Dešimt metų neužgydė kraujuojančių žaizdų

Trumpas J.Abromavičiaus gyvenimo kelias – artimųjų ir bendražygių akimis

Laima LAVASTĖ

Žodžiai iš netolimos praeities

    „Turėjau galimybę gyvenime užsiimti daug kuo. Bet šiuo momentu ne tik mano, bet ir daugumos Kauno štabo savanorių vieta yra čia.

     Žmonės mėgsta svajoti – pasistatysiu namą, nusipirksiu mašiną. O aš noriu po savęs palikti valstybę. Kad ja didžiuotųsi ir mano vaikai, ir mano vaikaičiai.
     Ir kai mes turėsime stiprią valstybę, mano didžiausias pasitenkinimas bus tai, kad aš prie to prisidėjau“, – kalba iš televizijos ekrano Lietuvos savanoris, kapitonas Juras ABROMAVIČIUS

     Su jo našle Jūrate ABROMAVIČIENE, vaikais Rimu ir Edita Kaune, šeimos bute, mes klausomės senų radijo ir televizijos įrašų.
      Ekrane jis toks jaunas. Jam – tik 32-eji. Bet J.Abromavičiui nebuvo lemta pamatyti stiprią Lietuvą.

      Praėjo penkeri metai, ir 1997 metų sausio 31-ąją po automobiliu pakištas sprogmuo nusinešė karininko gyvybę.
       Kodėl? Už ką? Į šiuos klausimus – tyla jau 10 metų. Keitėsi šalies politinės valdžios, plieskėsi nauji skandalai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *