Istorija, istorikas ir dabartis

Prof. Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

pavilioniene.jpg

         Seimo rudens sesija prasidėjo įdomia konferencija, kuri vyko rugsėjo 12 dieną Konstitucijos salėje, ir buvo skirta  aptarti du reikšmingus dalykus – Lietuvos valstybės tarybos 90-metį ir  daktaro Algimanto LIEKIO  ką tik išėjusią monografiją „Lietuvių tautos prisikėlimas“, kadangi istorijos datos, įvykiai ir  asmenybės be skvarbaus istoriko žvilgsnio visuomenei savaime neatsiveria.
        Knygos epigrafu, kuris visada yra raktas knygos esminei idėjai atskleisti, autorius pasirenka Antano SMETONOS žodžius apie Lietuvos piliečių būtinybę „susiklausyti“, kartu dirbti, pasivyti kitas valstybes. Knygos pratarmę Algimantas LIEKIS baigia mintimi apie savo siekį monografija priminti žmonėms Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir tautos vienybės reikšmę, tautinės kultūros svarbą kuriant valstybingumą. Knygoje, aprėpęs Lietuvos istoriją nuo XIII a. pabaigos iki XX a. pradžios, Algimantas LIEKIS pabaigos žodyje be optimizmo konstatuoja, kad, nors šiandien prie Lietuvos valstybės vairo stoja žmonės išrinkti demokratiniuose rinkimuose, rinkimai turi trūkumų, nes „išrenkami ne geriausi, protingiausi, o gudriausi ir akiplėšiškiausi“.
        Autorius savo istorijos tyrimų ratą uždaro kontrastinga idėja – pabrėžia ištikimybę ir pasiaukojimą tautai, tautinei kultūrai, valstybei ir  išreiškia nepakantumą tautos atstovų išdavystei, pragmatiškumui, egoizmui.
       Algimanto LIEKIO monografija, manau, vertinga tuo, kad autorius Lietuvos istoriją aiškina iš konkrečios pozicijos: pabrėžia šviesuolių, inteligentų vaidmenį istorijoje, kreipia dėmesį į politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame gyveno, dirbo ir tėvynės patriotai, ir išdavikai,  įvairaus plauko okupantai ir kolaborantai.
       Autorius sureikšmina tautiškumą ir patriotizmą kuriant valstybę, nes globalėjančiame pasaulyje šie reiškiniai praranda svarbą. Algimanto LIEKIO monografija yra įdomi, kritiška, šmaikšti. Autorius neidealizuoja Lietuvos valstybės kūrėjų, o labai kritiškai vertina tautos ir valdžios atstovų veidmainystę, išdavystes, keliaklupsčiavimą ir prisitaikymą prie vietinės ir okupantų valdžios. Parodo tautiečių pragmatizmą, godumą, susvetimėjimą savo tautai ir kultūrai.  Jautriai rašo apie heroizmą  žmonių, kurie prarado gyvybę tikėdami Lietuvos valstybės būtimi. 
       Kaip visi istorikai, autorius gausiai naudoja dokumentinę medžiagą. Tačiau Algimanto LIEKIO knyga nuo kitų istorinių veikalų skiriasi tuo, kad joje savitai komponuojami, grupuojami archyviniai istoriniai įvykiai ir faktai bei literatūrinė, biografinė ir autobiografinė medžiaga. Toks skirtingų žanrų medžiagos derinimas monografijoje suteikia Lietuvos istorijai konkretumo, išryškina politinių, pasaulėžiūrinių idėjų priešpriešą ir jų įgyvendinimo sunkumus,  atskleidžia istorinių asmenybių gyvenimo tragizmą.
       Algimanto LIEKIO monografija prikelia ir diskusiją apie naująjį istoriškumą, klausimą  kaip vertinti užrašytą istoriją. Ar tai yra beveidis tekstas ar tekstas, kuriame istorinė medžiaga pateikiama subjektyviai, kuriame akcentuojamas autoriaus požiūris, jo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta? Ar tokį tekstą savo prasmių sistema turi teisę interpretuoti skirtingų istorinių epochų skaitytojas? 
        Manau, tik išdėliojus įvairių istorikų veikalų idėjų mozaiką, galima mėginti daryti išvadą apie konkretų istorijos tarpsnį, visuomenės įvykius ir asmenybes. Algimanto Liekio monografija verčia mąstyti apie Lietuvos valstybės praradimo priežastis ir sudėtingą, ilgą  valstybės prisikėlimo kelią. Lyginti Lietuvos praeitį ir dabartį; praeities ir dabarties politikus; jų aktyvumą ir pasyvumą; praeities katalikų bažnyčios prisitaikėliškumą bei pastangas išsaugoti lietuvybę ir dabarties katalikų dvasininkų konservatyvumą. Tačiau esminė mintis, kuri išlieka perskaičius monografiją, yra Lietuvos valstybės prikėlimo ir išsaugojimo žmogiškoji kaina, vertė ir prasmė. Ar šiandien laisvos Lietuvos piliečiai suvokia valstybės prikėlimo ir išsaugojimo prasmę? Kodėl Lietuvoje apie tai kalbama tik ypatingomis progomis, uždaroje valdžios atstovų ar mokslininkų erdvėje, užsakytuose straipsniuose? Kodėl valstybės šventės skiriamos tik išrinktųjų kastai, o ne tautai? Kodėl šiai temai rodomas per mažas dėmesys švietimo įstaigose ir žiniasklaidoje?  Juk įvairiais istorijos tarpsniais Lietuvos žmonės iškentė neregėtas kančias, fizinį ir dvasinį naikinimą, tautinį, kultūrinį ir valstybinį pažeminimą.
       Monografijoje autorius išryškina Lietuvos valstybės tarybos veiklą, apibūdina 20 „ypatų“, 20 vyrų, kurie sudarė Tarybą. Šiandien vienos lyties dominavimas Taryboje atrodo keistai.  Kartu tai dar kartą primena, kokia gaji yra patriarchalizmo ideologija, kurią šiuolaikinė Lietuva gana sunkiai mėgina įveikti.
         XX amžiaus pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo metu, Valstybės tarybos vaidmuo buvo reikšmingas ir sudėtingas. Tarybai teko rinktis kokiu keliu turėtų eiti Lietuvos valstybė – „grįžti prie Rusijos“, „jungtis su Vokietija“ ar „tapti nepriklausoma“.  Autorius akcentuoja įdomų istorinį faktą – Taryba, siekdama Lietuvos valstybės nepriklausomybės, pradėjo diplomatinį žaidimą su Vokietija: kvietė hercogą iš Viurtembergo Vilhelmą fon URACHĄ tapti Lietuvos karaliumi, MINDAUGU II.
        Lietuvos valstybės taryba žengė politiškai drąsius žingsnius – 1917 m. gruodžio 11 dieną paskelbė atsiskyrimą nuo Rusijos, 1918 m. vasario 16 dieną, nepaisydama Vokietijos daromų kliūčių, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Taryba vykdė kitą, jos kompetencijai priskirtą, veiklą: steigė Krašto apsaugos komisiją Lietuvos kariuomenei organizuoti, reikalavo panaikinti rekvizicijas, kūrė savivaldybių užuomazgas, ūkio bei švietimo pertvarkymo planus.
        Valstybės taryba atliko istorinį vaidmenį – paskelbė pasauliui tautos valią apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tačiau ne vien Valstybės tarybos atstovai siekė ir brandino Lietuvos nepriklausomybę, bet ir Lietuvos gyventojai bei išeiviai iš Lietuvos, kurie savo mintis, veiklą, gyvenimą pašventė valstybės nepriklausomybės atkūrimui. Todėl šiandien kai kurių dabarties valstybės veikėjų noras savintis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuopelnus atrodo naiviai. Pavieniai asmenys be tautos  paramos nepriklausomybės nebūtų sugražinę nei 1918 metais, nei 1990 – taisiais. Būtent todėl nepateisinama yra tai, kad Lietuvos valstybės nepriklausomybės  minėjimai vyksta tarsi atskirose politinėse sektose. Valstybės atgimimo minėjimai turėtų tapti tautos ir visuomenės renginiais, žmonių  švente, o ne likti išrinktųjų išimtine teise.
        Istoriko Algimanto LIEKIO viena mėgiamų temų Lietuvos istorijoje yra asmenybių vaidmuo ir įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams. Sustosiu ties Vinco KUDIRKOS asmenybe, kuriai autorius skiria ypatingą dėmesį. Vinco KUDIRKOS  „Tautiška giesme“ Seimas pradeda naujų kadencijų ir sesijų darbą. Giesmės žodžiai, romantiškasis giesmės patosas disonuoja su Seimo narių neetiškais poelgiais, pasisakymais, ribotomis, net fanatiškomis pažiūromis, kurios stabdo visuomenės pažangą, bei partijų priešiškais tarpusavio santykiais.

          Mano manymu, monografijos autorius Vinco KUDIRKOS „Tautišką giesmę“ naudoja kaip savitą knygos leitmotyvą, kaip ironiškąją potekstę dabarties politinėms rietenoms ir kovai dėl valdžios išryškinti. Kur ta Kudirkos apdainuota „žydinti“ tautos vienybė? Kur politikų pasiaukojimas dirbti „vardan tos Lietuvos?“  Iki šiol nesame pajėgūs „prašalinti tamsumus“, nes Lietuvoje nėra moralios politikos, nes mūsų krašte dominuoja politinis pragmatizmas, siekis įsitvirtinti valdžioje ir ja naudotis, o ne dirbti žmonių labui, lengvinti žmonių gyvenimą. Valdžia neatstovauja tautos ir jai netarnauja, todėl neturėtume stebėtis, kad tarptautiniame kontekste Lietuva vadinama „netobulos demokratijos“ valstybe.
          Algimantas LIEKIS akcentuoja Vinco KUDIRKOS ironiją Lietuvos „patriotų“ atžvilgiu. „Varpo“ redaktoriaus Vinco KUDIRKOS mintys yra aktualios iki šiol. Vincas KUDIRKA ironizavo tuos, kurie „derasi su Tėvyne, kiek ji žada duoti už jų patriotizmą“, tuos „minkštaduonius inteligentus“, kurie „beragaišiaudami išbėginėjo svetur“. Vincas Kudirka ironija pliekė veidmainius ir išdavikus, kurie „kanda bučiuodamiesi, padeda, bet apskundžia, paperka kitus, kad išduotų asmenį, nuduodami esą nekalčiausi avinėliai“. Vincas KUDIRKA vadovavosi principu – „geriau su teisybe laimėt priešininką, ne kaip su melu draugą“. Galbūt todėl, o gal ir iš baimės dėl savo kailio, dėl žandarų persekiojimo amžininkai apleido Vincą KUDIRKĄ. Jis vienas rašė jubiliejinį „Varpo“ numerį, sirgo ir mirė vienišas. Jo niekas neužstojo net po mirties,  kai caro žandarai naikino jo antkapio akmenį, daužydami „Tautiškos giesmės“ žodžius. 

           Monografijoje autoriaus atskleistos Vinco KUDIRKOS bei kitų istorinių asmenybių gyvenimo detalės rodo tai, kad Algimantas LIEKIS yra jautrus ir subtilus žmogus. Kad istorijoje jis mato žmonių didybę ir menkumą ir pabrėžia, jog istoriją kuria savo mintimis ir veikla konkretūs žmonės. Autoriui rūpi akcentuoti ir tai, kad laiko tėkmė asmenybės nesunaikina, nes istorikas kaip archeologas geba „iškasti“ ir  parodyti pasauliui, koks bergždžias yra oponentų siekis suniekinti ar dirbtinai pamiršti tam tikros asmenybės mintis, nes šios mintys istoriko gali būti atrastos  ir atskleistos aktualiomis prasmėmis, kadangi laikas neįveikia žmogaus dvasingumo. Kol gyvuoja  žmogus, tol gyvuos ir dvasingumas, nes dvasingumas perduodamas iš kartos į kartą.
        Algimantas LIEKIS, išleidęs monografiją „Lietuvių tautos prisikėlimas“, yra teisus – Lietuvos istoriją būtina išsaugoti ir ją  nuolat priminti kintančiai visuomenei. Svarbu rasti  Lietuvos istorijoje neatskleistų prasmių, nes Lietuvos istorija yra ir pasaulio istorijos dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *