Kristina SUDŽIENĖ: “Tik džiaukimės tuo, kad R.Paksas dar gyvas”

Partijos Tvarka ir teisingumas Kauno miesto Centro skyriaus pirmininkė Kristina SUDŽIENĖ, Lietuvos kariuomenės karininkė leitenantė, nužudytojo Juro ABROMAVIČIAUS artima bendražygė, drauge su juo darbavosi atkuriant kariuomenę Kaune. Būdama bendrojo poskyrio viršininke, labai gerai pažinojo J.Abromavičių ir todėl dabar negalinti tylėti, likti nuošalėje, kai po mirties “taip yra juodinamas švarios sielos žmogus”.

Liberaldemokratė Kristina SUDŽIENĖ pasirinko partiją Tvarka ir teisingumas neatsitiktinai. Priklausydama būtent šiai partijai, Kristina mano, kad galės nevaržoma kovoti prieš tą žiaurią neteisybę, pareikalavusią daugelio nekaltų aukų, tame tarpe, ir jai artimo bendražygio Juro ABROMAVIČIAUS žūties.

Juozas IVANAUSKAS

ivanauskas.jpg

Reaguodama į buvusio politkalinio (šiuo metu aršiai ginančio prolandsberginės klikos interesus) Jono SADŪNO atvirą laišką Prezidentui Valdui ADAMKUI, liberaldemokratė Kristina SUDŽIENĖ “Laisvame laikraštyje” atspausdino straipsnį “Už lygius lygesni?”, kuriame, be kita ko, sakoma:

“Jonai SADŪNAI, jūs rašote, kad VSD persekioja Mykolą DUDONĮ. Aš jį priešpaskutinį kartą mačiau Juro ABROMAVIČIAUS kabinete, įrėmusį užtaisyto automato vamzdį Jurui į krūtinę.

Ir tik dėl to, kad Juras politikų prašė: “Palaukit sekančių rinkimų, jei gerai dirbsit, tai žmonės jus išrinks”, bet nei Liudvikas SIMUTIS, nei Vytautas LANDSBERGIS, nei Saulius PEČELIŪNAS, nei Algirdas PATACKAS ir kiti, organizavę karinį perversmą Lietuvoje, laukti nenorėjo – jiems valdžios reikėjo vakar. Kai girtuoklių maištininkų buvo nušauta Žaneta SADAUSKAITĖ, nusikaltimo vietoje rastas detalus partizaninio karo planas, kurį parengė SKAT štabas.

Taigi, kokiam karui Juras ABROMAVIČIUS sutrukdė? Kiek Lietuvos žmonių gyvybių jis išgelbėjo? Pagaliau, ką buvę Vytauto LANDSBERGIO apsauginiai veikė Altoniškių miške? Kodėl po SKAT Kauno rinktinės štabo užėmimo buvo atleisti visi kariškiai, nepritarę ginkluotam perversmui? Kodėl kapitoną Jurą ABROMAVIČIŲ nužudė? Kam buvo organizuota teroristinė grupuotė “Juodvarniai”?

Kodėl po 1993.09.23 dienos Vytauto LANDSBERGIO pasisakymo Kauno Karininkų ramovėje, kur buvo mesti žodžiai: “Jūs turite suprasti – tai kito etapo pradžia”, prasidėjo sprogimai ir šūviai?

Kada bus įvardyti žudikai, kurie iki šiol vaikšto tarp mūsų?.. Į daugelį šių klausimų aš atsakymus turiu, – o jūs, ar turite?” (“Laisvas laikraštis”, 2007.07.27- 08.10; Nr. 19)

Prisipažinsiu, jog būtent šios Kristinos SUDŽIENĖS viešai išsakytos mintys, paskatino mane užkalbinti dar vieną dorą, principingą ir sąžiningą kovotoją už teisingumą Lietuvoje ir pristatyti ją “Laisvo laikraščio” skaitytojams.

– Ar seniai tapote liberaldemokrate? Kodėl pasirinkote būtent šią “antisisteminę”, oponentų keliamais politiniais skandalais “šlovinamą” partiją?

– Į liberalų demokratų partiją įstojau daugiau, nei prieš pusmetį. Man ši partija neatrodo skandalinga. Priklausant partijai Tvarka ir teisingumas, aš manau, dar galima kažką gero padaryti, nes tai dar nesugadinta partija.

– Vien iš įsitikinimo bei idėjinių paskatų papildėte šios partijos gretas?

– Taip. Istojau į liberalų demokratų partiją, kad galėčiau pasinaudoti jos tribūna atskleisti tiesai apie Juro ABROMAVIČIAUS žūtį. Man ši partija – vienintelė vieta, kurioje galima kažką išsakyti ir, tuo pačiu, kažką gero duoti bei neapvilti kitų žmonių, laukiančių lygiai tos pačios tiesos.
  – Sakykite, prašau, kodėl jus taip domina Juro ABROMAVIČIAUS žūties aplinkybės?
  – Todėl, kad nuo pirmų nepriklausomybės dienų mes su Juru ABROMAVIČIUMI buvome bendražygiai, vieni pirmųjų drauge kūrėme kariuomenę Kaune, kai tik ten prasidėjo šis procesas.
  – Ir kokios tuo metu, atkuriant Lietuvos kariuomenę Kaune, buvo jūsų pareigos?
  – Aš buvau bendrojo poskyrio viršininkė. Man suteiktas Lietuvos kariuomenės leitenantės laipsnis, esu baigusi Kūno kultūros akademiją, bet kai kūrėme kariuomenę, buvau dar visai jaunutė.
– Susidaro įspūdis, jog tapti politike jūs paskatino šviesus Juro ABROMAVIČIAUS atminimas?
  – Aš tapau kovotoja už teisingumą, o ne vien tik politike! Kai matau, kaip yra juodinamas švarios sielos žmogus, man norisi kovoti. Puikiai žinau, ko Juras ABROMAVIČIUS siekė, kokie buvo jo tikslai, ką jis norėjo įrodyti. O dabar, po jo žūties, matydama, kaip šis žmogus yra dergiamas purvais, jau dešimt metų esu kovotoja.
  – Kiek metų pažinojote Jurą ABROMAVIČIŲ?
  – Septynis metus, beveik aštuonis… Mes bendravome, dirbome drauge nuo 1990 metų iki pat jo žūties dienos, 1997 metais.
  – Jūs žinote, kas ir kodėl grasino Jurui?
  – Puikiai!.. Nenorėčiau dabar skelbti pavardžių, nes jūs paprašysite įrodymų. Aišku, mes juos turime. Didelė dalis mūsų publikacijų yra grindžiama įrodymais. Šiaip sau, bet ko mes nepilstome.
  – “Laisvo laikraščio” skaitytojai neseniai turėjo galimybę susipažinti su rašinių ciklu šia tema, pavadintu “Jie nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ”. Tie straipsniai, be abejo, jums yra žinomi? 
  – Taip, labai gerai žinomi, kadangi esu prisidėjusi prie tų straipsnių atsiradimo. Juro žmogžudystė buvo politikų surežisuota ir jų “užvesta”. Viskas prasidėjo nuo pasipriešinimo Algirdo BRAZAUSKO partijai, kai ši laimėjo rinkimus. Vienas iš tų, kurie organizavo Pakaunės miško įvykius, buvo Vytautas LANDSBERGIS. Ten buvo organizuojamas ir turėjo įvykti karinis perversmas, bet jis neįvyko, kadangi neatsirado tikro vado.
– Ir tos sąsajos jums nekelia abejonių?
  – Taip, jos yra akivaizdžios!.. Savanoriai išėjo iš miško, bet ginklų negrąžino. O Juras buvo priverstas išeiti iš kariuomenės vien todėl, kad nevykdė melagingo vadovybės įsakymo: jam liepė pasirašyti raštą, kad visi ginklai sugrąžinti į karinius dalinius, nors, faktiškai, tai nebuvo padaryta. Juras tai žinojo, bet jį kariuomenės vadovybė spaudė pasirašyti aktą, jog visi ginklai “grįžo”.
  – Kas konkrečiai jį spaudė pasirašyti fiktyvų ginklų grąžinimo aktą, pasibaigus maištui?
  – Tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas POCIUS.
  – Tas pats aukšto rango Lietuvos karininkas Arvydas POCIUS, kuris dabar taip juodina žuvusį Jurą ABROMAVIČIŲ?
  – Taip tas pats, kurį dabar mes padavėme į teismą!.. Pamenu, Arvydas POCIUS vis “spaudė” pasirašyti aktus, kad ginklai “grįžo”, nors iš tikrųjų ginklai nebuvo sugrąžinti. Ir tai pasitvirtino, nušovus tą mergaitę (Žanetą SADAUSKAITĘ), kad ginklai tebėra pas maištininkus. Po šio incidento mes su Juru buvome priversti pasitraukti iš darbo kariuomenėje.
  – Žodžiu, akivaizdi neteisybė ir brutalus susidorojimas su jūsų bendražygiu Juru ABROMAVIČIUMI pavertė jus kovotoja?
  – Taip, aš tapau kovotoja už teisingumą Lietuvoje. Gal taip nutiko todėl, kad ta kova užsitęsė. Pradžioje, mes galvojome, kad tą teisybę įrodyti bus labai nesunku, nes išliko visi dokumentai, Juro siųsti prokuratūrai ir kitur. Bet, pasirodo, tai dar ne viskas! Reikia kovoti, norint paviešinti bei įrodyti šituos dalykus.
  – Pasirinkote vieną iš daugelio politinių partijų Lietuvoje, Tvarka ir teisingumas. Neužilgo, tapote Kauno miesto Centro skyriaus pirmininke. Prabėgus pusmečiui, ar neabejojate, kad įstojote į tinkamą partiją, kuri geriausiai gali padėti jums realizuoti užsibrėžtą tikslą? O gal kokia nors kita politinė partija jums būtų ne mažiau palanki?
  – Manau, kad kitos partijos nėra tokios atviros teisingumui. Man susidarė įspūdis, kad kitos partijos yra kažkuo viena kitai skolingos, ir todėl jos Juro žūtį “nuplauna”, kaip nuodėmę. Atseit, tu pamiršk mano nuodėmes, o aš pamiršiu tavąsias. Jaučiasi, lyg būtų koks susitarimas tarp kitų politinių partijų. Tokios “skolos” aš neaptikau partijoje Tvarka ir teisingumas. Man atrodo, kad liberalų demokratų partija šiuo klausimu gali kažką padaryti, kažką pajudinti, bet “nenurašyti” Juro ABROMAVIČIAUS žūties į “nuostolius”.
  Nors, tapus šios partijos nare, pradžioje kažkokių tai susvyravimų buvo. Bet aš suprantu, kad kol kas dar nesu pilnai įsitraukusi į šios partijos veiklą, todėl negaliu gerai žinoti kiekvieno partijos žmogaus galimybes, jų norus arba siekius. Vienu metu, buvo tam tikrų dvejonių, truputį jautėsi diktatas, ir man pasirodė, kad demokratijos šioje partijoje, galbūt, galėtų ir daugiau būti, bet dabar aš atsiimu tuos žodžius.
  Antra vertus, kiekvienoje partijoje yra didelė žmonių įvairovė ir, galbūt, kažkuriems iš jų labai reikia to diktato, jie laukia, kad juos kas pasiųstų, pastumtų, pasakytų jiems, ką reikia daryti. Galbūt?.. Bet asmeniškai manęs tikrai niekas nespaudė, tik žvelgiant iš šalies, man susidarė toks įspūdis, kad šioje partijoje lyg ir yra diktatas.
  – Lietuvos žmonės, simpatizuojantys Rolando PAKSO vadovaujamai partijai, paprastai, neigiamai vertina apkaltos procesą, “valstybininkų” sufabrikuotą demokratiškai išrinktam Prezidentui nuversti. Įvykdyta neteisybė konsolidavo žmones, kuriems nėra svetimas teisingumo siekis šalies valdyme. Na, o koks jūsų požiūris į Prezidento Rolando PAKSO apkaltą?
– Tuo metu aš sulyginau visus tuos įvykius, susijusius su Prezidentu Rolandu PAKSU, jo apkalta bei nuvertimu, kurie buvo labai panašūs į tai, kas vyko Krašto apsaugos ministerijoje 1993 metais. Mus lygiai taip pat vertė, Juras ABROMAVIČIUS buvo lygiai tokioje pačioje situacijoje! Aš jas sulyginau ir pamačiau, kad ir vienu, ir kitu atveju – vienodas braižas, vienodas veikimo stilius, beveik tų pačių žmonių. Prezidento nuvertimas ir karininko Juro ABROMAVIČIAUS pašalinimas iš pareigų – labai panašūs dalykai. Tik džiaukimės tuo, kad Rolandas PAKSAS dar gyvas, o Juras jau palaidotas ir jis nebegali kovoti!..
  Iš tikrųjų, labai panašus braižas šių dviejų situacijų, nes lygiai taip pat, tuos, kurie nepritarė kariniam perversmui, juos visus išmetė iš kariuomenės.
  – Jeigu jau sulyginote Juro ABROMAVIČIAUS žūtį su Rolando PAKSO apkalta, norėčiau jūsų paklausti, kuo jums atrodo panašūs, ir kuo skirtingi šie du žmonės, Lietuvos kariuomenės karininkas ir žymus politikas? 

  – Jie turi labai daug panašumo. Visu pirma, panašūs tuo, kad abu labai užsispyrę ir nori surasti tiesą. Kitas panašumas tame, kad be savo išskaičiavimų, jie sau mažiausiai ieško naudos, bet žiūri, kad kitiems būtų gerai. Lygiai taip pat, elgėsi ir Juras. Situacijoje, kai mus išmetė iš tarnybos kariuomenėje, jis padėjo visiems tiems, sutryptiems, apjuodintiems ir apšmeižtiems, “kabintis” į gyvenimą. Panašiai elgiasi ir Rolandas PAKSAS. Aš matau, kad jo šalininkų gretose išliko tie patys žmonės, kurie jam padėjo išgyventi nuverstam ir vėl pakilti.
  – Ar pasitikite Rolandu PAKSU, kaip politiku?

  – Aš jį per mažai pažįstu, tačiau dabar su juo bendrauju ir pasitikiu. Norėčiau kažką daugiau bendrai daryti. Matau, kad tai patikimas žmogus. Bet, kartoju, negalėčiau už jį galvos guldyti, nes mes dar per mažai pažįstami.
  – Kokias mintis jums sukėlė liberaldemokratų sąskrydis “Vardan tos Lietuvos” prie Lūksto ežero?

k_sudziene-08a.jpg
k_sudziene-08.jpg

Foto autoriaus: Liberaldemokratė Kristina SUDŽIENĖ, jau dešimtį metų kovojanti už teisingumą Lietuvoje, prieš pusmetį įstojo į partiją Tvarka ir teisingumas. Ji tikisi partijos paramos ir mano, kad tikrieji Lietuvos karininko Juro Abromavičiaus žudikai, anksčiau ar vėliau, bus viešai įvardyti ir susilauks pelnytos bausmės.

– Čia kaip koks sprogimas! Lyg tai, užslaptinta, maža partijėlė, kurios niekas nenori pripažinti, kad ji auga, staiga sprogo, kaip burbulas. Dabar jau kažką galima daryti!..
  Šiaip tai, visumoje, jausmas geras. Matome, kad Rolandas PAKSAS neliko vienas, jį supa masė žmonių. Jie pradėjo mąstyti, pradėjo suprasti tą tiesą, dėl ko buvo nuverstas Prezidentas. Pradžioje atrodė, kad tas apjuodinimas, lyg tai ir “prikibo” prie Rolando. O dabar, lyg ir viskas, – jis “apsišvarino”. Tiesa, iš tikrųjų, paaiškėjo ir smagu, kad tą tiesą pavyko ištraukti į dienos šviesą. Tai teikia vilties geroms permainoms šalyje.
  Anksčiau, žmonės į daug ką numodavo ranka, sakydavo: “Darykite jūs, ką norite, o aš savo kampe tvarkysiuosi, ir man niekas daugiau nerūpi! Man nusispjauti į Lietuvos reikalus!..”
  O dabar, lyg tai kažkas “kabinasi”, atsirado nauja viltis, maža kibirkštėlė, kad, galbūt, mes susiorganizuosime ir, iš tikrųjų, bus galima kažką tai gero drauge padaryti.
  – Kaip žinote, jau yra duotas neoficialus startas būsimiems rinkimams. Ar ketinate kandidatuoti į Seimą?
– Taip, ketinu dalyvauti rinkimuose, jeigu tik partija pakvies mane kandidatuoti į Seimą.
– Linkiu jums sėkmes būsimuose rinkimuose ir kad teisingumas, kurio jūs taip trokštate, bet vis dar pasigendate Lietuvoje, netolimoje ateityje švęstų pergalę!..
  – Aš labai tikiuosi, kad taip ir bus! Tikiuosi, kad žmonės praregės, pradės aktyviau dalyvauti Lietuvos valdyme ir statyme. Nes negalima leisti griauti Lietuvos iki galo, jau ir taip ji gerokai apgriauta. Tegul sukyla žmonės ne griauti, bet statyti, nes tuojau nebus net kam tai daryti, jeigu dar ilgiau lauksime!..

Straipsnis išspausdintas laikraštyje “Laisvas laikraštis”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *