A.Kubilius ir Sicilijos vyrų papročiai

Partijos Tvarka ir teisingumas (Liberalai demokratai) Pirmininkas

Prezidentas Rolandas PAKSAS

  Kovo pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) lyderis Andrius KUBILIUS į politinės leksikos apyvartą paleido nelietuvišką, bet visiems gerai žinomą terminą „Cosa nostra“. (Šis italų mafijos šūkis arba, jeigu norite, kredo išverstas į valstybinę kalbą reiškia „mūsų reikalas“).

  Taigi, tokiu būdu moralusis konservatorių vedlys neva išreiškė savo pasipiktinimą, o gal ir suvis pasmerkė Lietuvoje egzistuojančią „korumpuotų ir neskaidrių įtakų sistemą“. Paimdamas į kabutes „valstybininkus”, Andrius KUBILIUS nusišalino ir nuo jų – su tokiais, kaip reikia suprasti, jam nepakeliui. Politikas atskleidė ir dar vieną visuomenei iki tol negirdėtą realiją, jog žiniasklaida pagrindinį dėmesį nukreipia ten, kur jai reikia.
  Teisingumo išsiilgusius Lietuvos žmones toks staiga praregėjusio vyriausiojo tėvynės sąjungininko pareiškimas galėtų net sugraudinti arba bent jau sulaukti visuotinio pritarimo. 
  „Sistema“ yra itin gaji ir gyvybinga, turinti daug gynybinių pajėgumų, naudojanti pačias įvairiausias taktikas – nuo viešo šantažo ir neslepiamo keršto iki paprasčiausio vilkinimo, tikintis, kad laikas viską užmaršins“, – paskelbė žurnalistams Andrius KUBILIUS. Po tokiomis mintimis atvirumo minutę būtų pasirašęs ir pats Vitas Korleonė, kilęs iš to paties pavadinimo kaimo Sicilijoje.
  Tačiau lietuviško sodžiaus išmintis sako: būkim biedni, bet teisingi. Nereikia gilios įžvalgos, kad pamatytum baltus siūlus, kuriais susiūta Andriaus KUBILIAUS minčių pynė.
  Partija Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) jau seniai prognozavo, kad artėjant Seimo rinkimams konservatoriai atšoks nuo valdančiosios daugumos, kurią iki tol palaikė, remdami Gedimino KIRKILO vadovaujamą mažumos Vyriausybę. Reikalas, manyčiau, ganėtinai paprastas: atėjo patogus laikas užimti nišą, kurioje dėkinga tauta turėtų atpažinti ištikimus kovotojus prieš sistemą, murdančią šalį ir žmones.

  Sunku sugalvoti gudresnį žingsnį siekiant užimti geras starto pozicijas prieš rinkimus, o ką gali žinoti – gal ir po jų. Juolab, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomo nacionalinio transliuotojo vadovas su  konservatoriais turi pakankamai tamprių, regis, net asmeninio pobūdžio sąlyčio taškų, tad ir mikrofonų arba eterio laiko “kubiliai” niekada nestokos.
  Taigi, užtektų gauti daugėliau vietų parlamente ir konservatoriai vėl įnirtingai suktų tos pačios sistemos smagračius. Vėliau galėsime prisiminti ir keletą tokias prielaidas patvirtinančių faktų, o kol kas pažiūrėkime, dėl ko pastaruoju metu konservatoriai taip įnirtingai laužė ietis. Pocius! Deja, nepanašu, kad apgailėtina Valstybės saugumo departamento vadovo, beje, konservatorių statytinio, bejėgystė būtų tikrasis Andriaus KUBILIAUS partijos demaršo motyvas.

  Priminsiu, kad 2004-ųjų balandį, kai buvo priimamas Seimo nutarimas dėl VSD generalinio direktoriaus skyrimo, Rasa JUKNEVIČIENĖ sakė: „Mūsų pritarimas šiai kandidatūrai susijęs ir su tuo, kad Valstybės saugumo departamento veiklai reikia tęstinumo“. Aiškiau tariant, reikia Mečio LAURINKAUS pasekėjo, kuris saugumo stalčius ir jose slypinčius kriminalus saugotų aršiau, negu  mitologinis trigalvis Cerberis Hado karalystės vartus.
 Arvydas POCIUS konservatoriams dar puikiausiai tiko ir 2005 metų pradžioje, kai Seimo Liberalų demokratų frakcija, visada nuosekliai  pasisakiusi prieš KGB rezervistų skyrimą į aukštus valstybės postus,  atkreipė  parlamentarų ir visuomenės dėmesį į konservatorių pastangas gelbėti rezervistų skandalo epicentre atsidūrusį Arvydą POCIŲ: „Save opozicine vadinanti Tėvynės sąjungos frakcija demonstruoja stebėtiną veiksmų vienybę su Seimo pirmininku Artūru PAULAUSKU”.
  Šiandien Arvydas POCIUS buvusiems jo proteguotojams tėra patogus kupstas atsispirti  šuoliui į viliojančią perspektyvą, nes šiaip ar taip, politinių intrigų dėka vis dar paviršiuje plūduriuojančio VSD vadovo korta mušta ir amžinai kompromituoti tarnybos bei valstybės jis iš tikrųjų negalės.

  Užtat dabar užtikrinti konservatoriams taip reikalingą “tęstinumą”, apie kurį prieš trejetą metų įkvėptai kalbėjo Rasa JUKNEVIČIENĖ, tegali Povilas MALAKAUSKAS, juolab, kaip doras profesionalas turintis gerą vardą visuomenėje. Tačiau pažadėjęs galvoti ne visa galva, o tik dešiniuoju pusrutuliu, jis savo partijos bičiuliams suteikė vilties, kad ir toliau pavyks pridengti kai kurias “reikalo” detales, už kurių ryškiau ar mažiau pastebimai kyšo konservatorių ausys.

  Merkantiliniai partijos interesai yra menamos Andriaus KUBILIAUS kovos prieš sistemą esmė, dangstoma pigiu vaidinimu apie ryžtingas pastangas ginti Lietuvą nuo valstybės institucijas apraizgiusio KGB tinklo ir Albino JANUŠKOS bendrų, kurių gretose, aukštai iškėlęs “valstybininkų” vėliavą, pats neseniai žygiavo.
  Visa bėda, kad Andriaus KUBILIAUS puoselėta sistema, kurioje galioja savi ganėtinai negailestingi dėsniai, jį patį bent jau laikinai pastūmėjo toliau nuo “reikalo”. Tačiau labai nusiminti Tėvynės sąjungos lyderiui nevertėtų – jo minimos “Cosa nostros” tradicijos, jeigu Šeimoms nepavykdavo taikiai pasidalinti įtakos sferų, atsiskleisdavo kur kas grėsmingesnėmis formomis. Šiuo atveju užtektų frazės, panašios į tą, kurią savo mirtiniems konkurentams mestelėjo laikinai įtaką praradęs Donas Korleonė: “Kas dėsis pasaulyje, jei žmonės nesiliaus griežę vienas ant kito dantį, nepaisydami sveiko proto? Tai buvo rykštė Sicilijoje, kur vyrai taip užsiėmę vendetomis, kad neturi kada uždirbti duonos savo šeimoms. Tai kvaila!”
  Tačiau grįžkime į minėtą Andriaus KUBILIAUS spaudos konferenciją, kurioje jis nemažai kalbėjo apie pastarąjį “Mažeikių naftos” pardavimą,  atskleisdamas kai kurias jo minimos “korumpuotų ir neskaidrių įtakų sistemos” peripetijas. Tik kažkodėl konservatoriai nenori prisiminti, kad tą pragaištingą sistemos virusą, septyniolika metų graužiantį žmonių gerovę, pasėjo jie patys. Nusprendę, kad į rinkos ekonomiką galima pereiti per vieną dieną, jie turėtų prisiimti bent jau moralinę atsakomybę už tai, kad savo trumparegiškais sprendimais nemažą dalį kaimo žmonių pastūmėjo ne tik skurdo, bet ir dvasinio degradavimo link.
  Šiaip jau nevengiantis reikštis žiniasklaidoje bei garsiai pakalbėti prie Seimo mikrofonų Andrius KUBILIUS galėtų pagaliau prisėsti ir prie memuarų. Ko gero, papasakotų, kaip gimė unikali trijų hektarų idėja arba Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, atvėręs galimybes apsukriesiems perkelti žemę į gražiausias paežeres arba į didmiesčių prieigas, kaip, pavyzdžiui, padarė Vytauto LANDSBERGIO šeima.
  Palikti Lietuvai atgrasių pėdsakų Andrius KUBILIUS sugebėjo net po žeme. “Geonaftos” privatizavimas, kai į privačias rankas perduoti geriausi naftos telkiniai dar ir kainavo valstybei milijonus, kuriuos vėliau prisiteisė Švedijos bendrovė “Svenska Petroleum”, iš tikrųjų būtų vertas atskiro konservatorių lyderio memuarų skyriaus.
  Galbūt ekspremjeras primintų tautai jo vadovaujamos Vyriausybės laiminto “Kuro aparatūros” privatizavimo istoriją, kurios esmė, kad ši įmonė už 1 litą buvo parduota “strateginiam investuotojui” – iš Rusijos atsibeldusiam kriminaliniam nusikaltėliui.
  Kas, kaip ir kiek – norint atsakyti į šiuos klausimus “Mažeikių naftos” avantiūros kontekste, Andriui KUBILIUI tikriausiai ir jaučio odos pritrūktų. O kur dar rubikonai su visomis jų buhalterijomis? Kaip “Cosa nostros” ekspertas, Andrius KUBILIUS tikriausiai žino, kokia klaida buvo padaryta, kad Seimą teko palikti vienam iš jo Consigliori (patarėjas, vienas artimiausių asmenų). Beje, spaudoje matytuose juodosios buhalterijos sąrašuose mirga visokie “kubil. konserv” – memuarų autoriui vertėtų įminti ir šią mįslę.
  Praėjusių metų pabaigoje Vytautas LANDSBERGIS viename laikraštyje rašydamas apie Lietuvos politines aktualijas paskelbė iš tikrųjų chrestomatinį pastebėjimą: “…nupirktuosius galima ir perpirkti“. Kaip konservatorių krikštatėvis, profesorius, manau, galėtų dažniau paprotinti savo auklėtinį ir reikalų perėmėją Andrių KUBILIŲ. 
  Panašiai kaip Donas Korleonė mokė savo vyriausiąjį sūnų Santiną: “Niekada neišduok ne Šeimos žmonėms, ką tu galvoji. Niekad neišsakyk jiems savo slapčiausių minčių. Man atrodo, kad tau baigia suminkštėti smegenys nuo visos tos komedijos”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *