Jaunasis liberaldemokratas Jonas JUODKA: “Svarbiausias patyrimas politikoje – Prezidento Rolando PAKSO apkalta”

Juozas IVANAUSKAS

j_ivanauskas-09.jpg

      Jauniausias Vilniaus miesto tarybos narys, liberaldemokratas Jonas JUODKA, kuriam 2008 m. sausio mėn. sukaks 25 – eri metai, prieš penkerius metus įstojo į partiją Tvarka ir teisingumas. 2006 metais VU Filosofijos fakultete įgijęs filosofijos bakalauro diplomą, Jonas JUODKA tolimesnes studijas sėkmingai derina su aktyvia veikla politikos srityje ir neslepia savo ketinimų kitais metais kandidatuoti į LR Seimą.

        Filosofuojančio politiko Jono JUODKOS paprašiau pristatyti save “Laisvo laikraščio” skaitytojams, atsakant į du paprastus klausimus:

        Kas man yra politika ?
      Politika man – tam tikra saviraiškos, viešos veiklos forma. Aktyvioji politika – neramaus gyvenimo garantas, bet tik tokia politinio gyvenimo atmaina (aktyvioji politika) garantuoja betarpišką bendravimą su daugeliu žmonių iš įvairiausių socialinių sluoksnių.

      Siekis bendrauti, pažinti kiek įmanoma didesnį spektrą nuomonių, pozicijų, iš dalies ir atvedė mane į politiką. Trumpai tariant, tai noras pažinti žmones, jų siekius, interesus, o per pažinimą – atrasti save, kur aš stoviu šioje minioje, kuri vadinama „visuomene“.
      Kas esu aš ?
      Dirbu (nuo 2006 08 01 d.) partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) būstinėje Totorių 10/1, Vilniuje.
      Pareigos: Konsultantas ryšiams su visuomene.
      P.S.: tai yra pirmasis oficialus darbas.
      Esu išrinktas (2007 02 25 d. savivaldos rinkimai) į Vilniaus miesto Tarybą, kurioje tenka būti: Tarybos Kolegijos; kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto reikalų komiteto nariu.

      Esu deleguotas į Lietuvos Savivaldybių Asociaciją (LSA).
      Partinė veikla: Esu partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus Žirmūnų skyriaus pirmininkas, bei partijos Jaunimo Iniciatyvinės Grupės (JIG) vienas iš steigėjų.

      Nuo 2006 metų – Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) Seimo frakcijos seniūno Valentino MAZURONIO visuomeninis padėjėjas.
      Studijuoju Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute (TSPMI) magistrantūroje.

      Specialybė: Tarptautiniai santykiai ir diplomatija II (antras) kursas.
      Pomėgiai: istorija (ypatingai Lietuvos), krepšinis, astronomija, politika, geopolitika, astrologija kiek ankščiau – kūryba (rašiau eiles).
      – Berods, esate jauniausias Vilniaus miesto tarybos narys? Kada įstojote į partiją Tvarka ir teisingumas? Kokie motyvai paskatino tapti politiku?
      – Taip, esu jauniausias Vilniaus miesto tarybos narys, šiuo metu man 24 – eri metai. Gimiau, augau, mokiausi Vilniuje.

      Į partiją Tvarka ir teisingumas įstojau 2002 metų lapkričio pabaigoje ir nuo tada savo ateitį sieju su partija, su politika.

       Motyvai pasirenkant partiją buvo daugiau asmeniniai, vidiniai. Tuo metu buvau Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto pirmo kurso studentas.

      Filosofija yra artima politikai. Tačiau tapti politiku paskatino noras surasti nišą savo veiklai. Man rūpėjo, kur galėčiau save atrasti, realizuoti.

      Kažkokia kitokia veikla arba disciplinos, tarkim, informacinės technologijos, manęs netraukė. Tuo tarpu, politika ir bendravimas su žmonėmis man visuomet buvo įdomu. Ypač įdomu bendrauti, kai gali kitiems žmonėms kažkuo padėti. Tai kodėl gi nepabandžius?..
      Štai toks buvo mano pagrindinis motyvas tapti politiku– atrasti save ir padėti žmonėms, jeigu tik yra galimybė jiems padėti.
      – Sakote, tapti politiku paskatino noras bendrauti su žmonėmis. Bet argi pačiam neužteko bendraminčių rato studijuojant Vilniaus universitete?
      – Kalbant apie studentiją, tai reikėtų pažymėti, kad vos tik įstojęs į Filosofijos fakultetą, aš buvau vienas iš pirmųjų studentų atstovybės steigėjų tame fakultete.

      Bet greitai supratau, kad ši bendravimo sritis yra labai siaura ir man norėjosi pakilti aukščiau, apžvelgti kur kas platesnį ratą žmonių. Juolab, kad ne viskas tuo studentišku gyvenimu apsiriboja. Gyvenimas yra įvairialypis, įvairiapusis ir, tiesiog, man norėjosi jį geriau pažinti.
      – Kaip žinia, yra be galo daug būdų pažinti gyvenimą. Tarkim, galima daug patirti keliaujant už jūrų – marių į tolimus kraštus, emigruojant į Europos šalis, kur galima legaliai dirbti, studijuoti ir panašiai. Šimtai tūkstančių emigrantų, visumoje, jauni, darbingi žmonės – didelė netektis Lietuvai.

      Bet jiems, matyt, per daug nerūpi politiniai procesai mūsų šalyje, jie nekovoja už tvarką ir teisingumą savo gimtinėje, o gyvenimo tikslą ir prasmę atranda išvykę svetur? Kodėl gi jūs nepasirinkote panašaus kelio ir būdo pažinti gyvenimą?
      – Čia geras požiūris, žiūrint iš jaunimo varpinės. Kalbant apie jaunimą, tenka pabrėžti, kad tikrai daugelis jų ieško savo laimės bei tikslo būtent užsienyje, nes ten yra lengviau. Kam čia stengtis ir kankintis, iš anksto žinant, kad Lietuvoje nieko nebepakeisi?..

      Daugelis jaunų žmonių pasidavė būtent tokioms nuotaikoms, bet aš galvoju kiek kitaip ir manau: jeigu tu tikrai nori kažką pakeisti Lietuvoje, tai reikia čia likti ir čia kovoti!..

      Taip, būtent čia reikia kovoti, bandyti, nes viskas priklauso nuo tavęs, nuo žmogaus, kaip asmenybės. Ir tikrai, jeigu pavyksta surasti savyje stiprybės ir neapsiriboti vien tik materialiniu problemų ratu, galvojant vien apie tai, kaip išgyventi šią dieną (būtent tuo užsiima daugelis Lietuvos žmonių), tai atsiveria visai kita darbo ir veiklos perspektyva.
      Daugeliui tebėra aktualus klausimas: kaip ištrūkti iš to materialių problemų rato? Kaip pakilti aukščiau ir suprasti, kad negalima gyventi vien šia diena? Jeigu gyveni tik šia diena, ji praeina ir viskas. Bus kita diena – vėl gyvensi tik ta diena, taip ir prabėgs visas gyvenimas…

      O kaip mums ištrūkti iš to rato? Kaip pradėti esminius pokyčius niekur nebėgant, bet gyvenant čia, Lietuvoje?.. Buvo ir manyje toks vidinis tikslelis, troškimas pradėti gyventi kitaip. Tikrai, iš pradžių buvo sunku!..
      Kai tik įstojau į liberalų demokratų partiją 2002 metais, tuometinis partijos vadovas Rolandas PAKSAS kandidatavo į LR Prezidentus ir viskas atrodė pakilime. Bet po to prasidėjo Prezidento apkaltos procesas ir būtent tada atsirado pats svarbiausias patyrimas politikoje.

      Aš pamačiau, kaip žmonės bėga iš skyrių, kaip skirstosi, daug kas pasitraukė iš partijos visuose lygmenyse, netgi, Seime…
      Įstojęs į liberalų demokratų partiją, aš neketinau iš jos trauktis ir po truputį pradėjau judėti “kopėčiomis į viršų” šioje partijoje.
      – Prezidento Rolando PAKSO apkaltą pačiam teko stebėti vos pradėjus politinę karjerą. Įdomu, kokį įspūdį paliko 20-ties metų jaunuoliui šis valstybinis perversmas – sufabrikuota byla LR Prezidentui?
      – Visas tas Prezidento Rolando PAKSO apkaltos procesas paveikė mane labai įdomiai. Iš vienos pusės, pradėjau mąstyti, ar iš tiesų pasirinkau teisingą politinę kryptį? Ar esu teisingoje barikadų pusėje?..

      O iš kitos pusės, mačiau tą pastovų spaudimą ir supratau, kad iš tiesų buvo  KOVOJAMA PRIEŠ VIENĄ ŽMOGŲ, – nesvarbu, ką jis bepasakytų, ką bepadarytų, – prieš jį buvo nusistačiusi visa SISTEMA!..

      Būtent tada ir supratau, ką tas žodis “sistema” reiškia. Sistema – tai sąranga, pradedant nuo pačių žemiausių valdymo lygmenų ir baigiant aukščiausiais – Seimo, Vyriausybės, Prezidento. Supratau, kad yra s i s t e m a, kuri veikia savaime.

      Jeigu joje atsiranda svetimkūnis, kuris tą sistemą kritikuoja ir kelia grėsmę, ji pradeda priešintis ir bando pašalinti tą svetimkūnį. Šis suvokimas, kad yra sistema ir ji gali veikti prieš vieną žmogų, man buvo naujas. Nes iki to laiko, kaip ir daugelis, gyvenau šia diena, galvojau, kad yra politikai, o ką jie ten daro, – ai, velnias ten žino!.. O čia viską pamačiau iš vidaus, savo akimis, kaip viskas iš tiesų vyksta ir kas yra daroma.
      – “Valstybininkų” sistemai kovojant su “svetimkūniu”, buvo įsteigta Seimo komisija, vadovaujama Aloyzo SAKALO, spec. tarnybos, VSD pajėgos, netgi, Konstitucinis Teismas, vadovaujamas Egidijaus KŪRIO, o žiniasklaidoje pasipylė ištisa lavina informacijos, nukreiptos prieš Prezidentą Rolandą PAKSĄ. Ar sunku buvo atremti šią informacinę ataką?
      – Iš tiesų, informacijos buvo be galo daug. Būdamas liberalų demokratų partijos nariu, automatiškai, stojau į tą pusę, kuri yra puolama. Ir jeigu mus puolė, tai aš turėjau atrasti argumentus prieš šį puolimą, surasti atsakymus į metamus kaltinimus ir apsiginti. Tada pradėjau domėtis ne vien tik tuo, kaip veikia visa sistema, visa ta sąranga ir valstybė, bet ir tuo, kaip pasireiškia ta šešėline puse, kurios paprastas, eilinis žmogus tikrai nemato.

      Tiek rinkiminės technologijos, tiek ir sąveika tarp politikų, tarp verslo grupių, man po truputį, po truputį atsiskleidė ir tokiu būdu atsirado politikos matymas, kuris bėgant metams laipsniškai formavosi ir kito.
      Ypatingą įspūdį man paliko 2004-ieji metai. Pamenu, kaip tų metų vasarą vyko rinkiminė kompanija į Seimą, kurioje man teko aktyviai dalyvauti ir suburti 10-15 žmonių jaunimo grupę, kuri talkintų važinėjant po Lietuvą (beje, tas važinėjimas buvo labai intensyvus, per dieną aplankydavome po 4-6 miestelius.

      Mes važinėdavome nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, o jaunimo grupės nariai turėjo iš anksto informuoti miestelio gyventojus, kada pas juos atvyksta Prezidentas Rolandas PAKSAS su būsimais kandidatais į Seimo narius ir t.t.).

      Gerai pamenu, kad po Prezidento apkaltos surinkti tą jaunimo grupę buvo velniškai sunku. Teko net pačiam eiti į butus Žirmūnų mikrorajone ir bendrauti su jaunuolių tėvais, prašyti tėvų, kad leistų jiems dalyvauti mūsų rinkiminėje kompanijoje.

      Tas pirmasis ėjimas į žmones po Prezidento apkaltos tikrai buvo nelengvas. Mums būdavo užduodami įvairūs klausimai, o ir sutikdavo mus liaudis labai įvairiai. Didžioji žmonių dalis tada buvo nuteikta prieš Prezidentą Rolandą PAKSĄ, prieš mūsų partiją, bet laikui bėgant visas tas “dergimas” atlėgo. Skandalas po skandalo ir žmonės, paprasčiausiai, priprato prie politinių skandalų.

      Būtent tada ir prasidėjo žmonių nusivylimas politika, liaudis pradėjo galvoti, atseit, – “visi jie vienodi, tik pila purvą vieni ant kitų, ir nieko čia nepakeisi!..”   

              Tai va, tas ėjimas į liaudį po didžiojo politinio skandalo, nušalinus Prezidentą, man buvo rimtas išbandymas. Bet man pavyko Vilniuje suburti jaunimėlio grupę ir nuo liepos mėnesio iki rugsėjo mes važinėjome po Lietuvą.

      Jaunimui dalyvauti partinėje veikloje buvo gana įdomus užsiėmimas ir daugelis jų vėliau net įstojo į mūsų partiją.
       – Matyt, kiekviena politinė partija siekia atsinaujinti, pritraukdama į savo gretas kuo daugiau jaunimo. Kokie, vis dėlto, motyvai paskatino juos, kaip ir patį, pasirinkti partiją Tvarka ir teisingumas?
      – Liberalų demokratų partija yra, palyginti, jauna, bet aš pasirinkau ją ne tiek dėl pačios partijos programinių nuostatų, kiek dėl jos lyderio. Kaip ne kaip, bet Rolandas PAKSAS buvo ir yra autoritetas ne vien tik man. Ypatingą įspūdį paliko tai, kad šis žmogus yra ne kažkoks pilkas partijos vadovas, ne vien tiktai veidas iš televizijos ekrano, bet lakūnas ir drąsus žmogus. Žodžiu, patraukė Rolando asmenybė, mums pasirodė, kad tai yra žmogus tikrai galintis kažką gero padaryti Lietuvai.
      – Jau penkeri metai priklausote liberaldemokratų partijai. Ar per visą šį laikotarpį jums nei karto neteko nusivilti nei partijos lyderiu, nei pačia partija ?
      – Tiesa pasakius, to nusivylimo niekada nebuvo, nėra ir vargiai ar bus. Jaučiu, kad pasirinkau teisingą kelią ir niekad nebuvo tokios minties, kad gal ne tuo keliu einu. O pagundų buvo įvairių.

      Per 2004 metų Seimo rinkimus man teko pabendrauti ir su socialdemokratų, ir su Darbo partijos atstovais. Tuo laiku buvo pasiūlymų pereiti į kitas partijas.

      Pamenu, Darbo partija prieš Seimo rinkimus tikrai atrodė labai galinga jėga, bet tas jų staigus iškilimas man pasirodė labai jau dirbtinis. Ir, vis dėlto, laikas parodė, kad ši nuojauta manęs neapgavo.

      Na, o socialdemokratai, konservatoriai? Taip, tai yra didžiosios partijos, bet jos nevilioja manęs vien dėl savo biurokratinio mechanizmo, dėl gana sunkios apkrovos.

      Tai yra didžiulės, sunkios politinės partijos, galima sakyti, sunkiasvoriai partijų ringe. Be to, yra dar vienas aspektas, liečiantis jaunimą. Šios dvi partijos (konservatoriai ir socialdemokratai) turi stiprias jaunimo kuopeles, bet ten jaunimas yra atskirtas ir tik patys geriausi iš jų tarpo vėliau integruojami į pačią partiją.

      O čia,  liberaldemokratų partijoje, jeigu tik esi aktyvus ir turi norą kažko pasiekti gyvenime, nori save realizuoti politikoje, nedelsiant esi įtraukiamas į aktyvią politiką. Čia jaunimas nėra atskirtas ir tai yra didžiulis privalumas liberalų demokratų partijoje.

      Prisimenu, kaip per šituos savivaldos rinkimus, viename valdybos posėdyje partijos pirmininkas, Prezidentas Rolandas PAKSAS iškėlė uždavinį, kad kiekvienos savivaldybės kandidatų sąraše pirmame dešimtuke būtų mažiausiai vienas jaunas žmogus.

      Tokiu būdu siekiama, kad jaunimas būtų aktyviai traukiamas į politiką. Nes, bendrai paėmus, jaunimas tikrai yra velniškai pasyvus, nesidomi politika ir  nesistengia sau padėti namuose, o tik bėga iš Lietuvos kažkur, tarkim, į Norvegiją braškių skinti.
      – Teko girdėti įvairių nuomonių dėl partijos pavadinimo. Ar nešokiruoja jaunimo gan skambus ir ilgas partijos pavadinimas – Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai)?
      – Manau, kad pavadinimas Tvarka ir teisingumas tikrai įpareigoja tiek eilinius partijos narius, tiek ir partijos atstovus Seime bei savivaldybėse, vis dėlto, laikytis drausmės.

      Kažkokios vidinės netvarkos ar skilimo partijoje iki šiol man neteko pastebėti, kaip ir stiprių konfliktiškų situacijų. Aišku, visko gali būti, ir kadangi tai liberali partija, gali pasireikšti nuomonių skirtumai. Bet visiškų nesutarimų ar aštresnių diskusijų man tikrai neteko regėti.
      – Prabėgo ne tik šimtas, bet ir žymiai daugiau darbo dienų naujai išrinktai Vilniaus miesto tarybai. Kai sekasi darbuotis jauniausiam tarybos nariui bendroje koalicijoje su patyrusiais politikais?

      Kokia paties nuomonė, patiriant nemenką oponuojančios politinės grupuotės pasipriešinimą?
      – Tai puikiai suprantamas dalykas. Yra administracija ir yra buvusios valdžios nariai, besipriešinantys naujai valdžiai.

      Jie sudaro opoziciją kuri vis dar nenori išleisti iš rankų turėtos įtakos. O šiaip, kalbant apie darbą taryboje, ką gi reiškia tas šimtas dienų? Tai greičiau simbolinis laikas, vertinant miesto tarybos darbą.

       Tai tik pati pradžia, apšilimas. Reikėtų mažiausiai metų, norint kažką tai pasakyti apie valdančiosios koalicijos darbą. Bet, iš tiesų, dirbti Vilniaus miesto taryboje yra sunku!

      Sunku darbuotis ne tiek dėl aktyvios opozicijos veiksmų, kiek dėl jų destruktyvaus noro sukiršinti koalicijos partnerius. Visaip bandoma įkalti pleištą ir padaryti galą dabartinei valdančiai koalicijai.

      Po savivaldybių rinkimų kiekviena darbo diena miesto taryboje buvo įtempta. Pirmasis mėnuo buvo ypatingai įtemptas, toks jų puolimas prieš mus ir dabar tęsiasi. Tai matyti ir iš publikacijų spaudoje.

      Tęsiasi šaltas karas ir aš nematau prošvaisčių, bent artimiausiu metu, kad tas karas pasibaigtų. Iš opozicijos pasigirsta grasinimai surengti interpeliaciją merui Juozui IMBRASUI.

      Tiek Artūras ZUOKAS, tiek Kęstutis MASIULIS, jie abu labai vieningai dirba opozicijoje ir todėl kyla įtarimas, kad jau yra susitarę dirbti kartu. Kažkokios ideologinės gairės, apie kurias taip mėgsta kalbėti konservatoriai, šiuo atveju, tiesiog, išnyksta.

      Jie vykdo politiką, atsižvelgdami vien tik į tai, kam kokia bus nauda. Tai daug ką pasako apie mūsų politikus.
      Pastaruoju metu Vilniaus miesto taryboje opozicija naudoja taktiką – skleisti gandus. Mums yra adresuojami gandai, kad nepatvari koalicijos grandis – liberalų sąjūdis, o pastariesiems skleidžiami gandai, kad liberaldemokratų frakcijoje galbūt vienas – kitas bus perbėgėlis pas Artūro ZUOKO liberalcentristus.

      Toks gandų skleidimas kartais gali būti labai efektyvus, bet aš džiaugiuosi, kad mūsų meras ir vicemeras tikrai atvirai, nuoširdžiai bendrauja su koalicijos partneriais, yra rengiami reguliarūs susitikimai, frakcijos seniūnų sueigos, kuomet aptariami galimi būdai, kaip dempinguoti destruktyvius opozicijos veiksmus miesto taryboje.

      Apskritai, koalicijos partneriai laikosi tvirtai ir, praktiškai, nėra jokių galimybių opozicijai nušalinti dabartinį Vilniaus merą Juozą IMBRASĄ. O visos tos jų rengiamos interpeliacijos yra tik politinis šou, tai darbas, skirtas viešiesiems ryšiams.

   
      – Kas pastaruoju metu jus labiausiai neramina ir kas džiugina nepriklausomoje Lietuvoje?
     – Man kelia nerimą Lietuvos žmonių pasyvus požiūris į politiką. Tai parodo ir rinkimų rezultatai, koks menkas yra piliečių aktyvumas per rinkimus. Žmonės jau tiesiog nebetiki, kad jie gali kažką tai pakeisti.

      Prieš kiekvienus rinkimus atsiranda partijos, žadančios permainas, bet dažniausiai tai būna tik laikini projektai, kurie niekur nenuveda. Pilietiškumo stoka ir liaudies pasyvumas, abejingumas politiniams procesams šalyje pasitarnauja emigracijos srauto didėjimui.

      O išvažiuojant žmonėms, sumažėja šalies vidaus biudžetas, nebelieka dirbančių žmonių, kurie iš tiesų galėtų kažką čia pakeisti. Tas bėgimas į užsienį, deja, pasidarė masiškas, stichiškas.

      Duok Dieve, kad emigracijos srautas artimiausiu laiku sumažėtų, bet kažin ar taip bus, kai kainos Lietuvoje sparčiai ir nuolatos kyla, kai infliacijos lygis siekia jau daugiau nei 5%.

      Tikrai sunku paprastam žmogui gyventi tokioje mažoje valstybėje, kurioje jaučiamas politikų savanaudiškas požiūris į valstybę ir siekis apsaugoti tik save ir savo partinius interesus.
      Matyt, rimtiems pokyčiams reikia daugiau laiko, reikia naujos kartos, kad kažkas daugiau prašviesėtų Lietuvoje.
      O kas mane džiugina? Džiugina tai, kad Lietuvoje yra nemažai jaunų, aktyvių žmonių, kurie nori kažką tai čia pakeisti, kurie dar tiki ir stengiasi darbuotis savo šalyje, o nebėga kažkur į užsienius.

      Kartais tereikia juos suburti ir nukreipti teigiama linkme. Man tenka nemažai bendrauti su tokiais žmonėmis, dirbti su jais drauge, ir tai iš tiesų mane džiugina, teikia vilties. Todėl ir tikiu, kad laikui bėgant, padėtis Lietuvoje tikrai pagerės!..

      Tiesą sakant, net neįsivaizduoju kito krašto, kuriame galėčiau gyventi, nes tikrai maloni mano širdžiai Lietuva!..  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *