Mūsų Juras

NapoleonasMICKŪNAS

Dirbau Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Kartą pasikviečia mane tuometinis profsąjungos pirmininkas Romas ŽADEIKIS ir sako: „Turiu labai gerą vaikiną, kuris šiais metais baigia Kauno politechnikos institutą, radiotechnikos specialybę – galėtų dirbti pas mus.„
Jei yra geras vaikinas, tai iš tikrųjų kodėl jam nedirbus pas mus. Taip sutarėme – atsiųsk tą vaikiną, pasišnekėsime.
Tas vaikinas iš tikrųjų pasirodė man įdomus, galvotas, iš tikrųjų geras.
Taip Juras ABROMAVIČIUS atėjo į Akademiją. Pradėjo dirbti žemės ūkio elektrifikacijos katedroje moksliniu bendradarbiu. Čia buvo jo pirmoji darbovietė.
Mano specialybė – radiotechnika. Juras irgi buvo radiotechnikas, baigęs tą patį institutą, tą patį fakultetą, įgijęs tą pačą specialybę. Tuo metu katedroje dirbo mokslinė grupė, kuri kūrė įvairias optinės spinduliuotės matavimo sistemas, precizinių elektros pavarų keitiklius ir valdiklius.

juras_84m.jpg

Juras ABROMAVIČIUS su moksliniais bendradarbiais aptaria kuriamų prietaisų dokumentaciją.

Veikla plėtėsi, reikėjo radioelektronikos specialistų, kurie išmanytų apie modernius analoginius ir skaitmeninius elektroninius įtaisus, mikroprocesorius ir valdiklius. Tam labai tiko Juras.
Buvo vykdomi darbai su KPI Vibrotechnikos laboratorija, Leningrado ir Maskvos mokslo tyrimų institutais.
Moksliniu bendradarbiu katedroje jis dirbo tik porą metų, aš pasistengiau Jurą įtraukti į pedagoginį darbą – buvo priimtas dirbti asistentu.

juras_86m.jpg

Žemės ūkio elektrifikacijos katedros kolektyvas 1986 metais.

Juras ABROMAVIČIUS ir straipsnio autorius atitinkamai antras ir penktas iš kairės viršutinėje eilėje.

Jis labai tiko tam darbui tiek pagal savo išsilavinimą, tiek pagal dalykines savybes. Tai, beje, pats žemiausias pedagoginis laipsnis akademijoje, taigi, pirmas laiptelis, nuo kurio pradedi kopti pedagoginės karjeros laiptais.
Akademijoje jis greitai tapo savas. Buvo labai darbštus.
Taip jau įvyko, kad netrukus aš tapau katedros vedėju. Norėjome turėti geras laboratorijas – Juras važiavo į Maskvą ir iš ten vežė joms įrangą. Prasidėjo kompiuterių era – ir Juras pasinėrė į ją. Jį traukė naujovės. Studentams jis paruošė naują discipliną apie mikroprocesorinę techniką.
Juras buvo radistas, o visi radistai paprastai būna ir radijo mėgėjai. Vieni gaudo ryšius, užmezga ryšius su bendraminčiais įvairiose šalyse.

Yra dar taip vadinama lapių medžioklė – taigi orientacinė sporto šaka. Kuršėnuose toji sporto šaka buvo labai gerai išplėtota, ir Juras buvo geras lapių medžiotojas. Dar daugiau – jis suorganizavo Akademijoje lapių medžiotojų sekciją.
Prasidėjus Sąjūdžiui Juras labai entuziastingai įsitraukė į jo veiklą, nors pradžioje Akademijoje į sąjūdiečus buvo žiūrima gana šnairai.
Mudu labai gražiai bendradarbiavom. Gal šitaip būtume labai ilgai akademijoje bendradarbiavę, bet vieną dieną Juras atneša man pareiškimą ir sako: „Aš noriu išeiti„. Buvau nustebintas, juk buvo perspektyvus dėstytojas, turėjo mokslininko gyslelę, mokėjo bendrauti ir su dėstytojais, ir su studentais. Ir staiga – išeiti. Kur? Pasirodo, į „Bangos“ susivienijimo televizinės technikos priemonių projektavimo institutą, į mikroprocesorinės technikos projektavimo grupę vadovu.
Apie jo pareiškimą, žinoma, sužinojo Akademijos vadovybė. Mane pasikvietė prorektorius mokymo reikalams Stasys ŠIMATONIS ir sako: „Aš labai nenoriu to žmogaus atleisti. Yra mėgstamas studentų. Jis mums labai reikalingas. Ką darom, Napaly? Pasikalbėk su juo dar kartą„.
Tai buvo gal pirmas atvejis, kad prorektorius mokymo reikalams bandytų sulaikyti išeinantį iš darbo jauną dėstytoją.
Pasikalbėjau ir iš to pasikalbėjimo supratau, kad nuspręsta buvo ryžtingai ir kad šito savo sprendimo Juras nekeis, nors dėstytojo vieta tais laikais buvo prestižinė, gal tik dabar ji devalvuota. Paprašėme tik tiek, kad jis nenutrauktų ryšių su Akademija – pasiliktų joje gal pusę etato, o gal valandininku. Ir kurį laiką jis Akademijoje dar dirbo.
Taip ryšiai su Akademija liko. Joje, tarp kita ko, buvo rezervinis savanorių štabas, kai Maskvoje prasidėjo pučas ir buvo iškilusi rimta grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, nors politinė situacija Akademijoje buvo sudėtinga – tą dieną, kai Maskvoje prasidėjo pučas, nuo Akademijos vidinių sienų dingo Vyčiai ir kitokie nepriklausomos Lietuvos atributai“¦
Prieš pu荱, beje, visa Akademijos vadovybė į Sąjūdį žiūrėjo su ironiška šypsenėle – po pučo į Sąjūdį įstojo visi…
Juras turėjo tvirtą nusistatymą – jei jau su kuo eina, tai eina iki galo. Buvo tiesus, atkaklus ir savo nusistatymų už kiekvieno gyvenimo kampo nekeitė.
Mudviejų ryšiai ir jam išėjus iš Akademijos nenutrūko. – po kurio laiko aš irgi išėjau iš Akademijos – mane pakvietė darbui į „Bangos“ susivienijimą.
Bet „Banga“ jau griuvo, kaip ir visa Lietuvos pramonė. Tuometinis direktorius Sigitas GODELIS patarė steigti savo firmą – kitaip būsią sunku išgyventi, pažadėjo mano firmai duoti nestandartinių „Bangos“ užsakymų.
Jo patarimu firmą „Radosatas“ įkūriau, bet žadėtų užsakymų iš „Bangos“ jau nebegavau – „Banga“ merdėjo ir pamerdėjusi nusibaigė.
Juras po visų gyvenimo vingių jau buvo įkūręs savo firmą Asitą“ ir pažadėjo man visapusišką paramą. Juk nieko neturėjau – netgi fakso, o siuntinėti visokius dokumentus būtinai reikėjo. Ir, žinoma, juos gauti. Taip aš visur deklaravau „Asitos“ faksą. Kadangi Juras gyveno šalimais, rytą jis paima iš manęs dokumentus, kuriuos reikėdavo išsiųsti, o vakare, grįždamas iš darbo, atveža man atfaksuotus dokumentus.
Taigi bendravome labai dažnai, kartais vos ne kasdien.
Ir tų devyniasdešimt septintųjų lemtingąjį penktadienį susitarėme, kad susitiksime kitą dieną ir pasikalbėsime svarbias abiem klausimais.
Skambina man vėlų vakarą bendradarbis Kęstutis NAVICKAS ir klausia: „Ar žiūrėjai, Napaly, televiziją?“ Atsakiau, kad nežiūrėjau. „Juro jau nebėr, Napaly„, – pasakė Kęstutis.
Taip ir nebeįvyko mudviejų susitikimas…
Pereitais metais vyko Lietuvos žemės ūkio universiteto – buvusios Žemės ūkio akademijos žemės ūkio inžinerijos fakulteto jubiliejiniai renginiai – fakultetui sukako 60 metų.

Fakulteto sudėtyje buvo žemės ūkio elektrifikacijos katedra, kurioje nuo 1982 metų dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą Juras ABROMAVIČIUS.
Mane, kaip buvusį Akademijos darbuotoją pakvietė dalyvauti jubiliejaus renginiuose, buvo ta proga išleistas solidus leidinys.

Nors leidinio rengėjams buvo savalaikiai pateikta visa reikalinga medžiaga, apie Jurą ABROMAVIČIŲ – vienintelį Vyčo Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus ordininką Akademijoje leidinyje neatsirado nors trupučo vietos paminėti. Neatsirado laiko ir prisiminti žodžiu šventiniame minėjime.
Gal būt, todėl, kad ne tas Prezidentas apdovanojo jį po mirties už nuopelnus Lietuvai? O gal todėl, kad savo laiku Juras ABROMAVIČIUS kliudė tam tikroms, dar ir dabar įtakingoms politinėms jėgoms? Kas žino?
Užmiršo buvę jo Akademijos bendradarbiai paminėti ir jo žūties dešimtmetį šių metų pradžioje…

Straipsnis išspausdintas laikraštyje “Laisvas laikraštis”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *