Apie gyvenimą, politiką ir Seimą

Mano pašnekovė – Kauno miesto tarybos narė Loreta KEKIENĖ, Vilniaus valstybiniame  universitete studijavusi ekonominę kibernetiką, MAIRONIO gimnazijoje dėstanti ekonomiką bei matematiką, gimusi Krasnojarsko tremtinių šeimoje, į Rolando PAKSO liberalų demokratų partiją įstojusi du tūkstančiai antraisiais, kai ši partija tik pradėjo kurtis.

kekiene2.jpg

    – Kodėl pasirinkote šitą partiją, kai kauniečiai linkę būti konservatoriais, krikdemais ar socialdemokratais?

   – Įstojau į tą partiją tik dėl vieno žmogaus, kuris, man atrodė, yra nauja žvaigždė Lietuvos politinėje padangėje. Turiu galvoje Rolandą PAKSĄ. Kai jūsų minimi konservatoriai rūpinosi, kaip greičiau atiduoti amerikiečiams “Mažeikių naftą”, šis politikas, tarp kita ko, tada dar konservatorius, dirbantis premjeru, atsisakė tą sutartį pasirašyti, įžvelgęs joje didelę klastą, kuri Lietuvai galėjo kainuoti didelius pinigus. Atsimenate, ką jis pasakė, kreipdamasis į tautą – mes tiek pinigų ižde dar turime, tačiau tik tiek. Konservatoriai nepaklausė Rolando PAKSO ir tuos paskutinius mūsų valstybės pinigus atidavė “Viljamsui”. Dėl to jie prarado žmonių pasitikėjimą. Manau, visam laikui.
   Taigi patraukė mane tas Rolando PAKSO ryžtingumas ir dėmesys žmogui, ir nuėjau su ta partija. Man atrodė, jog tai yra žmogus, kuris gali kažką Lietuvoje pakeisti ir kažką gero joje padaryti, nei tie, kurie iki jo valdė mūsų valstybę. 

   – O kokiai partijai priklausėte iki tol?

   – Jokiai.

   – Tik įstojote į partiją – ir jau Kauno miesto tarybos narė?

   – Mūsų, liberalų demokratų, į Tarybą buvo išrinkti penkiese – keturi vyrai ir aš. Paskui prie mūsų prisidėjo dar vienas vyras. Kol viskas buvo gerai, ir mes laikėmės gerai, bet kai prasidėjo sąmokslas prieš Rolandą PAKSĄ, mano visi penki vyrai jį, taigi tautos išrinktą Prezidentą, už kurį, esu įsitikinusi, jie irgi balsavo, išdavė – metė mūsų partiją ir išėjo kitur laimės ieškoti. Tai jų teisė.

   – Žmogaus tikroji vertė pasirodo kritinėse arba konfliktinėse  situacijose, o ne prie vaišių stalo, kai dalinamas pyragas…

   – Taip atsitiko ir su mano penkiais vyrais. Jie sukūrė nepriklausomą frakciją, ir aš likau Taryboje viena nefrakcionuota liberalė demokratė su savo idėjomis ir įsitikinimais. Paskui tiems mano vyrams nusibodo ir savojoje frakcijoje – kas pasuko pas liberalus centristus, ką gražiais pažadais sugundė socialdemokratai. Taigi išsivaikščiojo kas sau. Neliko ir tos nepriklausomųjų frakcijos. Taigi kas jau linkęs lakstyti, tas ir lakstys. Kartais iš tų perbėgėlių susidaro politiniai junginiai, kurių žmonės nerinko. Taip nusiviliama partijomis, taip atsiranda politinis nihilizmas, kurio esmė telpa į tris žodžius: Visi jie tokie“…

   – Sunkiai pergyvenote šitą išdavystę?

   – Nevadinčiau to tuo skambiu žodžiu – išdavystė. Jauna partija paprasčiausiai apsivalė, išsigrynino, liko joje tie, kurie laikosi mūsų idėjų, kurie toms idėjoms ištikimi.
   Beje, tokie apsivalymo procesai būdingi naujoms partijoms, ir jų nereiktų sureikšminti.

   – Seime liberalų demokratų frakcija šią kadenciją irgi smarkiai sumažėjo. Vieni nuėjo pas socialdemokratus, kiti pas pilietininkus, bet pati frakcija išliko tokia pat karinga ir nerami, turinti savo nuomonę ir nebijanti jos viešai pareikšti.

   – Vis dėlto tas politinis lakstymas iš frakcijos į frakciją, mano galva, nėra normalus dalykas. Jei tu ėjai į Seimą ar savivaldybę partijos sąraše, tai tu skelbei tos partijos idėjas ir nuostatas, tais tavo žodžiais patikėjo žmonės, jie balsavo už tą sąrašą, ir staiga tu perbėgi pas kitus, kartais net į tolimą nuo tavo tada skelbtų idėjų partiją, už kurią rinkėjas nebūtų balsavęs. Jei iš tikrųjų pasikeitė tavo pažiūros, tai tu turėtum atsiprašyti rinkėją ir padėti Seimo nario ar vietinės Tarybos nario mandatą, o tavo vieton turėtų stoti sekantis pagal sąrašą tos partijos kandidatas.

   – Siūlote radikaliai keisti rinkimų įstatymą?

   – Atėjo laikas. Imkim šį Seimą. Griuvo valdančioji koalicija – ir prasidėjo darbiečių lakstymas po partijas, prasidėjo viliojimas iš partijos į partiją. Ir visai ne idėjiniu pagrindu – ūkiniu. Buvai Darbo partijoje komiteto pirmininkas, o Darbo partija jau ne valdančiosios koalicijos narė – ir naujoji valdančioji grupuotė paliks tave komiteto pirmininku, jei pereisi, tarkim, pas socialdemokratus ar valstiečius liaudininkus. Taip politika tampa bizniu. Kitas, žiūrėk, nubėgo pas kaimyną, bet negavo, kas buvo pažadėta, ir jau susikūprinęs skuodžia atgal. Baikime, ponai, tuos juokus ir imkimės darbo. Labai juokingi ir menki tokie atrodote.

   – Sutikime – mažoms partijoms tie nubyrėjimai labai nuostolingi.

   – Partijai geriau ištikimi nariai, nors jų ir mažiau. Svarbu išlaikyti kovingą branduolį. Po moralinių smūgių atsigauna ir Kauno liberalai demokratai. Po kelių renginių, kuriuose dalyvavo pats Rolandas PAKSAS, pradėjo skambinti žmonės, norintys tapti mūsų partijos nariais. Žmonės pagaliau suprato, kas yra kas, ir pasirinko tai, kas atitinka jų norus ir mintis. Todėl po mūsų stogu jau daugiau kaip penki šimtai narių. Taigi griaunamoji banga praėjo, ir vėl normalus gyvenimas.

   – Kas, jūsų nuomone, tą beprasmę griaunamąją bangą sukėlė?

   – Tiems, kurie metų metais buvo valdžioje ir lobo iš to buvimo, šitas naujo tipo prezidentas buvo neparankus. Jiems reikėjo nieko neveikiančio prezidento, kuris niekur nesikištų, nesidomėtų krašto vidaus gyvenimu, nežiūrėtų, ką reikia tame gyvenime kardinaliai keisti. Jiems reikėjo bailio ir menko žmogaus, kurį galėtų stumdyti. O lakūnas juk negali būti bailys. Jie matė ryžtingus Rolando PAKSO žingsnius, kai jis dirbo premjeru. O jeigu toks pat ryžtingas jis bus ir Prezidentūroje? Kas tada? Ir neleido jam dirbti, nors Prezidentu buvo išrinktas be jokių pažeidimų. Jis ėjo pas žmones, ir žmonės būtų ėję pas jį, o korumpuotam pasauliui tai svieto pabaiga.

   – Kaunas yra Kaunas. Kaunas išsirenka Valdą ADAMKŲ per Valdo ADAMKAUS ir Artūro PAULAUSKO dvikovą – kauniškiai įtartinai ilgai skaičiuoja balsus. Per Valdo ADAMKAUS ir Kazimieros PRUNSKIENĖS dvikovą vidurnaktį užlūžta kompiuteriai – ir rinkimus laimi Valdas Adamkus. Visa tai atsiduoda nešvankiu politiniu kvapeliu, kaip įprasta sakyti – politiniu neskaidrumu.

   – Keista – kompiuteriai užlūžta vidur nakties, kai apkrova minimali. Neįtikėtina. Suprasčiau, kad tai įvyktų dienos metu, darbo dieną, kai kiekvienoj įstaigoj dirba kompiuteriai, taigi tinklai apkrauti, o čia – užlūžta vidur nakties, sekmadienį. Man atrodo, niekas ta ponų pasaka netiki. Ne, kažkas mus laiko kvailiukais. O gal tokie ir esame? Anot amžiną atilsį Romualdo SIKORSKIO, veršių tauta, kad leidžiamės vedžiojami už nosies…

   – Tik valdžia tiki…

   – Manau, ir jie netiki. Tik apsimeta, kad tiki. Jai taip gyventi patogiau.

   – Bet grįžkime į rinkimus. Jūsų kandidatų į Kauno Tarybą sąrašas ilgas?

   – Trisdešimt penki žmonės.

   – Ir visi pretenduojat patekti į Tarybą?

   – Na jau ne. Jei rimtai, manau, turėtų patekti kiek daugiau, nei  per praėjusius savivaldybių rinkimus. Gal netgi daugiau – juk pagal partijų reitingus liberalai demokratai esame ketvirti. O mūsų reitingus paprastai mėgstama sumažinti. Bet viskas bus matyti po rinkimų – kiek mūsų bus Taryboje, su kuo bendrausime, ką rinksimės į partnerius, kas mus rinksis.

   – Kas Jūsų partneriai iš kairės, kas iš dešinės?

   – Dialogą gali surasti su visais, jei to dialogo ieškai ir nori jį surasti. Juk renkamės ne politikuoti – renkamės dirbti. O darbo objektas visiems vienas – miesto žmonių gerovė.

   – Seime dialogo su liberalais demokratais vengiama – tai lyg raupsuotieji.

   – Seime yra daugiau partijų, nei vietinėse tarybose, didesnė jų įvairovė ir didesnis pasirinkimas. Apačiose susitarti lengviau. Čia mažiau ambicijų.

   – Esu Kaune girdėjęs – nenori Vilnius Artūro ZUOKO – atiduokite jį mums, Kaunui. Trūksta jums merų?

   – Man tokio pasakymo neteko girdėti. O problemų miestas turi daug. Kaune nevyksta didelių statybų. Jų tarsi bijoma. Stringa netgi Sporto arenos statybos reikalai. Aš esu švietimo darbuotoja – man labiau žinomos tos srities problemos. Panašios problemos ir visoj Lietuvoj. Sakysime, gyvų tėvų našlaičių problema – tėvai išvažiavę uždarbiauti į Vakarus, o vaikai likę pas senelius ar kitus gimines. Taigi vaikai gyvena be tėvų kasdienio dėmesio ir meilės. Taigi auginame kartą, kuri mato tiktai tėvų pinigus.  
   Kokia išaugs šitoji gyvų tėvų našlaičių karta?

   – Kas dėl to kaltas?

   – Tie, kurie buvo valdžioj nuo devyniasdešimtųjų metų ir nieko nedarė, kad žmogui nepriklausomoje Lietuvoje būtų gera gyventi, kad jis visų pirma turėtų darbą ir galėtų per darbą išlaikyti šeimą, išmokslinti vaikus.
   Kita problema – sveikatos apsauga. Reformos šioje sistemoje vyko ir vyksta dėl reformų, nes vyksta kabinetuose, nematant žmogaus. Ėmė štai ir prijungė Onkologinę ligoninę prie klinikų. Ir kas iš to? Ar nuo to pasidarė geriau? Pavyko išsaugoti savarankišką Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurią irgi buvo sumanę prijungti prie tų pačių klinikų.
   Tų problemų aibės, jos gimdomos dirbtinai, apgraibomis, neišklausius žmonių nuomonės, biurokratiškai.

   – Koks meras Kaune buvo geriausias?

   – Sunku pasakyt. Turėčiau geriausiai vertinti dabartinį merą, nes jis yra pirmas, kuris išbuvo tose pareigose visą kadenciją. Kitus nuo pusiaukelės pavarydavo arba jie patys pasitraukdavo. O tik stabilus meras gali užtikrinti stabilų savivaldybės darbą, tuo pačiu ir stabilų miesto gyvenimą bei stabilią miesto plėtrą. Pakeleiviai niekuomet nėra ir nebus geri šeimininkai. O tokių pakeleivių Kaunas turėjo daug. Aukso kalnus prižada, o aguonos grūdą išaugina.

   – Jūs, kaipo  kandidatė į Kauno miesto Tarybos narius, ką žadate savo rinkėjams?

   – Populiariausia būtų žadėti, ką visi žada – išasfaltuoti kiemus, duoti darbo, sutrumpinti eiles poliklinikose, susukti lemputes laiptinėse. O juk aš viena to nepadarysiu. Reikia komandos, kuri ką nors galėtų nuveikti žmonių labui. Todėl reikia, kad rinkėjas mūsų, vienminčių, išrinktų kuo daugiau. Tada gali kažko iš kažko reikalauti. Tada gali užimti savą poziciją ir jos laikytis. Gražus yra posakis: „Ir vienas lauke karys“, deja, tik posakis. Geriau čia tiktų pasakėlė apie šluotą, kurią tėvas liepia savo vaikams perlaužti…

   – Lengviausia, regis, yra būti opozicijoje?

   – Sėdi sau ir kritikuoji, ir visada esi teisus? Knygą parašyti visad sunkiau, nei ją sukritikuoti. Bet ne opozicija, taigi ne mažuma  valdo valstybę – valstybę valdo dauguma. Opozicija visada už durų, nors ir daug rėksmingesnė už poziciją. Bet tokie dalykai ne nuo manęs ar kitų kolegų priklauso – priklauso nuo rinkėjų. Jis suskirsto mus, politikus, į poziciją ir opoziciją.

   – Sakoma – tas ne kareivis, kuris nesvajoja būti generolu?Jūs galvojate apie Seimą?

   – Aš jau bandžiau kandidatuoti, nors generolu ir nesvajoju būti. Keturis konkurentus aplenkiau ir sustojau. Nugalėjo mano apygardoje Darbo partijos atstovė Vilma MARTINKAITIENĖ. Aš likau šalikelėje. Tokių, beje, daugiau, nei išrinktųjų.

   – Kas pakišo koją?

   – Neturėjau finansinio užnugario.

   – Daug pinigų reikia dabartiniuose Seimo rinkimuose?

   – Man, kaip gyvenančiai iš algos, ir dešimt tūkstančių litų yra dideli pinigai, o kitam, žiūrėk, ir milijonas yra nedaug. Tiek aš niekada neturėjau ir neturėsiu, ir jeigu pasirinkimą lems pinigai, aš niekuomet Seimo narė nebūsiu. Man tie Seimo rinkimai kainavo kiek daugiau kaip tūkstantį litų – atsispausdinau kalendoriuką, plakatėlį, ir viskas. Todėl ir nepatekau tarp išrinktųjų ir palaimintųjų.
   Esu įsitikinusi, yra blogai, kai viską lemia pinigai.

   – Taigi sutariam: negerai, kad protai palieka už durų, o pinigai sėdi valstybės prezidiume…

   – Nesakyčiau, kad piniguočiai nėra protingi. Mokėti ir sugebėti daryti pinigus irgi reikia proto. Kita vertus, jei sugebi pats pasidaryti pinigų, tai, būdamas valdžioje, padėsi ir valstybei pasidaryti pinigų. Aš taip galvoju. Gal klystu?

   – Nepriklausomybės akto signataras advokatas Kazimieras MOTIEKA sykį per televiziją yra pasakęs: „Tik durnius Lietuvoje neturi pinigų“.

   – Taigi pagal tą poną išvada aiški – visi turčiai yra protingi, o vargšai…

   – Tai, žinoma, ne šio pokalbio tema. Ką tokia proga turėtute dar man ir skaitytojui pasakyti?Kas jus labiausiai jaudina šiandien?

   – Merų rinkimai. Juk visiems aišku, kad jį žmonės turėtų rinkti tiesiogiai. Tai pirmas mano rūpestis. Antras dalykas, kuris jaudina, tai politiniai perbėgėliai, kuriuos jau užkliuvome. Jų likimą turėtų spręsti įstatymas – atsisakei tų idėjų, kurias skelbei prieš rinkimus, tai bėk ne į kitą frakciją, o iš Seimo. Dabar įstatymas globoja perbėgėlius, skatina tiek Seimo, tiek vietinių Tarybų narius perbėginėti iš frakcijos į frakciją. Dėl to ir užkulisiniai suokalbiai, ir įvairūs perversmai, išdavystės, rinkėjų nuomonės ignoravimas – visa tai juk kenkia mūsų valstybei ir jos stabilumui. Susidaro įspūdis, kad pati mūsų valdžia nenori, kad valstybė būtų stabili. Tai akivaizdu ir nenormalu, nors kai kam tokia netvarka yra patogi. 

   – Taigi inicijuotumėte tokį įstatymą, jei būtumėte išrinkta į Seimą?

   – Šitaip juk ne aš viena galvoju. Todėl ir žmonių nusivylimas Seimu toks didelis, todėl žmonės ir nepasitiki Seimu bei partijomis. Manau, kaip tik toj vietoj reikia ieškoti to nepasitikėjimo priežasčių. Žinoma, tarp kitų neigiamų dalykų, kuriuos žmonės mato ir smerkia. Valstybė prasideda nuo drausmės ir atsakomybės.

   – Kaip anais laikais?

   – Ar daug per šią Seimo kadenciją perbėgo į kitas partijas konservatorių ir socialdemokratų? Nė vieno. Kodėl? Jie yra praėję gerą bolševikinę politinę mokyklą. Iš ten ir drausmė. Jiems tai įaugę į kraują. Jie žino, kas yra demokratinis centralizmas, ir jo griežtai laikosi. Net balsuoja pagal vieną vyriausiojo komandą. Todėl dabar tokia graži konservatorių-socialdemokratų santarvė arba aljansas.
   O naujai susikūrusiuose politiniuose junginiuose buvusių komunistų beveik nėra – tad naujųjų partijų nariai ir laksto iš vienos partijos į kitą, ieškodami stipresnio peties, o ne savęs. Taigi kur noriu, ten ir einu, nepatiks, kur nuėjau, kulniuosiu kitur, kur duona be plutos.

   – Reitingavimas – irgi politinis pasivaikščiojimas po partijų rinkiminius sąrašus?

   – Jei, žinoma, reitinguojama savo noru ir savo protu, bet ne už pinigus ar kokias nors dovanėles. Normaliai reitinguojant pakoreguojamas kandidatų sąrašas, nustatoma tikroji kandidatų  vieta ir svarba gyvenime, ko partijų vadovai kartais optimaliai nenustato, nes veikia visokie išoriniai faktoriai – nuo centrų iki apačių. Reitingavimas sudaro galimybę rinkėjui ne tiktai iškelti dorą, jo nuomone, žmogų, bet ir įvertinti partijos nuomonę bei poziciją. Manau, partijų vadovams turėtų būti labai nepatogu, jei po rinkimų jų sudarytas kandidatų sąrašas yra iš pagrindų sutaršytas. Vadinasi, partijos centras yra atitrūkęs nuo žmonių.

     – Ko tikitės iš rinkėjų?

     – Kad jie balsuos už mūsų, liberalų demokratų, sąrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *