Toks dabar laikas!..

Juozas IVANAUSKAS

j_ivanauskas.jpg

          Tarytum nieko svarbesnio lietuviams šiuo metu nėra ir būti negali už tas aistras, kurstomas Europos vyrų krepšinio čempionate, Ispanijoje.

      Tauta, prigludusi prie žydrųjų televizijos ekranų, akimirksniu tapo stebėtinai vieninga. Dar labiau tauta susivienijo ir pasipiktino, kai Madrido policininkai guminėmis lazdomis, nežinia už ką, aptalžė kelis lietuvių sirgalius, lankstomu peiliu perrėžė Lietuvos trispalvę, o neformalų krepšinio fanų lyderį Tomą BALAIŠĮ – Sėklą, sukruvinta galva, dviems paroms uždarė į areštinę, – pakvipo tarptautiniu skandalu!..

      Net ir premjeras Gediminas KIRKILAS, radęs pretekstą, išskubėjo į Madridą “ieškoti teisybės” – moralinės žalos atlyginimo už išniekintą trispalvę.

      Deja, nei jis, nei ambasadorius Mečys LAURINKUS, tos teisybės tikrai nesuras, kaip ir neišgirs Ispanijos policininkų nuoširdžių atsiprašymo žodžių už grubų elgesį ir smurtą Lietuvos sirgalių atžvilgiu.
         Taigi, nuriję nuoskaudos piliulę, skubame džiaugtis įspūdingomis Lietuvos vyrų krepšinio komandos pergalėmis prieš pajėgius varžovus. Ir taip, žingsnis po žingsnio, link išsvajotos galutinės pergalės!.. 

  
         “Už pergalę!.. Mus vienija krepšinis ir pergalės!..” – šaukia TV3 periodiškai pasikartojantis reklaminis klipas, šlovinantis “Švyturio” alų, o jam pritaria šimtai tūkstančių sirgalių, švilpiantys, šaukiantys, rėkiantys, mojuojantys rankomis, trypiantys kojomis… 
          Šiame kontekste, kai trims milijonams lietuvių staiga prireikė pergalės, vien tik pergalės ir nieko daugiau, visos likusios Lietuvos aktualijos, atsispindinčios mūsų informaciniame lauke tarytum nublanksta ir palieka antrame plane, – toks dabar laikas!.. 
      Tačiau, kaip sakoma, ir tai praeina! Palaipsniui, nurimus sportinėms krepšinio aistroms Ispanijoje, vėl išryškės politinės batalijos mūsų šalies valdžios institucijose, LR Seime. Prasidėjusi rudens sesija – priešrinkiminė.

      O tai reiškia, kad politinių partijų strategai ir viešųjų ryšių specialistai pradės konkuruoti tarp savęs siekdami pagrindinio tikslo, – kaip sudominti rinkėjus savo priešrinkiminėmis akcijomis – atrakcijomis, kokiu būdu efektyviausiai pritraukti kuo daugiau rinkėjų balsų, kad kertant finišo tiesiąją kitų metų vėlų rudenį, galima būtų užtraukti kažką labai panašaus į tą šūksnį, pasigirstantį krepšinio tribūnose rungtynių pabaigoje: “Mes laimėjom! Mes laimėjom!..” 

  
       Tačiau, kol kas, Lietuvoje rinkimų maratono įkarštis dar neprasidėjo. Vyksta parengiamieji darbai, “žvalgytuvės”, maišomos politinių figūrų kortų kaladės, išsidėstymo pozicijos, aptariami galimi variantai – kas su kuo ir prieš ką? Ir taip iki begalybės!..
        Kam patinka tokie „žaidimėliai“, tegul sau „bovyjasi“ dėl šventos ramybės. Tačiau manęs tai netrikdo, atvirkščiai, verčia kreipti mintis kiek kita linkme, skatina ieškoti atsvaros žmogaus būties apmąstymuose, kontempliuoti dvasines vertybes.
       Sakoma, nieko nėra pastovesnio už laikinius dalykus. Mes ir patys esame labai jau laikini šiame nuostabiame, prieštaringame, šiame absurdo pasaulyje.

      Ne vienas poetas, filosofas ar šiaip jautresnės sielos žmogus, jau seniai yra suvokęs šio pasaulio iliuzoriškumą – viskas laikina ir nieko pastovaus. Šioje tėkmėje bergždžiai už kažko kabinamės, ieškome kažko vertingo ir galbūt mokomės, pasak poeto Vytauto MAČERNIO, „gyventi nors ir dūžtančiose formose!…“.
       Nuo sportinių, erotinių, pilvo aistrų iki partinių, politinių intrigų kurstymo, nuo asmeninės karjeros siekio iki nuolankaus darbo stažo kaupimo senatvės pensijai užsitikrinti, materialiniam gerbūviui ar solidžiai sąskaitai banke – ir kam tiktai nešvaistome savo brangaus laiko?!…
       Galbūt nieko verto, nieko rimto, žvelgiant į visa tai, kas yra, iš paukščio skrydžio?… Kas mus taip jaudina ar guodžia šiandien, ko trokštame, siekiame, dėl ko vargstame, nerimstame, galų gale, pasirodo tėra dūžtančių iliuzijų versmė. Laiko tėkmėje nublanksta daugelis spalvų, daug kas keičiasi.

      Ir ką gi? Nors aiškiai suvokiame, jog yra viena besąlygiška vertybė – tai laikas, mums Dievo duotas šioje žemėje, laikas gyventi, pažinti, laikas kurti, mylėti, laikas numirti, bet vargu ar mokame deramai branginti, tausoti šią besąlygišką vertybę – tiek savo, tiek ir kito žmogaus laiką? Nors ir žinome, jog niekas su Saule negyvena, toliau šios nuovokos žmogaus protas, ko gero, nedaug tesiekia.

Straipsnis išspausdintas laikraštyje “Laisvas laikraštis”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *