taip būdavo: išplaukus į  platesnius vandenis, praeitas etapas atrodydavo kitaip. Tarkim, šiandien man atrodo, kad mero pareigos ir darbas buvo labai smagus, geras, jau po pusmečio matydavosi atlikto darbo rezultatai, kildavo labai daug gerų idėjų, įdomus darbas su žmonėmis… Taigi, šiandien mero darbas man atrodo labai patrauklus, bet tada jis atrodė labai sudėtingas. Lygiai taip pat, vyriausybės Premjero pareigos bei darbas, o paskui ir Prezidento darbas. Taigi, negalėčiau atsakyti, kuris gyvenimo etapas man buvo smagiausias. Aš manau, kad smagiausias etapas tas, kuris dar bus priekyje. 
Daug kartų tekdavo girdėti, kai sutikti žmonės, dirbantys visai paprastą darbą, arba profesionalūs menininkai, pasišventę tai ar kitai dailės sričiai, prisipažindavo: esu laimingas, nes darau tai, ką noriu daryti. Šia prasme, ar galėtumėte taip pasakyti apie save?
Aš įsivaizduoju, kad tie žmonės, kurie daro tai, ką nori, iš tikrųjų yra labai laimingi. Sakykim,  menininkai, galintys savo laiką  skirti paveikslų tapybai, skulptūrai, muzikai, knygos rašymui – tai yra labai laimingi žmonės. Deja, politikoje taip visiškai nėra, tai yra kompromisų paieška, interesų suderinimo menas. Kontaktuojant su žmonėmis, pasitaiko piktai kalbančių žmonių, kadangi jie siekia vien tik politinių tikslų. Bet kuriuo atveju, norėčiau pasakyti, kad Dievas, norėdamas išbandyti žmogų, atsiunčia jam ir sunkių gyvenimo etapų. Aš taip galvoju. Tarkim,  vien mano gyvenime politinių ėjimų, ko gero, užtektų dešimčiai politikų – du kartus meras ir premjeras, ir opozicijos lyderis, ir Prezidentas, tačiau, nežiūrint visko, matyt, dar kažkas yra priešaky. Nes šiaip sau, tokių sunkumų gyvenime nebūna. Aš įsivaizduoju, kad daugeliui žmonių, mano vietoje, bėgiotų akys, drebėtų rankos, nebeturėtų sveikatos, gal prasigertų, būtų nusivylę gyvenimu, depresuotų… Nežiūrint visko, sėdau į lėktuvą ir pakilau skrydžiui. Dabar rengiuosi kitam, politiniam skrydžiui.
Kažkada esate pasakęs, jog “likimas, kuris mus valdo, dažnai “padeda” mums būti ten, kur ir turime būti”. Ar, vis dėlto, jūs tikite lemtimi? Ar tikite, jog iš tiesų kažkas įvyksta, nepriklausomai nuo žmogaus valios?  
Na, likimas ir lemtis šiek tiek skiriasi. Likimas, matyt, yra nulemtas tavo visam gyvenimui, o lemtis – tai toks “daiktas”, kurį, rodos, galėtum pats keisti, lemtis priklauso nuo tavęs. Jei iš tikrųjų kažko labai nori, tai ir pasieksi. Jeigu tu “įvarai” save į kampą, galvoji apie kažką labai niūriai, juodai, taip bus ir gyvenime. O jeigu sugebi pakilti virš viso to ir mąstai šviesiai, – taip ir bus. Aš tikiu, kad yra likimas. Taip pat tikiu, kad žmogus, priklausomai nuo jo sugebėjimų, širdies taurumo, gerumo, nuo požiūrio į kitus žmones, galų gale, nuo dešimties Dievo įsakymų vykdymo, nuo etikos ir moralės normų, įsisavintų dar vaikystėje, gali “reguliuoti” savo lemtį. Man taip atrodo. Ir šiandien, kai sakau, kad aš būsiu Lietuvos Prezidentu, visi padaro tokias dideles akis ir klausia manęs: “ kaipgi tu būsi? Taigi, tave jau apspito, raudonomis vėliavėlėmis apkaišiojo, tu negali būti ten, kur reikalinga priesaika, ir t.t…”. Tada atsakau, jog taip yra šiandieną, rytoj bus kitaip, o poryt – dar kitaip. Bet jeigu darysime sprendimus, atsižvelgdami vien tik į šiandienines galimybes bei šiandieninę situaciją,  tai tiek ir tepadarysime. Tačiau rytoj galimybės bus kitokios, o poryt dar kitokios. Lygiai taip pat man kalbėjo prieš ankstesnius Prezidento rinkimus. Atseit, kaip tu gali nugalėti veikiantį Prezidentą, kuris savo reklaminei kompanijai net Džordžą Bušą pasikvietė iš Amerikos į Rotušės aikštę?.. Bet kai tu dirbi, kai tiki tuo, kad tavo būvimas Prezidentu keis gyvenimą valstybėje, tiki tuo ir labai, labai to nori, tai pildosi. Vienas japonas yra pasakęs: “Reikia norėti taip, kad įpjovus pirštą, bėgtų ne kraujas, o noras” –  va, tada, iš tikrųjų, viską pasieksi!..
Neseniai sukurtas Vytauto Matulevičiaus filmas “Visi prieš vieną” apie apkaltos procesą, verčia dar kartą susimąstyti apie elementaraus žmoniškumo ir teisingumo normų ignoravimą šalyje. Tame filme jūsų buvusi patarėja D.Kutraitė teigia, jog “kiekviename žmoguje yra užkoduotas teisingumo jausmas”. Mano klausimas būtų toks: kaipgi galėjo laiku, kritiniu momentu, nesuveikti tas “užkoduotas teisingumo jausmas”, būdingas kiekvienam iš mūsų?.. Atrodytų, jog teisingumo jausmas – gyvenimo aksioma, taikytina kiekvienam mąstančiam žmogui, bet realiame gyvenime dažnai, tartum, “prasilenkiama” su šiuo jausmu. Argi, ne taip?
Visiškai taip, visiškai teisingai… Vienas mano draugas, kalbėdamas apie tai, pateikė pavyzdį apie tarpukario Lietuvą. Tuo metu, kai sovietai užėmė šalį, mes turėjome Lietuvos armiją, kuri buvo gan gerai išlaikoma kuklaus biudžeto lėšomis, net ir mūsų aviacija tuo metu buvo, palyginti, galinga… tačiau atidavėme Lietuvą be vieno šūvio. Neatsirado nei vieno, kuris nepridėtų ranką prie kepurės, bet paimtų ir parodytų, kad mes esame valstybė, kad esame piliečiai. Neatsirado nei vieno!.. Visi, kaip triušiai, atidavė ginklus, buvo suvaryti…
Matyt, kažkas davė tokį įsakymą? Buvo tokia komanda ir…
Buvo komanda, bet ir komandos reikia klausyti per savo prizmę, per teisingumo jausmą. Ar tai teisinga? Ar reikia tokios komandos?.. Labai yra žmogiška, kartais, pabijoti. Lygiai taip ir dabar, per šį perversmą. Na, pabijojo žmonės. Kai pradėjo tas “volas” eiti, vynioti, taškyti likimus, kai pareigūnai buvo kviečiami į komisiją, kur sėdėjo saugumiečiai, kur viskas buvo filmuojama, o jeigu Pakso atžvilgiu gerą žodį kas pasakydavo, tuoj ateidavo laiškas į redakciją – už kokius pinigus užsakė, kodėl buvo parašyta gera nuomonė apie Paksą? Ir panašiai… Kai buvo traiškomi žmonių likimai, visi “prisėdo”. Teisingumo jausmas – jis yra, bet daugumai gal atrodė – man reikia šeimą maitinti ir aš bijau galbūt geriau aš patylėsiu galbūt tas “volas” pravažiuos manęs neužkliudęs, tegu galbūt jį, bet ne mane!.. Štai kur esmė.
Ir tuomet įvyksta tragedija, apima gili dvasinė krizė, kai teisingumo jausmas tartum “užmigdomas” vardan savisaugos instinkto, vardan išlikimo?
Aš taip manau, taip manau…
Kalbame apie teisingumo jausmą, “užkoduotą” žmoguje, bet ar šis jausmas yra “užkuoduotas” tautoje, kaip moralių žmonių bendruomenėje? Ar egzistuoja tas aukštesnis teisingumo jausmas? O gal tai tėra tik filosofinė, literatūrinė sąvoka, nieko bendro neturinti su mūsų kasdienybe?
Sunku man pasakyti… Manau, kad ir visuomenė, ir istorija bei kiti dalykai, tai yra suma atskirų individų, kurie kuria istoriją, kuria įstatymus ir tais įstatymais atspindi savo vienokias ar kitokias mintis. Taip galėčiau pasakyti.
Tačiau ar negali būti taip, jog “nesutampant” teisingumo jausmui tarp individų žmonių visuomenėje, vieni ramia sąžine uzurpuoja valdžią, o kitiems dėl to galbūt skauda širdį?
Na, gerai. Šiandien kažkam skauda širdį, vakar, užvakar skaudėjo, bet praeis kokie penki metai ir tas skausmas praeis, o po dešimties metų – visiškai užsimirš. Aš noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi labai daug savų problemų. Jis, žinoma, galvoja ir apie valstybę, bet savos problemos išlieka – reikia valgyti, reikia vaikus leisti į mokyklą ir panašiai. Tad, kas gi išlieka, kai užsimiršta tie emociniai dalykai?.. Kai vyko tas perversmas, kai kurie žmonės verkė. Ne kartą buvau sutikęs žmonių, kurie sakė, jog meldėsi už mane, ir verkė, ir mišias užsakinėjo… Bet kodėl man atrodo, jog posakis “istorija viską sustatys į vietas” yra neteisingas? Todėl, kad valdantieji turi savo metraštininkus. Ir jeigu tas Prezidento nuvertimo “volas”, iš esmės, buvo propagandinis perversmo metu, tai ta pati propagandinė mašina šiandien uoliai gina valdančiųjų interesus, kuriuos dabar vienija dar ir baimė, kad, neduok Dieve, jų darbeliai nebūtų paskleisti, išviešinti. Juk tada ne vienas dirbo, ir ne vienas rašė. Tai ir dabar rašo, rašo bet kokiu atveju, kad tik, neduok Dieve, Paksas vėl sugrįš į valdžią ir duos jiems į kaktą… Jie gi darys viską, kad aš nesugebėčiau tos idėjos įgyvendinti. Ir kai sako, kad istorija viską sustatys į savo vietas, mano supratimu, tai neteisinga. Kiek apie tai jau yra prirašyta neteisingų, melagingų knygų, remiantis to meto laikraščiais, žurnalais, kurie buvo, nežinia už kieno pinigus, rašomi, pučiant į vieną dūdą?.. Prisimenu atvejį, kai dar nebuvo prasidėjęs perversmas. Aš dalyvavau iškilmėse Joniškio rajone, toje vietoje, kur vyko Saulės mūšis. Buvo minimos  to mūšio metinės ir mane, kaip Lietuvos Prezidentą, pakvietė į tą šventę. Atvyko ir Lietuvos televizija. Tad, įsivaizduokit, buvo nufilmuotas visas renginys, tačiau Prezidento ten nėra, nors, iš tikro, aš ten buvau, dalyvavau, sakiau kalbas, sodinau ąžuolą, rišau kuoliukus, susitikau su lietuvaičiais ir t.t. Tai tik paprasčiausias pavyzdys, jau nekalbant apie politiką, kai Lietuvos televizija, išlaikoma valstybės mokesčių mokėtojų lėšomis, atvažiuoja į konkrečią vietą, filmuoja renginį, o vakare parodo jį tokį “kupiūruotą”, lyg tame renginyje nebuvo Prezidento – ir taip būdavo ištisai!.. Tai tik patvirtina mintį, jog istoriją rašo tie, kurie yra prie valdžios. Net ir po dešimtmečių išliks būtent tų žmonių rašytiniai, dokumentiniai šaltiniai.
O gal, tiesiog, dauguma tų, kurie buvo tada ir tebėra dabar “prie valdžios”, tvirtai laikosi savo nuomonės, jog buvo išrinktas “ne tas” Prezidentas?
Tai yra jų problema. Jie gali manyti, ką tik nori. Tačiau tegu jie tą savo “manymą” pasilieka sau, po patalais, arba argumentuotai išsako savo nuomonę laikraščiuose, žurnaluose, televizijos ekrane. Tačiau niekam nėra leista kvestionuoti žmonių valios, niekam nėra leista daryti valstybinius perversmus, niekam nėra leista  to daryti, nes tai yra nusikaltimas. Ir už tą nusikaltimą jie turi atsakyti ir atsakys!.. Štai kur problema ir klausimo esmė. Tu gali manyti, ką nori ir kaip nori, bet tai yra tik tavo nuomonė, ir jei tuo metu esi mažumoje, tu gali kalbėti, šnekėti, argumentuotai įtikinėti savo oponentus, bet negali daryti valstybinius perversmus.
Kada visa tai prasidėjo, jūsų nuomone? Kada pasireiškė to galimo valstybės perversmo pirmosios užuomazgos?
Aš manau, kad po pirmojo rinkimų turo jau buvo pradėta apie tai šnekėti, ką darysime?.. Jau tada praskambėjo žodis “apkalta” iš konservatorių, iš tuometinių liberalų pusės pasigirdo užuominos, jog bus organizuojama apkalta. Jiems buvo visai nelaukta, kad R.Paksas pateko į antrą rinkimų turą. Šiuo metu jūsų vadovaujamos partijos kertinė nuostata “tvarka ir teisingumas”, švelniai tariant, nėra patraukli nei dabartiniam, neva, “visiems lygiai teisingam” Prezidentui, nei tiems, kurie dabar yra valdžioje ar “prie valdžios”. Turbūt jaučiate, jog esate izoliuotas tartum įkalintas tendencingai formuojamo informacinio lauko “geležiniame aptvare”. Tad, ar įmanoma visa tai “pramušti”, išsiveržti iš apsupties?  Apskritai ar įmanoma?
Ar įmanoma? Labai sudėtinga, bet įmanoma… Visų pirma klausimas, ar įmanoma pakeisti gyvenimą Lietuvoje taip, kad visi gyventume pagal įstatymus? Mano programa, norai ir pirmieji darbai buvo – pareikalauti teisingumo ir tvarkos iš kiekvieno piliečio, gyvenančio Lietuvoje, nepriklausomai, ar jis ministras, aukštas pareigūnas, ar užima kitas pareigas. Tai ir išgąsdino kai kuriuos valdininkus, o jie labai vieningai gina savo interesus… Nesakau, kad nepadariau jokių klaidų. Tada kai pasakiau, kad dirbsiu tik pagal Konstituciją, daugelis šnekėjo, kad reikia nedelsiant keisti Konstituciją, kviesti žmones į referendumą, kad Prezidentui būtų suteikti įgaliojimai ir panašiai. Tokių minčių buvo ne viena ir ne dvi. Lygiai taip pat, jau perversmo metu, buvo minčių, jog reikia paimti armiją ir visus tuos perversmininkus “susemti”. Bet ir tada aš pasakiau, jog dirbsiu pagal Konstituciją. Šiandien aš sakau kitaip: Prezidentui reikia suteikti įgaliojimus. Aš sieksiu Prezidento posto ir kai jį pasieksiu, kreipsiuosi į tautą, kad būtų suteikti įgaliojimai dėl senaties termino panaikinimo už ekonominius nusikaltimus, ir dėl kitų dalykų, dėl tvarkos ir teisingumo, kad būtų sprendžiamos valstybės problemos. Dabar aš matau, kad už valstybę niekas nėra atsakingas, visi tik plaukia pasroviui, kiekvienas turi savo biznelį, kiekvienas gauna savo pinigėlius, o atsakingų nėra.
Tokiu atveju, kas gi valdo Lietuvą?
Lietuvą valdo triumviratas, kurio sudėtinės dalys yra keletas žiniasklaidos magnatų, keletas įtakingų politikų ir keletas verslo ryklių. Va, jie šiandien kažkur tai sėdi, kažkurioje tai vietoje geria kavą ir planuoja, kokia bus sekanti auka, ką toliau su juo daryti… Jei jiems nepatinka koks žmogus – politikas, jie tuoj paleidžia propagandos mašiną… Žiūrėkit, vos tik pradėjo puolimą “Lietuvos rytas”, tuoj pasijungė kelios televizijos, “prišoko” keli politikai ir sukeliamas didžiulis, didžiulis burbulas ir jau važiuoja šitas “tankas”, ant kažko tai važiuoja… Ar gerai, kad važiuoja, ar blogai, jau niekas nebekreipia dėmesio, ieškoma pateisinančių argumentų, per politikus pajungiamos spec. struktūros, tuoj ištraukiamos pažymos, kažkokie įrašai, kompromatai ir panašiai. Nesvarbu, kad visa tai paskui subliukšta, užgęsta. Kaip ir mano atveju, iš man mestų 16 – 17 kaltinimų, liko tik kaltinimas už J.Borisovui suteiktą pilietybę, kai, tuo tarpu, du iki manęs buvę Prezidentai net 800 kartų buvo kažkam suteikę pilietybę!.. Bet tavęs jau nebėra, jau suklaidinta dalis Lietuvos žmonių… Štai taip tas “triumviratas” valdo Lietuvą. Ir Čekijos Prezidentas Vaclovas Havelas apie tai įspėjo dar prieš 25 metus, kas laukia demokratinių valstybių, kuriose demokratija nėra tvirta. Mes tik vaizduojame demokratiją, bet tai nėra tikra demokratija, čia jokios demokratijos nėra. Yra tik saujelė žmonių, kurie viską valdo Lietuvoje. Ir ne Prezidentas ar Premjeras, ir ne Vyriausybė, ir ne Seimas, o tik ta saujelė žmonių – verslo rykliai, spaudos magnatai ir keletas politikų, kurie naudojasi spec. struktūrų turima informacija. Tuo aš esu įsitikinęs.
Kai įsigali tam tikra informacinė “blokada” žiniasklaidos versle, kai visuomeninis transliuotojas įvairiapusiškai nebeatspindi viso nuomonių spektro, bet yra linkęs tendencingai dezinformuoti Lietuvos žmones, tokiu atveju, ar pati žiniasklaida su visais savo įvardintais ir neįvardintais remėjais bei reklamos užsakovais, pati savaime netampa ta blogio imperija, tuo piktybišku augliu, kuris nelinkęs lengvai pasiduoti?
Jokiu būdu negaliu taip kalbėti apie visą žiniasklaidą. Kai važiuoju per Lietuvą, sutinku daug puikių redaktorių ir objektyvių žurnalistų, iš tikrųjų, labai daug. Bet aš kalbu apie keletą stambiausių žiniasklaidos magnatų, kurie yra uzurpavę tiesos monopolį. Tos pačios galvos televizijose, tie patys liežuviai radijo laidose, tos pačios plunksnos, tos pačios nuomonės, ir visi tie, kurie nesutinka su jų nuomone, yra blogi. Tai yra ne kas kita, kaip valdžios propagandos uzurpavimas. Ir kas tik sukyla prieš juos, tas yra naikinamas. Nesvarbu, ar tai būtų verslininkas, ar tai būtų politikas, ar šiaip koks paprastas žmogus.
Paminėjote žodį “naikinamas”… Jūs pats savo asmenyje, suvokdamas, jog esate neteisėtai nušalintas Prezidentas, kuriam, pritaikius ciniško proto vingrybes, netgi, atimta teisė dar kartą kandidatuoti į valdžios Olimpą, ar nesijaučiate, jog kažkam esate gyvas įkaltis ir potenciali auka, jeigu tik politiniai procesai Lietuvoje iš esmės pajudėtų paminto teisingumo atstatymo linkme? Ar pats nenujaučiate galimo susidorojimo?  O koks skirtumas, kada? Susidorojimas dabar ar esant Prezidento pareigose? Ar galvojate, kad ta mano “klaida”, kuri niekam nekainavo nei cento, paskiriant J.Borisovą vienu iš 140 – ties visuomeninių patarėjų, klaida, kuri buvo taip sureikšminta, kad užteko balsų nuversti Prezidentą, ar galvojate, kad jie būtų sustoję? Nebūtų sustoję, tik būtų pajungtos kitos priemonės – ar kokia nors avarija, ar dar kažkoks kitas dalykas, šia prasme, pasaulis dabar labai išradingas… Tenoriu pasakyti, koks skirtumas, kada susidoros, ar tada, kai buvau viskam pasiryžęs, ar dabar? Jokio skirtumo. Jei tu paskyrei savo kelią, gal tai ir skamba per daug patetiškai, bet taip yra. Aš jų nebijau, nei kiek. Ir jie tai puikiausiai supranta, kad mano sugrįžimas jiems nieko gero nežada.
Ir vis tik, prabėgus keliems metams po apkaltos, kaip jums atrodo, ar buvo galima jos išvengti? Kuo tiktai jūsų nekaltino, bet ar nebuvo galima išvengti tokios atomazgos? 
Viso to buvo galima išvengti labai paprastai. Pirmą dieną po inauguracijos, man tereikėjo pasakyti: “Vaikinai, kaip jūs dirbote, taip ir dirbkite, o aš važinėsiu po užsienį, kabinsiu medalius, ordinus, rengsiu priėmimus, nematysiu, kokios problemos yra tautoje, nei ką jūs darote…”. Viskas, būčiau “normalus” Prezidentas ir jokių problemų!.. Iki šiol aš eičiau šias pareigas ir toje pačioje žiniasklaidoje būčiau labai gerbiamas Prezidentas. Tai labai paprastas kelias.
Tačiau jus pasukote kita kryptimi, pasirinkęs nonkonformistinį principą – “būkim biedni, bet teisingi”, ar ne?
Ta prasme, aš pasakiau, kad atėjau į Prezidento postą įgyvendinti programos, dėl kurios ir siekiau šio posto, atėjau dėl tų žmonių, kurie rinkimų metu pasitikėjo manimi, o ne dėl to, kad “atbūčiau” šiame poste penkis metus ir gaučiau Prezidento pensiją.
Pasukus “ne tuo” keliu, vėliau jums teko atlaikyti milžinišką psichologinį spaudimą bei dvasinę įtampą. Ar po to, kai jus pervažiavo apkaltos “volas” ir netekote Prezidento posto, nekilo jums noras iš esmės pakeisti gyvenimo būdą? Kur nors išvykti, kažkuo kitu užsiimti?..
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Meluočiau, iš tikrųjų. Kilo toks noras, ir ne kartą. Ką, ar aš rankų neturiu, ar galvos neturiu, profesijos, sugebėjimų pragyventi? Juk iki tol pragyvenau, tai ir po to sugebėčiau. Taip, kilo toks noras, tačiau laikui bėgant, klausi savęs, ar tai bus vyriška? Galų gale, ar tam esi skirtas, kad pabėgtum? Būtų kur kas lengviau ir smagiau dirbti kažkurioje statybinėje kompanijoje arba kažkur skraidyti su lėktuvu, ir nesukti savo smegenų apie visa tai. Bet, kažin, ar tai būtų pilna satisfakcija, galų gale, ar tu tam esi skirtas? Ar ne per lengvas pasidavimas? Ar ne per didelė jiems garbė?.. Jei po to nuvertimo vienu metu atrodė, jog velniop, viską parduosiu ir išvažiuosiu iš Lietuvos, tai po šio skridimo aplink pasaulį supratau, kaip aš tada kvailai galvojau. Dabar net minties tokios nėra, dabar “kalsiuosi” iki paskutinio atodūsio… Kai skrydžio metu pabūni vienas akistatoje su kokiu taifūnu arba su ciklonu, tai čia tie visi “pasitaškymai”, palyginus, tikras niekalas, tai taip smulku…
Lemtingos gyvenimo klaidos – ar tokių pasitaikė jūsų kelyje?
Manau, kad buvo. Kokio didumo viena ar kita klaida, man būtų sudėtinga vertinti, bet manau, kad jų buvo… Daugelis po apkaltos, skaičiuodami mano klaidas, minėjo ir “netikusią” arba “silpną” komandą, ir J.Borisovą, ir L.Lolišvili, paskui, kad dukra kažkur ten išvažiavo, ne į tą vakarėlį ar panašiai… Esmė yra tame, kad reikia suvokti, jog nuo pat išrinkimo pradžios taikinys buvo Prezidentas R.Paksas, o ne komanda, ne J.Borisovas, ne L.Lolišvili ar dar kas nors. Būtumėte jūs stovėjęs šalia manęs, aš nežinau, kas šiandien iš paties būtų padaryta… O kodėl? Vien todėl, kad reikėjo per kitą, man artimą žmogų, sukritikuoti mane. Jei spaudoje nupiešė, kad tas ar kitas yra blogas, tai nebūtinai taip yra. Reikėjo visiems parodyti, įtikinti, kad tas “blogas” stovi šalia manęs, kad vėliau galėtų apkaltinti tautos išrinktą Prezidentą. Na, ir žmonės, vienu ar kitu būdu, priimdami jiems teikiamą informaciją, pradeda kalbėti apie “prastą” ar “silpną” Prezidento komandą. O gal ta komanda kaip tik ir buvo tokia, kad reikalavo vieno, kito, trečio dalyko? Ir tada susidūrė su pasipriešinimu tos nomenklatūrinės sistemos atstovais, kurie labai gerai gyvena. Jie, gi, nepasakys per tuos savo propagandinius ruporus, kad iš jų kažkas reikalavo teisingų dalykų. Ne, jie to nepasakys, bet jie paleis kompromatą, pradės klausytis pokalbių, pradės rinkti medžiagą, ją dozuoti, po truputį leisti melagingus faktus… Kuris iš mano buvusių patarėjų dabar yra vienaip ar kitaip nuteistas, apkaltintas, pasodintas? O kai prasidėjo puolimas, tai buvo ir mafija, ir organizuotas nusikalstamumas, vežami ginklai ir panašiai… Štai, kokia schema visa tai vyksta. Taip ir su J.Borisovu. Aš absoliučiai jo neginu ir gal man nereikėjo paskirti jo savo patarėju, bet iš jo padarė kažkokį tai baubą Lietuvoje. Kodėl taip padarė? Todėl, kad jiems tai buvo naudinga. Aš nežinau, ar paskui jis nepradėjo dirbti su jais, nežinau to dalyko. Galiu tik spėti, kad už tai, kad liktų Lietuvoje, jis pradėjo dirbti su kita puse. Bet tai yra ne mano mintis, bet man primesta, pasakyta. Arba, sakykim, L.Lolišvili, ar ne? Lolišvili buvo pasodinta šalia Prezidento Katedroje. Koks įžeidimas!.. Bet ar žino kas nors, ar parašė kas nors tokį dalyką, kad tai buvo specialiai “pakišta”!?.. O gal jūs įsivaizduojate, kad Prezidentas Rolandas Paksas, kuris tą dieną yra inauguruojamas, ateina į Katedrą su žmona ir visus išsodina? Ar galite įsivaizduoti tokį dalyką? Tikriausiai ne. Tai aš noriu pasakyti, kaip tai vyksta. Jei ateina mano draugai ir pažįstami, o L.Lolišvili – mūsų šeimos draugė, ir ji stovi Katedros gale, tai prie jos prieina keli “vyrukai”, paklausia , ar tai tikrai ji, ir pasodina ten, kur jiems reikia… 
Po visų jūsų patirtų išbandymų, ar išliko draugiški santykiai su Lena Lolišvili?
Kaip buvome artimi pažįstami, šeimos draugai, taip mes ir išlikome. To neslėpiau ir būdamas Prezidentu, kai visi laikraščiai šaukė “atsižadėk, atsižadėk!..”. Aš su žmonėmis taip nesielgiu, žiūrėdamas vienadienės naudos… Ne kartą esu minėjęs, jog būtent L.Lolišvili atvedė mane prie tikėjimo ir tai yra didžiausias jos nuopelnas. Iki jos ne vienas kunigas nesugebėjo taip padėti. Tai kodėl aš turėčiau jos atsižadėti?.. Tai Landsbergiai gali jos atsižadėti arba… Ji gi su daugeliu politikų Lietuvoje bendravo, netgi, su Algirdu Brazausku. Ne kas kitas, o būtent Prezidentas A.M. Brazauskas suteikė pilietybę Lenai Lolišvili. Bet ar tai kas žino? Kam tai rūpi? Tai nėra svarbu, kadangi Brazauskas nebuvo taikinys, kokiu vėliau tapau aš.
Apskridęs aplink pasaulį, į gimtinę sugrįžote kupinas jėgų ir ryžto. Vienas iš užsibrėžtų įsipareigojimų ir darbų sėkmingai įvykdytas, o kas toliau?
Atvirai deklaruoju, kad aš sieksiu tapti Prezidentu ir juo tapsiu. Tai yra vienas iš likusių programinių punktų. Tai aš žinau. Bet tada jau būsiu truputį kitoks Prezidentas, su kitokiais įgaliojimais, su kita patirtimi.
Kas tik nesvajoja tapti Prezidentu, bet ar užteks pačiam tikėjimo, valios, ryžto, Aukštesnių jėgų palaikymo?..
Užteks!.. Tik reikia labai to norėti: brėžk pirštą ir tegu trykšta mintis!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *