E.Kūris dvasių karalystėje

dr.Vytautas MATULEVIČIUS

Pirmiausia – citata iš BNS pranešimo:
             „ Konstitucinio teismo (KT) pirmininkas Egidijus Kūris, antradienį kalbėdamas Konstitucijos priėmimo 14-osioms metinėms skirtoje konferencijoje Seime, akcentavo, jog svarbiausio šalies teisės akto nereikėtų skaityti paraidžiui.
                      Pasak E.Kūrio, Konstitucija nėra vien tik raidžių rinkinys – svarbiausia slepiasi tarp eilučių (pabraukta mano – V.M.).                      „Konstitucija nėra tekstas, tai yra tai, kas slypi už to teksto ir ką jis išreiškia,“- sakė E.Kūris, pažymėdamas, jog svarbi ne vien „Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia.“(Citatos pabaiga-V.M.)
                      O dabar, kai perskaitėm šitą pranešimą, pabandykime pasinaudoti E.Kūrio siūlomu metodu ir pasižiūrėkime, kas gi slypi… tarp jo paties mintis išreiškiančių eilučių.
                      Visų pirma – tai, kad nuo šiol mes daugiau nebeturim savo Konstitucijos, nes visa, kas joje parašyta, pasirodo, savaime dar nieko nereiškia. Taigi, mes jau nebeturime ir visų tų mūsų teisių, apie kurias sužinome, atsivertę Konstituciją, kadangi, anot E.Kūrio, svarbiausia yra ne tas teises mums garantuojantis tekstas, o visai kitas dalykas – tai, kas gali slypėti tarp šio teksto eilučių, kitaip sakant – kas ten neparašyta.
                      Bet jeigu svarbiausia – kas neparašyta, tai kuo gi remiantis mes dabar užsitikrinsime savo teises? Mes jas užsitikrinsime… iš E.Kūrio žodžių, nes tik jam kartu su kitais Konstitucinio teismo nariais ir suteikta ta išimtinė teisė – skaityti tarp eilučių. Ir net jeigu mums kils negeras įtarimas, kad jie „beskaitydami“ įsigudrino aptikti tai, ko ten iš tikrųjų nėra, mes su jais vis tiek nieko negalėsime padaryti. Mes negalėsime nieko pakeisti ar įrodyti net tuomet, kai matysime, jog tai, ką jie atrado, prieštarauja pačiai Konstitucijai. Ir taip bus ne vien dėl to, kad jų žodis – galutinis. Kai net šalies Pagrindiniame įstatyme svarbiausiu dalyku tampa ne jo tekstas, ne „raidė“, o jo „dvasia“ (ar kai šie aspektai bent jau padaromi lygiaverčiais), tai tuomet bet kokiems argumentams apskritai nebelieka vietos, nes „dvasia“ yra tokia efemeriška substancija, kurios niekada tiksliai  neapibrėši  ir su kuria nepasiginčysi. Tiesiog ji tam ir yra „dvasia“, kad joje kiekvienas matytų tai, ką tik nori.
                      Tačiau kodėl gi E.Kūriui taip svarbu perkelti mūsų Konstituciją iš aiškios ir vienareikšmės teisinės leksikos sferos į „dvasių“ karalystę? Juk Pagrindinis šalies įstatymas – tai ne koks nors užšifruotas poezijos kūrinys ar subtilus romanas, kuriuose tiesiog būtina ieškoti paslėptų prasmių, o KT pirmininkas – ne literatūros instituto direktorius ar filologijos katedros vedėjas, kuris privalo tai užtikrinti… Tad kam gi jam vis dėlto šito prireikė?
                      Žinoma, tam, kad jo paties žodis taptų svarbesnis už Konstituciją. Juk, jeigu „Konstitucija nėra tekstas“, o tai, kas už jo slypi, tai tam, kad mes neliktume be nieko, kažkas mums turi nuolat aiškinti, kas gi ir kur ten slypi. Taip E.Kūris su visu KT prilygsta įtakingiesiems Rašto aiškintojams iš senosios Judėjos, kurių nuomonė buvo reikšmingesnė net ir už tai, kas Šventajame Rašte iš tikrųjų pasakyta. O gal savo galia net juos pranoksta, nes, pakilęs virš pagrindinio pasaulietinio įstatymo, kuriam visi be išimties privalo paklusti, KT neišvengiamai pakyla ir virš visų valdžių. Ir tuomet jis, esant reikalui, ir gali bet kam pasakyti, kad šio veiksmai ar sprendimai su Konstitucijos „dvasia“ – nesuderinami. Pabandyk tai nuginčyti…
           Tačiau yra ir dar viena priežastis, genanti E.Kūrį į dvasių pasaulį, ir ji ko gero net svarbesnė už jo toli siekiančias ambicijas. Tai – nerimas dėl to, ką jis padarė daugiau negu prieš dvejus metus. Būtent tuomet nušalintojo Prezidento R.Pakso atžvilgiu E.Kūris pirmą sykį ir pritaikė tą nelemtą „Konstitucijos dvasią“ ir KT sprendimu visam laikui uždraudė jam užimti bet kokias pareigas, susijusias su priesaika. Šitoks sprendimas R.Paksui kaip politikui prilygo mirties nuosprendžiui. Ir jis buvo priimtas nežiūrint į tai, kad Konstitucijoje nėra tokios normos, kuri leistų atimti iš piliečio šią vieną pagrindinių jo teisių. Kad tokios normos ten tikrai nėra, viešai pareiškė ir kai kas iš žinomų teisininkų (pvz., doc.L.Meškauskaitė), tad, „išmąsčius“ neteisėtą bausmę, nerimauti E.Kūriui tikrai yra dėl ko. Štai todėl jam ir prireikė Konstitucijos priėmimo 14-ųjų metinių proga viešai pateikti tokį neįpareigojantį, subjektyvistinį, o iš esmės – kažkada padarytą neteisybę teisinantį Pagrindinio įstatymo suvokimą.
           Bet nejaugi Lietuvoje į tai nebus sureaguota?     Nejaugi toliau tylės ir teisininkų bendruomenė, lyg dabar būtų tarybiniai laikai? Nejaugi neatsiras nė vieno autoritetingo teisės „dogmatiko“, kuris išdrįstų pasakyti, kad su Konstitucija šitaip negalima elgtis? Kad jos pagrindas tai ir yra jos tekstas, ir tik paskui – visa kita?.. Jeigu to ir dabar nesulauksime, tai su mūsų Konstitucija ir toliau bus elgiamasi savo nuožiūra, priklausomai nuo asmeninių ambicijų, politinės konjunktūros ir nuo to, ką kiekvienu konkrečiu atveju joje norima įžvelgti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *