Blūdas

Pasirodė nauja Vlado ŽALNERAUSKO knyga BLŪDAS.

BLŪDAS

Ironiška politinė detektyvinė vizija

bludas01.jpg
bludas02.jpg

Leido ir spausdino “Mažoji poligrafija, 2006. – 184 psl.

ISBN 9986-969-91-3

Autorius anotacijoje rašo:

Kodėl knyga pavadinta “Blūdas”? Autoriui buvo kilusi mintis pavadinti “Didžioji politika”, bet žodis politika jam pasirodė per daug oficialus, valdiškas. Ėmė ieškoti žodžio, kuris tiktų į sinonimus žodžiui politika, bet būtų paprastesnis, suprantamesnis. Ir štai, kartą kalbėdamas apie pastarąsias Lietuvos politikos peripetijas, iš seno žmogaus, pokario nepriklausomybės kovų dalyvio, išgirdo griežtą įvertinimą: “Ar tai politika? Tai blūdas, pats tikriausias blūdas.”

© Vladas ŽALNERAUSKAS vladasza@takas.lt

Ištrauka iš knygos 1 skyriaus:

     Porą valandų prasivartęs Jonas Martišius suprato, kad užmigti nepavyks. Jautėsi tarsi alpulio apimtas. Antklodė voliojosi nublokšta ant grindų, bet kūnas buvo lipnus nuo prakaito – per dieną saulės įkaitintas devynaukščio stogas alsavo šiluma, ne ką gelbėjo ir praviri miegamojo langai.
     Atsikėlė ir nedegdamas šviesos basomis nušlepsėjo į vonią, palindo po dušu. Vėsaus vandens čiurkšlės maloniai gaivino, pamažėle nuplovė tą pusiau alpulio būseną, tačiau sukilo kažkoks keistas nerimas. Atrodė, nėra jokios priežasties nerimauti, tačiau visa savo esybe jautė artėjant kažkokią nelaimę. Patikrino – durys užrakintos ir dar papildoma velke užšautos, dujos užsuktos – rodos, nėra ko nerimauti. Grįžo į lovą, bet miegas neėmė. Gal todėl, kad Gražinos nėra. Gražina jau antrą parą galuojasi ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje – sutrikęs širdies ritmas. Jonas atsigulė aukštielninkas, įbedė žvilgsnį į lubas ir pasinėrė i sunkias mintis.
     Ir kaip čia ją liga taip staiga ištiko? Niekad gyvenime sveikata nesiskundė, nė sykio pas daktarus nebuvo. Martišiai susituokė jauni ir laimingi nugyveno kartu jau dvidešimt ketverius metus. Per tiek metų jų meilė ne tik neišblėso, bet dargi sutvirtėjo, subrendo. Išaugo sūnus, baigė universitetą, dirba įdomų darbą, štai ir šiąnakt sakė negrįšiąs – išlėkęs komandiruotėn, i kažkokį kaimą Dzūkijoje. Gražina taip pat darbu nesiskundė, visada patenkinta, visada linksma. Šypsena, rodos, nė minutę neapleisdavo Gražinos veido. Ir staiga… Viskas prasidėjo prieš metus, kai darbe pasirodė naujas viršininkas.
     Pradžioje grįžusi namo tik juokdavosi iš mažaraščio viršininko pastangų pernelyg save sureikšminti, netgi nuoširdžiai jo pagailėdavo. Pasakojo, kaip tas ant gautų raštų rašydamas rezoliucijas pridarydavo daugiau kalbos klaidų nei tose rezoliucijose žodžių buvo. 0 žodžių rezoliucijose tikrai nebuvo daug. Kartą bendradarbės suskaičiavo, kiek jų viršininkas per pastarąjį mėnesi yra parašęs skirtingų žodžių. Paaiškėjo, kad tik du. Bet tai jam netrukdė rašant tuos du žodžius kaskart padaryti bent keturias kalbos klaidas. Bet ką ten rašyba… Ne ką geriau buvo ir su šnekamąja kalba. Viršininkas kalbėdamas negebėjo net trijų žodžių tinkamai suregzti. Užtai jo gerklės galia kompensavo skurdžią kalbą šimteriopai. Kai kalbėdavo telefonu, tai visa įstaiga aidėdavo. Pašnekovas būdavo priverstas telefoną laikyti per ištiestą ranką nuo ausies arba tiesiog pasidėti ant stalo. Laimei, tai didelių nepatogumų nekėlė – atsakinėti nereikėdavo. Mat viršininkas bet kokį bendravimą telefonu suprato tik kaip monologą, pats baubdavo, kad net lubos kilojosi, O pašnekovo atsakymų visiškai nesiklausė.
     Dar kojų nespėjęs naujame poste apšilti, viršininkas paliepė pakeisti savo kabinete kompiuterį į naują, modernesnį, bet per pusmetį nė sykio juo taip ir nepasinaudojo. Vis dėlto kompiuteris be darbo nestovėjo, ištisas dienas kompiuterio ekranas vertingą informaciją rodė – tarp koralų ir nuostabių jūros kriauklių nardė spalvotos tropikų žuvys. Įstaigoje nuo seno buvo įprasta bendradarbiams tarpusavyje ir su vyresnybe bendrauti trumpomis elektroninio pašto žinutėmis. Naujasis viršininkas, atrodė, elektroninį paštą ignoravo – nė sykio į jokį elektroninį laiškelį neatsakė, ir pats nė vieno neišsiuntė. Bendradarbiai paslapčia šnibždėjosi, kad naujasis viršininkas net nemoka kompiuteriu naudotis. Bet apkalbos buvo aiškiai perdėtos – sekretorė kartą prasitarė, kad viršininkas visgi mokąs kompiuteri įjungti, tik išjungti dar neišmokęs.

    Viršininko elgesys kasdien duodavo peno liežuvautojams, glumino bendradarbius. Dažnas stebėjosi, kaip tas kelmas galėjo į tokį aukštą postą iškilti. Gražina sakė girdėjusi kalbas, kad jis turėjęs nuosavą verslą, bet vertėsi sunkiai. Prakuto tik prieš kelis metus į kažkokios politinės partijos vežimą įsiropštęs. Partijoje nieko doro nenuveikė, bet užsirekomendavo kaip apsukrus užstalių organizatorius – šnapsorgas. Bendraudamas su politikais ir aukštais valstybės pareigūnais stengėsi visiems įtikti, atsidavusiu žvilgsniu į akis žiūrėjo. Ponioms rankas gracingai bučiavo, komplimentus sakė, gyrė jų vyrus, aukštuose postuose Lietuvos Žmonėms tarnaujančius. Nenuilsdamas ieškojo progų su iškilesniais asmenimis nuotraukose įsiamžinti, paskui kiekviena proga, o ir be progos, albumą su tomis nuotraukomis demonstruodavo, girdavosi savo įtaka ir plačiomis pažintimis. Partijos remiamas ir svaigią karjerą valstybės tarnyboje padarė.

     Bet greitai viršininko elgesys ir bendravimas su pavaldiniais įgijo naujų bruožų – matyt, apkalbos pasiekė ir jo ausis. Aroganciją ir niekinamą požiūrį į žemesnes pareigas užimančius bendradarbius papildė ir neslepiamas siekimas įskaudinti, pažeminti kitų akyse. Kartą Gražina neapsikentusi pabandė viršininkui taktiškai paaiškinti, kokias jis dažniausiai daro kalbos klaidas. Bet viršininkas tik akis pabalino ir, pravėręs kabineto duris, kad kiti girdėtų, paleido gerklę, šaukė rėkė, neva Gražina dirbti nemoka, neva kažkokį svarbų raštą pradaigojo, neva darbo drausmę pažeidinėja. Kliuvo ne tik Gražinai, ir kitiems bendradarbiams ne kartą be jokios matomos priežasties velnių atlauždavo. Bet ypač užsisėdo ant Gražinos. Gražina vis dažniau namo grįždavo liūdna, kelis kartus Jonas matė ją slapčiomis ašarą braukiant. Vyro prispirta pasisakė, koks naujasis viršininkas – baisus chamas, guodėsi jo šiurkščiu elgesiu. Vis dažniau iš darbo grįžusi ašaras liejo, net rytais, darban besiruošdama, pravirkdavo. Jonas kalbino žmoną keisti darbovietę, negadinti sveikatos. Bet nespėjo, užvakar greitukė Gražiną tiesiai iš darbo išvežė. Atskubėjęs į ligoninę pakalbėjo su ten susirinkusiomis keliomis jos bendradarbėmis. Visos vieningai tvirtino daugiau…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *