Žmogžudystės šešėlis tebeklaidžioja politikos koridoriuose


Daiva VALEVIČIENĖ 

Buvęs savanoris ir saugumo darbuotojas Juras ABROMAVIČIUS

nutildytas amžiams, tačiau dešimtmetį nenurimsta jo atminimo juodintojai

Juras Abromavičius mėgo stiprią kavą ir visiškai nevartojo alkoholio. Gerai jį pažinoję žmonės sako, kad ir be to jis puikiai mokėjo atsipalaiduoti, linksmintis ir bendrauti.

Draugų teigimu, jis buvo atsidavęs Lietuvos valstybei, analitinio mąstymo, kūrybiškas žmogus. Dabar tai, kaip ir daugelį kitų dalykų, tenka įrodinėti. Nuo 1997-ųjų sausio 31-osios, kai sprogo po automobiliu padėtas sprogmuo, nusinešęs J.Abromavičiaus gyvybę, praėjo visas dešimtmetis.

Per tą laiką žmogžudystės užsakovai taip ir neįvardyti, o J.Abromavičiaus gyvenimo istorija apaugo prieštaringais gandais ir jo atminimą įžeidžiančiais įtarimais.

Prisiminimai negali prikelti

     Pradinukų mokytoja tuomet dirbusi Jūratė ABROMAVIČIENĖ, likusi našle, viena užaugino vaikus. Sūnus studijuoja informatiką ir jau dirba, dukra taip pat studentė, būsima medikė. Jūratę ABROMAVIČIENĘ skaudina faktas, kad po teigiamų atsiliepimų spaudoje, iškart atsiranda ir Juro atminimą juodinantis straipsnis. Dar skaudžiau vėl ir vėl išgyventi vyro netektį. “Atrodo, kad tai būtų atsitikę vos prieš mėnesį.

     Žmogaus nebėra jau dešimtį metų. Jis negali apsiginti, kai ant jo pilamas purvas. Tai, kas dabar vyksta, tik sujaukia žmonėms protus. Visiems darosi dar neaiškiau. Man ir mūsų šeimai nereikia jokio tyrimo, mes puikiai žinome, koks jis buvo žmogus, ką darė ir ko ne”, – sako ji.
     Našlės nuomone, komisija daugiau tiesos sužinotų tiesiog peržiūrėjusi išlikusią filmuotą medžiagą, o ne klausinėdama liudininkus, kurie reiškia savo nuomones, negalėdami jų kuo nors pagrįsti.
     Tą vakarą, kai apvirto visas Jūratės ABROMAVIČIENĖS gyvenimas, netektis galėjo būti dar tragiškesnė. Juras, važiuodamas pasiimti iš treniruotės sūnaus Rimanto, dažnai drauge veždavosi ir dukrą Editą.

     Jūratė, jei tik galėdavo, taip pat važiuodavo drauge. Tuomet jie visi keturi nueidavo gerti pieno kokteilių. Tą vakarą Juras taip pat kvietė drauge važiuoti Editą. Mergaitė atsisakė, nes lauke buvo labai šalta, be to, ji buvo pasižadėjusi padėti mamai.
     Tik atsitiktinumas sudėstė viską taip, kad sprogimas įvyko dar nenuvažiavus iki tos vietos, kur reikėjo paimti Rimantą. Jį iš treniruotės pasiėmė jau ne tėvas. Juro tuo metu jau nebebuvo.
Jūratė ABROMAVIČIENĖ nelinkusi guostis, kaip jai buvo sunku vienai užauginti vaikus, kurie tą šeimai tragišką sausį buvo dar tik paaugliai. Ji sako nenorinti sureikšminti nei savęs, nei kitų šeimos narių ir nuolat priminti savo netektį. Taip ji savotiškai atsitveria nuo skausmo, su kuriuo neįmanoma gyventi visą dešimtmetį.

Terūpėjo nutildyti

     “Tiems, kurie jį sprogdino, buvo nesvarbu, kiek žmonių žus. Nerūpėjo jiems ir vaikų gyvybė. Rūpėjo tik, kad neprabiltų daug žinojęs žmogus. Tą vakarą pirmoji man paskambino mūsų su Juru įkurtos firmos “Asita” buhalterė. Ji išgirdo pranešimą. Greitai po to paskambino ir Jūratė”, – pasakoja kita daug laiko greta Juro ABROMAVIČIAUS praleidusi moteris Kristina SUDŽIENĖ.

     Ji, parašiutinės daugiakovės sporto meistrė, Lietuvos rinktinės narė ir TSRS šaudymo čempionė, sako, kad į Savanoriškąją krašto apsaugą atėjo kuriantis šiai sistemai. Kristina sako mokiusi savanorius šaudyti.
“Juras man iškart patiko, nes buvo visai kitoks nei daugelis savanorių. Jis buvo apsiskaitęs, plataus mąstymo, linkęs analizuoti, buvo malonu su juo bendrauti. SKAT Kauno rinktinės darbuotojai tuomet glaudėsi trijuose kabinetuose”, – prisimena pažinties pradžią Kristina SUDŽIENĖ. Ji pasakoja apie drauge su Juru ABROMAVIČIUMI išgyventą nerimą per 1993-iųjų rudenį vykusį savanorių maištą.

     “Juras, tuomet buvęs SKAT Kauno rinktinės štabo viršininku, iškart suprato, kad vyksta labai negeri dalykai. Jis prieštaravo, kad savanoriais būtų manipuliuojama, jais naudojamasi politiniais tikslais. Į mišką išėję žmonės buvo mums gerai pažįstami, tarp jų buvo nemažai draugų. Nieko keista, kad mes nuveždavome jiems maisto, kai jie neturėjo ko valgyti. Be to, nenorėjome, kad savanoriai pradėtų plėšti aplinkinius gyventojus. Mes važiuodavome į mišką, įtikinėdavome, kad neprotinga taip elgtis. Vyrai tarsi sutikdavo sugrįžti ir sudėti ginklus, bet kitą rytą jau būdavo apsigalvoję. Vėliau sužinojome, kad naktimis juos lankydavo kiti, turėję kitokių tikslų. Galiausiai jėga buvo užimtas rinktinės štabas, mes visi nuginkluoti, o Jurui į galvą įremtas automatas”, – pasakoja K.Sudžienė, neabejojanti, kad Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo priežasčių reikia ieškoti to laikotarpio įvykiuose.

Gebėjo būti šaltakraujiškas

     “Jis galėjo būti nužudytas dar tuomet. Tada jį išgelbėjo tik jo šaltakraujiškumas. Nepaisant į jį nutaikyto ginklo, Juras sugebėjo įjungti selektorių, įtaisą, per kurį visi, buvę pastate, galėjo girdėti, kas dedasi jo kabinete. Pasinaudojęs, kad jam grasinusieji pasimetė, jis išėjo iš kabineto ir kreipėsi į policiją, televiziją, visur, kur buvo įmanoma, kad žmonės sužinotų, kas tuomet įvyko. Vėliau išsiaiškino, kad jei Kaune viskas būtų vykę kitaip, kitų rinktinių vadai būtų gavę įsakymą veikti pagal numatytą planą, kuris galėjo pareikalauti daug aukų”, – pasakoja K.Sudžienė.

     Ji sako, kad Juras labai domėjosi tų įvykių šaknimis, priežastimis ir tikraisiais organizatoriais. Jis kelerius metus rinko apie tai medžiagą ir rengė savotiškas ataskaitas. Diktuodavo jai, o ji rinkdavo tekstą kompiuteriu. Tai buvo daroma jų įkurtoje firmoje net tuomet, kai Juras dirbo Valstybės saugumo departamente.
“Kai paskambino Jūratė ir pasakė, kad Juro nebėra, paklausiau, ar ji tikrai pati tai matė. Ji tada pasakė, kad ką tik buvo ten. Jūratė paprašė savo tėvų pabūti su vaikais, ir mes skubėjome apie tai, kas įvyko, pranešti visiems draugams.

     Kažkuriuo metu pati labai išsigandau, juk aš turėjau tą pačią informaciją kaip Juras. Dvi dienas teisėsaugininkams nesiryžau “atidaryti” kompiuterio, nors žinojau Juro slaptažodį. Nežinojau, kur mano pateikta svarbi informacija pateks. Tik paskui nutariau, kad kol ji nėra prieinama teisėsaugai, tol pavojus išlieka man”, – prisimena K.Sudžienė. Ji teigia vėliau stebėjusis, kad viešinama labai mažai tos medžiagos. Stebėjusis ir tuo, kaip ieškota nusikaltėlių, buvusi sukrėsta pirmosios Seimo komisijos darbo.

     “Visų pirma, tarp jos narių buvo žmogus, kurį įtarėme suorganizavus žmogžudystę. Antra, nekvietė liudyti tų, kurie turėjo ką papasakoti. Trečia – vos ne pirmuoju komisijos išvadų punktu Juro nužudymas buvo įvertintas kaip gerai organizuotas nusikaltimas. Tai skambėjo tarsi patyčios, Seimo komisijos pagyrimas žudikams. Nusikaltėliai buvo rasti, prisipažino, o paskui, kažkieno patarti, tiesiog atsisakė savo parodymų. Teisybės niekam nereikėjo”, – sako Kristina SUDŽIENĖ.

Ketino paskelbti apie nusikaltimus

     Kristinos SUDŽIENĖS teigimu, savo žūties vakarą Juras ABROMAVIČIUS turėjo susitikti su tuometiniu Seimo nariu Stanislovu BUŠKEVIČIUMI. Stanislovas BUŠKEVIČIUS “Kauno dienai” sakė to tiksliai neprisimenąs, bet toks susitikimas galėjo būti planuojamas. Seime po kelių dienų turėjo būti surengta spaudos konferencija, per kurią Juras ABROMAVIČIUS ketino paviešinti jo surinktus faktus.

     “Juras ABROMAVIČIUS man buvo sakęs turįs jo žodžius patvirtinantį įrašą, kad Bražuolės tilto susprogdinimą ketinama primesti jaunalietuviams, kurie buvo prieš karinį tranzitą per Lietuvos teritoriją. Dar jis buvo surinkęs daug medžiagos apie nusikalstamą veiklą krašto apsaugos sistemoje. Man jis sakė, kad pagal tuos faktus būtų galima iškelti bent dešimt bylų. Jis buvo nusivylęs darbu oficialiose struktūrose ir tikėjosi, kad per viešumą įmanoma ko nors pasiekti, todėl ir paprašė manęs surengti spaudos konferenciją. Aš, kaip Seimo narys, turėjau tokią galimybę”, – prisimena Stanislovas BUŠKEVIČIUS.

     Jis teigia, kad jo įspūdis apie Jurą ABROMAVIČIŲ liko labai geras: “Jis buvo labai energingas, smalsus, analitinio proto žmogus ir tikras Lietuvos patriotas, nenorėjęs atsisakyti idealų dėl trupinio aukso ir garbės šaukšto.”

Išleis knygą

     Labai panašiai apie Jurą ABROMAVIČIŲ atsiliepia Seimo nario Dailio BARAKAUSKO padėjėjas Adolfas STRAKŠYS. Jis ilgai domėjosi Juro ABROMAVIČIAUS žūties istorija ir su ja susijusiais įvykiais, bendravo su daugeliu Jurą ABROMAVIČIŲ gerai pažinojusių žmonių, o užpernai rudenį pradėjo rašyti apie jį knygą.
     “Ji jau parengta, manau, išeis šį pavasarį, tikriausiai balandį. Pirmoji Seimo komisija neapklausė daugybės liudytojų, Seimo archyvuose radau labai įdomių dokumentų. Jie man tapo prieinami, kai pradėjau dirbti Seimo nario padėjėju.

      Dabar galiu matyti, kaip brutaliai yra meluojama dabartinei Seimo komisijai. Per dešimt metų nebuvo padaryta tai, ką derėjo padaryti, o dabar daug kas tiesiog apverčiama. Sako,  kad Jurui ABROMAVIČIUI nebuvo ko tyrinėti įvykių, apie kuriuos jis ir taip viską žinojo, bet Juras norėjo išsiaiškinti, kas stovėjo už atlikėjų nugarų”, – sako Adolfas STRAKŠYS.
     Jo nuomone, Juras ABROMAVIČIUS buvo doras žmogus. “Į šią sąvoką daug kas įeina. Jis buvo perskaitęs daug medžiagos apie tikrąją rezistenciją ir buvo visiškai atsidavęs Lietuvai. Ji jam buvo svarbiausia, nepaisant Vytauto LANDSBERGIO ar Algirdo BRAZAUSKO vadovaujama. Į savanoriškąją krašto apsaugą jis išėjo nesavanaudiškais tikslais, nes sistema tik kūrėsi, o jis turėjo išeiti iš gerai apmokamo darbo tuometinėje Radijo gamykloje.
Šiandien aš nematau politikų, kurie jam galėtų prilygti atsidavimu ir mąstymu apie valstybę. Jis buvo tikras grynuolis”, – sako Adolfas STRAKŠYS.
     Juro ABROMAVIČIAUS artimieji ir bendražygiai teigia pastebintys, kad, nagrinėjant žūties aplinkybes, apie žuvusiojo asmenybę kaupiasi vis daugiau melo. Vis tebeklaidžiojama politikos labirintuose, nors po žmogžudystės praėjo jau dešimtmetis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *