Diskutuojanti Lietuva

  Su daktaru Napoleonu MICKŪNU susipažinau tomis dienomis, kai buvau parašęs keletą skirsnių apie Juro ABROMAVIČIAUS nužudymą ir neturėjau, kur jų skelbti, o skelbti reikėjo, nes norėjau, kad apie darbą sužinotų daugiau žmonių. Paslaugą pasiūlė Napalys MICKŪNAS – tekstus galįs išleisti internetiniame laikraštyje, kurį tvarko Juro sūnus Rimas.

mickunas07.jpg

   Per pirmą susitikimą Napalys papasakojo apie pažintį su Juru. Jiedu, pasirodo, abudu dirbo Žemės ūkio akademijoje (Dabar Žemės ūkio universitetas). Diktofono juostoje liko įrašas apie Jurą ABROMAVIČIŲ – draugišką ir padorų žmogų, vieną iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, vėliau nedorų žmonių žiauriai nužudytą, apspjaudytą ir paniekintą.
   Kitas toks žmogus, Napalio galva, yra Rolandas PAKSAS, Tautos ištrinktas Prezidentu, bet irgi nedorų žmonių apspjaudytas ir paniekintas, tačiau nenužudytas, nes prezidentą žudyti jau buvo  nepatogu – gali kilti pasaulinis skandalas, o pats prezidento nužudymas jam suteiktų nemirštamą šlovę. Tokiu atveju patogiausias yra moralinis žmogaus žudymas.
   Tai ir buvo padaryta.
   Toje doro žmogaus moralinio žudymo akcijoje ypač stengėsi mūsų žurnalistai.
   Napalys rodė “Veido” žurnale išspausdintą pasakojimą apie susitikimą su Rolandu PAKSU Noreikiškėse, Žemės ūkio universitete, kuriame Juras buvo dirbęs. Reportažo pavadinimas – “Juodojo kortežo gastrolės po kaimus”. Jau iš pavadinimo aiški žurnalo pozicija – žurnalas koja kojon eina su moraliniais gyvo žmogaus žudikais.
   Susitikimas Noreikiškėse buvo slogus. Nedori žmonės degiojo žvakutes šalia tako, kuriuo turėjo eiti Tautos balsais išrinktas prezidentas – suprask, kas tavęs laukia, Prezidente, jei tu neatsistatydinsi.
   Pavyzdžių toli ieškoti nereikėjo – užteko paminėti Juro ABROMAVIČIAUS pavardę, ir turėjai suprasti, ką gali padaryti politiniai išsigimėliai jiems neįtikusiam žmogui…
   Salėje buvo triukšminga. Tokioje aplinkoje Rolandas PAKSAS atsakinėjo į dorų ir nedorų žmonių klausimus. Napalys norėjo paklausti, ką Rolandas PAKSAS padarys, kad būtų išaiškintas amžiaus nusikaltimas – buvusio šio universiteto dėstytojo Juro ABROMAVIČIAUS nužudymas. Žodžiu paklausti buvo neįmanoma, nors sėdėjo trečioje eilėje – klykė, trypė kojomis iš Vilniaus atvežtas juodasis aktyvas. Tada jis pasiuntė Prezidentui raštelį. Prezidentas atsakė:
   – Manęs neveikia jūsų rėkimas, jūsų žvakutės. Aš viską ištirsiu.  Rasiu tuos, kurie nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ, susprogdino Bražuolę.”
   Prezidento pozicija buvo aiški ir nedviprasmiška. Napalį patenkino toks atsakymas – pagaliau bus išaiškinta ši politinė žmogžudystė. Gal būt. Gal.
   Bet buvo nustebintas, kai “Veido” žurnale, kurio skaitytojas buvo ilgus metus,  perskaitė tokias eilutes: “Manęs neveikia jūsų rėkimas, jūsų žvakutės. Aš viską ištirsiu. Rasiu tuos, kurie nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ, susprogdino Bražuolę, – beria prezidentas visai ne į temą, vengdamas atsakyti į keblius klausimus. Juk klausimų nei apie Jurą ABROMAVIČIŲ, nei apie Bražuolę jam niekas neuždavė”.
   O juk tą klausimą uždavė jis, Napalys MICKŪNAS – Juro ABROMAVIČIAUS bendradarbis, dirbęs tuometinės LŽŪA Žemės ūkio elektrifikacijos fakultete kartu su Juru ABROMAVIČIUMI.
   Savo pastabą Napoleonas MICKŪNAS nusiuntė pačiam žurnalo redaktoriui Liudvikui GADEIKIUI, ir tas laiškutis buvo išspausdintas tik Žurnalistų etikos inspektoriui Romui GUDAIČIUI įsikišus.
   Taigi žmogaus pilietinė pozicija.
   Apie tai kalbamės kartu su Kristina SUDŽIENE rinkimų išvakarėse vėl aplankę Napalį MICKŪNĄ. Jis – mūsų laikraščio platintojas Kaune. Mūsų trijų pokalbį ne kartą pertraukdavo telefono skambutis – ar jau galima atvykti pasiimti “Laisvą laikraštį”?
   Taigi Napalys reikalingas Kaune žmogus – Rolando PAKSO šalininkas bei rėmėjas, šios partijos kandidatas į Kauno savivaldybės Tarybą kaip ir Kristina SUDŽIENĖ.

kristina07.jpg
kristina07-1.jpg

Jos, manau, mūsų laikraščio skaitytojams pristatyti nereikia – ji daug kartų minėta mano pasakojimuose apie Juro ABROMAVIČIAUS nužudymą. Dabar kuria dokumentinį filmą apie Pakaunės miško įvykus devyniasdešimt trečiaisiais.
   Mano pirmas klausimas Napaliui:
   – Jūs į rinkimus einate pirmą kartą?
   – Žiūrint į kokius. Esu dalyvavęs rinkimuose katedros vedėjo ir docento vietai užimti. Taigi dabar mano rinkimai pirmi ne į valdžią, o į politiką. Savo gyvenime išbandžiau viską. Dirbau ir pedagoginį darbą, ir gamybinį, ir organizacinį, dabar esu bendrovės vadovas ir nutariau pasukti į politiką.
   – Ir kodėl einat į tą politiką, kurią dauguma Lietuvos žmonių vadina nešvaria?
   – Dėl to ir einu, kad noriu ją apšvarinti. Juk partijos veidas priklauso nuo to, kokie žmonės susitelkia toje partijoje. Atėjo laikas, kai nebegaliu stovėti nuošalyje nuo to, kas dedasi Lietuvoje. Kita priežastis – matau, kad politikoje galiu kažką gero padaryti, nes joje kai ką išmanau.
   – Ką darysi, Napaly, jei kauniečiai ims ir išrinks į miesto Tarybą? Juk esate verslo žmogus.
   – Tas mano verslas, drįsčiau pasakyti, yra iš prievartos. Visą gyvenimą, kaip minėjau, dirbau pedagoginį ir mokslinį darbą, o nepriklausomybės metais ėmiausi verslo. Tai ne koks grynas biznis, o faktiškai savotiška saviraiškos priemonė. Tas biznis visai ne tradicinis. Ne prekyba, ne kiaušinių pirkimas – pardavimas ar automobilių varymas iš Vokietijos ir bandelių kepimas, o apima daugiau mokslinę techninę konsultacinę sritį. O juk mokslas ar      konsultacijos Lietuvoje šiandien vertinamos labai pigiai. 
   – Bet pragyventi iš to galima?
   – Galima.
   – O į politiką, kas pastūmėjo?
   – Kaip čia pasakius? Gyvenimas. Man labai skaudi Juro Abromavičiaus žūties tema, ypač tas vangus tokios svarbios politinės bylos tyrimas. Aš su Juru susitikau Lietuvos Žemės ūkio akademijoje. Abudu buvome dėstytojai. Abudu išėjome iš akademijos. Dirbdamas “Asitoje” jis man labai daug padėjo įkuriant firmą, kurioje dabar dirbu. Aš net naudojausi jo faksu – jis, grįždamas iš darbo, užveždavo man faksogramas. Turėjau su juo susitikti ir tą lemtingą šeštadienį, bet politiniai banditai su juo susidorojo to susitikimo išvakarėse.
   – Kas skaudžiausia jums toje žiaurioje istorijoje?
   – Tas kruvinas purvas, kuris jau vienuolikti metai pilamas ant šito doro žmogaus. O juk žmonės turi žinoti visą teisybę apie šitą žmogų.
   – Akademija pernai šventė fakulteto jubiliejų, išleido tai šventei skirtą leidinį, Jurui Akademija buvo pirmoji darbovietė, bet apie jį leidinyje net neužsiminta. Kodėl taip nutiko?
   – Negi reikia aiškinti? Ir be žodžių viskas aišku.
   Viskas aišku ne tiktai Napaliui. Viskas aišku ir mūsų pokalbio dalyvei Kristina SUDŽIENEI. Ji, kaip ir Napalys, jokiai partijai iki šiol nepriklausė, miesto Tarybos narė niekada nebuvo ir net nebandė būti, taigi jokioj valdžioj nebuvo ir nežadėjo būti.
   – Tai ko sulaužėt įžadus – nesutepti savo gyvenimo jokia partija, kaip mama buvo prisakiusi?
   –  Tikiuosi, kad Lietuvoje dar galima kažką padaryti gero ir tautai – ne tik sau…
   – Nebaugina šiandienė situacija?
   – Kokia prasme?
   – Mūsų prasme.
   – Kad, paminant visas krikščioniškosios moralės normas, pilamas kruvinas purvas ant nužudyto Juro galvos? Toks Arūnas STAŠAITIS viešai Seimo komisijai pareiškia, kad daugiau kaip penkiasdešimt anų metų savanorių turi ginklų. Kam juos laiko, pažeisdami įstatymus? Kad galėtų šaudyti!  – Ir patylėjusi: – Kaunas vos ne kasdien šaudosi.
   – O Jurą Arvydas POCIUS juk atleido iš Kauno rinktinės štabo viršininko pareigų vien todėl, jog šis nesutiko pasirašyti akto, jog visi ginklai grįžo iš miško į kuopas?
   – Tokių mizerijų kaip Arvydas POCIUS reikia Lietuvoje gerai paieškoti, – kerta mūsų pašnekovė. –  Jam ne lampasuotas kelnes nešioti, o bobturgyje pakepintas saulėgrąžas pardavinėti. Ne generolas, bet runkelis, iš kurio ir doro samagono neišvarytum. Melagių melagis. Žalio supratimo apie karininko garbę ir orumą neturintis. Vieni lampasai…
   – Na jau…
   – Tik Lietuvoj jis generolas…
   Į pokalbį įsiterpia Napalys:
   – Iš mūsų kartais pasijuokia – girdi, paksistai. Bet aš matau, jog PAKSAS – tai žmogus, kuris nori ir gali kažką gero padaryti Lietuvai. Tik jam to neleido ir neleidžia daryti, – patyli. – Žinoma, ne visiems žingsniams pritariu, bet aš nesu iš tų, kurie ant kiekvieno kampo rėkia: “Aš PAKSO neišdaviau”. Kas mane pažįsta, tas žino, kad aš nesu nieko išdavęs ir nieko niekada neišduosiu ar parduosiu. Aš to nesiruošiu daryti. Bet kas yra negerai, aš visada pasakysiu.
   – Bet jei keliai skiriasi, jei neatitinka tavo nuostatos? – klausia Kristė. – Kas tada?
   – Tada skiriamės. Tačiau tik tada, o ne pamačius kitoj partijoj ilgesnį litą ar dolerį. Aš turiu Kaune daug pažįstamų, daug bendramokslių, buvusių studentų, kuriuos mokiau gyvenimo išminties ir mokslo tiesų, mes dažnai pasikalbam, o kartais jie man ir laiškučių atsiunčia. Kad ir tokį: “Napaly, labai ačiū už informaciją. Labai keista gauti kvietimą į tokį abejotinos kokybės politinį renginį iš tokio protingo žmogaus”. O renginys – susitikimas su Rolandu PAKSU. Susitikęs aš to žmogaus klausiu – “O kodėl tas renginys pačiam abejotinos vertės? Reikėjo ateiti ir pasiklausyti, reikėjo padiskutuoti”. O jis neatėjo ir daro keistas išvadas. O juk tame susitikime buvo gana įdomių klausimų ir dar įdomesnių atsakymų.
   – Žmonės yra nusivylę politiniu gyvenimu, – sako Kristė. – Todėl ir tokios mintys. O nusivylę todėl, kad politikai gyvena savo gyvenimą, tauta – savo, kad politikai laiko save protingesniais už tautą. Jie negyvena tautoje. Jie it viešpačiai dalina jai malones…
   Su tuo sutinka ir mūsų pašnekovas, bet nukreipiu pokalbį kita linkme:
   – Į Seimą, Napaly, eisi? Juk po metų – Seimo rinkimai…
   – Ką atsakyti? Gal vieno iškilaus žmogaus išmintimi: “Niekada, žmogau, nesakyk “Niekada”…
   – Ir aš taip sakau, – sutinka Kristina.
   – Prezidentu tikrai nebūsiu, – stojasi Napalys. – Turime vieną senuką – užtenka Lietuvai visai amžiui. O Seimo nariu – kaip nuspręs kauniečiai. Juk ne nuo manęs tai priklauso – būti ar nebūti Seimo nariu, kaip ir būti ar nebūti savivaldybės Tarybos nariu. Žmonės tvarko mūsų likimus…
   – Iki aštuoniasdešimties metų dar toli – galėtum pabūti ir prezidentu, – pajuokauja Kristina. – Firmą valdai, Lietuvą pažįsti, lietuviškai kalbėti moki – ko dar trūksta, Napaly?
   – Aš manau, kad tam neturiu duomenų, – rimtai atsako mūsų pašnekovas. – Tad būčiau prezidentūroje žmogus ne savo vietoje. O tai yra baisu.
   – O kiek šitokių – ne savo vietoje? – retoriškai klausia Kristė.
   – Todėl ir gyvename šitaip, – atkerta Napalys.
   – Aštuoniolikti nepriklausomybės metai, o mus valdantys poneliai neprileidžia paprasto žmogaus prie valdžios, – balsu ima mąstyti Kristina.. – Kalbu apie tai, kad į savivaldybes iki šiol negalėjo kandidatuoti paprasti žmonės – tik šventieji partiniai. Juk net bolševikmečiu šitaip nebuvo. Kažkoks idiotizmas! Į Seimą – galima, į Prezidentus – galima, o savivaldybes – negalima. O tose partijose kiek Lietuvos? Gal pusantro, o gal tiktai du procentai. Visa kita Lietuva – nepartinė. Visa kita – diskutuojanti Lietuva. O juk mūsų senoliai sakė – pilka sermėga apsivilkusi vaikšto išmintis. Mūsų valdžiai nereikia išminties?
   – O kas užtrenkė nepartiniam žmogui duris į savivaldybių tarybas? – klausia Napalys. – Seimas uždraudė – ne Europos Sąjunga. Toji Seimo valdančioji dauguma. Taigi konservatoriai su socialdemokratais…
   – Jie bijo žmogaus, – sako Kristė, – todėl reikia keisti tokį Seimą, – siūlo. –  Juk jis, tas mūsų Seimas, Lietuvoje užima priešpaskutinę vietą reitingų lentelėje…
     – O partijos – paskutinių paskutinę, – pratęsia jos mintį Napalys. 
   – Tai dvyniai, Seimas ir jo partijos – brolelis ir sesutė. Kitaip ir būti negali. O ką gimdo – matome. Vieną dieną įstatymą priima, o kitą dieną jau bėga pas Prezidentą – nepasirašyk, brangusis, mūsų priimto įstatymo – ne tokį priėmėme…
   – Gerai, kad dar spėja nubėgti, o jei ne – Strasbūro teismas iš mūsų kišenių dešimtis tūkstančių litų rusų saugumiečių naudai priteisia, – pagauna mintį Napalys..
   – O gal reikia, kad priteistų? – susimąsto Kristina. – Gal tie, kurie tokį įstatymą priėmė, tam saugumui yra baisiai skolingi?
   – Konservatoriai?
   – Negi pas juos nėra buvusių saugumo agentų? Ir dar kiek…
   Mintį baigti paliekame ateinančioms kartoms.
   Grįžtame atgal.
   – Nuo kada, Napaly, partijos narys?
   – Nuo du tūkstančiai antrųjų, – sako Napalys. – Galėjau būti ir signataras – Vladas ŽALNERAUSKAS buvo pakvietęs į steigiamąjį kongresą. Bet nenuvykau – norėjau iš šalies pasižiūrėti, ką toji partija darys ir padarys. Pažiūrėjau – ir įstojau. Jie mane patraukė. Taigi partinis stažas – penkti metai.
   – Aš toj partijoj tik mėnuo, – sako Kristė. – Mane patraukė tai, kad šita partija ne tiktai nori, bet ir leidžia pačiam kažką padaryti. Žinoma, jei nori kažką padaryti ir tam turi proto. Ji neuzurpuoja žmogaus, jo nesuniveliuoja. Taigi partijoj yra veikimo laisvė. O tai juk labai svarbu. Nėra to bolševikinio demokratinio centralizmo. Nepatinka – išeik. Taigi rankos atrištos – daryk, jei sugebi. Nesi vien tik balsuotojas. Tai gal vienintelė tokia partija.
   – Partijos viduje pasitaiko visko, – atsidūsta Napalys. – Prieš metus nuklydo vienas mūsų aukštas pareigas užimantis bendrapartietis. Aš netylėjau, ir mane už tai norėjo pašalinti iš partijos. Girdi, diskredituoju jos vardą. Aš įrodžiau, kad yra priešingai.
   Taip ir šnekučiuojame rinkimų išvakarėse. Visi suprantame – vietinės tarybos Lietuvoje pagados nepadarys – tai tik politikų generalinė repeticija prieš Seimo rinkimus. Kokios bus vietinės Tarybos, toks bus ir Seimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *