O Prezidentas – žudikų pusėje?

Adolfas STRAKŠYS

Važiavau į Kuršėnus su nerimu – kaip ir tą Vėlinių dieną, kai skubėjau pas Joaną ABROMAVIČIENĘ, nuo kurios pasakojimo apie sūnų sumaniau pradėti knygą, kuri jau išleista ir kurios pristatymas vyksta Kuršėnuose. Tai būtų lyg ir pirmas tos knygos pristatymas.
Rašau lyg ir pirmas todėl, kad ką tiktai išleistą knygą pristačiau Vilniaus apygardos teismui – kaip įkaltį ar liudytoją, kad aš šitą knygą rašiau ir parašiau, nors mano oponentai teigė priešingai – girdi, Adolfas Strakšys jokios knygos nerašė.
Taigi knyga gimė iš nekalto prasidėjimo – kaip Jėzus Kristus panos Marijos įsčose“¦
Bet aš ne pana Marija ir tokių įsčų neturiu, todėl į Kuršėnus vežuosi kelis pakus ką tiktai išleistos knygos “¦
Kartu su manimi važiuoja Kristina SUDŽIENĖ – dar gyva anų įvykių liudytoja, padėjusi man susigaudyti sudėtinguose tų metų vingiuose, kuriuos vis dar bando apipinti savomis legendomis žudikų bendrai ar bendraminčiai, o gal ir bičuliai, pasiryžę šitą nuodėmę nusinešti į šaltą kapą.
Yra ir toks gyvenimas.
Kuršėnų kultūros namuose jau šurmuliuoja žmonės. Žiūriu, atvykusi ir Juro žmona Jūratė su mama. Žadėjo nebūti – įstaiga, kurioje dirba, ją kelis kartus išleido asmeniniu prašymu, tad kuklinosi jos vadovo paprašyti darbo dieną išleisti į Kuršėnus, tik lyg tarp kita ko papasakojo, koks renginys vyksta jos amžiną atilsį Juro gimtajame mieste – ir jai pasakė:
– Važiuok, Jūrate.
Ir Jūratė jau Kuršėnuose, kur šitiek mėnesių ir savaičų pragyventa, kai Juras dar buvo gyvas – Kuršėnuose buvo jos kelio galas, ji čia su vaikais atostogaudavo.
Taigi Jūratė ABROMAVIČIENĖ, galima sakyti, jau kuršėniškė.
Su ja ir Joana, taigi jos uošvė. Rūpestinga ir darbšti moteris, skaudžiai pergyvenanti sūnaus netektį. Jai vis dar atrodo, kad atsidarys durys ir kambarį įeis jos Juras.
Bet jau niekada jis neįeis.
Motinoms vaikai amžinai gyvi – kol jos, motinos, dar gyvos.
Joaną baisiai skaudino praėjusią vasarą prasidėjusios konservatorių atakos. Ne, ne su granata užantyje. Visai ne. Jie nešė jai gėlių. Puokštes gėlių. Kodėl – taip ir nesuprato. Netgi toks Jurgis RAZMA.

Skambina, teiraujasi, kaip jaučiasi, kaip sveikata. Gal laukė jos mirties? Ką gali žinoti, jei nekviesti svečiai valkiojasi po tavo butą. Nori prisigretinti? Nori atpirkti savo bičulių kaltę? O gal nori pasityčoti ir paniekinti?

Todėl ji išprašinėjo juos lauk – nelįskit, girdi, savo purvinais batais į mano širdį, neneškite, išsigimėliai, man gyvai gėlių, ir mirusiai neneškite, – neškite jas ant Juro kapo, jei jau šitaip sąžinė pradėjo naktimis graužti“¦
Joana ABROMAVIČIENĖ kartu su dukra Sabina ir Jūrate. Iš Rokiškio atvažiavo jos brolis Vytautas. Taigi Šlikas. Jis gyvas skaudžių šeimai įvykių liudytojas – jis matė, kaip stribai suėmė tėvą, kuris ilgus metus tarnavo kaimui kaip seniūnas, ir išvežė jį Belomor kanalo kasti, kaip tie patys stribai išbuožino ūkį – atėmė paskutinį maišą bulvių ir seniūno šeimą pasmerkė bado mirčiai.

Ir Joana, ir Vytautas tučtuojau buvo pašalinti iš mokyklų – jie visam gyvenimui turėjo likti juodadarbiai, nors abu buvo linkę į mokslus.
Ir naujųjų laikų stribai šeimos nepaliko ramybėje – keršydami už darbą nepriklausomai Lietuvai jie susprogdino tos šeimos atžalą Jurą Abromavičų – Lietuvos kariuomenės karininką.
Banditai lieka banditai – yra visai nesvarbu, po kokia vėliava jie stovi, pasibrukę po pažastim automatą, o vietoj širdies įsispraudę krūtinėn granatą. Jų gyvenimo tikslas vienas – žudyti, žudyti, žudyti. Žudyti ne po vieną – žudyti šeimomis.
To išmokta iš žydšaudžių, kuriuos jie laiko tėvynės patriotais.
Ir Jurą nužudę banditai turėjo tikslą nužudyti visą šeimą – Juras paprastai važiuodavo pasiimti sūnaus ne vienas – kartu veždavosi ir ir Jūratę, ir Editą, taigi dukrą.
Jis buvo šeimos žmogus.
Tokių banditai nekentė.
– Dėkoju autoriui, kuris prikėlė mano sūnų iš numirusiųjų, – kalbėjo susitikime Joana ABROMAVIČIENĖ. – Juras ne tiktai nužudytas, bet ir apšmeižtas. Ypač konservatorių spaudoje. Jie ir šiandien nenustoja melavę. Kai Juras buvo pas mus devyniasdešimt septintųjų sausio dvidešimt penktą, jis mums pasakė: „Lietuvoje nėra Saugumo, o jei nėra Saugumo, tai nėra ir valstybės“.
Tuo ne kartą mes turėjome progos įsitikinti.

Tai matome ir šiandien.
Įsiminė Jūratės ABROMAVIČIENĖS žodžiai:
– Aš netikėjau, kad jį šitaip žiauriai sudoros. Jis nieko pikto, nieko blogo nėra padaręs. Jis visas savo jaunas jėgas atidavė jaunos valstybės kūrimui – kaip suprato, kaip mokėjo, kaip sugebėjo. Jis nebuvo didvyris – jis buvo doras Lietuvos pilietis, dorai dirbęs tą darbą, kuris jam buvo pavestas. Jei mes kiekvienas savo darbo vietoje šitaip dorai dirbtume, Lietuvoje būtų ir šilčiau, ir šviesiau.
Jūratė prisiminė jaudinančą žurnalisto Vytauto MATULEVIČIAUS televizijos laidą Juro žūties pirmųjų metinių proga – mirksėjo žvakė, liejosi skaudūs, bet teisingi žodžiai.
Vytautas MATULEVIČIUS nešlovino žudikų, todėl jis bedarbis žurnalistas.
– Kas nužudė mūsų Jurą, Lietuvai aišku, – kalbėjo Jūratė ABROMAVIČIENĖ. – Jų pavardės išvardintos spaudos puslapiuose. Taigi žmonių teismas jau įvykęs. Jei žudikai turi sąžinės, tai įvykęs ir sąžinės teismas – žmonių pasmerkimas yra skaudesnis už teismo pasmerkimą.
Gal ir taip. Gal. Bet nežinau ir negaliu šito tvirtinti – persakau tik Jūratės žodžius.
Galėčiau prie tų žodžių pridurti ir savo. Aš klausiau vieno bylą tyrusio prokuroro – ar laikui bėgant neišlįs visai kitos žudikų pavardės? Man atsakė – niekada neišlįs, nes laikraščuose įvardintos pavardės yra tikrai tos – man tai buvo aišku jau devyniasdešimt septintųjų gruodį, kai Vlado GRYBAUSKO rankose sprogo savadarbis sprogmuo.
Sprogo atsitiktinai ar specialiai?
Tai klausimas, į kurį, manau, niekada nesulauksime atsakymo.
Tą atradimą padaręs prokuroras buvo nušalintas nuo bylos tyrimo – jis buvo priėjęs arčiausiai prie tiesos.
Šito anų laikų valdančoji klika baisiausiai bijojo ir šiandien tebebijo.
Ji gyvena baimėje – lyg tramdomuosiuose beprotnamio marškiniuose.
Toks visų pogrindžio banditų likimas.
– Žmogus negali pabėgti nuo istorijos, – kalbėjo Vytautas ŠLIKAS. – Mes atsimename keturiasdešimtuosius metus, matėme, kaip miesto aikštėse kuršėniškiai džiaugėsi tarybų valdžia, ir staiga – vagonai į Sibirą, paskui keturiasdešimt pirmųjų birželio dvidešimt antroji – aš mačiau, kaip mano klasės draugus žydus varė šaudyti klasės draugai, o kai mokytojavau Kinkiuose, rytą į klasę neateidavo du – trys mokiniai – jie jau būdavo vagonuose, kurie važiavo į Sibirą. Mes matėm tą neteisybę, kuri atėjo į mūsų gyvenimą.
Prisimena Jurą. Kaip abudu su Jūrate atvažiavo kviesti į pačą didžiausią savo šventę – vestuves, o po kiek metų abudu su karininku Jonu JUODŽIU – ieškoti technikos Lietuvos kariuomenei, nes Vytautas ŠLIKAS, kaip pirmaujančo Rokiškio rajone ir visoje respublikoje Liudo GIROS kolūkio pirmininkas, turėjo ryšių su aukštais kariškiais ir visokios technikos galėjo gauti.
– Juras tikėjo, kad Lietuva bus stipri valstybė ir gyvens kaip Šveicarija, – prisimena Vytautas ŠLIKAS. – Ir staiga toji baisi žinia – Jūratė liko viena su Rimu ir Edita. Sugyvulėję žmogžudžiai atėmė iš tos gražios šeimos tėvą, kuris nieko blogo Lietuvai nepadarė ir nieko blogo jai nelinkėjo. Gal todėl Lietuva įklimpo į rietenas ir žudynes, į moralinį ir dvasinį skurdą. Kas šiandien likę iš Lietuvos Seimo? Ar kas nors jame susirūpinęs Lietuva, jos žmonėmis? Jie paprasčiausiai tyčojasi iš Lietuvos ir mūsų visų.
Vytautas ŠLIKAS susirūpinęs, kad Juro žudikai nepadėtų minos ir po sesers Joanos namu, nes Joana – ne politinė padlaižė, ji turi savo tiesos supratimą ir visiems sako savo tiesą į akis. Tokie Lietuvoje nepakenčiami. Tokie Lietuvoje niekinami. Tokiems Lietuvoje nėra vietos. Reikia turėti drąsos šiandien kalbėti tiesą.
Vytautas ŠLIKAS vietoj gėlių iš Rokiškio atvežė duonos ir tradicinių riestainių. Įteikė juos daug kam, o pirmiausiai – savo klasės mokiniams iš Kinkių – Ignui ir Janinai, kurie jau žili, kaip ir jis pats, jų pirmasis mokytojas, tame krašte banditų mėgintas nuskandinti, bet išlikęs gyvas iki šiol.

kursenai8685.jpg

Apie visa tai parašyta knygoje – ji baigiama Vytauto ŠLIKO mintimis apie gyvenimą.
Knygą pristatė rašytojas Stasys LIPSKIS, Kuršėniškių klubo Vilniuje prezidentas, prisiminimais apie Jurą dalijosi parašiutininkė su kasytėmis, anot Vytauto PETKEVIČIAUS, Kristina SUDŽIENĖ, savanorė, leitenantė, susitikimą surengė rašytojas Vytautas KIRKUTIS, Kuršėnų seniūno pavaduotojas, kalbėjo Šiaulių rajono mero pavaduotojai Ingrida VENCIUVIENĖ ir Antanas SEKRECKIS, Seimo narės Rimos BAŠKIENĖS padėjėja Daiva MILIAUSKIENĖ, Juro sesuo Sabina ir kiti.

kursenai8665.jpg
kursenai8673.jpg
kursenai8700.jpg

Susitikimą paįvairino DanutėsSTRECKIENĖS su dukra Dovile ir Alvaidu BERNOTU atliekami muzikos kūrinėliai.

kursenai8666.jpg
kursenai8696.jpg
kursenai8663.jpg

Ačū jiems.
Skirstėsi žmonės lyg pakylėti, paminėję gero žmogaus atminimą. Rodos, padangė prašviesėjo, bet štai išgirstu – Prezidentas Valdas ADAMKUS su Krašto apsaugos ministru JuozuOLEKU išsiuntė dirbti į Ameriką brigados generolą Arvydą POCIŲ – tą patį Arvydą POCIŲ, kuris, liudydamas Seimo komisijai, kiek galėdamas šmeižė Jurą ABROMAVIČIŲ.

Apie tą šmeižtą plačiai rašyta spaudoje. Jūratė ABROMAVIČIENĖ per tesimą bando ginti nužudyto vyro ir Lietuvos kariuomenės karininko garbę ir orumą.
O prezidentas su krašto apsaugos ministru siunčia jį dirbti į užsienį – taigi paaukština pareigose.

Man darosi baisu – prezidentas su krašto apsaugos ministru stoja žudikų pusėn. Tas generolo išsiuntimas darbui į užsienį – spaudimas komisijai, kaip ji turi įvertinti Juro ABROMAVIČIAUS nužudymą ir Arvydo POCIAUS šmeižtą.
Tas generolo išsiuntimas darbui į užsienį – spaudimas teismui, kaip jis turi spręsti Arvydo POCIAUS šmeižto bylą.
Negi iš tikrųjų šitaip morališkai supuvę patys aukščiausi mūsų politikų sluoksniai?

Straipsnis išspausdintas laikraštyje „Laisvas laikraštis“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *