Nepatariu R.Paksui eiti į Vilniaus mero rinkimus

Buvęs Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, 44 metų politikas, Seimo narys Remigijus Ačas, artėjant savivaldybių rinkimams, yra liberaldemokratų rinkimų štabo narys. Šis, pasak jo, “gamtos vaikas”, kiekvieną savaitgalį puoselėjantis savo sodybą prie Raseinių, į Vilnių atvyksta, lyg į bendrabutį. Jo principinga pozicija, laisvai reiškiama nuomonė, vienus kolegas šokiruoja, o kitus įkvepia ryžtingiems poelgiams, siekiant Lietuvoje teisingumo ir moralios politikos, kai žodžiai ir darbai nesiskiria. 

Juozas IVANAUSKAS 

– Jūsų politinę karjerą, be kita ko, lydi beprecedentinis Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas, kuomet buvote priverstas atsistatydinti iš patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigų. Kiek atsitraukęs, neužilgo vėl sugrįžote į politiką. Tad, kas gi paskatino jus tapti politiku?
– Kiek pamenu, niekad negalvojau eiti į politiką. Prieš dešimtį metų man buvo nesuprantami žmonės, einantys į politiką. Maniau, jog tie, kurie Sąjūdžio laikais tapo politikais galbūt jie iš tiesų buvo pribrendę politikai, o visus kitus, vėliau tapusius politikais, laikiau einančiais į politiką tik dėl tam tikrų interesų ar biznio daryti. Aš pats apsisprendžiau eiti į politiką po Rolando Pakso iššūkio prieš Willjams kompaniją, kai jis atsistatydino iš Premjero pareigų. Tada patikėjau, jog dar yra Lietuvoje sąžiningų politikų. Toks R.Pakso poelgis man imponavo ir taip sutapo, kad kaip tik tuo metu respublikoje kūrėsi Liberalų sąjungos skyriai. Kolegos raseiniškiai pakvietė mane stoti į šią partiją ir aš daug negalvodamas labai greitai sutikau. Neketinau būti nei lyderiu, nei aktyviu politiku, maniau būsiu “statistiniu” partiečiu, lankysiu susirinkimus, dalyvausiu suvažiavimuose, kad jausčiau bendrą partijos pulsą. Tačiau labai greitai, 2000 metais mane išrinko Liberalų sąjungos Raseinių skyriaus pirmininku ir nuo to laiko, kaip esu pripratęs imdamasis bet kokios veiklos, ėmiau darbuotis iš širdies. Liaudiškai tariant, nemėgstu durnių volioti.
– Kuo konkrečiai pasireiškė tos jūsų pastangos “darbuotis iš širdies” Liberalų partijoje ?
– Tapęs pirmininku, siekiau, kad Raseinių skyrius savo veikla neatsiliktų nuo kitų, nebūtų paskutinis ir ilgainiui tapome vienu iš aktyviausių Liberalų sąjungos skyrių Lietuvoje. Taip klostėsi mano tolimesnis kelias politikoje. Nemėgstu gyvenime pardavimų, iškeitimų, išdavysčių. Ir kai po Naujosios sąjungos lyderio Artūro Paulausko išdavystės, R.Paksui teko atsistatydinti iš Premjero pareigų, Liberalų sąjungoje užvirė tam tikros vidaus intrigos. Jaučiau, kad vieni žmonės, paprasčiausiai, kovoja dėl valdžios, dėl įtakos sąjungoje, o kita, pragmatiškai nusiteikusių žmonių grupė, kuriai priklausė ir R.Paksas, siekė esminių permainų. Aš tvirtai pasirinkau ir palaikiau pastarąją grupę, o visą E.Gentvilo grupuotę laikiau intrigantais ir viešai juos pasmerkiau. Sekdami mano pavyzdžiu turbūt taip pasielgė visas Raseinių skyrius, nes iš 60 narių 54 palaikė Rolandą Paksą ir tik 6 žmonės E.Gentvilą.
–  Žodžiu, visi tie pokyčiai, skilimas partijoje, regis, tik pasitarnavo jūsų politinei karjerai?
–  Po to, kai kūrėsi Liberalų demokratų partija, visi susirinkimai vykdavo Raseiniuose, “palei auto magistralę”, kaip buvo įvardinusi viena televizija savo laidoje, tai vienoje, tai kitoje kavinėje. Ir tikrai, tas mūsų Raseinių skyrius turėjo gan stiprų branduolį. Mes vieni pirmųjų inicijavome ir norėjome padėti R.Paksui įkurti naują partiją. Tokiu būdu, 2002 metais, kovo mėnesį įkūrus Liberalų demokratų partiją, tapau vienu iš partijos pirmininko pavaduotoju, o jau balandžio mėnesį buvau pakviestas dirbti į centrinį rinkimų štabą, kuris buvo organizuotas savivaldybių bei prezidentiniams rinkimams. Štabui vadovavo Dalia Kutraitė, o mudu su G.Šurkumi buvome jos pavaduotojais. Man teko organizacinis darbas – per labai trumpą laiką įkurti rajonų skyrius visoje Lietuvoje. Ir, manau, parengę gerą rinkimų strategiją, laimėjome prezidentinius rinkimus.
– Teko girdėti, jog Raseiniai vadinami Žemaitijos sostine. Rolandas Paksas, kaip žinia, yra žemaitis. Ar Raseiniai yra jūsų gimtasis miestas?   
–  Ne, aš gimiau Rietavo mieste, mokiausi Kėdainių 4 – je Vidurinėje mokykloje (dabar pavadinta Mikalojaus Daukšos vardu). Baigęs vidurinę, įstojau į Žemės ūkio akademiją Kaune, įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę ir 1987 metais gavau paskyrimą dirbti į Raseinių rajoną. Neketinau čia ilgiau užsibūti, o tik atidirbti privalomą laikotarpį, bet tas jaunatviškas maksimalizmas, matyt, neleido blaiviai įvertinti situaciją. Ten sukūriau šeimą, prie Raseinių pasistačiau namą, taip ir gyvenu iki šiol. Nors mano šeima gyvena Vilniuje, vaikai – Eglė ir Irmantas ten mokosi ir žmona Vida dirba Vilniuje, turime ten butą, bet kiekvieną savaitgalį važiuojame į savo sodybą šalia Raseinių, kaip kai kurie žmonės važiuoja į kolektyvinius sodus. Net ir Prezidentas R.Paksas juokėsi, sakė man “pažiūrėsim, ar tu ilgai taip važinėsi?..”, bet kai visai neseniai atvažiavo pas mane į svečius, tai tik palingavo galvą ir pripažino, jog, matomai, aš taip ir nepriprasiu prie Vilniaus. Iš tikrųjų, į Vilnių atvažiuoju, kaip į bendrabutį. Žinoma, žmona nepatenkinta, ji norėtų kažkurį savaitgalį negrįžti į sodybą, pasilikti Vilniuje, juolab, kad penkias valandas per savaitę tenka sugaišti kelyje, o ir važinėjimo grafikas mums nesutampa.    
– Ar jus vien tik iš romantinių paskatų kiekvieną savaitgalį “migruojate” iš sostinės link Raseinių ir atgal, o gal tai lemia kažkokios kitos priežastys?
– Vilnius man nemielas, o tai, ką esu sukūręs prie Raseinių, viskas mano rankomis išpuoselėta. Esu gamtos vaikas. Mano sodyba užima 10 hektarų plotą, turiu įsikasęs didelį, dviejų hektarų tvenkinį, užveisęs jame žuvų. Ten pasivaikštau, pailsiu. Net į Palangą ar į Nidą aš nenoriu važiuoti. Vasarą mūsų šeimoje visada dėl to kyla konfliktai. Sakau, jog man geriausias poilsis – sodyboje, o žmona pyksta už mano tokias šnekas. Šiemet nuvažiavome į Nidą 3-4 dienoms, tai žmona matė, kad aš tik kankinausi ir laukiau, kol tas laikas praeis. Trumpai galiu pabūti prie jūros, išsimaudyti, bet negaliu visą dieną be darbo, be kažkokio užsiėmimo, gulėti ant smėlio ir žiūrėti į Saulę. Aš manau, jog reikia taip ilsėtis, kad poilsis teiktų malonumą. Jei savo sodyboje aš apsiimu kažką tvarkyti, įrenginėti naują gazoną gėlėms ar dar ką nors, tai man šitas darbas teikia malonumą. O jei darbas teikia malonumą, tai nors ir pavargstu, bet aš maloniai pavargstu, ir tada esu savimi patenkintas. Tačiau išgulėjęs visą dieną ant smėlio saulėkaitoje jaučiuosi kur kas labiau pavargęs ir sudirgęs, nei besidarbuodamas savo sodyboje. Kai važiuoju į sodybą, visada sakau, kad važiuoju namo, o kai po savaitgalio grįžtu į Vilnių, tai niekad nesakau, kad grįžtu namo. Butas Vilniuje man, kaip bendrabutis, kitaip jo ir nevadinu.
– Žodžiu, iki susitikimo su Rolandu Paksu gyvenote visavertį gyvenimą Raseiniuose, užsiėmėte verslu, puoselėjote ten savo sodybą ir nieko jums netrūko, kol, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jūsų partijos lyderio moralus poelgis “neužkrėtė” jus politikos bacila? Ar vėliau jums neteko jums neteko nusivilti idealų paieška politikoje?
– Taip, mane labai imponavo šis dalykas. Supratau, kad Lietuvoje yra vienas politikas, kurio žodžiai ir darbai nesiskiria. Nors su Rolandu Paksu esame gerai pažįstami nuo 2000- jų metų, bet man dar ne kartą neteko nusivilti juo, kaip politiku, kuris vieną kalbėtų, o kitą darytų. Žinoma, net ir šeimoje visko pasitaiko. Ne veltui sakoma: “Nėra šeimos be dūmų”. Gal vienas kitas R.Pakso žingsnis nelabai patiko, gal reikėjo kažkuriuo metu ryžtingiau pasielgti, bet kad aš nusivilčiau juo, kaip žmogumi ar politiku, – to dar tikrai neteko patirti per tiek metų.
– Ne vienas žinomas Lietuvos politikas savo kailiu patyrė ir, netgi, viešai pripažino, jog politika– tai nešvarus dalykas. Ar jūs pritartumėte tokiai nuomonei?
– Politinių išdavysčių maratonas Lietuvoje tęsiasi nebe pirmus metus. Pasižiūrėkite, kas dabar vyksta LR Seime – masinis parsidavimas. Daug kas tokius savo veiksmus bando pateisinti, įvilkdamas į tam tikrą rūbą, neva, kažkas nepatiko, kažkas liepė už kažką pasirašyti ar panašiai. Tačiau, praktiškai, kai Seimo narys išeina iš vienos ar kitos frakcijos, o tuo pačiu ir iš partijos, visi kiti Seimo nariai žino, dėl ko jis išėjo: arba jį kažkas paviliojo postu, arba pinigais. Ypač, kai skilo Darbo partija, tam tikrų Seimo narių tarpe buvo įvardytos sumos, kiek gaus tie nariai už išėjimą iš partijos. Tuo labiausiai buvo suinteresuoti socialdemokratai. Todėl šiandien aš nesuprantu tų dvigubų standartų bei veidmainystės, kuri pakerta dabartinės Vyriausybės autoritetą. Juk pirmasis jų žingsnis buvo įvardytas, kaip kova su korupcija. Deja, viena yra deklaruojama, o kita daroma. Kaip galima kovoti su korupcija, Seime papirkinėjant kitos partijos narius, kad jie ateitų pas tuos pačius socialdemokratus. Tai yra akivaizdus pavyzdys, kaip politikai vieną šneka, o kitą daro.
– Išdavystės, melas, papirkinėjimai, jūsų nuomone, ar tai jau tapo nūdienos politikos “norma” Lietuvoje?
– Taip, aš kitaip ir nepasakyčiau, na nebent, “norma” su tam tikra priežastimi,- tai yra begalinis noras išlikti valdžioje tiems, kurie joje buvo ( turiu omeny tuos pačius socialdemokratus), Darbo partijai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos. Buvo siekiama bet kokia kaina surinkti tą 71 Seimo narių balsą, nes priešingu atveju, Vyriausybės darbas, praktiškai, yra paralyžuotas. Tam tikrą dalį balsų jie prisipirko, sakyčiau, ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Antra vertus, tokiu būdu yra apgaudinėjami Lietuvos rinkėjai. Situacija taip sumodeliuota, kad konservatoriai lyg tai ne valdžioje (siekiant, kad nenukentėtų jų reitingai), nes nėra pasirašyta koalicinė bendradarbiavimo sutartis, bet tuo pat metu jie valdžioje, nes gavo Seimo vicepirmininko ir Europos reikalų komiteto pirmininko postus, vadovauja Audito komitetui ir t.t. Pasiėmę svarbius postus, deklaruoja, kad neina išvien su valdančiaisiais ir yra opozicija. Argi tai ne veidmainiavimas, Lietuvos žmonių apgaudinėjimas? 
– Kiek pamename, net ir liberaldemokratų partijoje, kuri savo laiku padėjo R.Paksui tapti Prezidentu, nebuvo išvengta klaidų ir išdavysčių. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
–  Pats R.Paksas man yra pasakęs, jog kaip tik jis tapdavo Premjeru, tuoj iš šalies atsirasdavo žmonės, kurie siūlydavo savo paslaugas, o kaip tik būdavo blogai, tuoj visi pabėgdavo. Ant to pačio grėblio, kaip sakoma, užšokome ir R.Paksui tapus Prezidentu. Tada buvo formuojama didelė komanda. Aišku, etatinių patarėjų korpusas nebuvo didelis, bet neetatinių buvo labai daug. Praktiškai, 90% neetatinių patarėjų suformavo ta pati Dalia Kutraitė, kuri kilus prezidentiniam skandalui pati pirmoji “dėjo į krūmus”.
– Tačiau, kiek man yra žinoma, Prezidento patarėjai Daliai Kutraitei buvo pasiūlyta atsistatydinti. Ar jūs žinote tai?
– Aš žinau daugiau. Neseniai esu kalbėjęs su rašytoju Vytautu Petkevičiumi. Antroje romano “Durnių laivas” dalyje bus parašyta tikra tiesa… Taip, tada buvo paprašyta visų patarėjų, kad paduotų pareiškimus, ir visi parašė. Vienus patenkino, kitų nepatenkino, bet D.Kutraitė, kai traukėsi, įvardino priežastį, kad jos “žmogiškoji batarėja” išseko arba nusėdo. Ir įvykus prezidentiniam skandalui, tie 90% visuomeninių patarėjų korpuso, kuriuos ji atvedė į Prezidentūrą, arba pirmieji pabėgo, arba stojo į kitą barikadų pusę ir pradėjo pulti Prezidentą R.Paksą. Kaip patį pagrindinį pavyzdį, galiu paminėti ponią T.Birmontienę, kuri buvo Dalios Kutraitės atvesta ir patikinta, jog ji turi būti visuomenine patarėja. Bet kilus prezidentiniam skandalui, p.T.Birmontienė antrą dieną pabėgo, o už nepilnos savaitės stojo į kitą barikadų pusę ir pradėjo kovoti prieš Prezidentą R.Paksą. Ir toks buvo ne vienas atvejis, kai išduodavo D.Kutraitės atvesti žmonės. Įvardinant tikrąsias prezidentinio skandalo priežastis, aš manyčiau, jog visos tos nesąmonės, kurias išgėręs J.Borisovas prišnekėjo telefonu, įvyko todėl, kad tokią situaciją išprovokavo Dalia Kutraitė. Kažkokiu būdu, matomai, sužinojusi, jog būsimoje V.Petkevičiaus knygoje ji nebus pozityviai aprašyta, net bandė daryti spaudimą rašytojui paskambinusi, kad “ar tiktai, rašytojau, jūs apie mane taip blogai galvojate ir taip blogai rašote?”- čia paties V.Petkevičiaus man pasakyti žodžiai. Ir jis atsakęs D.Kutraitei: “Kaip galvoju, taip ir parašiau. Ir, apskritai, gailiuosi, kad kai buvai mano studentė, kad aš tau pasirašiau egzaminą”.
–  Kaip žinia, kiekvienas pilietis demokratinėje visuomenėje turi teisę laisvai interpretuoti tą ar kitą įvykį bei kontraversiškai vertinamą politinę situaciją šalyje. Ar negalėtumėte įvardinti savo paties tikrąsias pasitraukimo iš Prezidentūros priežastis, kilus prezidentiniam skandalui?
– Kai įvyko prezidentinis skandalas, po kokių 8 – 9 dienų atvažiavo pas mane patarėjas G.Šurkus ir mes ilgai, vaikščiodami ant Tauro kalno, aptarinėjome susidariusią situaciją ir kelius iš jos išeiti. Berods, tai buvo 2003 metų lapkričio 8 diena. G.Šurkus atvyko pas mane su vienu prašymu, kad aš parašyčiau atsistatydinimo pareiškimą, kadangi reikia apsaugoti Prezidentą. Atsiet, jis supranta, kad aš esu nekaltas ir teisus, bet, pasak jo, buvo susiklosčiusi tokia situacija, kurios nugalėti tuo metu buvo neįmanoma ir todėl kažką reikia aukoti, reikia kažkaip gražiai “sužaisti”. Man buvo be galo skaudu tai girdėti, nes aš žinojau, kas yra kaltas dėl šios situacijos, kurią konkrečiai subrandino D.Kutraitė. Ne viską aš noriu pasakoti dabar, gal po kokių 30- ties metų… Žodžiu, man buvo labai skaudu, kad tas žmogus, kuris labiausiai pakenkė prezidentūrai, dabar bando išjoti ant balto žirgo, o tas, ant kurio nepagrįstai yra “ridenamos statinės”, turi pripažinti savo kaltę. Tada aš pasikarščiavau ir pasakiau, jog tie žmonės, kurie labiausiai pakenkė Prezidentui ir prezidentūrai, dėl kurių veiksmų įvyko prezidentinis skandalas, jie pirmiausiai privalo atsistatydinti. Kai jie parašys pareiškimus, tai ir aš parašysiu. Toks buvo mano kategoriškas reikalavimas. Nelinkėjau blogo Prezidentui ir jei jis galvoja, kad mes išgelbėsime padėtį atsitraukę (nors aš taip nemaniau ir buvau įsitikinęs, kad Prezidentas daro labai didelę klaidą), tai aš parašysiu atsistatydinimo pareiškimą su  ta sąlyga, kad prieš tai bus patenkintas D.Kutraitės atsistatydinimo pareiškimas… Išsakiau labai kategorišką nuostatą, kadangi žinojau daug daugiau, nei žinojo bet kuris kitas Prezidento patarėjas. Mano darbas buvo specifinis, vadovavau nacionalinio saugumo grupei. Pas Prezidentą aš įeidavau su visais patarėjais, o išeidavau paskutinis.
– Prabėgus keleriems metams, kai subliuško daugybė kaltinimų, mestų tiek pačiam Prezidentui R.Paksui, tiek ir jo artimiems bendražygiams, matyt, dabar kur kas tiksliau galėtumėte  įvardyti pagrindines priežastis, nulėmusias Prezidento apkaltos baigtį?
–  Įvardyčiau keletą priežasčių. Pirmoji priežastis, mano manymu, yra ta, jog tie, kurie pralaimėjo rinkimus, tie, kurie net įsivaizduoti negalėjo, kad į prezidentūrą gali ateiti R.Paksas, jie negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad penkis metus turės “vargti” su šituo Prezidentu. Jiems “persidažyti”, “išversti skūrą” – per daug dideli ir per daug gilūs grioviai kažkada buvo iškąsti – buvo neįmanoma. Kažkurį laiką jie šypsojosi, bandė vaidinti ir tuo pat metu ruošė perversmą. Antroji priežastis, aš manau, tas juokavimas ar nejuokavimas, rimtas kalbėjimas, kai R.Paksas su žmona Laima, įrenginėjant būsimą Prezidento rezidenciją Turniškėse, vis kartodavo, kad investuoti keli šimtai tūkstančių –  nedideli pinigai, nes “mes atėjome 10- čiai metų”. Tai tie priešai suprato, kad Prezidentas R.Paksas sieks antros kadencijos. Manau, tai pagrindinė priežastis. Na, o visa kita… Aišku, jog jau tada vyko kova dėl valdžios, artėjant Seimo rinkimams. Kai R.Paksas ėmėsi ryžtingų žingsnių, jo reitingai pradėjo augti. Tuo pačiu, pradėjo augti ir liberaldemokratų reitingai. Tie patys socialdemokratai, o ir visi kiti suprato, jog per ateinančius rinkimus išsiveržus į priekį liberaldemokratams, jie gali prarasti turimas pozicijas Seime. Manau, tai buvo pagrindinės priežastys. O tai, kaip buvo įvardyta, kad Prezidento komanda silpna, tai aš manau, priešingai. Mūsų komanda buvo stipri, be galo stipri, ir tokių klaidų, kokias dabar daro Prezidento V.Adamkaus komanda, mes nedarėme, nors ir buvome nepatyrę.
– Pasak jūsų, jei teisingai supratau, kažkam labai nepatiko naujai išrinkto Prezidento R.Pakso principinga pozicija, siekiant esminių permainų ir tvarkos šalies valdyme. Ar tai galėjo tapti rimtu pretekstu, telkiant, taip vadinamą ,“anti Paksišką” koaliciją?
– Matote, kai įvyksta Prezidento rinkimai ir jau pirmą savaitę po rinkimų spaudoje, žiniasklaidoje pradedama garsiai teigti, jog yra kuriamas antifašistinis frontas, ir tai pasako labai įžymūs žmonės, tarp jų ir Vytautas Landsbergis, tai atsiprašau… Tai reiškia, jog iš pat pradžių buvo nesusitaikoma su tokiais rinkimų rezultatais.
– Kaip jūs įvertintumėte, ką tik paminėto V.Landsbergio vaidmenį bei įtaką 2003 metų prezidentinio skandalo metu?
– Vienas iš pagrindinių vaidmenų priklausė jam. Prezidentinio skandalo metu buvo tam tikra hierarchija – pirmas, antras, trečias, ketvirtas asmuo. Tai aš manyčiau, kad V.Landsbergis buvo vienas iš to pirmojo penketuko, ir net ne penktas. Žodžiu,  jo vaidmuo buvo labai didelis. Kiek aš žinau, V.Landsbergis yra kerštingas žmogus. Ir kai R.Paksas pasipriešino dėl “Willjams” kompanijos atėjimo į Lietuvą, atsistatydino iš Premjero pareigų ir išstojo iš konservatorių partijos, tai nuo to momento, aš manau, V.Landsbergis negalėjo jam atleisti už šitą žingsnį. Jie laukė progos, bet niekada netikėjo, kad R.Paksas gali tapti Prezidentu. Jie galvojo, vaikinas pašokinės, pašokinės, pavaidins, eis į rinkimus, kaip ir visi kiti (kandidatų, berods, buvo 12) ir praloš. Buvo pasiruošta rinkimų rezultatų klastojimui, bet mes to išvengėme, nes labai kruopščiai vykdėme balsų apskaitą, visose apylinkėse buvo mūsų stebėtojai, turėjome suvestinių kopijas.
– Žinome, jog politinės partijos jau pradėjo ruoštis būsimiems rinkimams į savivaldybes. Jūs, kaip liberaldemokratų rinkimų štabo narys, kokia numatote perspektyvą savo partijai artėjančiuose rinkimuose? Kaip vertinate R.Pakso ketinimus tapti Vilniaus meru?
– Aš, pavyzdžiui, esu prieš tai, kad R.Paksas taptų Vilniaus meru. Tame žaidime aš turiu savo matymą ir esu tai pasakęs jam į akis. Galiu trumpai pakomentuoti tokį savo požiūrį. Suprantate, šiandien Vilniaus miesto valdžia yra “apipilta” pinigais. Pašnekėkime apie A.Zuoką. Viskas yra nupirkta, informacija žiniasklaidoje pateikiama tendencingai. Ten, kur kažkas pajudinama pirštu, viskas yra nušviečiama, o ten, kur yra betvarkė, tai blokuojama, neišeina. Vieni žmonės patenkinti, kiti nepatenkinti… Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu Vilniaus meru taptų Rolandas Paksas. Aš žinau, kad jis nėra tas žmogus, kuris kaip A.Zuokas, galėtų bet kokį verslininką reketuoti ir turėti iš jo naudos. Tik tada, kai turi didelius pinigus, gali plačiai vykdyti savo viešųjų ryšių akciją, o R.Paksas būtų kritikuojamas už menkiausias klaidas, už bet kokį atidengtą šulinį Vilniaus mieste. Tai viena. Antras dalykas, po savivaldos rinkimų su tais pinigais, kuriuos yra sukaupę tie vaikinai, manyčiau, net ir pralošę rinkimus, jie stengsis nusipirkti tuos balsus, kurių jiems trūks taryboje. Turiu omeny A.Zuoką. Pažiūrėkite, kaip dabar yra daroma: jis “išsididino” tarybą, kurioje kiekvienas yra pamaitintas ir visa kita. Tokiu atveju, vėl gi, tarybos nariai ateina ne miesto reikalų tvarkyti, bet ateina tam tikros naudos ieškoti. Ir aš manau, kad Prezidentui R.Paksui į tą “mėsmalę” nereikėtų lįsti, nes jo gyvenimo vertybės yra visai kitokios, o išlaikyti miesto valdžios vairą, praktiškai, po visų tų A.Zuoko įdiegtų manierų ir žaidimo taisyklių, būtų labai sudėtinga.
– Bet kaip gi jūs, libdemų rinkimo štabo narys, žinodamas, kad partijos lyderis R.Paksas oficialiai ketina siekti Vilniaus mero posto, tartum, einate prieš jo valią?  
– Taip, jis siekia šio posto, bet mes, kaip kiekvienas štabo narys, turime savo nuomonę. Mes ją išdėstome ir man atrodo, kad R.Paksas 100% sprendimo dar nėra priėmęs. Ateis laikas ir bus priimtas sprendimas. Kaip ir kiekvienoje partijoje, diskutuojama iki tam tikros ribos, paskui yra priimamas sprendimas ir tenka tą sprendimą vykdyti. Tačiau mano nuomonė yra tokia. Jei bus priimtas kitoks sprendimas, valio, einam ir darom!.. Bet aš sakyčiau, kad to nereikia. Reikėtų sulaukti Strasbūro teismo sprendimo ir “dėliotis” į aukštesnius tikslus ir gal po trejų metų atstatyti jo status kvo, kaip Prezidento.
– Ar jūs palaikote ir ar tikite R.Pakso valia bei ryžtu grįžti į didžiąją politiką, į prezidentūrą?
– Tikiu, bet prie šito politinių jėgų išsidėstymo, kuris dabar yra, šiandien daug kas nenori ir net neįsivaizduoja, kad R.Paksui būtų suteikta galimybė vėl kandidatuoti į Prezidentus. Aš manyčiau, tik po palankaus Strasbūro teismo sprendimo, bus galima pakeisti šią situaciją. Yra tam tikrų teisinių niuansų, kurie tikrai gali atverti kelią R.Paksui. Antra vertus, netgi, siekiant mero posto, – kodėl Seime dabar yra diskutuojama dėl priesaikos?.. Tai geriau paimtų ir priimtų įstatymą, kad meru negali būti Rolandas Paksas ir viskas. Kam dar reikia visą Lietuvą juokinti, bandant įvesti kiekvienam tarybos nariui priesaiką? Ar Konstitucinio teismo teisėjai važinės po Lietuvą pusę metų, kol visuose rajonuose, visi tarybos nariai prisieks? Ir kam dar biudžeto pinigus leisti?.. Geriau sakykime, tiesiai šviesiai, kad mes gyvename tokioje valstybėje, kurioje vienas asmuo yra nepageidaujamas ir jam nereikia būti valdžioje.
– Žodžiu, jūs manote, kad liberaldemokratai rengiasi būsimiems rinkimas tam tikros politinės izoliacijos bei informacinės apgulties sąlygomis?
– Žiniasklaida mums yra surengusi boikotą. Mano žiniomis, žiniasklaidos vadovai susirenka į neformalius pasitarimus ir ten yra priimtas sprendimas, kuo mažiau mus nušviesti Lietuvos žmonėms, kuo mažiau rodyti. Nes tikrai tie mūsų reitingai yra daug didesnis, nei rašoma spaudoje, ir neduok Dieve, jei jie viešai būtų parodyti!.. Net visos mūsų  principingos iniciatyvos Seime yra slopinamos.
– Regis, esate patyręs gan daug pačių įvairiausių intrigų, siekdamas būti principingu politiku, nebijančiu viešai pareikšti savo nuomonę. Ar jūs dar nepavargote nuo viso šito, nuo politikos?
– Žinote, tai ką aš patyriau, to nelinkėčiau patirti didžiausiam priešui. Kai įvyko prezidentinis skandalas, kas dėjosi mano šeimoje, kas vaikų širdyse, kai vaikai verkė ir nenorėjo eiti į mokyklą… Tai, ką patyrė tėvai, žmona, ką patyrė aplinkiniai – tai labai sudėtingi dalykai, juolab, kad ir man pačiam su sveikata po to buvo labai blogai. Įsivariau tokią ligą, kuri yra nepagydoma, tik pristabdoma vaistų pagalba… Taip, pasekmės yra, bet aš esu iš tų žmonių, kurie niekados jokio darbo nepalieka pusiaukelėje. Matyt, taip esu išauklėtas, nesustoti pusiaukelėje. Ir nesustosiu, kol matysiu tikslą. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad nusivilčiau, arba jei tie, kurių pavyzdžiu sekiau, už kuriuos garantavau, jeigu jie išduotų, tai gal tada  sakyčiau “velniop tą visą politiką, nusisuku ir einu į verslą”. Bet tokių minčių nekyla. Manyčiau, jog sunkiausias mano gyvenimo momentas jau praeityj, nes sunkiau nei buvo 2003 metų lapkritį, gruodį– turbūt,  niekad nebus mano gyvenime.
– Ar galėtumėte  apibendrintai pasakyti, koks jūsų, kaip žmogaus ir politiko, credo?
– Man svarbiausias dalykas yra neveidmainiškumas ir nuoširdumas, tiek gyvenime, tiek ir politikoje. Aš mėgstu natūralius ir tikrus daiktus. Turiu tam tikrą gyvenimo patirtį, todėl mane labai stebina politikai, kurie pradeda savo politinę karjerą su mintimi, jog politika – nešvarus dalykas. Tai kam tada eiti į politiką? Aš manau, kad kiekvienas, naujai pradedantis politikas, turi padaryti viską, kad ta politika būtų kuo švaresnė.
– Aišku, reikia tikėtis tų šviesesnių, pozityvesnių jėgų proveržio mūsų visuomenėje. Tačiau šiandien, stebint tam tikrus procesus tiek Seime, tiek ir Vyriausybėje, ar jums neatrodo, jog tie procesai vyksta toli gražu ne mūsų tautinio himno dvasioje (kaip visai neseniai mums palinkėjo Anglijos Karalienė) – “Ir tiesa, ir šviesa mus žingsnius telydi”?   
–  Aš galvoju, kai giedama ši giesmė, du trečdaliai Seimo narių turėtų negiedoti tų žodžių. Nes tie du trečdaliai viską daro taip, kad likusį vieną trečdalį sumenkintų ir parodytų, kad tik jie yra tikri valstybininkai. O iš tiesų, tai yra “valstybininkai”, darantys šuniškus, nešvarius darbus kiekvieną dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *