Susprogdintas motinos tikėjimas

“Aš žinau, kas nužudė mano sūnų”, – kartoja Šiaulių rajone, Kuršėnuose gyvenanti Joana ABROMAVIČIENĖ, sklaidydama susprogdinto sūnaus Juro nuotraukas. Motina nebetiki, kad kada nors atsiskleis tiesa, kas kaltas dėl jos sūnaus žūties, kas buvo jo mirties užsakovai ir kas vykdytojai.

     Šiandieninės kalbos, kas ką matė ar girdėjo, kas ką žino ar prisimena, kas ko nenori žinoti ar prisiminti, jos nei stebina, nei teikia vilčių. “Jaudešimt metų praėjo. Būtų norėję – jau seniai būtų išsiaiškinę. Bet aš žinau, visada žinojau, kas nužudė mano Jurą… ” sako motina. Motinos turi teisę žinoti…

ja1.jpg

Pasiilgusi sūnaus Joana ABROMAVIČIENĖ atsiverčia nuotraukų albumą.

Aitrus tiesos skonis

     1977 m. sausio 31 d. Kaune esančiame automobilyje prie savo namų buvo susprogdintas Juras ABROMAVIČIUS. Šis nusikaltimas iki šiol tebėra neišaiškintas. Kaip ir iki šiol neatskleista visa tiesa apie Pakaunės įvykius (1993 m.), kuriems Juras ABROMAVIČIUS, būdamas krašto apsaugos karininku, nepritarė. Nepasakyta tiesa apie Bražuolės tilto susprogdinimą (1994 m.), kurį Juras ABROMAVIČIUS tyrė jau dirbdamas Vakstybės saugumo departamente. Kaip liko nepasakytas tiesos žodis apie daugelį nesenos, bet jau istorija tampančios praeitie įvykius. Juro ABROMAVIČIAUS mama įsitikinusi, kad tai vienų rankų darbas ir kad tie nusikaltimai nebus išaiškinti, nes jų užsakovai ir iniciatoriai “tebedaro” politiką. Ir niekam Lietuvoje teisybės nereikia.

     Kuršėnuose Joaną ABROMAVIČIENĘ pažįsta visi. Daugelis ją vadina aštria. “Taip, esu aštri. Kai nėra teisybės”, – nesigina ji. Tokia buvusi visuomet, ne tik po sūnaus netekties. Savo žodžių niekad medumi netepė. Žinojo: tiesos skonis aitrus. Neslepia, vos prasidėjus Atgimimui ji garsiai kalbėjo: “Štai dabar tai bus. Dabar tai verksime”. Sako taip kalbėjusi, nes matė, kaip visoks šlamštas į valdžią kyla, kaip žmonės kailius verčiasi, kaip ateistai virsta davatkomis, o anos santvarkos garbintojai – didžausiais patriotais. Nesijaučia apsirikusi.

Tėvas – smetonininkas

     “Mes esame stipriai nukentėję nuo visų valdžių”, – Joana pradeda skaudų pasakojimą apie savo šeimą, kurios kelias kartas negailestingai prasuko istorijos mėsmalė.

     Jos tėvą Praną ŠLIKĄ 1945 m. išvežė į Sibirą. Už tai, kad beveik per visą Smetonos laiką žmonių buvo rinktas Pakumulšio apylinkės seniūnu. Seniūnu buvo ir prie vokiečių – ne paskirtas, o taip pat žmonių išrinktas. Įkundė artimi žmones. Lietuvoje – ne naujiena.Karinis tribunolas paskyrė 10 metų lagerių.

     Joanos tėvą išvežė vieną. Motina liko su vaikais. Dėl smetonininko tėvo jiems buvo užkirsti keliai į mokslą, į ateitį. 

     Baigusi vidurinę, Joana pradėjo dirbti mokykloje. Nuslėpusi, kad tėvas kali lageriuose, įstojo į Šiaulių mokytojų institutą. Netrukus ją su triukšmais demaskavo. Ją tampė saugumas. Tardė, klausinėjo, grasino, paskui mainais už darbą ir mokslą pasiūlė bendradarbiauti.

     Joana tada rėkte išrėkė: “Jūs man nereikalingi! Ir mokytojos darbas nereikalingas tokia kaina!”

     Išėjo dirbti darbininke į cukraus fabriką. Kartą prabilusi, nenutilo ir vėliau. Joana buvo aktyvi, kalbėjo tiesiai, kritikavo ir fabriko viršininkus ir partijos aktyvistus. Nuolatos jautė, kad yra nemėgstama. Jos niekur nerinko – net į profsąjungą, nedavė buto, nors gamykloje turėjo didžiulį darbo stažą. Jai nesakė tikrosios priežasties, tačiau ji pati suprato – dėl tėvo. Nepadėjo ir tai, kad jos vyras buvo partinis.

Komunistas pasirinko tremtinio dukrą

     Taip, Joanos vyras, Juro tėvas, buvo partinis. Apie šį savo biografijos puslapį moteris kalba taip pat tiesiai ir atvirai, kaip ir apie visą savo gyvenimą. Už jauno komunisto Juozo ABROMAVIČIAUS Joana ištekėjo 1953 m. Tuo metu jos tėvas tebebuvo lageriuose. Kraują jai gadino komunistai saugumo atstovai.

     Man nebuvo svarbu, kad Juozas – komunistas. Įsimylėjau, ir viskas. Juozas buvo geras, teisingas žmogus. Su vyru apie partiją ir komunizmą nekalbėjome. Jis norėjo tik tiesos, tačiau per gyvenimą jos taip ir nesulaukė. Jis buvo partijos eilinis, karjeros taip ir nepadarė, Gal ir dėl to, kad politinio kalinio dukrą į žmonas pasirinko”.

     Jos vyro tėvą 1944 m. sušaudė vokiečiai. Jis buvo geras Kuršėnų batsiuvys.  Meistras – turėjo savo mokinius, o produkciją tiekė žydams į parduotuvę. Jo dirbtuvėlėje susirinkę vyrai pasišnekėdavo apie gyvenimą, papolitikuodavo.

     Kažkas įskundė baltaraiščiams, kad pas Abromavičių susirenka komunistai, kad jis pats juos palaiko. Kartu su kitais vyrais areštavo ir Juozą, kuriam tebuvo 19 m. Vienam sargybiniui pagailo jauno vaikino – prieš išvedant sušaudyti liepė bėgti. Per daržus nulėkė iki savo dėdės – tas iš baimės nepriėmė. Juozas atsirado prie Šilėnų tilto, kurį saugojo sovietų partizanai. Juozas liko pas juos.

     1945 – aisiais Šiauliuose jį paėmė į kariuomenę. Grįžo tik 1950 – aisiais. Kai LKP atsiskyrė nuo TSKP, vyras liko TSKP. Nepaisė kalbų, kurios plakė kaip rimbai. Atsakydavo visiems vienodai: Aš kailio nevartau” Liko vienas ir nesuprastas: jį atstūmė ir tėeskapistai – už tai, kad tylėjo, kad nevažinėjo po kaimus , neagitavo ir neorganizavo žmonių prie Sąjūdį ir Atgimimą.

     Juozas ABROMAVIČIUS visą Nepriklausomybės laikotarpį gyveno neturėdamas lietuviško paso ir Lietuvos pilietybės. Kurį laiką dėl to jam nemokėjo pensijos. Taip ir mirė.

ja2.jpg
ja3.jpg

Juro ABROMAVIČIAUS tėvas jaunystėje ir gyvenimo saulėlydyje.

“Pamiršau nuoskaudas”

    “Tokie pereinamieji laikotarpiai labai žlugdo žmogų. Į valdžią ateina bukapročiai, jokių skurpulų neturintys žmonės. Revoliucijoms organizuoti reikia ne protingų žmonių, o kietakakčių vykdytojų. Kurie daug negalvodami galva sieną pramuštų, kurie daug negalvodami kailį išverstų ir tokiems pat išverstakailiams padlaižiautų.  Visais laikais taip buvo” – kalba Joana ABROMAVIČIENĖ, politikos pradžiamokslį patyrusi savo gyvenimu.

     “Per savo gyvenimą aš du tokius laikotarpius išgyvenau. Pokarį, kol rusai atėjo ir įsitvirtino. Ir atėjus Nepriklausomybei. Pasibaigus pokario suirutei, į partiją, į valdžią atėjo labai protingų žmonių. Ir ačiū Dievui, kad taip atsitiko. Buvo darbo į valias. Kilo didžiulės gamyklos, buvo statomi miestai, steigiamos aukštosios mokyklos. Niekas nedraudė tos lietuvių kalbos, kaip jie dabar šneka, nedraudė tautinės kultūros, jeigu pats to sau nedraudei. Kodėl tie patriotai nepagalvoja, kas būtų, jei partijoje per visus tuos sovietinius metus nebūtų buvę protingų lietuvių. Jeigu visi rusai būtų suvažiavę čia ir vadovavę vsoms toms partinėms kuopelėms bei organizacijoms? Tada tai būtume sužinoję, kas yra tikroji okupacija. Gyvenimas nusistovėjo. Aš viską dėjau į šalį, pamiršau nuoskaudas, skriaudas ir priekaištus dėl tėvo, kai žmonės Lietuvoje pradėjo gerai gyventi. Savęs aš negailėjau, nesvarsčiau, koks koks galėjo būti mano pačios gyvenimas, – džiaugiausi, kad mano vaikai gali mokytis. Kas bus dabar? Kada nusistovės drumzlės? Metai bėga, o prošvaisčių beveik nematyti”. Tokios Joanos ABROMAVIČIENĖS šnekos ne visiems patinka. Kartais jai prikiša “anų” laikų ilgesį. O ji tik nebijo garsiai sakyti to, ką galvoja.

Netiko vieniems, neįtinka kitiems

     “Kuršėnuose mane vadina komuniste. Tremtiniai manęs nekenčia.  Aš tremtinės statuso niekad neturėjau ir jo nesiekiau. iš savo tėvo nelaimės ir kančių niekada jokokios naudos neturėjau. Nors pažįstu daug žmonių, kurie iš to gyvena”.

      Per prezidento rinkimus 1997 m. Joana ABROMAVIČIENĖ dirbo Artūro PAULAUSKO rinkimų štabe. Tada prisiklausė, ko dar nebuvo girdėjusi.  Ne svetimi, o artimieji, šalia kurių sruvo gyvenimo dešimtmečiai, ne kartą tėškė jai į akis, kad visus komunistus ir ją pačią reikia pakarti. Esą gerai, kad atsirado, kas nužudė jos sūnų.

    Istorija kartojasi: Lietuvoje ne naujiena mėgautis artimo kančia.

     O ji vis klausia: “Už ką nužudė Jurą?” Klausia, nors atsakymą žino jau seniai – už teisybę, prie kurios per arti buvo priėjęs. Už teisybę, kurios, pasirodo, daugiau niekam ir nereikėjo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *