Politikos aktualijos

ŽMONĖS IR ŽVĖRYS

Adolfas STRAKŠYS

Su Vytautu ŠLIKU, taigi Juro ABROMAVIČIAUS dėde, ir kalbamės apie žmones ir žvėris.

Jo tėvas – Pakamulšių seniūnas Smetonos ir vokiečių laikais – dar patrankoms griaudžiant rusų buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą.
Mama sužinojo, kad areštantus kažkur išveš. Tai turėjo įvykti keturiasdešimt penktųjų vasario 23-iąją. Mama įdėjo į terbelę kepalą duonos, gabalą lašinių ir pasakė Vytukui:
- Kaip nors perduok tėčiui.
Jis nuvažiavo į Šiaulius, nuėjo prie raudonojo Šiaulių kalėjimo ir šaltyje laukė, kada iš tų mūrų išves Tėvą. Pagaliau jį kartu su kitais išvedė ir suklupdė prie vartų ant sniego. Tėvas verkė. Jis matė savo sūnų, sūnus matė jį, ir vienas prie kito prieiti negalėjo.
Toks atsisveikinimas.
Jis įsidrąsina ir prieina prie sargybinio. Pasisako, kas esąs, pasisako, ko atėjęs – atnešęs mamos sudėtą lauknešėlį ir nori perduoti Tėčiui.
- Negalima, – sako sargybinis. – Bet kai tik jiems bus paduota komanda stotis ir jie pradės rikiuotis, pribėk ir paduok – aš tavęs nematysiu“
Taip lauknešėlį jis perdavė Tėvui.
Taigi žmonės ir žvėrys.
Balandžio mėnesį į jų ūkelį sugužėjo stribai. Pasakė, kad tėvas nuteistas su viso turto konfiskavimu, ir ėmėsi darbo. Atėmė, ką tik buvo galima atimti – arklį, karvę, avis, sušlavė iš aruodų grūdus, susipylė į maišus visas visutėles bulves, net pieną, supiltą į kandelį, pasiėmė.
Mama apsikabino jį ir apsiverkė:
- Vytaučiuk, badas.
Bet badas neatėjo į jų namus.
Iškurnėjo į Kuršėnus stribai – vienas kaimynas atveža maišą miltų, kitas – maišą grūdų, trečias atneša kepalą duonos, ketvirtas – bulvių, penktas atveda avį, susidėjo kaimynai pinigus ir nupirko jiems karvę.
Taigi žmonės ir žvėrys.
Baigę gimnaziją keturiasdešimt šeštaisiais vaikinukai nutarė būti gydytojais, o jis, Vytautas, turi tik vienas kelnes – kur jam į gydytojus. Tad važiuoja į Šiaulių apskrities švietimo skyrių, pas vedėją BUBINĄ ir prašo darbo – nori būti mokytoju.
Bubinas jį, liaudies priešo vaiką, paskiria į Kinkių pradinę mokyklą, kur treji metai nėra mokytojo. Sėda jis ant dviračio ir mina į tą Dievo ir valdžios užmirštą kraštą Papilės valsčiuje. Mokiniai su juo augumu lygūs. Panos po keturiolika-penkiolika metų, ir be jokio mokslo, nes nėra kaimo mokykloje mokytojo.
Vieną naktį į jo langelį pasibeldžia miškiniai.
Dialogas buvo trumpas ir kietas kaip kirvio ašmenys:
- Komjaunuolis?
- Ne.
- Siųstas čia kieno?
- Ne.
- Paauklėkim.
Auklėjimas buvo žiaurus – surišo jį virvėmis ir nuleido į šulinį. Palaikė vandenyje, kol pradėjo dusti, ir ištraukė.
Nuleido ir ištraukė.
Nuleido ir ištraukė.
Šitaip – kol jis neteko sąmonės.
Atsipeikėjo priemenėje sušalęs į kaulą. Juk spalio mėnuo. Visas šlapias. Ant viršaus užmesti kailiniai.
Berniokėlis, mokęs lietuviško druko tolimo užkampio vaikus, – Tautos priešas?
Rytą jis pasakė susigūžusiems vaikams, kad šiandien pamokų nebus, pėsčias nuskuodė į Papilės geležinkelio stotį, nusipirko bilietą į Šiaulius ir padėjo ant apskrities švietimo skyriaus vedėjo Bubino stalo pareiškimą – atleisti iš mokytojų.
- Yra nušauta mokytoja SUKACKIENĖ, yra nušautas mokytojas ŽVIRBLIS, galėjo ir tave nušauti, – neskubėdamas barstė žodžius apskrities švietimo skyriaus vedėjas BUBINAS, žiūrėdamas ne į jį, o į jo pareiškimą ant stalo. – Bet aš tavęs neatleidžiu – aš noriu, kad Lietuva išmoktų skaityti ir rašyti. Taigi grįžk atgal į Kinkius ir eik per tėvus – jie tada tavęs nelies.
Ir suplėšė į skutelius pareiškimą – tarsi jo nebuvę.
Teko paklausyti vedėjo patarimo. Grįžo į Kinkius. Paprašė mokinuką Ignotą VALANTINĄ, kad jis apsigyventų pas jį – vienas bijojo tame kambarėlyje nakvoti.
Sykį po pamokų Ignukas priėjo prie jo ir pasakė:
- Mokytojau, tėvai prašo, kad šį vakarą ateitum. Žinok, ateis anie“
Nuėjo dar nesutemus, o kai sutemo, atsirado ir anie. Gal dešimt ginkluotų vyrų. VALANTINIENĖ kepė kiaušinienę, šutino kopūstus, VALANTINAS nešė ant stalo naminukę. Gėrimas buvo baisus. Jis pirmą kartą nuo gėrimo prarado sąmonę. Kaip atsirado namuose, neprisimena.
Bet atsirado gyvas.
Ir liko gyvas.
Sykį klasės draugas ČIBOKAS pakvietė į Šiaulius, o kai nuvažiavo, tai prikrovė jam slapta leistos literatūros ir pasakė:
- Išplatink.
Dabikinėje vyko Papilės valsčiaus mokytojų seminaras, ir jis ėmė tą literatūrą dalinti mokytojams.
Valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas Stasys KARČIAUSKAS priėjo prie jo ir tarė:
- Ką tu darai? Juk tave areštuos ir uždarys kaip uždarė tėvą“
Bet jo nesuėmė ir neuždarė – niekas jo neišdavė.
Kitais mokslo metais BUBINAS jį perkėlė į Žilius.
Mokykla turėjo du hektarus žemės. Ją išnuomodavo ūkininkui ABAKUI. ABAKAS už tuos du hektarus išaugindavo mokyklai du bekonus. Vieną paskersdavo mokytojui, o kitą mokykla parduodavo ir turėdavo laisvų pinigų.
Taip buvo ir keturiasdešimt devintaisiais. Rinkimų išvakarėse ABAKAS paskerdė paršą, padarė dešras, jos džiuvo ant kartelės kamaroje, atėję į rinkimus stribai aptiko jas, su visa kartele nusinešė į savo kambarėlį ir suėdė.
Kaimo vyrai, pamatę tą nedorybę, aptalžė stribus, sudaužė jų šautuvus. Stribai šoko šauktis pagalbos iš valsčiaus. Buvo teismas. Teisė ne stribus, bet kaimo vyrus, tarp jų ir jį, mokytoją, kurio dešras stribai surijo – teisėjas ŠEŠELGIS uždėjo jam trijų šimtų rublių baudą.
Už ką – Vytautas ŠLIKAS ir šiandien nežino.
Jis tada neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Po teismų išvažiuoja laikyti valstybinių egzaminų. Išlaiko vieną dalyką, išlaiko kitą – ir jau eina laikyti paskutinį – matematikos egzaminą.
Jau buvo pasiruošęs atsakinėti, kai į klasę įėjo rektorius VOKIETAITIS ir pasakė:
- Draugas ŠLIKAI, egzamino galite nelaikyti – jūs pašalintas iš seminarijos. Prašom užeiti į kabinetą.
Užeina.
Direktorius stovi prie lango ir žiūri į tolį.
- Yra Šiaulių apskrities partijos komiteto raštas pašalinti jus iš seminarijos, – sako ir atsidusęs šypteli: – Bet dar ne viskas, Vytautai, prarasta.
VOKIETAITIS – senas pedagogas. Iš jo parašytų vadovėlių mokėsi būsimieji mokytojai.
Surenka jis telefono numerį ir klausia:
- Gal rektorius yra?
Aname laido gale, matyt, atsako, kad yra.
Rektoriaus veide šypsena.
- Draugas KOZLOVAI, turiu bėdos, – sako jis, – egzaminus baigėm, o vienas studentas pavėlavo – ar galite jį išegzaminuoti?
Ir Vytautas važiuoja į Panevėžio mokytojų seminariją, susiranda jos rektorių KOZLOVĄ, išlaiko matematikos egzaminą ir gauna Panevėžio mokytojų seminarijos baigimo diplomą.
Taigi žmonės ir žvėrys.
Grįžta į Žilius, į savo mokyklą, bet iš ten jau, pasirodo, atleistas – Kuršėnų apskrities švietimo skyriaus vedėjas BRAJA į darbo knygelę įrašė tik tris žodžius – atleistas iš pareigų, ir jis su naujutelaičiu Panevėžio mokytojų seminarijos baigimo diplomu važiuoja į Švietimo ministeriją pas Joną POŠKŲ – irgi Kuršėnų krašto žmogų.
Gauna siuntimą į Rokiškį. Apskrities švietimo reikalus tvarkantis Mykolas CHMIELIEVSKIS paskiria jį pedagoginio kabineto inspektoriumi metodistu.
Taip liaudies priešo sūnus, netinkantis dirbti Žilių pradžios mokyklos mokytoju, tampa atsakingu apskrities švietimo skyriaus darbuotoju – net veda parodomąsias pamokas valsčių mokytojams.
Taigi žmonės ir žvėrys.
Tas liaudies priešo sūnaus vardas dar ilgai ilgai jam kaišiojo koją gyvenime. Po kariuomenės grįžta į Rokiškį, dėsto rusų kalba mergaičių gimnazijoje, neakivaizdiniu būdu mokosi Šiaulių pedagoginiame institute, dirba kultūros skyriaus vedėju, o komjaunimo konferencijoje atsistoja saugumo darbuotojas SEREDOKAS ir meta:
- Vytauto ŠLIKO komjaunimo komiteto nariu nerinkti – yra apie jį kompromituojančios medžiagos“
Jis atsistojo ir išėjo iš salės.
- Tave turime atleisti iš kultūros skyriaus vedėjo pareigų, – pasakė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Adolfas MAINELIS.
Vytautas ŠLIKAS pasiprašė audiencijos pas Kultūros ministrą Juozą BANAITĮ.
- Rokiškiui nereikia – važiuok į Varėną, – išklausęs jo pasakojimo, pasakė ministras.
Taigi žmonės ir žvėrys.
Varėniškiai sutinka jį išskėstomis rankomis, bet neturi buto, o jis, Vytautas, jau turi žmoną ir du vaikus. Geriausio, ką gali varėniškiai pasiūlyti – ištremto į Sibirą ūkininko sodybą už penkių kilometrų.
Sutrikęs grįžta atgal į Rokiškį.
Naktį pabeldžia į langą partijos komiteto vairuotojas Ignas INDRELĖ ir sako:
- Mokytojau, skubiai į partijos komitetą.
Partijos komitetai prie Stalino dirbdavo naktimis – sekretorius padeda prieš akis dvylikos kolūkių sąrašą ir sako:
- Rinkis, kurį norėtum“
Vytautas pasirenka Liudo Giros kolūkį.
Rinko jį pirmininku sunkiai. Vogė kaimas pasiutiškai, todėl įtariai žiūrėjo į jiems peršamą mokytoją. Nujausdami – jis neleis vogti. Todėl kaimas ėmėsi gudrybės – sutiko jį priimti į pirmininkus su sąlyga, jei šis dirbs ne už valdišką algą, bet už darbadienius – kaip ir visi jie, kolūkiečiai.
Taip liaudies priešo sūnus tapo kolūkio pirmininku.
Tas ūkis netrukus tapo pirmaujančiu ne tiktai respublikoje.
- Žmonės ir žvėrys, – sako Vytautas ŠLIKAS.
O aš skaitau jo laišką apie sūnėną Jurą. Prisimena jį dar vaiką – ilgakojį berniuką, ramų ir mandagų, mato jį su Jūrate atvažiavusį į Rokiškį kviesti jį į vestuves, kurias labai linksmai atšoko.
Nepriklausomybės metais Juras atvažiavo į Rokiškį su Lietuvos kariuomenės karininko uniforma. Pokalbis buvo karštas ir atviras. Kad Lietuvoj nepasikartotų keturiasdešimtieji, sakė jis, Lietuva turi ginkluotis Šveicarijos pavyzdžiu – ten kiekvienas vyras turi namuose ginklus ir bet kada gali stoti ginti Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės.
Ir štai per televiziją pranešimas – Juras nužudytas.
Negalėjo patikėti ta šiurpia žinia. Pirmas klausimas – kas tai padarė? Antras klausimas – kodėl tai padarė? Trečias klausimas – kodėl žudikai nesurasti ir nenubausti?
Tiksliau – kodėl jie neieškomi?
Į pastarąjį klausimą neranda atsakymo iki šiol, o jei suranda, tai jis yra šiurpulingas.
Ir mąsto balsu Vytautas ŠLIKAS: jei Jis, taigi Juras, būtų susidėjęs su banditu Jonu MASKVYČIU ir superpatriotu Alvydu PANGONIU, jei būtų išvedęs visus Lietuvos savanorius į mišką ir privertęs Algirdą Mykolą BRAZAUSKĄ atiduoti Vytautui LANDSBERGIUI valstybės valdymo įgaliojimus, tai gal šiandien sėdėtų Valdo TUTKAUS vietoje ir raportuotų ponui LANDSBERGIUI apie meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai?
Bet Jurui Lietuvos Konstitucija buvo aukščiausias įstatymas, kurio privalu laikytis kiekvienam lietuviui.
Tas įsitikinimas jam kainavo gyvybę.
Taip šiandien mąsto liaudies priešo vaikas Vytautas ŠLIKAS.

Laisvas laikraštis
2007 m.gegužės mėn.11 – 18d. Nr.10 (140)
Laisvas Laikraštis