Sąmokslo prieš R.Paksą paslaptys

Juozas IVANAUSKAS

ivanauskas.jpg

       Buvusi Prezidento R.Pakso patarėja sveikatos apsaugos klausimais Vitalė VINICKIENĖ, šiuo metu užimanti Medicinos audito instituto direktorės pareigas, liko ištikima savo pašaukimui –  darbuotis medicinos srityje, tobulinti sveikatos sektoriaus darbą bei teikiamas paslaugas gyventojams. Pasibaigus Prezidento apkaltai, tuometinis aukštas valstybės pareigūnas Artūras PAULAUSKAS iškėlė Vitalei VINICKIENEI baudžiamąją bylą. Daugiau nei du metus tęsėsi alinantis teismų maratonas. Kovoti, pasak Vitalės VINICKIENĖS, “dėl to paties teisingumo” jai teko visiškai vienai, deja, nesulaukus jokios paramos iš buvusių bendrapartiečių. Nepritapusi prie daugumos nuomonės, principinga kovotoja už teisingumą Vitalė VINICKIENĖ yra sukaupusi unikalią patirtį, dirbdama Prezidentūroje tuo skandalingu laikotarpiu, kuomet, dirbtinai fabrikuojant iš piršto laužtus kaltinimus, buvo pasikėsinta nuversti demokratiškai išrinktą LR Prezidentą Rolandą PAKSĄ.
         Išskirtiniame Vitalės VINICKIENĖS interviu “Laisvam laikraščiui” bandoma naujai pažvelgti  į tų dienų politinius įvykius, nepraradusius aktualumo ir šiandien, paliesti kai kurias konfliktines situacijas bei jų atsiradimo priežastis, “dvaro intrigas” ir Prezidento apkaltos neišvengiamumą. Pašnekovė geranoriškai dalinasi savo mintimis bei nuomone apie ilgalaikį bendradarbiavimą su Prezidentu Rolandu PAKSU ir jo bendražygių komanda. 
 
– Jūsų   pirmasis susitikimas ir  pažintis su Rolandu PAKSU – kada ir kokiomis aplinkybėmis? 
– Tai įvyko gerokai anksčiau, nei Rolandas PAKSAS tapo politiku. Aš  dirbau gydytoja Vilniaus  greitosios pagalbos ligoninėje. Vienas kolega chirurgas paprašė ištirti pacientą (kurio pavardės ir pareigų nepristatė).  

      Į mano kabinetą, lydimas kresno vyriškio (tai buvo Stasys VAITKUS), užėjo nekalbus, liūdnoko žvilgsnio žmogus, kuris ir buvo Rolandas PAKSAS. Po tyrimo jis pasiteiravo, ką radau. 
      Radinys buvo pakankamai rimtas, todėl jam patariau neatidėlioti pokalbio su gerai savo darbą išmanančiu specialistu. Netrukus Rolandas PAKSAS išvyko į Austriją, kur šią problemą sėkmingai išsprendė.
– Jūsų pirmasis įspūdis apie šį žmogų, žinomą Lietuvoje politiką?
– Kaip minėjau, tuo metu jis dar nebuvo politikas, o pirmasis įspūdis buvo toks – tai sunkiai bendraujantis, sakyčiau savimi nepasitikintis žmogus, kuris  atėjo pas gydytoją, lydimas ne artimųjų ar pats  vienas, kaip paprastai būna, bet su palydovu, labiau panašiu į apsaugininką, nei į bičiulį.
– Kodėl būtent Jums buvo pasiūlyta bendradarbiauti ir būti Prezidento patarėja sveikatos apsaugos klausimais? Ar iš karto sutikote su šiuo pasiūlymu?
–  Iki to laiko, kol Rolandas PAKSAS tapo Prezidentu praėjo didelis laiko tarpas. Keletą metų aš jau dirbau įstaigos, kuri kontroliavo medicinos paslaugas, direktore, Rolandas PAKSAS – Vilniaus meru, vėliau – konservatorių Vyriausybės pirmininku. Jis pakeitė Gediminą VAGNORIŲ konservatorių partijos valdžioje.
      Konservatoriams pirmąjį kartą atidavus Rolandui PAKSUI Vilniaus mero postą, šalia jo atsirado LRT žurnalistė Dalia KUTRAITĖ. Savivaldybės senbuviai iki šiol mena, kad Rolandas PAKSAS be Dalios KUTRAITĖS žinios nieko nesprendė. Vėliau, Rolandą PAKSĄ perkėlus į Gedimino VAGNORIAUS postą konservatorių Vyriausybėje, kanclere buvo paskirta ta pati žurnalistė.  Nacionalinis transliuotojas kurį laiką rodė laidą berods „Dalia Kutraitė kalbina…“.

      Taip ši moteris patekdavo į įtakingų žmonių namus, įgydavo jų pasitikėjimą, tame skaičiuje – Amerikos išeivių, kultūros, meno ar mokslo žmonių, išsiaiškindavo jų bičiulius, nuotaikas ir simpatijas. Tuometinėje Rolando PAKSO Vyriausybėje buvo ir Rūta VANAGAITĖ, kuri su Dalia KUTRAITE turi panašias biografijas, apie kurių užkulisius daugiau jums galėtų papasakoti žinomi Lietuvos disidentai (pavyzdžiui, Stasys STUNGURYS).

      Kai Rolandas PAKSAS pasitraukė iš Vyriausybės ir konservatorių partijos, jis nuėjo pas Eugenijaus GENTVILO liberalus. Jį į šią partiją vėl lydėjo Dalia KUTRAITĖ. Vieša paslaptis, kad Rūta VANAGAITĖ supažindino Rolandą PAKSĄ su Artūru ZUOKU, o šis surengė Rolandui PAKSUI dvejus sėkmingus rinkimus. Vėliau jie išsiskyrė ir Rolandas PAKSAS ėmėsi kurti naują – liberaldemokratų – partiją. Ir vėl jį lydėjo (panašu – prižiūrėjo) Dalia KUTRAITĖ. Rūta VANAGAITĖ liko su Artūru ZUOKU.
       Tuo laikotarpiu Rolandas PAKSAS, lydimas Gintaro ŠURKAUS, apsilankė mano namuose ir paprašė, kad aš kurčiau libdemų Vilniaus skyrių, būčiau skyriaus pirmininke  ir parengčiau libdemų partijos sveikatos apsaugos programą. Atkreipiu dėmesį, kad  tai padaryti Rolandas PAKSAS neprašė Juozo IMBRASO.
      Pastarasis vėliau, po sėkmingų rinkimų į Vilniaus m. savivaldybės tarybą,  visą  Vilniaus skyriaus aktyvą išvaikė ir „praganė“ libdemų frakciją Vilniaus m. savivaldybėje, kurios vadovu jis buvo paskirtas kategorišku Dalios KUTRAITĖS reikalavimu.
       Aš neturėjau nei noro, nei patirties tokiai veiklai, todėl ilgai dvejojau, tariausi, bet drauge jau buvau spėjusi patirti, kad be rimtos politinės paramos žmonės sveikatos sektoriuje bus toliau stumiami į dar skaudesnes nesėkmes, nes tokias „teises“ jiems suformavo socdemų ir konservatorių partijų statytiniai. Tiesa, draugų buvau įspėta, kad niekas man neleis sugriauti tos pragaro mašinos, kurią reformos vardu  jie sukūrė. Pirmas smuikas nuo Nepriklausomybės atkūrimo dienos priklauso socdemui, „ugnyje nedegančiam ir vandenyje neskęstančiam“, bet kokių reikalų ministrui J.Olekui. Savo „indėlį“, bloginant žmonių sveikatos apsaugą įnešė ir konservatoriai su ministru R.Alekna priešakyje. Kaip „reformatoriai“ iš to prasigyveno skelbė ne vienas leidinys.
       Taigi, tuo metu dar labai tikėjau, kad turi atsirasti koks nors  politikas, kuris išdrįs  stabdyti
sveikatos sistemos riedėjimą žemyn. Patikėjau, kad Rolandas PAKSAS tai darys. Todėl priėmiau jo pasiūlymą.
       Ilgai ir neatlygintinai dirbau libdemų partijai Vilniuje ir apskrityje, įtikinėjau žmones, kad Rolandas PAKSAS yra žmogus, kuris padės bent medicinoje atsigauti po socdemų ir konservatorių valdymo. Daugybė susitikimų. Kelionės po šalį, grandioziniai šou  su sraigtasparniais ir deglais.
      Vieša žinia, kad Rolandą PAKSĄ remia Jurijus BORISOVAS su dideliais pinigais. Aš rami, nes Jurijaus BORISOVO pinigų nepaėmiau nė skatiko. Žmonės patikėjo Rolando PAKSO pažadais, gerai „atidirbo“ kompiuteriai ir jis tapo Prezidentu.
        Netrukus Seime jis surengė bendražygiams padėkos pietus, kurių metu ir pakvietė mane dirbti savo patarėja sveikatos apsaugos klausimais. Apie tai čia pat pasakė Daliai KUTRAITEI, kuri šią žinią sutiko pabrėžtinai šaltai. Net paklausė manęs, ar tikrai aš ketinu palikti vadovo darbą (beje, žymiai geriau apmokamą, nei patarėjos atlyginimas Prezidentūroje) valstybinėje įstaigoje. Patvirtinau, kad ketinu. Taip atsiradau Prezidento patarėjų tarpe.
–  Pradėjus dirbti Prezidentūroje, ar jautėte komandos palaikymą? Kokia darbo atmosfera vyravo pradžioje? Kada atsirado pirmieji nesusipratimai, ignoravimas jūsų darbo rezultatų kuruojamoje srityje? Kas iššaukdavo įtampą arba konfliktinę situaciją? Ar jautėte, kad komandoje atsiranda nesutarimai: dėl profesinių problemų ar dėl kažkieno ambicijų būti “lygesniu”, įtakingesniu  už kitus?  Kas tie “pučistai”, apie kuriuos buvote ne kartą užsiminusi?  Jūsų nuomone, kas yra pagrindiniai valstybinio perversmo iniciatoriai, užsakovai ir vykdytojai? Kas, jūsų supratimu, siejo Dalią KUTRAITĘ ir V.Landsbergį – iki apkaltos ir po to? Kas įžiebė nesantaiką tarp Rolando PAKSO ir J.Borisovo? Ar buvo galima išvengti šio konflikto?
– Visų pirma – nustebino aplinkybė, kad Prezidentas tik nedidelę dalį patarėjų rinkosi pats, o kitus sukvietė Dalia KUTRAITĖ . Tai nebuvo vieninga komanda darbui, dėl kurio aš ten nuėjau. Dalia KUTRAITĖ iš karto užėmė labai kietą poziciją hierarchijos ir kadrų klausimais. Pirmiausia ji išvarė iš darbo ilgametę ir sąžiningą Prezidentūros dokumentų (taipogi, – žmonių laiškų) skyriaus vadovę, kuri labai dėl to pergyveno. Buvo patikrintas darbuotojų lojalumas nuo valytojos iki padalinių vadovų. Pamenu, kaip kartą, išvykus Prezidentui į kelionę pas mane verkdama užėjo valytojų brigadininkė ir pasakė, kad jai neva teisės padalinio vadovė  O.Buišienė be jokių argumentų liepusi rašyti pareiškimą ir savo noru išeiti iš darbo. Moteris buvo vidutinio amžiaus ir dirbo be priekaištų. Aš paskambinau R.AČUI, kuris tuo metu keliavo su Prezidentu, ir paklausiau, ką tai moteriškei daryti. Jis pasakė, kad ši nerašytų jokių pareiškimų ir ramiai dirbtų toliau. Tą moterį pasisekė išgelbėti.
       Rūmuose tik Dalia KUTRAITĖ sprendė, ką įrašyti į Prezidento darbotvarkę ir ką be  paaiškinimų atmesti. Akylai, „savo“ kadrų pagalba, prižiūrėjo, kad Prezidentui patektų tik tos temos, kurias ji „palaimino“. Tai buvo daugiau akių dūmimas, “dvaro žaidimai”, o ne darbai, kuriuos žadėjo žmonėms Prezidentas. Reikėdavo labai stengtis (net turint šūsnis žmonių skundų Prezidentui), kad į darbotvarkę patektų   aktualiausi  mano kuruojamos sveikatos apsaugos klausimai. Kartą O.Buišienė (suvaidinusi reikšmingą rolę pilietybės suteikimo Jurijui BORISOVUI istorijoje, Dalios KUTRAITĖS pakviesta iš A.Paulausko vadovaujamo Seimo teisės departamento į Prezidentūrą. Tuoj po apkaltos O.Buišienė be kliūčių priimta atgal į Seimą dirbti to paties darbo) Prezidentūros kavinėje metė repliką, kad mes čia visi ilgai neužsibūsime, nes .. Prezidentas dirbs daugiausia keturis mėnesius.
       Banalių konfliktinių situacijų nebuvo, bet pašaipų – taip. Darbuotojai stengėsi prisiderinti prie p.Dalios užgaidų, tačiau negalėjo apsisaugoti nuo skleidžiamų gandų ir intrigų. Ir ne tik darbuotojai. Pastebėjau, kad dažnai kartojosi tokia situacija. Pradžioje „Lietuvos rytas“ pirmame puslapyje paskelbia kokią nors nesąmonę apie Prezidentą ar jo šeimos narius. Ponia Dalia rytinėje valandėlėje Prezidentui tai pateikia, kaip aktualiausią šalies probemą, į kurią Prezidentas būtinai turįs reaguoti. Ir žinoma tik taip, kaip pataria p.Dalia ar p. Edmundas, išeivis iš to paties „Lietryčio“. Įsiminė atvejis, kai buvo „sumedžiota“ Rolando PAKSO dukters Ingos viešnagė Živilės Daktaraitės gimtadienyje. Nors abi mergaitės drauge mokėsi, p. Dalia iš to išpūtė grandiozinę grėsmę Prezidentui, tuoj buvo sukurta istorija apie galimus Prezidento ryšius su nusikalstama
Kauno daktarų grupuote, istorija vėl pateko į tą patį „Lietrytį“ ir vėl Prezidentas buvo paragintas reaguoti. Nustebau, kai Rolandas PAKSAS paklusniai persiėmė tuo kliedesiu ir privertė savo dukrą atgailauti už tokį  … neatsakingą (!) jos poelgį.
       Kartą atsisakiau vykdyti D.Kutraitės (per radiją pranešta, neva, Prezidento) reikalavimą atsistatydinti iš Vilniaus m. savivaldybės tarybos narių. Pamenu, kai vieną vasaros rytą, apie 9 val., po pirmą kartą Prezidentūros istorijoje Dalios KUTRAITĖS surengtų pusryčių žurnalistams Prezidento išėjimo į eilines atostogas proga (!), ji pranešė spaudos atstovams, neva, visi Prezidento patarėjai, kurie yra išrinkti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, nusprendė iš jos atsistatydinti. Galvoju, p.Daliai labai rūpėjo į Tarybą atvesti jai lojalius, bet per žemai sąraše buvusius partiečius, tačiau ji nesivargino savo noro derinti su patarėjais, kurių vardu pranešė apie, neva,  jų sprendimą. Apie 10 val. ryto, po tokio pranešimo per radiją, mane pokalbiui pakvietė Prezidentas. Jis labai iš tolo ėmė aiškinti, kad yra toks valstybinės svarbos reikalas ir man dėl jo reikėtų atsistatydinti iš tarybos. Tada aš jam išsakiau, ką galvoju apie šios idėjos autorę ir pasakiau, kad aš negyvenu toje valstybėje, kurioje gyvena Dalia KUTRAITĖ , ir man jos asmeniniai reikalai nėra valstybiniai, todėl iš tarybos nesitrauksiu. Tai buvo sunkus ir ilgas pokalbis, po kurio Prezidentas pasakė, kad laikyčiau, jog pasiūlymo atsistatydinti aš negavau.
Tokį mano „nesupratingumą“ lydėjo gana atviras Dalios KUTRAITĖS priešiškumas, pasipylė žeminantys mane, kaip žmogų,  infantiliški juokeliai per LNK TV , padažnėjo iš piršto laužtos menkinančios mano reputaciją istorijos „Lietuvos ryte“, galų gale toks persekiojimas persirito į baudžiamąją bylą, kurią man iškėlė valstybės pareigūno vardu A.Paulauskas. Kurią, beje, aš vienintelė laimėjau ir buvau išteisinta. Teismų maratonas tęsėsi daugiau nei du metus, tačiau per tą laiką nei Rolandas PAKSAS, nei V.Mazuronis, nei kiti teisingumo ir tvarkos šaukliai iš libdemų partijos nė karto nepasiteiravo, kaip sekasi praktikoje (vienai prieš valstybės represinę mašiną) galynėtis dėl to paties teisingumo. Net laimėjus bylą, libdemų vadovybėje neatsirado nei vieno asmens (eiliniai tikrai skambino ir sveikino), kuris būtų paaukojęs bent centą žiniai  apie teisingumo pergalę prieš patį A.Paulauską. Tai svarbi informacija naivuoliams, kurie sumanytų pabūti laisvais piliečiais ir savo kailiu sugalvotų patirti, ką reiškia likti ir kovoti vienai, be menkiausio (bent formalaus)  „kovotojų“ už tvarką ir teisingumą dėmesio.
      Mintimis grįžtu į dar ankstesnį periodą. Kaip prasidėjo tas rūšiavimas į „savo“  ir „ne savo“ žmones, o tai reiškia į svarbius ir į tuos, į kuriuos galima kojas šluostyti? Dar anksčiau, rinkiminės kampanijos metu įsitikinau, kaip  Dalia KUTRAITĖ globoja tik savo kadrus, o kitus – be skrupulų mulkina ir menkina. Darbu ši ponia iš viso bodisi. Ir jos draugės, įdarbintos Prezidentūroje, mano pastangas daryti tai, dėl ko tapau patarėja, pakrikštijo „savanoriškuskurdu“. Nors aš Rolando PAKSO pasirinkimu buvau Vilniaus apskrities koordinatorė, libdemų partijos Vilniaus m. skyriaus įkūrėja ir pirmininkė,  partijos valdybos narė, Dalia KUTRAITĖ dažnai per rinkimus (o ir po jų) nemotyvuotai kaltino vilniečius iš piršto laužtais prasimanymais, kuriuos jai „prišnarėdavo“ J.Imbrasas. Pats gi Juozas rinkimų metu „nesiplėšė“, Vilniaus rinkimų štabo užduočių nevykdė ir libdemų vardą „garsino“ nerišliais piliečio, sulaikyto vairuojant išgėrus, pasiaiškinimais policijai (policijos reido metu sulaikytą išgėrusį prie vairo J.Imbrasą rodė TV).
         Taigi, Prezidentūroje aš dar tikėjau, kad pats Prezidentas yra kitoks, nei jo prižiūrėtojai, ir jis darys tai, ką žadėjo. Konkrečiai sveikatos sektoriuje Prezidentas žadėjo inicijuoti du labai reikalingus įstatymus, kurie būtų leidę žmonėms laiku gauti saugią ir veiksmingą medikų pagalbą. Ir dar – Prezidentas žadėjo sustabdyti tą beprotišką sveikatos priežiūros pinigų švaistymą užsienio farmacijos kompanijoms (vaistų viršpelnių pavidalu). Su darbo grupe, į kurią įėjo profesoriai E.Vaitkus, E.Tarasevičius, B.Abraitis, parengėme reikalingus  projektus, išanalizavome vaistų finansavimo gudrybes, Prezidentui pateikėme įrodymus, kaip J.Oleko įsakymo pagalba milijonai sveikatos apsaugai skirtų pinigų išvežami į svečias šalis, kelių farmacijos kompanijų viršpelnių pavidalu. Prezidentui reikėjo tik nurodyti J.Olekui (jo paskirtam
sveikatos ministrui), kad šis pakeistų tokį savo įsakymą, kuriuo apiplėšiami Lietuvos medikai (negauna normalių atlyginimų) ir pacientai (negauna reikalingos pagalbos). Juk po tais įrodymais pasirašė garbūs žmonės, profesoriai!…Tačiau Prezidentas to nepadarė, J.Olekas liko savo poste ir toliau „plukdė“ mūsų visų pinigus jam reikalinga linkme. Man talkinę profesoriai nukentėjo, prarado savo darbus. Dalia KUTRAITĖ su E.Ganusausku (kuriems Prezidentas pavedė šią medžiagą paskleisti visuomenei) pasakė, kad tai netinka “piarui” ir apsaugojo bičiulį J.Oleką nuo nemalonumų, o Lietuvos žmones – nuo Prezidento pažadų vykdymo. Prisiminkite, kad apie konkrečius Prezidentūroje atliktus darbus sveikatos apsaugos klausimais nė karto neužsiminė TV laidose ir libdemų lyderis V.Mazuronis, kai apkaltos laikotarpiu jis buvo dažnas svečias TV ir pasakojo visiškus niekus apie Prezidento veiklą, nė žodeliu neužsimindamas apie konkrečius ir
tikrai atliktus darbus sveikatos sektoriaus gerinimo klausimais. Tik A.Sakalas, laikinojoje Seimo komisijoje, parodė „iniciatyvą“ ir savo raštu (susirašinėjimo duomenys yra Seimo komisijos darbo medžiagoje  ir kt.) per Vyriausybės kanclerį Z.Kaminską  pareikalvo iš SAM kompromituojančios Prezidento patarėjus V.Vinickienę ir G.Šurkų medžiagos, kurią gavo tokią „skystą“, kad, pasitaręs su J.Oleku, mane  apkaltino tik … kišimusi į darnų institucijų darbą (švaistyti žmonių pinigus?..). 
       Taigi, Prezidentūroje tik Dalia KUTRAITĖ sprendė, ką Prezidentas ir jo patarėjai veiks, kas prižiūrės, kad prie Prezidento nė musė be jos žinios nepraskristų.  Ji sprendė, ką Prezidentas darys ir kalbės, su kuo susitiks ir su kuo ne, ką gerbs ir nuo ko atsiribos. Buvo keista stebėti, kaip  Prezidentas klusniai vykdo jos ir neva savo bičiulio E.Ganusausko valią. Pastarasis (buvęs „Lietuvos ryto“ korespodentas, praeityje bortmechanikas, šiaip grubokas ir sunkiai save valdantis vyrukas) išsiskyrė pabrėžtinu nuolankumu Daliai KUTRAITEI . Teko būti liudininke atvejo, kaip kartą E.Ganusauskas viešai, grupės žmonių akivaizdoje tiesiog aprėkė Prezidentą už šio klausimą – „Su kuo tu vakar susitikai?“. Tuo metu buvo aptariamas Prezidento galių stiprinimo referendumo būdu klausimas. E.Ganusauskas rėkdamas Prezidentui atrėžė „Ar aš tau piemuo, kad tu mane kamantinėtum?“ Kambaryje visi nuščiuvo. Susidarė nejaukus įspūdis, kad ne
E.Ganusauskas dirba pas Prezidentą, o atvirkščiai. To jis niekada neleido sau Dalios KUTRAITĖS atžvilgiu. Matyt, geriau už Prezidentą žinojo, kas yra kas.
      Viešai buvo žinoma, kad Edmundas rašo Prezidentui kalbas ir kažkokią knygą. Dabar galvoju, jis rašė greičiau žvalgo dienoraštį – ataskaitą, už kurią gerai uždirbo materialiai, išaukštino rūmuose veikusius pučistus, suniekino arba nieko nepasakė apie Prezidentūroje vykusį realų gyvenimą. Ir tuo labai įtiko (taip galvoju) šio valstybinio perversmo sumanytojui.
        Pamenu, kaip Dalia KUTRAITĖ ir V.Landsbergis dviese iki apkaltos likus vos kelioms dienoms dalyvavo vienoje nacionalinės TV laidoje, kur D.Kutraitė, neva, atstovavo Prezidentą Rolandą PAKSĄ ir turėjo  apginti jo poziciją. Kas šią laidą prisimena, patvirtins, kad labiau nuolankios pašnekovės V.Landsbergis vargu ar kada nors turėjo. Dalia KUTRAITĖ pritariančiai linksėjo į kiekvieną jo pagrūmojimą ir patyčią iš neva jos atstovaujamo Prezidento. Buvo koktu stebėti, kaip Dalia KUTRAITĖ neriasi iš kailio, pataikaudama kiekvienam V.Landsbergio žodžiui. Susidarė įspūdis, kad šeimininkas pasikvietė savo samdinę viešai ataskaitai.
          E.Ganusauskas už savo rašinius panašu buvo tinkamai atlygintas – jo, buvusio vieno iš dviejų įtakingiausių Prezidento patarėjų, nepersekiojo spauda ir televizija, jo neniekino (panašiai ir jo „verslo“ partnerės Dalios KUTRAITĖS) ir nekaltino laikinoji A.Sakalo komisija Seime. Galų gale, jis buvo atvestas ir be komentarų pasodintas į K.Petrauskio vairuojamos LRT (konservatorių tvirtovės ?) tarybą. Kuo prastas žvalgų gyvenimas Lietuvoje? Tik reikia teisingai pasirinkti šeimininką (-us?).
      Taigi, Prezidentūroje paaiškėjo, kad beveik visą patarėjų grupę, t.y. tą aplinką, kuri vėliau apkaltinta dėl Prezidento atstatydinimo, suformavo Dalia KUTRAITĖ , kuri tik šio scenarijaus sumanytojo rūpesčiu galėjo būti apsaugota nuo bet kokių kaltinimų jai asmeniškai. Nors būtent ji veikė ir reguliavo Prezidento gyvenimą taip, kad beveik tiesiogiai už rankos atvedė jį į apkaltą. Ji vedė derybas ir rinko kandidatus į ministrus. Ji derino kiekvieną kandidatūrą pati savo kabinete.
Pamenu akibrokštą, kai sveikatos apsaugos ministro portfelį Dalia KUTRAITĖ pasiūlė socdemui J.Olekui. Nors Prezidento kabinete buvo aptarinėjama A.Vinkaus kandidatūra, Dalia KUTRAITĖ , dėl neva diplomatinių kliūčių,  kategoriškai atmetė jo kandidatūrą. Aš sužinojau, kad J.Olekas paskirtas sveikatos ministru per radiją. Taip Dalia KUTRAITĖ „derino“ su patarėjais jų kuruojamus klausimus. Prezidentas  sutiko su J.Oleko kandidatūra ir tuo pačiu įleido „lydeką į upę“ , t.y. paskyrė tvarkyti nuniokotą sistemą žmogų, kuris ją taip „nureformavo“, kad pats Rolandas PAKSAS per rinkimus žadėjo žmonėms imtis ją tvarkyti iš pat šaknų. Taip Prezidentas pradėjo nevykdyti pažadų rinkėjams, kai dar jo rankos nebuvo užimtos apkaltos rūpesčiais.
      140 visuomeninių patarėjų korpusas taip pat buvo suformuotas tik iš Dalios KUTRAITĖS testą praėjusių asmenų. Jų lojalumas Prezidentui, vos sujudėjus po Rolando PAKSO kojomis žemei, išnyko,kaip pavasarinis rūkas… 
       Gerai pamenu, kaip MGB kompanijai privatizuojant „Stumbro“ alkoholio gamyklą pas Prezidentą norėjo patekti žinomas Australijos lietuvis J.Petraitis. Jis teigė norįs pateikti Prezidentui įrodymus, kad šis sandėris Lietuvai atneš šimtamilijoninius nuostolius. Prezidentas jo nepriėmė, o Dalios KUTRAITĖS vadovaujama viešojo informavimo tarnyba J.Petraitį parodė, tarsi pavojingą gangsterį, nuo kurio vizito didelėmis pastangomis pasisekė apsaugoti Prezidentą.
Aišku, apie J.Petraitį taip pat buvo visokių nuomonių, tačiau nepaisant to, koks iš tikrųjų buvo tas J.Petraitis, jo informaciją reikėjo patikrinti ir ištirti. Ir tai padaryti viešai, nes kalbėta apie šimtamilijoninių nuostolių galimybę Lietuvai. Tačiau J. Petraitis buvo nusiųstas pas patarėją ekonomikai Joną Ragauską (kurio kabinete ilgai tardavosi ir odiozinis V.Sutkus su Dalia KUTRAITE ) ir tuo viskas baigėsi. Jokių žinių apie informaciją (arba dezinformaciją), kurią pateikė J.Petraitis – nebuvo. Tylėjimas irgi kalba. Po to sekė skandalingas sprendimas, kai  Prezidento patarėju (visuomeniniu) staiga buvo paskelbtas viešai MGB interesus atstovavęs V.Sutkus, dėl kurio praeities (spauda rašė, už ką jį B.Lubys išvarė iš savo aplinkos) pasipylė skambučiai. Žmonės skubėjo pranešti apie galimus jo ryšius su KGB, tikėdami, kad Prezidentas nežino, kokį žmogų patvirtino savo patarėju. Juk Rolandas PAKSAS buvo Prezidentas, paskelbęs karą mafijai. Tačiau D.Kutraitė ir „Lietuvos rytas“ tylėjo. Tylėjo ir Prezidentas. Nuo V.Sutkaus jis neatsiribojo ir jo neišbraukė iš savo patarėjų sąrašo. Tačiau atsiribojo nuo J.Borisovo,  kurio pinigais, protu ir komanda  didžiąja dalimi laimėjo Prezidento rinkimus. Tik todėl, kad J.Borisovas išdrįso viešai kritikuoti konservatorius, paskelbė apie jų nešvarius sandėrius su Kauno sraigtasparnių gamyklos vadu J.Legenzovu, apkaltino D.Kutraitę  nepadoriai pasielgus su Prezidento rinkimams skirtais jo pinigais. Vėl išlindo tikrojo Prezidentinio  pučo scenaristo ausys. Šiandien manau, kad nei D.Kutraitė, nei jai artimi asmenys nebijojo “švarinti” ir “doroti” savo aukų, nes nuo pat pradžių žinojo (kaip pagrindiniai vykdytojai), kad ir J.Borisovas, ir Rolandas PAKSAS tėra didžiojo Lietuvos intrigų meistro parinkti žaisliukai, kurie turėjo „sudegti“, kaip ir Lietuvos valstybės garbė. Dabar aiškiau, kodėl, berods, A.Sakalas tuoj po to, kai rūmų pučistai atliko savo juodą užduotį, Dalią KUTRAITĘ pavadino Žana D‘ark, kuri pasirodo (ne Lietuvos garbė, ne jos Prezidentas ir ne Jurijus BORISOVAS , o Dalia KUTRAITĖ ) „degė“ ant kažkokio laužo. Be aktyvaus rūmų pučistų dalyvavimo valstybės paniekinimo tikslas nebūtų buvęs pasiektas tokia apimtimi ir su tokiais nuostoliais valstybei, o ir  nebūtų buvę, ką taip „jausmingai“ pučistų dainiams apdainuoti. Ir, manau, neblogai iš to pasipelnyti.
       Daugybė tų dienų faktų patvirtina čia pateikiamas prielaidas. Pamenate, kai nuo Prezidento vienas po kito viešai  atsiribojo Toma BIRMONTIENĖ ir kiti Dalios KUTRAITĖS parinkti patarėjai – nei VIP-o viesulas Lietuvoje kilo, nei politikai jaudinosi. Tylėjo ir Prezidentas. Jis apskritai savo nuomonės niekada nereikšdavo. Buvo lyg Edmundo ar Dalios aidas. Kai pagal tą patį scenarijų, mano manymu, buvo paviešintos saugumiečių iššnipinėto Jurijaus BORISOVO (pirmo svarbaus pučistų žaisliuko) mintys apie Dalią KUTRAITĘ , čia Prezidentas (antras svarbus pučistų žaisliukas) įvykdė E.Ganusausko bei Dalios KUTRAITĖS valią ir jų parašytais žodžiais … atsiribojo nuo Jurijaus BORISOVO .
Pamenu, kaip, Prezidentui laimėjus rinkimus, pačią pirmąją dieną susirinko rinkimų aktyvistai kavinėje prie „Lietuvos“ kino teatro ir čia Dalia KUTRAITĖ jau svaidė pašaipias replikas apie, neva, menamą J.Borisovo indėlį Prezidento pergalei pasiekti. Nesantaika tarp Rolando PAKSO ir Jurijaus BORISOVO prasidėjo Dalios KUTRAITĖS išpuoliais  prieš Jurijų BORISOVĄ ir nuolatiniu Rolando PAKSO spaudimu nuo jo atsiriboti. Kodėl tai reikia daryti, niekas viešai nediskutavo ir nekomentavo. Panašu, ponia laikėsi taktikos pulti pirmai  ir inicijuoti Prezidento atsiribojimą nuo atviro ir tiesaus rėmėjo, kol šis nepateikė sąskaitų ir neparodė darbų, už kuriuos Dalios KUTRAITĖS štabas neįtikėtinai daug „sumokėjo“. Ir tai, anot Jurijaus BORISOVO , buvo Dalios darbas. Šio konflikto išvengti nebuvo galima,
visų pirma, todėl, kad Jurijus BORISOVAS , pagal numanomą pučo scenarijų, buvo tik vienas iš žaisliukų jų rankose ir po pučo turėjo būti išmestas. Todėl manytina,  kad jo pinigais nevaržomai galėjo ir naudojosi pučistai, nes panašu žinojo, kad pagal scenarijų Jurijus BORISOVAS neturės galimybės nei apsiginti, nei pasiteisinti, nei viešai apkaltinti kad ir p.Dalią ar kitus (pagal Jurijų BORISOVĄ ir „Laisvo laikraščio“ skelbtą informaciją nemaža dalis jo pinigų galėjo būti panaudoti asmeniniams Dalios KUTRAITĖS apartamentams įsirengti) nesąžiningo jo pinigų panaudojimo bendrininkus. Taip ir atsitiko. Panašu, kad pagal vyriausio, manyčiau, konservatorių stratego (nuolat gąsdinančio lietuvaičius pavojais iš Rusijos) scenarijų Jurijaus BORISOVO vardo reabilitacija ir ramus jo gyvenimas Lietuvoje – nesuplanuotas. Tuo galima paaiškinti, kodėl jis ir šiandien yra V.Adamkaus dekretu įspėtas „neišlįsti į paviršių“ (atimtas medalis už niekieno nepanaikintus jo nuopelnus Lietuvai). 
         Dar viena istorija, kuri irgi patvirtina, kad tikrai turėjo ir galėjo būti toks valstybės perversmo scenarijus bei kam jis buvo naudingas. „Stumbro“ privatizacija vyko „Alitos“ bylos išgarsinimo ir jos viešai slapto atgabenimo iš Alytaus fone. Saugumietis profesionalas A.Sereika, pateikęs „Alitos“ bylą Prezidentui, buvo prilygintas nacionaliniam didvyriui. Šio pareigūno veiksmai kažkodėl rimtai nesudomino nei generalinės prokuratūros, nei A.Paulausko su A.Sadecku, nei konservatorių, nei  socdemų. A.Sereika nebuvo tampomas po teismus.
Priešingai, – jis buvo įrašytas į aukštą poziciją libdemų sąraše ir pateko į Seimą. Jis buvo vežiojamas ir rodomas Lietuvos piliečiams, kaip tikrų tikriausias Pavlikas Morozovas. A.Sereika Seime, neilgai trukus, nieko nenuveikęs libdemų frakcijoje, persikėlė „geriau realizuoti savo galimybių“ į  to paties J.Oleko vadovaujamą Seimo socdemų frakciją. Tyliai, nekomentuojant, kodėl nenaudingą Algirdui-Mykolui informaciją pateikęs asmuo tiko J.Oleko socdemams ir už ką  A.Sereika atlygintas dar kartą – jis šiandien socdemų kandidatas į Varėnos savivaldą. Kas ir kam sukūrė tą „muilo“ operą su Pavliku Morozovu (t.y.Albertu Sereika), į kurį niekas nešaudė?
Mano giliu įsitikinimu, ši pjesė buvo įdomi ir naudinga visai grupei asmenų, tiek MGB neviešiems nteresams, kai „Alitos“ istorija užliejo abejotinus „Stumbro“ privatizacijos momentus ir galimus nuostolius Lietuvai, tiek J.Olekui ir V.Andriukaičiui, kuriems būtų buvę pravartu atlaisvinti socdemų partijos vairą sau nuo per ilgai ten užsibuvusio A.M.Brazausko, pagarsinus ilgamečio savo lyderio ir kitų bendrapartiečių „Alitos“ laikų nuodėmes. Tai buvo naudinga ir A. Paulauskui, kurį netikėtai V.Landsbergis įvertino, kaip subrendusį politiką (ar kiekvieną kartą, kai V.Lansbergis pagirs kokį nors politiką, reikia laukti, kad pagirtasis pasirinktas tapti sekančios apkaltos ar kitos destrukcijos Lietuvoje iniciatoriumi?) ir kuris siekė Prezidento kėdės bei galių, nepasiektų per demokratiškus rinkimus. Tai, mano nuomone, buvo naudinga ir pačiam  V.Landsbergiui, kuriam pravartu buvo dar kartą (gal paskutinį?) rimčiau įsprausti į kampą amžiną savo konkurentą  Algirdą-Mykolą su socdemais, „pastatyti į vietą“ nesusipratėlį Rolandą PAKSĄ , jo valia padarytą konservatorių vaduku ir savo pabėgimu nuvylusį “patroną”. Tiesa, netoli tenubėgo. Ir  dar su budriais prižiūrėtojais ant kaklo. Manau, tai buvo naudinga įvairialypei grupei verslininkų ir politikų, kurių tikslai pateisino jų panaudotas priemones (tame tarpe – rūmų pučistus). Įvykdę  juodąjį scenarijų, jie buvo kažkieno rūpestinga ranka apsaugoti nuo atsakomybės ir paskatinti nebaudžiamumu toliau tarnauti tam pačiam šeimininkui ir tam pačiam „aukso veršiui“.
          Tai, kad D.Kutraitė iš karto po Rolando PAKSO nuvertimo buvo pakviesta dirbti į A.Paulausko (apkaltos iniciatoriaus) partijos kandidatės V.Blinkevičiūtės rinkimų štabą, tai, kad E.Ganusauskas be mažiausio rezonanso įdarbintas LRT taryboje, tai, kad V.Račkauskas be kliūčių atsidūrė Ekskomisarų biure (A.Sadecko įstaigoje), o Prezidentūros teisės padalinio vadovė O.Buišienė be triukšmo buvo priimta atgal į A.Paulausko vadovaujamo Seimo teisės departamentą ir kt., mano giliu įsitikinimu, dar ir dar kartą patvirtina prielaidą, kad pučas vyko pagal griežtą ir kontroliuojamą scenarijų, o Prezidento rūmų pučistai dalyvavo jame, kiekvienas tiksliai žinodamas savo vaidmenį.
             Bet žmonės turi teisę žinoti, kad tas pats Rolandas PAKSAS , kuris skelbia  teisingumą kiekvienam, nė sekundei neatsigręžė į tuos, kurie buvo su juo kartu sunkiausiomis minutėmis. Kurie už ištikimybę Prezidentui, kaip  valstybės institucijai, sumokėjo savo profesine karjera, žeminančiais teismų procesais bei pučistų patyčiomis iki šiol, bandant įsidarbinti bet kokioje tarnyboje. Pamenate, kiek triukšmo sukėlė R.Senovaičio (kuris vykdydamas Prezidento valią, tik buvo A.Sereikos vairuotoju, šiam vežant  kompromatą“ į Vilnių) noras padirbėti LR Vyriausybės kanceliarijoje? Ir kuo ta istorija baigėsi? Ar kas nors girdėjo, kad Rolandas PAKSAS , V.Mazuronis ar J.Imbrasas, nuolat kartojantys apie kovas už teisingumą bent sekundei stabtelėjo ties pučistų patyčiomis ujamu žmogumi, beje, nukentėjusiu tik dėl to, kad netapo vienu iš jų?
      -Kuo labiausiai pasitikėjo Prezidentas? Ko privengė ir bijojo? 
– Iš Prezidentūros žmonių jis labiausiai pasitikėjo Dalia KUTRAITE ir E.Ganusausku, taip pat G.Šurkumi. Privengė ir gal net bijojo Onos Buišienės ir Remigijaus AČO.
–   Ar buvo galima išvengti prezidentinio skandalo, pasibaigusio Prezidento Rolando PAKSO apkalta?
–  Manau, tik tuo atveju, jei ne mūsų žemėje būtų gimęs ir subrendęs niekšybėms žmogus, kuris nuo pirmųjų  Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienų kažkaip keistai savyje sutalpino ir labai įtikinančias patriotines kalbas, ir pikčiausius projektus Lietuvos valstybei menkinti. Kuris (esu įsitikinusi) sukūrė ir šį valstybinio perversmo scenarijų.
Kuris  suplanavo jo vykdytojus, kiekvieno vaidmenį. Kuris stebėjo ir ko gero kikeno sau į barzdelę, kai šią grandiozinę niekšybę įgyvendino tiek daug nuolankių vykdytojų – žmonių, kurie skandale dalyvavo ar iš naivumo, ar iš kvailumo, ar iš baimės dėl savo praeities, ar iš godumo pinigams ir postams. Lietuvoje vykdyti tokius projektus ypač palanki dirva, nes dar gausu naivių, šiuo „pranašu“ tikinčių žmonių, bet nemažiau ir godulio apakintų, bet kokioje niekšybėje pasirengusių dalyvauti, kurie tikrai neieškos, kas šį kartą įsiūbavo ir išvertė į purvą Lietuvos valstybės garbę. Labai pavojinga pirštu rodyti į „projekto“ vadeivą, nes vienaip arkitaip nuo jo priklausantys užpildė atsakingas už Lietuvos prestižą institucijas. Todėl
atidžiai žiūrėkime, kad savo vadais vėl nepasirinktumėme žmonių su blausiomis ir abejingomis persivertėlių akimis. Kita vertus, jei sąžiningai įvertinsime, kokios partijos ir kokie vedliai „žygiais, o ne žodžiais“ per pastaruosius  šešiolika metų mylėjo mūsų tėvynę, labai jau retos liks kandidatų „šaukti tautą“  gretos…

Rolandui PAKSUI – išbandymas valdžia

Aurimas DRIŽIUS

Prezidentas Rolandas PAKSAS nugalėjo savivaldos rinkimuose Vilniuje ir dar kartą įrodė, kad laimi visus rinkimus, kuriuos pats tiesiogiai dalyvauja.

Ne veltui “Lietuvos rytas” iš karto paskelbė, kad jeigu Rolandas PAKSAS bus Vilniaus meru, tada, savaime aišku, bus ir Prezidentu. Nors prieš rinkimus visi politologai, lopatos, žiniuoniai ir baltijos tyrimai prognozavo partijai “Tvarka ir teisingumas” liūdną ateitį, visi šie visažiniai pasirodė kaip visada meluojantys.

Sveikindami Rolandą PAKSĄ su pergale Vilniaus mieste, mes kartu ir sakome,kad jis būtų nuoseklus ir vykdytų savo rinkiminius pažadus – panaikinti grobikiškas sutartis Vilniaus mieste dėl “Vilniaus šilumos tinklų” nuomos bei 60 hektarų žemės sklypo dovanojimo “Rubicon group”, per žiūrėti ir nutraukti sutartis dėl sostinės mokyklų ir darželių perdavimo privačioms bendrovėms, dėl šviesoforų remonto už 150 mln. litų.

Toks ugnį ir vandenį perėjęs politikas, kaip Rolandas PAKSAS turi puikiai suprasti, kad jis nuosekliai tesėdamas savo pažadus, jis pergalingai žengs į Seimo ir Prezidento rinkimus. O jeigu visos tos kalbos teliks žodžiais, tai tuomet Rolandas PAKSAS nebegalės dar kartą pateisinti žmonių vilčių. Šiame numeryje spausdiname interviu su buvusia Prezidento Rolando PAKSO patarėja Vitale VINICKIENE, kuri jam išsako daug karčių kritikos žodžių.

Tai yra privati Vitalės VINICKIENĖS nuomonė, kurią ji, tiek metų buvusi šalia Rolando PAKSO, kaip niekas kitas gali laisvai išsakyti. Šio interviu tikslas – atkreipti dėmesį į tai, ką sako Vitalė VINICKIENĖ, ir nebekartoti tokių klaidų ateityje. Puikai suprantame, kad sąmokslo prieš Rolandą PAKSĄ metu jis buvo per smarkiai užimtas, kad galėtų pasirūpinti visais savo bendražygiais, tačiau reikia surasti bent menkiausią būdą, kad kenčiantis žmogus nesijaustų užmirštas ir paliktas likimo valiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *