J. Abromavičiaus nužudymo byloje – prasiskleidusi uždanga

Patriotais save laikantys kauniečiai,  įtariami 1997-ųjų sausį nužudę savanorį ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotoją Jurą Abromavičių, prieš tai buvo surengę kelias repeticijas.

Paaiškėjo, kad 1995 metų sausio 9 dieną pagrindinis įtariamasis J. Abromavičiaus nužudymo byloje Vytautas Grybauskas kartu su buvusiu Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinio tarnybų departamento pareigūnu Jonu Zajančkausku susprogdino namą.

Kaip rašo “Lietuvos rytas”, pagąsdinti šio namo šeimininką Juozą Poderį nuspręsta todėl, kad šis esą buvo stribas ir dalyvavo tremiant žmones į Sibirą. Kauniečiai prie J. Poderio namo padėjo savadarbį sprogmenį, o vėliau džiaugėsi sudrumstę tam stribui ramybę.

Į pareigūnų, tyrusių 1996 metais įvykdytą pasikėsinimą į žinomą Kauno klinikų gydytoją profesorių Leoną Klumbį, akiratį vėl pakliuvo tie patys kauniečiai. Manoma, kad Jonas Zajančkauskas galėjo kerštauti Kovo 11-osios Akto signataro Egidijaus Klumbio tėvui L. Klumbiui, nes šis trukdė kilti karjeros laiptais Arimantui Tamašauskui. Šis buvo J. Zajančkausko draugas.

Profesorius buvo peršautas, kai ankstų rytą ėjo į darbą. Pasikėsintojo paleista kulka įsmigo profesoriui į sėdmenis, jis patyrė sunkų kūno sužalojimą. V. Grybauską nuo atsakomybės už visus šiuos nusikaltimus išgelbėjo netikėtas įvykis -1997 metais gamindamas sprogmenį jis sunkiai susižalojo ir nusišovė.

Už J. Poderio namo susprogdinimą J. Zajančkauskas nebuvo teisiamas, nes jau suėjo šio nusikaltimo senaties terminas. Surinkti pakankamai įrodymų, kad jis kėsinosi į L. Klumbį, pareigūnams nepavyko.

Už šių dviejų kauniečių visą laiką stovėjo dar vienas žinomas žmogus – lietuviškų ginklų kūrėjas, buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius. Dabar jis yra teisiamas už neteisėtą ginklų laikymą ir prekybą.

Motyvas – signataro pralaimėjimas teisme?

1995 metų sausio 9-ąją galingas sprogimas smarkiai apgriovė Juozo ir Antaninos Poderių namą Kauno rajone, Garliavoje. J. Zajančkauskas per apklausas pareigūnams prasitarė, kad pagąsdinti J. Poderį sumanė V. Grybauskas. Esą Garliavos gyventojai jam pranešė, kad vyriškis buvo stribas, be to, kaimynai juo skundžiasi ir dabar.

1995 metų sausio 9-osios naktį J. Zajančkauskas su V. Grybausku automobiliu VAZ atvažiavo prie Poderių namo. V. Grybauskas paprašė bičiulio palaukti mašinoje, o pats pasiėmė krepšį ir nuėjo tarstelėjęs, kad pagąsdins stribus.

Nesulaukęs V. Grybausko J. Zajančkauskas kiek pavažiavo automobiliu, bet netrukus sutiko bendrininką. Važiuodami jie išgirdo sprogimą. Vėliau apie nusikaltimą V. Grybauskas pasigyrė žmonai Faustai Grybauskienei. Jis pridūrė, kad Poderiai anksčiau buvo kažkaip pakenkę A. Petrusevičiui.

“Mes juos patvarkėme”, – maždaug taip žmonai pareiškė V. Grybauskas, dirbęs Kauno “Stumbro” alkoholinių gėrimų gamybos įmonės apsaugos skyriuje. Nukentėjusieji Poderiai nuostolius įvertino 50 tūkst. litų.

Po šio sprogimo J. Poderis, kuris dabar yra miręs, pareigūnams pasakojo, kad nusikaltimas gali būti susijęs su teisme laimėtu ieškiniu prieš Kovo 11-osios Akto signatarą Povilą Varanauską.

Laikraščo “Tremtinys” redaktorius P. Varanauskas parašė porą straipsnių apie J. Poderį. Šis publikacijas pavadino šmeižikiškomis ir savo garbę gynė teisme.

Teismo posėdžio metu vienas tremtinių organizacijos aktyvistas garsiai pareiškė, kad Poderius reikės likviduoti, jei P. Varanauskas pralaimės bylą. Šiuos žodžius girdėjo keli liudininkai

Kulka – už „trukdymą jaunimui„

Ankstų 1996 metų gruodžio 5-osios rytą nusikaltėliai prie Kauno klinikų apšaudė žinomą profesorių L. Klumbį.

Eidamas gatve, gydytojas išgirdo pokštelėjimą ir pajuto stiprų skausmą dešinėje kojoje. Netrukus pro šalį pralėkė tamsus automobilis išjungtais žibintais. Vėliau L. Klumbys pasakojo, kad įvykio vietoje matyta mašina labai panaši į “Citroen”, kuria tuo metu važinėjo J. Zajančkauskas.

Gydytojas į šio veikėjo nemalonę galėjo pakliūti, nes dirbo medikų komisijoje, kuri nusprendė nesuteikti aukščiausios kategorijos gydytojui A. Tamašauskui. L. Klumbio nuomone, jo kolega buvo pernelyg jaunas ir neturėjo reikiamos patirties, be to, sunkaus charakterio, ambicingas žmogus. Jis dirbo globojamas savo tėvo, klinikų skyriaus vedėjo Jaunučio Tamašausko. J. Zajančkauskas gerai pažinojo ir puikiai sutarė su abiem Tamašauskais.

V. Grybauskas su žmona lankė J. Zajančkauską Kauno klinikose, kur šis buvo gydomas dėl stuburo išvaržos. Susitikimo metu A. Tamašauskas skundėsi, kad jo karjerai trukdo profesorius L. Klumbys.

1996 metų gruodžio 5-ąją apie 5 valandą V. Grybauskas su juodu lagaminu rankose išėjo iš namų, o grįžo po 3 valandų. Į gydytoją pasikėsinta 6 valandą 10 minučų. K. Grybauskienė paliudijo, kad lagaminą jos vyrui prieš porą mėnesių atgabeno J. Zajančkauskas. Moteris matė, kaip sutuoktinis jame kažką meistravo.

Po V. Grybausko savižudybės pareigūnai jo namuose aptiko lagaminą, kuriame buvo įrenginys, pritaikytas šaudyti “Margolino” konstrukcijos pistoletu su duslintuvu ir lazeriniu taikikliu.

Taikiklį kaunietis rodė ir žmonai, aiškino, kad su tokiu prietaisu niekada neprašaus pro šalį.

F. Grybauskienės žiniomis, taikiklį jos vyrui dovanojo J. Zajančkauskas, grįžęs iš stažuotės JAV.  Pats J. Zajančkauskas tai neigė.

Ekspertai nustatė, kad iš lagamino tikrai šaudyta, tačiau ginklo nepavyko surasti. Šaudant šovinių tūtelės liko lagamine, todėl įvykio vietoje tyrėjai jų nerado.

Apklausiamas J. Zajančkauskas tikino neprisimenąs, kad su V. Grybausku tą rytą, tarp 5 ir 7 valandos, būtų važiavęs savo automobiliu. Kaunietis aiškino, kad budėdamas tarnyboje jis kelis kartus savo automobilį “Citroen” buvo davęs pavažiuoti draugui.

J. Zajančkauskas prisipažino juodą lagaminą davęs V. Grybauskui jo prašymu, tačiau nežinojęs, kam šis daiktas bus naudojamas. K. Grybauskienė apie pasikėsinimą į L. Klumbį kalbėjosi su vyru. Moteris svarstė, kad pasidarė baisu net išeiti į gatvę, kad blogai pasielgta su garbingu žmogumi.

V. Grybauskas tuoj atkirto, kad L.Klumbys nėra toks geras žmogus, trukdo jaunimui. Moteriai kilo įtarimas, kad, norėdami atkeršyti už skriaudą pažįstamam medikui, nusikaltimą įvykdė jos vyras su J. Zajančkausku.

“Ar tai tik ne jūsų su Jonu darbeliai?” – pasiteiravo F. Grybauskienė.

Vyras reagavo labai agresyviai. Čiupo žmonai už kaklo ir stipriai suspaudė. V. Grybauskas piktai suriko, kad ji nekištų nosies, kur nereikia, ir mažiau kalbėtų. Teisėsaugos pareigūnai surinko pakankamai V. Grybausko kaltę įrodančių duomenų, o ikiteisminį tyrimą prieš J. Zajančkauską nuspręsta nutraukti dėl įrodymų stygiaus.

Bylos raktas – palaidas liežuvis

Savanorio bei VSD darbuotojo J. Abromavičiaus nužudymo aplinkybės pradėjo aiškėti tik šių metų pradžioje apklausiant liudytoją kitoje baudžiamojoje byloje.

J. Abromavičius žuvo 1997 metų sausio 31-ąją prie savo namų Kuršių gatvėje. Nusikaltėliai prie jo automobilio “Volkswagen Passat” buvo pritvirtinę maždaug 500 gramų heksogeno, dar vadinamo jūros mišiniu.

Tyrėjams pavyko surasti liudininką. Šis papasakojo, kad pernai balandžio mėnesį Kauno autobusų stotyje sutiko A. Petrusevičių, kurį pažįsta nuo 1990 metų. Vyriškiai svarstė, kaip būtų galima susprogdinti automobilį – esą prie degalų bako reikia pritvirtinti granatą, o jos žiedą virvute surišti su tvora. Mašinai pavažiavus kelis metrus, įvyktų sprogimas.

Tai išgirdęs A. Petrusevičius pasakė, jog viską reikia daryti jau išbandytu būdu: “Taip, kaip mes padarėme Abromavičiui”.

“Prie mašinos dugno po vairuotojo sėdyne reikia pritvirtinti plastidą su granata, o jos detonatoriaus žiedą virvele pririšti prie kardano. Pavažiavęs keletą metrų jis išlėkė į orą su visais savo įrodymais”, – dėstė buvęs Seimo narys.

Jis pridūrė, kad J. Abromavičių susprogdino du žmonės, o vienas jų vėliau netyčia žuvo.

Šių metų vasarį VSD agentai užfiksavo tris pokalbius telefonu su J. Zajančkausku.

Kaunietis pasakojo, kad 1997 metų sausio pradžioje V. Grybauskas pakvietė jį atvažiuoti į namus. Ten jau buvo A. Petrusevičius.

Kalbėta, kad J. Abromavičius gali būti kažkoks agentas. Kad J. Abromavičius nespėtų paskelbti kompromituojančos medžiagos, vyrai sutarė jį likviduoti.

J. Zajančkauskas pasakojo, kad A. Petrusevičius nuvežė jį ir parodė, kur dirba J. Abromavičius.

V. Grybauskas kelis kartus sekė auką, o lemtingą dieną padėjo sprogmenį po jo automobiliu.

Po nusikaltimo A. Petrusevičius pagyrė V. Grybauską kaip gerą specialistą.

A. Petrusevičius atsisakė komentuoti pokalbių su J. Zajančkausku garso įrašus. Jo nuomone, J. Zajančkauskas kalbėjo tai, ką norėjo, tačiau jam metami kaltinimai – melas. Buvęs parlamentaras taip pat sakė nežinąs, ką tą vakarą veikė V. Grybauskas su J. Zajančkausku.

Kiek anksčiau duodamas parodymus A. Petrusevičius pasakojo, kad praėjus porai dienų po J. Abromavičiaus nužudymo jis lankėsi pas V. Grybauską ir šis prisipažino “užvertęs” priešą.

Ta pačia tema vyriškiai kalbėjo ir vėliau. Tuomet V. Grybauskas pranešė, kad su juo buvo ir J. Zajančkauskas, išsamiai papasakojo apie sprogmens konstrukciją.

Po dar poros dienų sutiktam J. Zajančkauskui tuometis Seimo narys esą papriekaištavo, kad jie susprogdino J. Abromavičių. J. Zajančkauskas atsakė, kad susprogdinti buvusį savanorį jį įkalbėjo V. Grybauskas.  J. Zajančkauskas prisipažino dalyvavęs nusikaltime, tačiau esą viską darė V. Grybauskas, o jis tik stovėjo greta.

Šiemet kovo mėnesio pradžioje apklausiamas A. Petrusevičius pakeitė parodymus. Kaunietis aiškino apkalbėjęs draugus dėl VSD pareigūnų jam daryto psichologinio spaudimo. Pasiteiravus, kaip jis sužinojo sprogmens mechanizmą, A. Petrusevičius atsakė esąs geras šios srities specialistas ir išsakė samprotavimus, kaip galėjo būti įvykdytas sprogimas.

J. Zajančkauskas neigė savo sąsajas su nusikaltimu ir teigė nežinąs, kas nužudė J. Abromavičių.

Jis svarstė, kad nusikaltimo dieną galėjo būti su savo draugu Almantu Izokaičiu, kurio namus kartais saugodavo.

Tiriant kitą baudžiamąją bylą, A. Izokaičio namuose VSD pareigūnai atliko kratą. Tuomet jie tikrai matė J. Zajančkauską. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad J. Zajančkauskas nurodė klaidingą kratos datą – ji atlikta dviem dienomis vėliau.

A. Izokaičio sugyventinė paaiškino, kad J. Zajančkauskas jos prašymu atvyko tiktai vasario 2-osios vakare, tad nusikaltimo dieną negalėjo būti kartu su A. Izokaiču. Kontrabanda ir pareigūno papirkimu įtartas vyriškis iš namų dingo sausio 2 dieną apie 13 valandą.

J. Zajančkauskas neseniai Seimo kontrolieriams skundėsi, kad VSD pareigūnai jį kankino ir vertė prisipažinti nužudžius J. Abromavičių.

Sąsajos su Bražuolės spogdinimu?

Iškart po J. Abromavičiaus nužudymo pasklido kalbų, kad šis nusikaltimas gali būti susijęs su tilto per Bražuolės upelį susprogdinimu. Galingas sprogimas 1994 metų lapkritį smarkiai apgadino bėgius, kuriais visai neseniai buvo pravažiavęs traukinys.

J. Abromavičius neslėpė, kad domisi tilto sprogimu, ir aktyviai kaupė medžiagą apie galimus nusikaltimo rengėjus. 1996 metų pradžioje kaunietis buvo nuvykęs į Panevėžiuko miestelį ir parsivežė diktofono juostelėje įrašytą pokalbį su vienu savanoriu.

Jis teigė, kad susprogdinti geležinkelį jį verbavo tuometis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Alvydas Pangonis. Ši akcija turėjo būti nukreipta prieš Rusijos kariuomenės tranzitą per Lietuvą.

J. Abromavičius turėjo panašų įrašą ir su kitu savanoriu. Tuos įrašus girdėjo ir keli kauniečo bendraminčiai.

VSD pareigūnas buvo nužudytas prabėgus 10 dienų po to, kai Krašto apsaugos ministerijos vadovybė gavo pažymą apie krašto apsaugos sistemoje tarnaujančų žmonių ryšius su sprogdintojais.

Likus mėnesiui iki žūties, J. Abromavičius žmonai prasitarė, kad jam liko neilgai gyventi, todėl nori baigti pradėtus darbus.

Visą surinktą informaciją J. Abromavičius perdavė VSD Kauno skyriaus pareigūnams.

Jiems tuo metu vadovavo Rimantas Bajorinas. J. Abromavičius ne kartą skundėsi, kad VSD pareigūnai visiškai nesidomi jo surinkta medžiaga, o 1996 metų vasarą mįslingai dingo ir garso įrašai.

Tuo tarpu R. Bajorinas apklausų metu tvirtino neprisimenąs, ar jam buvo perduoti kokie nors garso įrašai, susiję su tilto per Bražuolės upelį sprogdinimu. Pareigūnas netgi pranešė apie gautą informaciją prokuratūrai, nes esą reikėjo papildomo patikrinimo.

R. Bajorino nuomonė apie J. Abromavičių nebuvo labai palanki. Jis esą buvo pasitikintis savimi, kruopštus, visada turėjo savo nuomonę, tačiau nenorėdavo pripažinti savo klaidų, neturėjo operatyvinio darbo patirties ir manė, kad saugumiečiui yra viskas leidžiama.

R. Bajorino nuomone, dėl savo charakterio savybių J. Abromavičius nesugebėjo vykdyti nurodymų, todėl jam buvo pasiūlyta palikti darbą VSD. J. Abromavičius skundėsi artimiausiems žmonėms, kad R. Bajorinas artimai bendravo su vienu aršiausių jo oponentų Jonu Dusevičumi, kuris kažką žinojo apie Kauno saugumo vadovo praeitį ir tuo naudojosi.

Ypač nuomonių skirtumas tarp J. Abromavičiaus ir buvusių bendražygių išryškėjo 1993 metų rudenį, kai grupė maištaujančių ginkluotų savanorių pasitraukė į Pakaunės miškus. Taip jie reiškė protestą prieš nurodymą centralizuotai saugoti savanoriams išduotus ginklus.

Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinės štabo vadu tuomet dirbęs J. Abromavičius nepritarė tokiam žingsniui, tačiau nuolat bendravo su maištininkais, ragino juos paklusti įsakymui.

Tomis dienomis įtampa buvo pasiekusi tokį tašką, kad vienas maištininkų lyderių Stanislovas Adamonis kuopos vadui liepė nuvesti J. Abromavičių į rūsį ir sušaudyti. Apklausų metu A. Adamonis neigė liepęs nužudyti štabo vadovą, o tik išsakė savo nuomonę apie jo veiklą.

Savanoriui netgi kilo įtarimų, kad J. Abromavičius gali būti susijęs su sovietiniu KGB.

Budelis pasirinko mirtį

Ištirti visas trijų įtariamųjų padarytų nusikaltimų aplinkybes pareigūnams sutrukdė netikėtas įvykis – 1997 metų gruodžio 10-osios pavakare V. Grybauskas žuvo. Sprogimas Žemuosiuose Šančiuose gyvenusio kauniečio namo rūsyje nugriaudėjo tuo metu, kai jis į rankas buvo paėmęs savadarbį sprogmenį.

Ekspertai nustatė, kad kaunietis turėjo tokį pat sprogstamąjį užtaisą, koks buvo padėtas J. Abromavičiui. Vyriškiui sprogmuo nutraukė dešinę ranką ir išdraskė šlaunikaulį.

Nenorėdamas visam gyvenimui likti invalidas V. Grybauskas po kelių minučių nusišovė iš nelegaliai laikyto pistoleto.

Atvykę medikai kaunietį surado atsirėmusį į sieną. Ant kelių jis laikė pistoletą.

Krauju pasruvęs vyras buvo be dešinės rankos, dešinėje kojoje žiojėjo atvira žaizda, buvo apdegęs šlaunikaulis.

Sužeistasis jau buvo be sąmonės, o dar po dvidešimt minučių jis mirė.

Rūsyje pareigūnai rado pistoletą “Walter” su duslintuvu ir lazeriniu taikikliu, granatą F-l, šovinių, duslintuvų kitiems šaunamiesiems ginklams, sprogstamojo mišinio, įvairių detalių bei įrankių ginklams gaminti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *