Ką darysime su Kaunu?

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius retoriškai klausia: ar Kaunas nebeturi nei šeimininkų, nei idėjų, nei atsakomybę jaučiančių piliečių?
       Vroclavas yra ketvirtas pagal dydį Lenkijos miestas ir antras pagal kultūrinio gyvenimo intensyvumą. Čia nėra nei didelių įmonių, uostų, o turistų rudenį labai sumažėja. Tačiau miestas gyvena saugiai, turi aiškią vystymosi viziją. Čia stipri ir darni savivalda. Vroclave kasmet įvyksta 12-14 tradicinių tarptautinių kultūros ir meno festivalių. Deklaruojama “atviro visiems susitikimų miesto” formulė įgalino Vroclavą surasti savo vietą ne tik Lenkijos, bet ir Europos miestų kontekste.

     Į Turgaus aikštę vedančioje pėsčiųjų gatvėje ant šaligatvio stovi nedidelis akmeninis rutulys, o į jį įsirėmęs kokių 20 centimetrų ūgio bronzinis nykštukas. 750 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste šis mažutėlis stovi dieną ir naktį, žiemą ir vasarą. Jo kepurėlė net blizga – žmonės glosto ją, šypsosi. Kitoje vietoje, labai judrioje sankryžoje, stovi įspūdinga dešimties bronzinių skulptūrų kompozicija – visos žmogaus ūgio ir galima vaikščioti tarp jų. Jau metai stovi. Švarios, nesudaužytos. Prieš tai keletą metų stovėjo Varšuvoje.

     Štai ir pagalvojau, ar tokia ramybė skulptūroms įmanoma mano gimtajame mieste? Prieš išvykdamas pastebėjau pavogtus ketaus rėmus nuo ką tik atnaujintų šiukšliadėžių Karo muziejaus sodelyje. Vis dažniau užgesinama Amžinoji ugnis prie Nežinomo kareivio kapo – ten, į aukurą, kaip man sakė vienas valytojas, kauniečiai verčia šiukšles, jaunavedžiai – šampano butelius, o nepilnamečiai – skardines nuo alaus. Kaip toj reklamoj – “alus užveda”. Elgiamės taip, lyg patys sau būtume priešai…

     Dar prieš keletą metų atrodė – Kaunas pradeda atsigauti. Vyksta Filharmonijos rekonstrukcija, įkurtas simfoninis orkestras, suremontuotas senas ir pastatytas naujas tiltai per Nemuną, atnaujintas miesto karilionas. Keičiasi Savanorių prospekto išvaizda. Dygsta vis gigantiškesni prekybos centrai.

     Rekonstruojamas Dramos teatras. Jau ne už kalnų ir Muzikinio teatro rekonstrukcija. Atrodytų, miestas bunda. Tačiau iš kitos pusės regiu, kaip pamažu apmiršta Senamiestis, Laisvės alėja. Viena po kitos užsidaro jaukios, mažos parduotuvėlės. Kavinės, kurių interjeras ir akustinė aplinka labiau gąsdina nei pakviečia ramiam bendravimui, stovi tuščios. Girdėjau, vienoje rytais pradėjo lankytis studentai, tačiau ar savininkai nepakels kainų?

     Pensininkai vakarais į kavines neina – bijo. O Vroclave rytais pagyvenę lenkai susirenka į kavines pusryčių, o vakare maloniai bendrauja prie kavos puodelio. Tokius vaizdus regiu visoje Europoje, netgi Vilniuje. Tuo tarpu Kaune visos kavinės ir barai sutelkę dėmesį į paauglius bei sirgalius, kurie juk nesudaro gyventojų daugumos.

     Didieji prekybos centrai (toks jau tasai lietuviškas kapitalizmas) pasiglemžė visą mažąją prekybą, sąlygos jai vystytis nublokštos, vidutinis verslas sunaikintas. Tačiau tikrasis kapitalizmas yra ir mažoji prekyba, ir verslai, ir amatai, kurie daugelyje šalių sudaro stabilios ekonomikos ir prasmingesnio, kartu ir konkrečiam piliečiui pelningesnio gyvenimo prasmę. Argi tai ne miesto valdžios rūpestis?

     Į mano klausimą pokalbyje su lenkais apie Lietuvoje taip sureikšmintų naujų prekybos centrų kultūrinę svarbą kraštui sulaukiau ne atsakymo, o prašymo pakartoti klausimą. Galiausiai vienas ryškus festivalį globojęs kapitalistas numojo ranka: Jūs tikriausiai juokaujate. Deja, aš nejuokavau. Kaip anekdotas buvo sutiktas ir mano pasakojimas apie mokytoją, kuri džiaugėsi, kad atsidaro dar vienas kultūros židinys – naujas prekybos centras.

     Visas Vroclavo (ir ne tik šio miesto) centras – tai smulkioji prekyba. Didesnės parduotuvės irgi jaukios, paprastos, funkcionalios, ne kaip mūsų parduotuvės-mauzoliejai…

     Kaune visas centras tampa uždarytų ar uždaromų parduotuvių dykviete. Toks Nekropolis nuo Soboro iki Santakos. Ar kas svarstė, modeliavo, tyrė, kokia Laisvės alėjos ateitis? Ir be tyrimų aišku – lygiai tokia pati, kaip ir Senamiesčio – nyki, pilka ir negyva erdvė. Jau dabar vakare Kauno centre baugu vaikščioti, o dieną – neįdomu. Manyje krebžda negera mintis: atrodytų, lyg miestas nebeturi nei šeimininkų, nei idėjų, nei atsakomybę jaučiančių piliečių. Ką reiškia naujojo kapitalisto gražiai sutvarkytas pirmasis pastato aukštas ir baisi griuvena virš jo? Kodėl kelių dešimčių metrų nesutvarkyta gatvės dalis prie milijonus kainavusio tilto tampa neišsprendžiama problema? Kodėl taip lengvai baigiama sunaikinti visus Kauno identiteto ženklus – pradedant “Tulpe”, “Metropoliu”, kino teatrais “Daina”, “Kanklės”, kavine vaikams “Pasaka” ir baigiant senąja prieplauka. …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *