Vilniaus vicemeras Evaldas LEMENTAUSKAS: “Sugriovėme mitą, kad Vilnių gali valdyti tik Artūras ZUOKAS”

Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininko pavaduotojas, Vilniaus vicemeras Evaldas LEMENTAUSKAS, kuriam rugsėjo 11 dieną sukanka 37-eri metai, gana anksti pradėjo domėtis politika. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje, demokratiniai procesai skatino burtis pažangiai mąstančius žmones į bendraminčių ratelius bei politines partijas. Būtent idėjiškai artimi bičiuliai sąlygojo Evaldo LEMENTAUSKO pasirinkimą, kai jis 1996 metais įstojo į Lietuvos liberalų sąjungą, o vėliau, 2002 metais, drauge su bendraminčiais įkūrė Liberalų demokratų partiją, ėjo partijos Šiaulių skyriaus pirmininko, Šiaulių apskrities koordinatoriaus pareigas.


        Gyvendamas Šiauliuose, Evaldas 1986 m. baigė J.Janonio vidurinę mokyklą, o 1990 m. K.Didžiulio politechnikumą. Po to sekė studijos Kauno technologijos universitete, kurį baigęs 1999 m. įgijo verslo administravimo specialybę, bei studijos Šiaulių universitete, kur  Evaldas LEMENTAUSKAS 2001 m. įgijo socialinių mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį.


       Evaldo darbo patirtis Šiauliuose 1991-2003 metų periodu be galo įvairi: nuo eilinio darbininko akcinėje bendrovėje “Šiaulių autoservisas” iki UAB Šiaulių banko lizingas komercijos direktoriaus bei Šiaulių miesto vicemero pareigų. 


       Šiuo metu Evaldas LEMENTAUSKAS su žmona Vida gyvena Vilniuje, augina penkiolikos metų sūnų Edgarą ir devynerių metų dukrą Emiliją.

Juozas IVANAUSKAS

ivanauskas.jpg

      Pristatydamas Evaldą LEMENTAUSKĄ “Laisvo laikraščio” skaitytojams, norėčiau pacituoti keletą šio politiko minčių iš straipsnio “Politikų vienybė kreivų veidrodžių karalystėje”, rašyto prieš metus, bet ne mažiau aktualiai skambančių ir šiandien:

         “Daugelį metų didžiavomės savo teatru, talentingais aktoriais bei režisieriais. Deja, kiekvienas gražus dalykas, atsispindėjęs kreivame veidrodyje, įgauna groteskiškas ir atstumiančias formas. Šiandienos Lietuvoje pats kreiviausias iš visų įmanomų veidrodžių – Lietuvos politikos teatras. Ciniška “doruolių” – apsimetėlių komedija.

        Lietuvos politikoje suvaidinta viskas – pradedant pasiaukojančiu darbu Tėvynei, baigiant aršia idėjine priešininkų kova. Jeigu sakoma, kad didžiojoje politikoje nėra draugų – tiktai interesai, tai lietuviškoje politikoje priešininkų irgi nėra. Nei kairės, nei dešinės, nei į kurią nors pusę pakrypusio centro, – tik skirtingose pusėse išsidėsčiusios ložės.

       Pavydėtina vienybė – už skirtingų programinių širmų absoliučiai tie patys poreikiai, absoliučiai tos pačios baimės.

      Bendras poreikis – valdžia ir pinigai, bendra baimė TVARKA IR TEISINGUMAS. Ir nenuostabu – juk atsiradus TVARKAI IR TEISINGUMUI, nebegausi nei neribotos valdžios, nei ES pinigų, nei privilegijų, nei vietos prie “prichvatizacijos” lovio…”

      – Matyt, dauguma vilniečių gerai žino, kad Evaldas LEMENTAUSKAS šiuo metu yra Vilniaus vicemeras bei partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininko pavaduotojas. Bet aš norėčiau pradėti nuo ištakų ir paklausti, kokie motyvai jūs atvedė į politiką, – į šitą “velnio galerą”? Ar seniai domitės politiniais procesais šalyje?

      – Geras klausimas. Reikėtų labai įtempti atmintį ir pabandyti prisiminti. Seniai tai buvo, berods, 1995 metais įstojau į Lietuvos liberalų sąjungą. Visi tuo metu buvome kupini ryžto, atgimimo laikotarpio idėjų skatinami intensyviau darbuotis, kurti. Daugelis mano bičiulių Šiauliuose tada kūrė verslus, nuveikė nemažus darbus. Kaip tik tuo metu nemažai puikių, man artimų žmonių buvo įstoję į Liberalų sąjungą. Jų pakviestas, prisijungiau ir aš. Taigi, jau dvyliką metų esu politikoje, – gal ir ne taip seniai, bet nemažai.

      – Ar galėtumėte palyginti savo supratimą apie politiką karjeros pradžioje, tik įstojus į Liberalų sąjungą, ir dabar, prabėgus dvylikai metų, lėmusių gana daug skandalingų įvykių bei permainingų politinių procesų mūsų šalyje?

      – Aš labai džiaugiuosi, kad į politiką atėjau vedinas ne tikslo užimti kažkokį tai postą, netgi, ne tam, kad nuveikčiau politikoje kažkokius labai didelius darbus, bet atėjau į politiką todėl, kad Liberalų sąjungos Šiaulių skyriuje buvo susibūrusi labai gera komanda. Tai buvo šaunūs žmonės, kurie buvo gana savarankiški ir tolerantiški. Šiaulių skyriui tuo metu vadovavo Dailius BARAKAUSKAS, o į partiją mane pakvietė šviesios atminties politikas Petras KARKALAS, pats seniausias Lietuvoje partijos narys. Tuo metu esminis ir svarbiausias dalykas man buvo susitikti su laisvai mąstančiais, savarankiškais žmonėmis. Mes kalbėdavomės ne tiek apie politiką, kiek apie procesus, vykstančius Šiaulių mieste ir panašiai.

      Laisvai pabendraudavome, pasijuokdavome ir net nekėlėme sau tikslo užimti kažkokius postus valdžioj ar kažką tai iš esmės keisti. Visi buvome pakankamai savarankiški, finansiškai nepriklausomi, ir mums nebuvo dėl ko labai “bėdavotis”.

      Bet palaipsniui, matydamas, kad ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje vis blogėja (negalėčiau tvirtinti, kad dabar ji stabilizavosi), nejučiomis, vis giliau įsitraukiau į politiką, man norėjosi ne tik “prisiliesti” prie svarbių sprendimų, bet, galbūt, kažkiek įtakoti ir  pakeisti tuos sprendimus, kurie atrodė nelogiški ir neteisingi.

      Pradžioje, užteko tik pakalbėti apie tai, viešai išreikšti savo nuomonę, o vėliau, jau ir pačiam norėjosi kažkiek tai pasukti vairą į tą pusę, kurioje kelias atrodė lyg ir tiesesnis…

      – Kokias pareigas tuo metu turėjote, ką dirbote?

      – Man teko išbandyti įvairius darbus, bet tuo metu ilgesnį laiką dirbau su finansais. Dirbau įvairiose pareigose Šiaulių banke, o mokytis man teko nenutraukiant darbo net trijuose universitetuose.

      Taip pabaigiau Kauno technologijos universitetą, po to Šiaulių ir, pagaliau, Riomerio universitetą.

      Turbūt, užtenka?..

      – Aš norėjau paklausti, ar tas perėjimas iš darbinės veiklos, užtikrinusios jums pačiam ir šeimai  stabilią finansinę padėtį, tas apsisprendimo momentas tapti politiku, nesukėlė kažkokių tai dvejonių, abejonių, ar verta pasukti šia kryptimi?..

      – Na, iš principo, žmogus, kuris aktyviai dalyvauja politikoje, turi būti, šiek tiek, avantiūristas! Avantiūristas, gerąja prasme, todėl kad tenka priiminėti sprendimus, neduodančius jokios apčiuopiamos garantijos rytdienai.

      Tarkim, jeigu tu dirbi valdišką arba samdomą darbą, turi savo nedidelį verslą, tas užsiėmimas, daugiau ar mažiau, teikia tam tikrų garantijų rytdienai.

      O jeigu tu išeini į politikos lauką, tai ten siaučia tokie nenuspėjami vėjai, kurie gali visai nekaltą žmogų nublokšti ir sutrypti, sumindžioti. Tokių pavyzdžių yra aibės. Žodžiu, politikoje reikia drąsos, reikia ryžto, reikia pasiaukojimo, ir kur kas platesnio matymo, nei to reikalauja tavo aplinka, tavo šeimos bei artimųjų interesai.

      Užsiimant politika, ko gero, yra būtinas sveikas avantiūrizmas, stumiantis į priekį, verčiantis kažką tai daryti ne vien tik sau, bet ir kitiems.

      – Žodžiu, ramiu, užtikrintu stabilumu didžiojoje politikoje net “nekvepia”?

      – Ne, tikrai ne!.. Bent jau kiek man tenka patirti, aš matau, kad stabilumo politikoje tikrai nedaug.

      Galbūt, Vakarų šalyse, kuriose yra nusistovėjusios politinės srovės, gal ten daugiau to stabilumo, o pas mus, tik pažiūrėkite, kas darosi!

      Greitai susikuria naujos partijos, “iššoka” nauji lyderiai, greitai tie lyderiai yra nubloškiami, neaišku kokių jėgų, ir panašiai. Čia stabilumo nedaug, tačiau kiekvienos politinės partijos perspektyva, manyčiau, yra tame, kad žmonės ilgainiui atsirenka tas politines ideologijas ar sroves, kurios vis dėlto parodo, kad jos sugeba ir gali kažką gero padaryti visuomenei.

      Todėl jos ir išlieka, o visos kitos, abejotinos politinės jėgos, atstovaujančios nežinia kieno interesus, matyt, perspektyvos neturi.

      – Jeigu neklystu, jūsų atėjimas į politiką sutapo su tuo laiku, kai pradėjo kilti ir Rolando PAKSO politinės karjeros žvaigždė. Kada įvyko pirmasis judviejų susitikimas?

      – Mūsų susitikimas įvyko gerokai vėliau. Pirmą kartą apie šį žmogų aš sužinojau iš spaudos, kai jis tapo Vilniaus miesto meru. Tuo metu jie drauge su Juozu IMBRASU darbavosi vilniečių labui. Berods, tai buvo 1997-ieji metai.

      Tuo metu jie dirbo konservatorių komandoje, o mes buvome liberalai, nesiekiantys kažkokių tai tolimų horizontų. Ir tik vėliau, kada Rolandas PAKSAS sutiko būti Liberalų sąjungos lyderiu, teko susipažinti ir artimiau su juo pabendrauti.

      Po lemtingojo Panevėžio kongreso, kuriame Artūras ZUOKAS išsakė labai aiškią poziciją, kad atsistatydinęs premjeras Rolandas PAKSAS turėtų pasitraukti ir iš partijos pirmininko posto, kadangi nesugebėjo išlaikyti partijos valdžioje (be abejonės, mano supratimu, tie jo kaltinimai buvo absurdiški, bandžiau įtikinti savo kolegas ir bičiulius, kad tokį poelgį galima prilyginti džiunglių įstatymui, kai išlieka tik stipriausi ir plėšriausi), – įvyko lūžis partijoje.

      Išsiskyrė mano buvusių partijos bičiulių matymas ir požiūris į perspektyvą.

       Aš ir dabar manau, kad su tokiais lyderiais, kaip Artūras ZUOKAS, dirbti jo komandai yra pakankamai sudėtinga, nes jo credo – “Tikslas pateisina priemones!”

      Suprask, jeigu turi tikslą, lipi per kitų galvas ir nesitaikstai su jokiomis priemonėmis. Man tai yra nepriimtina, jokiu būdu aš taip nesielgiau ir nesielgsiu, ir todėl pasirinkau visai kitą kelią.

      Tuo metu mūsų Liberalų sąjungoje atsirado ir daugiau taip pat mąstančių, mes pasitraukėme ir drauge su Rolandu Paksu 2002 metų, kovo mėnesį, įkūrėme liberalų demokratų partiją.

      Štai ir visa istorija.

      – Berods, Liberalų demokratų partija buvo įsteigta tuo metu, kai vyko “Willjams” skandalas Lietuvoje?

       – “Willjamso” istorija suteikė Rolandui PAKSUI didelį politinį potencialą. Matyt, būtent tai sąlygojo, kad atėjęs į Liberalų sąjungą, jis sugebėjo “atvesti” į Seimą net 33 narius!..

      Rolando PAKSO pozicija “Willjamso” atžvilgiu susilaukė plataus liaudies pritarimo.

      Žmonės net iki šiol šventai tiki, kad Rolandas PAKSAS – nekorumpuotas politikas! Be abejonės, taip ir yra.

      – Nors esate, palyginti, dar jaunas politikas, bet žvelgiant į liberaldemokratų partijos gyvavimo istoriją, įvertinant buvusius sukrėtimus, lydėjusius šią partiją išbandymus, prezidentinę apkaltą, matyt, jau esate tikras senbūvis?

        – Be abejonės, teko nemažai patirti politikoje. Man einant Šiaulių miesto vicemero pareigas, 2003 metais partijos bičiulių buvau pakviestas padirbėti Liberalų demokratų partijos štabe, Vilniuje.

      Tuo metu jautėsi tik Prezidento Rolando PAKSO apkaltos užuomazgos, bet oficialiai apie tai dar nebuvo kalbama. Taip, man teko patirti visus tuos išbandymus, nors ir išliekant kažkur šalia, saugioje užuovėjoje ar, netgi, šešėlyje, tačiau dirbant drauge su visa komanda ir, be abejo, pergyvenant viską kartu.

       Tačiau mano, kaip žmogaus, natūra yra tokia, kad būdamas politiku aš nemėgstu lipti “ant bačkos” ir garsiai rėžti kalbas. Man labiau priimtina – tyliai, ramiai, su komanda išdiskutavus ir priėmus tam tikrą sprendimą, jį įgyvendinti.

      Mano misija visuomet būdavo tokia: kažką apsitarus komandoje, tai įgyvendinti ir padaryti iki galo! Net ir dabar mano požiūris į tai yra nepasikeitęs. Aš labiau mėgstu dirbti konkrečius darbus, susėdus komandoje, išdiskutuoti problemas iki galo, dalyvauti aktyviai sprendimų priėmime, o po to juos įgyvendinti.

      – Minėjote, kad atvykote darbuotis į Liberalų demokratų partijos štabą Vilniuje būtent tuo metu, kai Prezidento Rolando PAKSO apkaltos traukinys jau buvo pajudėjęs. Kaip patį, dar gana jauną žmogų ir politiką, paveikė visas tas apkaltos “spektaklis”, surengtas jums priešiškos politinės grupuotės?

      – Manau, kad visas apkaltos “spektaklis”, kaip jūs pavadinote, negali teigiamai veikti. Jis praskleidžia mūsų visuomenei valdžios užkulisius ir parodo, kaip iš tiesų vyksta įvairūs politiniai procesai mūsų valstybėje.

      Parodoma, kaip gali būti apkaltinamas visiškai nekaltas žmogus, kaip gali būti nušalinamas iš pareigų, netgi, tautos išrinktas Prezidentas už tokius “kaltinimus”, kurie šiandien visiems kelia tik šypseną.

         Pažiūrėkime, ponia Renata SMAILYTĖ, kuri buvo apkaltinta ryšiais su mafija, su įvairiomis grupuotėmis Rusijoje, vėliau pasidariusi labai gražią reklamą televizijoje, vedė laidas, netgi, prekyboje buvo pasirodęs Renatos brendis su kavos puodeliu.

      Panašiai nutiko ir su Jurijaus BORISOVO istorija. Žmogus buvo apjuodintas, apkaltintas KGB ryšiais, bendradarbiavimu su Rusijos spec.struktūromis, o šiandien mes skaitome spaudoje, kad jo vadovaujama firma laimi konkursą Krašto apsaugos ministerijos skelbtuose viešuose pirkimuose remontuoti sraigtasparnius.

        Visuomenė, be abejonės, nėra kvaila ir supranta, jeigu tie mesti kaltinimai būtų buvę teisingi, tai nei ponios Renatos Smailytės, nei pono Jurijaus BORISOVO, seniai nebūtų Lietuvoje. Jie būtų išsiųsti, kaip Tėvynės išdavikai ar šnipai.

      Visa jų istorija būtų pasibaigusi visiškai kitaip. O dabar matome, kad viskas yra priešingai. Tie žmonės gyvena mūsų tarpe, sėkmingai daro verslą, jais pasitiki dabartinė valdžia, jie laimi konkursus, klesti finansiškai ir panašiai. Visa tai akivaizdžiai parodo, kad tie kaltinimai buvo mesti tik tam, kad būtų galima nušalinti kažkam neįtikusį Prezidentą Rolandą PAKSĄ.

      Ir jeigu aukščiausiu lygmeniu galimi tokie dalykai, tai ką jau kalbėti apie žemesnio lygmens vadovus?!.. Ką kalbėti, tarkim, apie tuos vadovus, kurie dirba VSD, STT ir panašiai, apie bet kurį aukštesnį valdininką, neįtikusį tam tikriems politikams, dalyvaujantiems panašiuose “valstybininkų” inicijuojamuose procesuose?..

      Be abejonės, tame dalyvauja ir nemaža dalis žiniasklaidos bei verslo magnatų. Mano supratimu, tai jokiu būdu nėra toleruotini dalykai, tačiau, deja, taip pas mus nutinka!..

      – Ar nemanote, kad Prezidento apkalta, tarytum, įpylė alyvos į ugnį? Juk jūsų partija vadinasi Tvarka ir teisingumas, o šiuo atveju buvo akivaizdžiai pamintas bet koks žmogiškumas bei teisingumas, netgi, Konstitucinis teismas apkaltos metu pradėjo politizuoti. Ar ne tame slypi tikroji jūsų partijos potencinė galia siekti ne fasadinių, bet realių, esminių permainų Lietuvoje?

      – Taip, mūsų partijos pavadinimo pakeitimas, be abejonės, buvo sąlygojamas tuo, kad mes iš tiesų to siekiame, TVARKOS IR TEISINGUMO. Ir tai mums ne fasadiniai, ne tušti žodžiai, o principinis noras iš esmės pakeisti situaciją valstybėje.

       Prabėgus kažkuriam laikui, dabar gana keistai skamba konservatorių metami kaltinimai Prezidentui, einančiam pareigas. Aš manau, kad tokių dalykų neturėtų būti.

      – Kokius konservatorių mestus kaltinimus Prezidentui Valdui ADAMKUI jūs turite omenyje?

      – Ko gero, visi skaitėme pono Kęstučio MASIULIO kaltinimus dėl Vytauto POCIŪNO žūties bei įvardinimą žudikais tiek Prezidentą, tiek Premjerą. Mano nuomone, bet kuriuo atveju, turi būti išsaugoma pagarba institucijos vadovui. O jeigu, iš tiesų, yra padaryti kažkokie tai nusikaltimai arba prasižengimai, jie turi būti teisiškai įvertinti.

      Manau, kad pastaruoju metu politikai per daug sau leidžia tuščiai kalbėti. Taip negalima. Už kiekvieną žodį, matyt, reikėtų ir atsakyti. Tikiu, kad ateis ta diena, kai valdžios institucijos užsitarnaus deramą pagarbą savo sprendimais tiek visuomenėje, tiek ir politikų tarpe.

      Bet kol to nėra, politikai tuo tik naudojasi ir švaistosi kaltinimais į kairę ir į dešinę. Bet kokiu atveju, mano supratimu, tokie dalykai netoleruotini.

      – Tas pats, jūsų paminėtas, konservatorius Kęstutis MASIULIS kaltina net vien tik Prezidentą, bet jis skelbia kovą “netikusiai” Vilniaus miesto valdžiai ir ruošiasi surengti interpeliaciją merui Juozui IMBRASUI jau šį rudenį. Kaip manote, ar atsilaikysite dar bent pusmetį?

      – Be abejo, tai yra viešųjų ryšių akcija. Šitų jo ketinimų aš negaliu kitaip pavadinti. Kiekvienas politikas turi savo braižą, o ponas Kęstutis MASIULIS turi savąjį, išsiskiriantį iš kitų politikų.

      Jis daug, garsiai ir pakankamai aštriai šneka, tačiau ne visada tai būna teisinga. Ir, mano manymu, didžioji dalis tokių kalbų, paprastai, būna susijusios su viešaisiais ryšiais.

       Todėl aš manau, jeigu mūsų politiniai oponentai turėtų sveikatos, turėtų jėgos, tai jie nekalbėtų, o, tiesiog, imtų ir kažką padarytų. Bet kadangi tos sveikatos, matomai, nėra, jokio susiklausymo ten nėra, tai jie naudojasi tuščia erdve ir, siekdami ją užpildyti, kalba tokius butaforinius dalykus, šneka apie tai, kad jie čia jau viską padalinę, viską nusprendę, ir vis bando mus įvelti į bevaises diskusijas.

        O mūsų tikslas yra neįsivelti į tokius dalykus ir pakankamai santūriai, tvarkingai darbuoti bei įgyvendinti savo programą. Tai mes ir darome. Mūsų prioritetai visai kiti, nei buvusios komandos.

      Pažiūrėkite, eksmeras Artūras ZUOKAS per paskutinius du metus buvo skyręs net 27,5 milijonų litų komplekso “Siemens” prieigoms sutvarkyti ir tiktai du milijonus litų gyvenamųjų namų kiemų statybai.

      Net 14 kartų daugiau buvo investuota lėšų į verslui rūpimą objektą, negu į viso miesto gyvenamųjų namų kiemų sutvarkymą!.. Tai nesuprantami dalykai, kurie aiškiai parodo eksmero Artūro ZUOKO prioritetus.

      Ar jam rūpėjo paprasti vilniečiai, ar jam labiau rūpėjo sutvarkyti infrastruktūrą išskirtiniam verslo objektui?.. Tuo tarpu, mūsų tikslas yra tyliai, ramiai, per daug apie tai nekalbant, įgyvendinti rinkiminius pažadus vilniečiams.

       Todėl dar šiais metais virš 20 milijonų litų skyrėme kiemų sutvarkymui. Ir jeigu visą likusią kadenciją kasmet mes skirsime panašią sumą kiemų tvarkymui, tai Vilniaus mieste nebeliks nei vieno nesutvarkyto kiemo. Ir tai yra pakankamai aktualus dalykas gyventojams, bet mes apie tai garsiai nekalbame, o dirbame tuos darbus, kuriuos esame prižadėję atlikti. Ir tiek.

        Tačiau, matyt, kažkas jaučia didelę grėsmę, kad partija Tvarka ir teisingumas drauge su socialdemokratais ir Lenkų rinkimų akcija, perėmę Vilniaus miesto valdžią iš Artūro ZUOKO komandos, pasirodė gerai ir pakankamai nuosekliai vykdo savo programa bei rinkiminius pažadus.

       Mums bandoma visaip trukdyti, bet visos tos kalbos apie Pupynės žemės paskirtį ir įvairius sklypus aplinkkelyje yra tik išpūsti dalykai ir nieko daugiau!..

      – Kaip žinote, Vilniaus miesto valdančiai koalicijai yra metai kaltinimai ne vien tik dėl Pupynės ar aplinkkelio žemių. Žiniasklaidoje noriai eskaluojami korupcijos skandalai, neva, “krečiantys Vilniaus miesto savivaldybę”. Matyt, tokiais metodais siekiama įrodyti, kad jūs esate ne mažiau korumpuoti, nei buvusieji valdžioje?

      – O kas jiems belieka daryti?.. Jeigu, dar prieš ateinant naujai valdžiai, viešųjų ryšių pagalba intensyviai buvo skleidžiamas mitas, kad niekas negali ir nesugebės Vilniaus miesto valdyti, išskyrus, Artūrą ZUOKĄ.

       Na, niekas kitas negali, ir tik jis vienintelis gali taip gerai tvarkytis!.. Ir ką mes matome dabar? Lygiai taip pat sėkmingai vyksta statybos darbai, jeigu ne dar geriau.

      Lygiai taip pat tvarkomi keliai, remontuojami viadukai, atsiranda naujos sankryžos, nauji viadukai bei privažiavimai.

       Žodžiu, lygiai taip pat sėkmingai yra vykdomi darbai, jeigu ne dar geriau! Gražėja gyventojų kiemai, atsiranda naujų vaikų žaidimo aikštelių ir panašiai yra sprendžiami visi kiti klausimai. Ir jeigu mūsų opozicija toliau leis mums netrukdomiems dirbti visą kadenciją, tai jiems šansų sugrįžti į valdžią, netgi, po ateinančių savivaldos rinkimų, praktiškai, nėra!..

      Todėl, pirmas dalykas, ką jie ir daro, yra bandyti mus juodinti visais įmanomais būdais, ieškoti būtų – nebūtų dalykų. Na, ir antras dalykas, jiems reikia nuolat garsiai kalbėti, kad jie, vis dėlto, tuoj, tuoj sugrįš…

        Tačiau šiuo metu mes turime kur kas rimtesnių užsiėmimų, nei “atmušinėti” opozicijos skleidžiamus gandus. Mes turime dirbti savo darbą. Esame miesto valdžia, todėl turime prisiimti atsakomybę už visus atliekamus darbus miesto ir vilniečių labui, ir turime viską planuoti, žiūrėti į priekį, kad miestas būtų švarus, kad žmonėms būtų jauku ir gera čia gyventi.

      – O kaip jūs vertintumėte dabartinės valdančios koalicijos, kurią remia Liberalų sąjūdžio frakcija, patikimumą? Ar nekelia jums abejonių kiek keistoka, kartais gan dviprasmiška Liberalų sąjūdžio pozicija valdančiosios koalicijos atžvilgiu?

      – Ne, Liberalų sąjūdžio pozicija tikrai nėra keista ir man ji labai aiški. Liberalų sąjūdis iš pat pradžių pasakė, kad jie remia Juozo Imbraso kandidatūrą į Vilniaus miesto merus. Tai viena.

      Antra, jie pasiskelbė konstruktyvia opozicija ir žadėjo paremti tik tuos sprendimus, kurie jiems atrodys nekeliantys abejonių, bet jeigu pamatys, kad valdančioji koalicija daro klaidas, tai garsiai apie tai kalbės ir mums nepritars. Būtent tai jie ir daro.

         O kalbant apie mūsų santykius su partneriais, tai jie tikrai yra labai draugiški.

      Pabrėžiu, labai draugiški tarp valdančiosios koalicijos partnerių, ir, lygiai taip pat, draugiški su opozicine Liberalų sąjūdžio  frakcija miesto taryboje. Draugiškai diskutuojame apie viską, ką mes darome, aptariame, ką reikėtų daryti, pasitariame, siekdami išvengti klaidų. Ir kaip matote, tai duoda teigiamų rezultatų mūsų koalicijos veikloje.

      – Neseniai konstruktyvioji opozicija išsakė tam tikras abejones dėl “Rubicon group” priklausančio VšĮ “Vandens pramogų parko” atleidimo nuo nekilnojamo turto mokesčio.

      Vienas iš Liberalų sąjungos frakcijos narių Vidmantas MARTIKONIS net įtaria galimus slaptus susitarimus tarp  liberaldemokratų ir liberalcentristų. Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

      – Atsakant į šį klausimą, reikėtų apimti platesnį kontekstą. Tai liečia ne vien tik VšĮ “Vandens pramogų parkas”, bet ir apie “Ledo rūmus” bei kitas įmones, kurios prašėsi atleidžiamos nuo nekilnojamo turto mokesčio.

      Ir balsavimas vyko dėl to, norėčiau tai užakcentuoti, kad nagrinėti šitą klausimą komitetuose. Tai yra, po mūsų jau priimto sprendimo, šitas klausimas turi teisę būti nagrinėjamas komitetuose.

      Jokio baigtinio sprendimo nėra priimta. Ir jeigu mes būtume atmetę šį klausimą iš pat pradžių, mano požiūriu, mes būtume pasielgę neteisingai, kadangi mūsų komitetai ir tarybos nariai nebūtų turėję galimybę įsigilinti į šį klausimą, jį išdiskutuoti, išnagrinėti ir pateikti miesto tarybai savo nuomonę bei sprendimus.

        Taigi, mes, mano giliu įsitikinimu, pasielgėme teisingai, leisdami šį klausimą atidžiau ir nuodugniau išnagrinėti, ir matyt, artimiausiu metu jis bus pateiktas tarybai ir mes turėsime aiškų vaizdą, kokius sprendimus priėmė mūsų komitetai.

       – Žodžiu, jūs, kaip Vilniaus vicemeras, galite patikinti savo partnerius, kad jokių slaptų susitarimų su liberalcentristais šiuo klausimu tikrai nėra?

       – Kad nebūtų ateityje daugiau spekuliuojama šia tema, aš norėčiau pasakyti, kad bet kokį gerą  pasiūlymą, nesvarbu, ar jį pateiktų Liberalų ir centro sąjunga, ar jį pateiktų konservatoriai, ar – Rusų sąjunga, jeigu jis bus geras ir naudingas miestui ir vilniečiams, net neabejoju, kad valdančioji dauguma ir mūsų frakcija tikrai palaikys.

      Tikrai neskirstau pasiūlymų pagal tai, kokios politinės partijos atstovas juos pateikė. Nemanau, kad visus liberalų ir centro sąjungos pasiūlytus sprendimus mes turime atmesti ir kategoriškai neigti. Taip neturėtų būti. Jeigu pasiūlymas yra pozityvus ir naudingas miestui, mes turime jį palaikyti, nesvarbu, kas pateikė. Juk mes nesame tie, kurie absoliučiai viską matome, viską žinome ir esame saliamonai. Todėl ir pasisakome už konstruktyvų dialogą tarp visų politinių partijų.

      Manau, nereikėtų skirstyti žmonių pagal partijas. Net jeigu ir mūsų pačių iniciatyvą pasirodytų esanti nenaudinga miestui, tokiu atveju, jos negalima palaikyti. Problemų kiltų tikrai kur kas mažiau, jeigu visus tarybos sprendimus vertintume pagal prizmę – ar tai naudinga miestui? Ar tai naudinga žmonėms? Ar tai perspektyvu?..

      – Šiaip ar taip, akivaizdu, jog jums tenka darbuotis, akylai stebint politiniams oponentams, siekiantiems “tuoj, tuoj sugrįžti į valdžią”, oponentams, kurie bet kokiu pretekstu noriai kaišioja pagalius į jūsų koalicijos ratus. Taigi, kokie išbandymai laukia netolimoje ateityje? Kokią partijos Tvarka ir teisingumas perspektyvą įžvelgiate būsimuose Seimo rinkimuose?

      – Visų pirma, norėčiau pasakyti, ar bijosi žaibo, ar jo nebijosi, nepriklausomai nuo to, jis arba trenks, arba ne. Mes tikrai negalime įtakoti nei žaibo, nei griaustinio.

      Todėl jokių absoliučiai baimių, bent jau manyje, tikrai nėra!.. Jeigu kalbėti apie partijos Tvarka ir teisingumas perspektyvas, prisimenant neseniai vykusį mūsų sąskrydį, tai man be galo džiugu, kad priėmėme net tūkstantį naujų narių, – tai dar negirdėtas dalykas Lietuvos istorijoje!.. 

      Labai daug jaunų žmonių, labai daug gražių veidų, ir aš manau, kad būtent tie žmonės, kurie dabar ateina į politiką, nematys to supuvusio politikavimo, bet su laiku atras ir įgyvendins pačius geriausius ir naudingiausius šaliai sprendimus.

       Jeigu mums pavyks įskiepyti tiems jauniems žmonėms padorumo, teisingumo jausmą, tai, manau, mūsų laukia tikrai graži perspektyva.

        O kalbant apie artėjančius Seimo rinkimus, tai žmonės negali nematyti tų darbų, kuriuos mes darome, negali nematyti mūsų pozityvių sprendimų ir, be abejo, tie darbai turės palaikymą liaudyje. Tikrai neabejoju, kad Seime bus ne viena dešimtis mūsų partijai priklausančių žmonių, kurie galės pasitarnauti valstybės labui ir nekartos tų klaidų, kurių, deja, nepavyko išvengti dabartinės kadencijos Seimui.

      – Minėjote, kad jums nepriimtinas politinio oponento Artūro ZUOKO credo “Tikslas pateisina priemones”, todėl, pabaigai, norėčiau užduoti jums štai tokį klausimą – koks jūsų credo?

      Kuo vadovaujatės savo kasdienėje veikloje, gyvenime?..

      – Man visuomet patinka priimti tokius sprendimus ir daryti tokius darbus, kurių nereikėtų vėliau gėdytis ir aš galėčiau bet kuriam sutiktam žmogui ramia sąžine pažvelgti į akis.

      Mano pagrindinė nuostata – GYVENTI TUO, KUO TIKI. Taip gyvendamas visada jaučiu vidinį konfortą ir man  visada smagu. 

e_lementauskas-2.jpg
e_lementauskas-1.jpg

        Foto autoriaus:  Vilniaus vicemeras, liberaldemokratas Evaldas LEMENTAUSKAS priskiria save optimistiškai mąstančių žmonių grupei bei yra pasirengęs priimtus gyvenime ir politikoje sprendimus įgyvendinti tyliai, ramiai, per daug neafišuojant savo ketinimų. Neatsitiktinai, jo gyvenimo credo – “Gyventi tuo, kuo tiki!..”

      – Gerai, kad jūs dar turite kuo tikėti šiais laikais, kai kasdien matome tiek daug  nusivylusių žmonių, abejingų savo krašto likimui, ieškančių laimės svetur, nebetikinčių nei korumpuota politine valdžia, nei apsimelavusiais politikais!..

      – Žmonės yra skirtingi ir tai yra normalu. Vieni yra daugiau optimistai, kiti – pesimistai. Matyt, būsiu iš tų, kurie yra optimistai. Ir nustoti tikėti, man reiškia – nustoti gyventi. 

      – Ar jaučiate artimųjų palaikymą bei tikėjimą jūsų darbo prasmingumu?

      – Artimųjų palaikymas, be jokios abejonės, yra labai svarbus. Nes dalyvavimas politikoje atima labai daug laiko ir artimieji, šia prasme, lieka nuskriausti. Todėl jų supratimas ir palaikymas man visuomet yra be galo svarbus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *