Nei pateptieji, nei prakeiktieji, galbūt tik savojo išganymo ieškantieji?..

Juozas IVANAUSKAS

j_ivanauskas-09.jpg

      Susitikimas su gyvu literatūros klasiku Vytautu PETKEVIČIUMI – visuomet neeilinis įvykis, sudrumsčiantis ramybę sieloje, kurstantis maištingas mintis ir norą dar atkakliau kovoti “vardan tos Lietuvos” prieš tą “chapūgų gaują”, kuri taip beatodairiškai ir savanaudiškai stumia mūsų valstybę į gilią ekonominę, finansinę duobę. Tačiau liūdniausia, kad toje duobėje, drauge su materiniu skurdu, yra laidojamos ir bendražmogiškos, dvasinės vertybės, pasitikėjimas vienas kitu, valdžios institucijomis bei demokratija mūsų valstybėje.
      Garbaus, “dviejų kirvukų” amžiaus sulaukęs rašytojas, paniręs į savo apmąstymus ten, prie Nemuno upės vingio, Birštone, rašo savo jau keturiasdešimtą knygą intriguojančiu pavadinimu “Pateptieji ir prakeiktieji”. Naujai beužgimstantis kūrinys savo tikroviškumu ir menine įtaiga, be abejo, neturėtų nusileisti prieš tai išleistoms šio autoriaus knygoms – “Durnių laivas” ir “Durniškės”, jau seniai išgraibstytoms iš mūsų knygynų. Liaudis, ištroškusi tiesos žodžio, drauge su Vytauto PETKEVIČIAUS kūrinių herojais, skausmingai išgyvena visą tą neteisybę Lietuvoje, kurią per septynioliką nepriklausomybės metų pakaitomis sėjo ir daugino “landsbergininkai” ir “brazauskininkai”. Jų valdymo pasekmės – pusvelčiui “prichvatizuoti” stambiausi pramonės objektai, gamyklos, EBSW, “Mažeikių naftos”, “Alytos” privatizavimo aferos, komercinių bankų griūtys, nusiaubti kažkada buvę ekonomiški, produktyvūs ir modernūs kolūkių kompleksai, fermos, sujaukta žemės reforma, leidusi mūsų politikos “elitui” (Seime “prastumto” įstatymo keliu) “persikelti” atokioje provincijoje turėtą nuosavą žemę į Vilniaus prieigas, regioninių ir nacionalinių parkų draustinius.
      Betgi  visos šios paminėtos ir nepaminėtos mūsų tautos nelaimės, valstybinio turto pusiau “legalizuoti” grobstymai, korupcija, valdžios protekcionizmas, politinės išdavystės ir žmogžudystės, perversmai ir tautos susiskaldymas, juk neatsirado staiga ir iš niekur. Taip nebūna. Tad, kieno rankomis visa tai buvo daroma? Ir kas gi tie “pateptieji” ar “prakeiktieji”, o galbūt, tik savo išganymo ieškantieji?..
     Laiko tekmėje vis labiau aiškėja, jog kažkas sumaniai pasinaudojo tautinio pakilimo banga, jau iš pat pradžių “situacija buvo valdoma ir kontroliuojama” ir visa tai tebuvo KGB struktūrų gudriai suregztas planas, brandintas jau tada, mūsų nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, kai į Sąjūdžio tarybos pirmininkus buvo “prastumtas” “Rezistentas Nr.1” – Vytautas LANDSBERGIS, o kiek vėliau su jam lojalių pavaldinių ir pataikūnų klika uzurpavęs valdžią Lietuvoje. Apie tai savo knygose kalba visas būrys dorų ir aktyvių Sąjūdžio dalyvių, disidentų, to laikmečio liūdytojų, tame tarpe, ir garbus rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS knygoje “Durniškės”:
  “Tik spejo landsburgininkai prasiveržti į valdžią, kai prasidėjo iki šiol dar negirdėtas tautos skaldymas ir Lietuvos piliečių supriešinimas. Atsirado “patriotai, tautos priešai, kolaborantai ir raudonosios utelės”. Išbujojo persivertėlių kasta ir nieko gero Lietuvai nenuveikusių apsišaukėlių luomas, kuris savo nemokšiškumą, kvailumą ir tingėjimą paskelbė kaip pasipriešinimą senajai santvarkai. Net disidentai, atvedę mus į nepriklausomybę, buvo supjudyti su rezistentais, girdi, vieni kovojo, liejo kraują, o kiti tik orą gadino kalėjimuose.
    Atgimė atsilikęs, net penkiasdešimt metų pavėlavęs vieno žmogaus, vienos menkystos kultas, kurį rašytoja Filomena TAUNYTĖ taikliai pavadino “amžina mūsų tautos sloga”. Bet aš tam “mesijui” nebūsiu toks gailestingas – tai amžinas mūsų tautos garbingą praeitį, jos laimėjimus ir kančias teršiantis snarglys, kurį aktyviai palaiko bažnyčia ir visas jos palaimintasis davatkynas. Taip buvo išniekinta visa tauta, kurią neva gali išvaduoti arba parduoti vienas žmogus…
      Kai “Juodasis scenarijus” ar jo nuotrupos pateko į mūsų rankas, pasirodė, kad ir Landsburgo dešinioji ranka Vytautas ČEPAITIS irgi bendradarbiauja su KGB. O paskui pasipylė lyg iš rago – Algimantas ČEKUOLIS, Zigmas VAIŠVILA, Angonita RUPŠYTĖ ir daugelis kitų. Iš 35 iniciatyvinės grupės narių tokių paukštelių, vienaip ar kitaip bendravusių su saugumu, atsirado net šešioliką žmonių. Tik tada aš supratau, iš kur atkeliavo ta komanda nepriimti disidentų į Sąjūdį, bet tai buvo tik dalinis supratimas.
   Dabar išanalizavęs visą surinktą medžiagą, perskaitęs Liudo DAMBRAUSKO dienoraščius – knygą “Išeinančiojo mintys”, aktyviai pabendravęs su Viktoro PETKAUS bendražygiais ir išstudijavęs jų kolektyvinį kūrinį “Tartiufo dvasia mūsų istorijoje”, bei pasitampęs su tuo “Tartiufu” po teismus, galiu drąsiai pasakyti, kad priežasčių tokiai disidentų izoliacijai buvo kur kas daugiau.
  Visų pirma, Vė.Vė. fon LANDSBURGUI buvo duotas uždavinys bet kokiu būdu prasibrauti į valdžią, o disidentų atsiradimas Sąjūdyje būtų jį nustumęs į šalį. Jam reikėjo sugriauti Sąjūdį, o iš šalies to padaryti buvo neįmanoma.
  Įsivaizduokit šniaukrojantį, pasikūprinusį ir sau pačiam bekikenantį KGB informatorių šalia tokių dvasios galiūnų, kaip Liudas DAMBRAUSKAS, Viktoras PETKUS arba Stasys STUNGURYS… Juk po pirmų žodžių minia vienintelį Lietuvos profesorių būtų nupūtus kaip papuvusį rudens lapą. Šalia jų jis niekada nebūtų pralindęs į valdžią.
Antra, Sąjūdis būtų sukūręs savo ideologiją – tarnauti tik tautai ir niekam daugiau. Tai būtų sutvirtinta atitinkamais įstatymais. Tokiu būdu nebūtų atsiradus “Vienintelio kelio” arba valstybinio parazitizmo politika, kurią Papuniui pakišo CŽV, Džordžo SOROSO ir Anatolijaus BEREZOVSKIO kompanija…
   Tai aukščiausio laipsnio diletantizmas, kuriuo iki šiol naudojasi į valdžią prasiskverbę konservatoriai. Diletantizmu ekonomikoje gali pasiteisinti muzikantas Vė.Vė. fon LANDSBURGAS, bet tai irgi netiesa. Jis vykdė specialią užduotį, o jam talkino žymiausi mūsų ekonomistai. Tokie, kaip Kazimieras ANTANAVIČIUS, Gediminas VAGNORIUS, Algirdas BRAZAUSKAS ir parsidavėlis Aleksandras ABIŠALA. Štai ką apie juos rašo savo dienoraščiuose vienas įžymiausių Lietuvos disidentų, nesigėdydamas pasakyčiau – šventas žmogus Liudas DAMBRAUSKAS: 
“Kiekviena netvarka pati save sunaikina, tačiau kiekviename politiniame chaose klesti politikų grupės, kurios geba tuo chaosu ne tik naudotis, bet ir sukurti savąją tvarką, kas ir įvyko Lietuvoje žlungant sovietinei imperijai. Komunistinio rojaus kūrėjai, priėję liepto galą, nepasitraukė iš aktyvios politikos, o tik nudažė naujų reformų fasadą kita spalva, likdami ir toliau jai vadovauti “demokratiniais” pagrindais.
  Iki šiol murkdomės nepriklausomos valstybės baloje nesuvokdami, kad tos valstybės ideologai – tie patys politiniai aferistai, kurie sovietinėje imperijoje jau buvo beveik pasiekę šviesaus komunizmo viršūnes. Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje. Taip susikūrė šešėlinė valstybės valdymo struktūra, perimdama į savo kontrolę visą valstybinį gyvenimą.”
    Šios dviejų Lietuvos didžiavyrių – Vytauto PETKEVIČIAUS ir Liudo DAMBRAUSKO mintys, besiliejančios atvirai ir nuoširdžiai, lyg iš Šventojo Rašto, atspindi mūsų realybę tokią, kokia ji buvo ir yra. Todėl visai nenuostabu, kad laiko tekmėje jos suskamba dar aktualiau ir įtaigiau, bei yra patvirtinamos vis naujais argumentais ir faktais.
    Tarkim, visiems gerai žinoma, kad Seimo pirmininkas Viktoras MUNTIANAS, vos patekęs šį postą “darbiečių” teikimu, tuoj pat išdavė ir savo bendrapartiečius, ir Darbo partijos įkūrėją Viktorą USPASKICH, “įsmeigdamas jam peilį į nugarą” – tai tik dar vienas akivaizdus Liudo DAMBRAUSKO pranašiškų žodžių “Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje” patvirtinimas. Kaip žinia, tiek Seimo pirmininkas Viktoras MUNTIANAS, tiek ir premjeras Gediminas KIRKILAS, abu yra baigę Aukštasias partines mokyklas.
   Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados dėl Juro ABROMAVIČIAUS žūties aplinkybių supykdė konservatorius, matyt, vien todėl, kad išaiškėjusi skaudi tiesa galutinai sugriovė mitą apie šio partijos “dievaičio” Vytauto LANDSBERGIO ir jo apologetų absoliučią nekaltybę. Didžiai pasipiktinęs mūsų politikos Tartiufas Vytautas LANDSBERGIS, kaltindamas visą Seimo komisiją, nieko gudriau nesugalvojo, kaip dar kartą LNK televizijos žinių laidoje pašlovinti Vytauto PETKEVIČIAUS nemirtingą kūrinį: “Čia “Durnių laivas”! Jeigu jie nori konkuruoti su “Durnių laivu”, – tegul!..” 
     Tuo tarpu, atskleisti žmogžudystės motyvai, Pakaunės savanorių maištu suinteresuoti asmenys ir šiurpi tiesa apie susprogdintą šalies patriotą Jurą ABROMAVIČIŲ, regis, turėtų susprogdinti net ir menkiausią pasitikėjimą Vytauto LANDSBERGIO įkurta partija, pasivadinusią skambiu Tėvynės sąjungos vardu, juolab, kad šios partijos vedliai iki šiol tik dangstosi melu ir demagogiškais išvedžiojimais, bandydami nuslėpti savo nedorus darbus bei pražūtingas Lietuvos valstybei ir tautai užmačias. 
 Tačiau kažkodėl mūsų tauta iki šiol tyli, lyg davusi slaptus tylėjimo įžadus, ir nenušluoja vieningu mostu tų savanaudžių mūsų politikos “tartiufų” į istorijos šiukšlyną, bet ir toliau leidžiasi mulkinama visų šitų priskretusių prie valdžios lovio pseudopatriotų ir konformistų, kurie iki šiol nėra nei pateptieji, nei prakeiktieji, galbūt, tik savo išganymo tautos kančioje ieškantieji!..  

Straipsnis išspausdintas laikraštyje “Laisvas laikraštis”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *