Laikas atstato teisingumą

Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) kultūros komiteto pirmininkas Kazimieras ŠIAULYS

      Grupė socialinių ir politikos mokslų daktarių (Rūta ŽILIUKAITĖ, Ainė RAMONAITĖ, Laima NEVINSKAITĖ, Vida BERESNEVIČIŪTĖ, Inga VINOGRADNAITĖ) padarė išvadą, kad žiniasklaida – viena silpniausių pilietinės visuomenės grandžių Lietuvoje. Pati išvada nėra nauja, ji seniai sklando visuomenėje ir tarp pačių žurnalistų, tačiau svari tuo, kad yra pagrįsta ne pavieniais straipsniais, o stambesnės apimties tyrimais.

neatrasta-galia.jpg

Studijoje “Neatrasta galia“ mokslininkės pažymi, kad žiniasklaida neatlieka savo priedermių demokratinėje valstybėje: nesugeba objektyviai analizuoti politinio gyvenimo, neugdo pilietiškumo. Televizijoje politinė informacija pateikiama fragmentiškai, orientuojantis tik į kai kurias asmenybes ir pramogas, todėl žurnalistai, pasak tyrėjų, nepadeda piliečiams susidaryti argumentuotą nuomonę, neskatina jų dalyvauti politikoje.

      „Jūs užsiimate žurnalistine demagogija!“ – Lietuvos televizijos laidoje „TV forumas“ Vytautas LANDSBERGIS atkirto vedėjui Edmundui JAKILAIČIUI, kai šis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų galutinio patvirtinimo Seime išvakarėse vis dar bandė ginti (esą nėra įrodymų) Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus Arvydo POCIAUS poziciją. Valstybės saugumo departamentas norėjo formuoti politiką, toje laidoje piktinosi V. Landsbergis. O LTV laidos „TV forumas“ vedėjas, kaip dažniausiai būdavo, nusižengdamas pliuralizmui, bandė konstruoti melagingą politinį spektaklį, tačiau nepavyko.

      Laikas, galingiausias ir objektyviausias politikas, koreguoja vertybes ir atstato teisingumą. Antai Remigijus AČAS, vienintelis iš prezidento Rolando PAKSO aplinkos žmonių, 2003 metų VSD pažymoje „Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui“ buvo minimas kaip NATO specialiųjų tarnybų tyrimo objektas. Eina metai, o jis  sau ramiai posėdžiauja Lietuvos Respublikos Seimo salėje. Ir niekas to R. Ačo kažkodėl net nebando išsivesti ir areštuoti.

      R. Ačas, pasirodo, jau nebepažeidžiamas, pažeidžiamas Antanas VALIONIS. Jis, vienas iš didžiausių apkaltos, o tiksliau – perversmo – kurstytojų (ir dėl to tikriausiai taip „nusipelnęs“ Lietuvai), niekaip negali sugrįžti į ambasadoriaus kėdę. Tėvynės Sąjungos politinių kalinių ir tremtinių sparnas pagaliau suvokė, kur tarpsta tikrosios grėsmės nacionaliniam saugumui. Atsiradus Liustracijos įstatymo pataisoms ir jas Seime priėmus, KGB rezervistams būtų užkirstas kelias į aukštus valstybinius postus. Dar vienas pastarųjų metų favoritas, A. Valionis, atsidurtų politiniame užribyje.

      Prieš kurį laiką apsilankiau vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Sakau direktorei, jūsų mokyklos salėje pakabinkime pasaulio žemėlapį, pastatykime gaublį ir visiems mokiniams surenkime vyriškumą ir pilietiškumą ugdančią geografijos pamoką. Toje pamokoje pirmasis Lietuvos lakūnas, apskridęs pasaulį, R. Paksas, papasakotų mokiniams, ką patyrė ir išgyveno šio skrydžio metu. Agentūra „Factum“ R. Pakso skrydį aplink pasaulį įregistravo Lietuvos rekordų knygoje, tačiau sumanytos geografijos pamokos dalyvaujant R. Paksui surengti taip ir nepavyko. „Aukščiau stovintis“ departamento viršininkas, nelyginant V. Kudirkos aprašytas 19 šimtmečio pabaigos valsčiaus činovninkas, uždraudė mokyklos direktorei „politikuoti“, ir ši sunerimusi pakluso jo įsakymui.

      „Mūsų maršrute – tolstančio taifūno likučiai. Turėtume praeiti pačiu pakraščiu.(…) Atplyšę nuo tako beveik iš karto – į debesis. Pusantros valandos pilotuoju (…) Apačioje vandenynas, bet mes jo nematome. Debesys, lietus, blaško, lokatorius raudonas. (…) Gauname pirmą smūgį – laksto krepšiai, šokinėja dėžės. Įspūdis, kad lėktuvą sulaužys. Slystame žemyn. Antra banga. Tiesiog fiziškai jaučiu skausmą – kaip daužo lėktuvą. Kabinoje vanduo (…) Darosi aišku, kad Filipinų nepasieksime. Sprendimas – atgal į Okinavą“ – tai žodžiai iš R. Pakso dienoraščio, kurį skaitau ką tik išleistoje Edmundo GANUSAUSKO knygoje „Po sparnu – ŽEMĖ. R. Pakso ir V. Makagonovo skrydis aplink pasaulį“ („Petro ofsetas“, 2006).

po-sparnu01.jpg
po-sparnu02.jpg

      Gražiausias ir, sakyčiau, netikėtas 2006-ųjų švietimo įvykis yra tai, kad rytas Rokiškio pradinėse mokyklose prasideda „Tautiška giesme“. Į suvulgarėjusią ir išsekintą krašto dvasingumo dirvą imtas sėti neįkainojamos vertės grūdas. Tačiau ar matėte žinių reportažuose Lietuvos himną giedančių pirmokėlių veidus? Ar paminėjo šį faktą kalėdiniuose sveikinimuose valstybės vadovai, taip gausiai kalbantys apie vertybes ir bendrumo jausmą? 

      Pasirodžius žiniai apie „Tautiškos giesmės“ giedojimą Rokiškio mokyklose, skaičiau atsiliepimą, kuris man priminė Vilniaus mokyklų činovninko nurodymą mokyklos direktorei „nepolitikuoti“. Sudaiktėjęs ir nutautėjęs, ugdymo tikslus atmetantis gyventojas (piliečiu jo pavadinti negaliu) apie Rokiškio švietimo iniciatyvą rašė: „Akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas vykdomas šių vaikų atžvilgiu. Meilė tėvynei kiekvieno vaiko, žmogaus asmeninis reikalas, niekas negali priversti dainuoti himną.“ Kažin ar šiam nudrenuotos sąmonės obalsiui bereikalingas koks nors komentaras?

      O gal ir jam reikia išaiškinimo, ar valstybės himno – V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ giedojimas vaikų ugdymo įstaigose neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *