Kiek kainuoja opiumas liaudžiai?

Vladas ŽALNERAUSKAS

Technikos mokslų daktaras

       Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie neva pernelyg užkeltą Seimo rinkimų barjero kartelę, neleidžiančią į Seimą prasimušti mažoms politinėms partijoms. Ir tikrai, Seimo rinkimų įstatyme nustatyta, kad partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo mandatų tik tuomet, jei už jį balsuos ne mažiau, kaip 5 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Sociologinių tyrimų duomenimis mažosios politinės partijos neturi šansų surinkti būtinus 5 proc. rinkėjų balsų, tad joms kelias į Seimą yra užkardytas. Bet ar kas pasikeistų, jei barjero kartelę nuleistume žemiau? Ar tik šis, 5 proc. barjeras užkerta kelią mažiesiems į Seimą? Praėjusių rinkimų analizė rodo, kad kelyje į Seimą yra ir daugiau užkardų. Viena iš jų banali – pinigai. Taip, pinigai! Atrodo, kad rinkėjai turėtų rinktis partiją ne pagal turtingumą, ne pagal pinigus, kuriais ji disponuoja, bet pagal partijos programą, pagal idėjas. Tačiau… Tam, kad pateikti rinkėjams politinės partijos programą, idėjas, supažindinti su partijos lyderiais reikia pasitelkti politinę reklamą, kuri, kaip žinia, žmones pasiekia per spaudą, televiziją, radiją. O tai kainuoja, kainuoja nemažai. Politinės partijos ir politikai sukiša į politinę reklamą galybę pinigų, kartais net daugiau, nei išgali – įbrenda į milijonines skolas. Nors kai kurių partijų bosų idėjoms jokie pinigai neįpūs gyvybės, jas drąsiai galima būtų vadinti opiumu liaudžiai.
       Labai iškalbingi pastarieji, 2004 m. Seimo rinkimai. Tuomet 5 proc. rinkimų barjerą perkopė šešios partijos. Kiek gi joms kainavo kiekvienas gautas rinkėjo balsas, kiekvienas išrinktas Seimo narys? Rinkimai brangiausiai kainavo Artūro Zuoko vadovaujamai Liberalų ir centro sąjungai – jie kiekvienam už juos balsavusiam rinkėjui suagituoti išleido vidutiniškai po 24litus ir 80 centų. Kiekvienas pagal sąrašą išrinktas Seimo narys atsiėjo net 302714 litus. Toks išlaidumas zuokininkams buvo aiškiai ne pagal kišenę – pasibaigus rinkimų kampanijai jie liko slegiami 1175682 litų skolos. A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija „Už darbą Lietuvai“ išlaidavo kiek kukliau – kiekvienam rinkėjui išleido 13,79 lito, o kiekvienas Seimo narys kainavo 212705 litus. Gal todėl ir skolų liko mažiau, „tik“ 100000 litų. Kazimieros Prunskienės vadovaujama Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga balsus „pirko“ po 12,45 lito, Seimo nariai jai kainavo po 196442 litus, skolų liko 208725 litai. Milijonieriaus Viktoro Uspaskich vadovaujama Darbo partija kiekvienam už ją balsavusiam rinkėjui išleido po 11,06 lito, kiekvienas Seimo narys jiems kainavo po 170875 litus, skolų liko 59000 litų.. Tėvynės sąjunga išleido po 5,16 lito vienam rinkėjui ir 87230 litų vienam išrinktam Seimo nariui. Kukliausiai išlaidavo Rolando Pakso koalicija „Už tvarką ir teisingumą“ – po 3,02 rinkėjui ir 45545 litus vienam išrinktam Seimo nariui. Pastarieji po rinkimų skolų nepaliko.
       Mažųjų peikiamo 5 proc. barjero neįveikė 9 politinės partijos, iš kurių tikrai ne visas galima vadinti mažosiomis. Mažiausiai balsų – tik 0,21 proc. surinko Lietuvių tautininkų sąjunga, kuriai kiekvienas rinkėjo balsas kainavo 21,72 lito. Tautinė partija Lietuvos kelias surinko 0,22 proc. balsų (antroji vieta nuo galo), jiems kiekvienas balsas kainavo 24,12 lito. Kiek gi rinkimų autsaideriams reikėtų išleisti, kad gautų bent vieną vietą parlamente?
       Abejotina, ar mažosios politinės partijos pajėgios įpirkti politinės reklamos monopolį turinčią žiniasklaidą, ar pajėgios sukaupti rinkimams pakankamas sumas. Net jei joms pavyktų laimėti po vieną kitą mandatą, tai į Seimą patektų tik jų lyderiai, o ko vertas generolas be kariaunos? Ar būtų darbingas į smulkias frakcijėles susiskaldęs Seimas, ar būtų gerai, jei tautai atstovautų kelių dešimčių politinių srovių srovelių atstovai. Manau, kad mažąsias sroveles reikia sulieti į didesnius, galingesnius srautus, reikia ieškoti kas vienija, o ne skaldo tautą. Prisiminkime pradedant ir baigiant Seimo sesijas seimūnų giedamą Kudirkos Tautinę giesmę:

       Vardan tos Lietuvos
          Vienybė težydi.
  

       Liublino unijos pagimdyta Abiejų Tautų Respublika (lenkiškai Rzeczpospolita Obojga Narodów) buvo bene didžiausia valstybė Europoje, tiek pagal teritorijos dydį, tiek ir pagal gyventojų skaičių. Valstybė ne tik didelė, bet ir galinga, daugiau nei du amžius atlaikiusi mongolų, Osmanų, rusų, švedų bei Teutonų agresiją. Kas gi pražudė Abiejų Tautų Respubliką? Atsakymas paprastas – didingą valstybę pražudė tuometiniams seimūnams besiriejant kilusi anarchija. Svarbiausi valstybės sprendimai galėjo būti priimami tik tam visuotinai pritarus Seime. Karaliaus valdžia buvo tik nominali. Tuometiniame Seime kiekvienas iš seimūnų – didikų ir bajorų atstovų – galėjo nutraukti Seimo darbą. Užteko pasinaudoti liberum veto vadinta teise – pareikšti protestą ir išeiti iš posėdžių salės. Akivaizdu, kad toks susiskaldęs Seimas nepajėgė susidoroti su laikmečio iššūkiais. Buvusi didinga valstybė dėl vidinių rietenų tapo lengvu grobiu kaimynams. Per tris kartus (1772, 1793, 1795) Abiejų Tautų Respubliką pasidalijo kaimynai – Prūsijos karalystė ir Rusijos bei Austrijos imperijos. Lietuvos Lenkijos karališkasis sostas buvo išgabentas į Rusiją ir atiteko vokiečių kilmės imperatorienei Jekaterinai II. Mėlynakė brunetė, plačiai pagarsėjusi kaip laisvosios meilės šalininkė, ilgėjosi ne tik tėvynės, bet ir jos tėvo, prūsų generolo rūmuose įrengtos tų laikų naujovės – patogaus unitazo. Apžiūrėjusi naująjį trofėjų imperatorienė paliepė pasostėje išpjauti skylę ir apačioje priderinti naktipuodį. Taip baigėsi tuometinių seimūnų rietenų draskomos didingos Lietuvos Lenkijos valstybės istorija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *