Ar tvirtas lietuviškos demokratijos pamatas?

Dr. Vladas ŽALNERAUSKAS

zalnerauskas.jpg

    Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
       Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus
.
       Šie žodžiai įrašyti mūsų valstybės Konstitucijoje. Taigi Lietuva – demokratinė, atstovaujamosios demokratijos valstybė. Atstovaujamoji demokratija – tai tokia demokratijos forma, kai įstatymus leidžia ir vykdo visuomenės išrinkti atstovai. Tikėtina, kad visuomenė išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Tikėtina, bet ar taip yra iš tikrųjų?
       Kasdieną Lietuvos piliečiai skaitydami laikraščius, klausydamiesi radijo, žiūrėdami televiziją, naršydami internete sužino daugybę faktų, kad jų išrinkti atstovai patys sau nustatė naujas privilegijas, kad tas ar anas, jų išrinktas atstovas pakeitė savo politines pažiūras – perbėgo į kitą frakciją Seime ar savivaldybės taryboje, kad tas ar anas paėmė kyšį, taigi jį galima papirkti, tas ar anas supainiojo viešuosius ir savo privačius interesus, taigi pasinaudojo valdžia asmeniniams interesams tenkinti.

      Kai ateina eiliniai (ar neeiliniai) Seimo ar savivaldos rinkimai paaiškėja, kad atstovai jau yra pakeitę sau palankia linkme rinkimų įstatymus. Neretas atvejis, kai piliečių išrinkti atstovai įstatymus supranta ir interpretuoja ne taip, kaip juos supranta visuomenė. Net Konstituciją, už kurią visa Tauta balsavo referendume, interpretuojama ne taip, kaip ją suprato už ją balsavę piliečiai, paaiškėja, kad nesvarbu, kas Konstitucijoje parašyta, svarbu, ką sako Konstitucijos dvasia, kurią išgirsti duota ne kiekvienam. Dvasia, su kuria susikalbėti geba tik pateptieji.

      Tai gal Lietuvoje demokratija tėra politinio teatro dekoracija, skambiais demokratiniais lozungais išrašyta širma? Gal Lietuvoje demokratija tik imituojama?
       Tikrajai demokratijai neužtenka tik formalaus demokratiškų rinkimų procedūros užtikrinimo, formaliai demokratiškos įstatymų leidybos. Tikrosios demokratijos užtikrinimo būtina sąlyga yra grįžtamasis ryšys – visuomenės įtaka valdžiai, piliečių dalyvavimas valstybės valdymo ir vietos savivaldos procese. Visuomenė turi turėti galimybę kontroliuoti valdymo procese dalyvaujančių asmenų veiklą.

      Turi būti įtvirtintas politinis mechanizmas per kurį piliečiai informuotų valdžią apie savo poreikius, interesus, per kurį galėtų spausti valdžią siekdami, kad būtų atsižvelgta į visuomenės nuomonę.
       Ar yra toks mechanizmas Lietuvoje? Ar veikia grįžtamasis ryšys iš visuomenės į valdžia? Ar pakankama piliečių įtaka valdžiai, ar visada valdžia atsižvelgia į piliečių nuomonę? Formaliai tarsi taip – yra peticijų, referendumo įstatymai, vietos savivaldos įstatyme visas skirsnis skirtas vietos gyventojų apklausoms. Tik ar realiai veikia šie įstatymai? Painūs ir sudėtingi reikalavimai peticijos formai ir pateikimui, fantastiškai didelis, nerealus referendumui inicijuoti būtinas piliečių skaičius, realiai nevykdomos savivaldybių gyventojų apklausos, tik rekomendacinis tų apklausų rezultatų pobūdis faktiškai užkerta kelią piliečiams įtakuoti valdžią.
       Yra tokia demokratijos imitacijos samprata – demokratija simpliciter. Ši samprata dalija visuomenę į tautos draugus ir priešus, į elitą ir prasčiokus (runkelius). Dalija tautos atstovus į „valstybininkus“ ir populistus, politines partijas į „tradicines“ ir „kažkokias“.

      Valstybėms, kuriose demokratija tik imituojama, būdingi labai žemi valdžios palaikymo reitingai, daugumai gyventojų nesuprantami ir nepriimtini valdžios sprendimai, labai aukštas emigracijos lygis, didelė korupcija, išvešėjęs biurokratizmas, asmeninės atsakomybės nepripažįstantis politinės nomenklatūros klanas. Ar čia ne apie mūsų valstybę? Taip ir norisi sušukti Hamleto balsu „Kažkas papuvę Lietuvos Respublikoje!“

       Būčiau pats laimingiausias iš visų mirtingųjų, jeigu galėčiau padaryti taip, kad tie, kurie mums įsakinėja, įgytų kuo daugiau žinių apie jiems leistinas galias, o tie, kurie paklūsta, nejaustų diskomforto dėl to, kad turi paklusti.

      Šie, prieš 260 metų paskelbti vieno žymiausių visų laikų mąstytojo ir švietėjo Šarlio Monteskjė 

monteskje.jpg

Šarlis Monteskjė – Charles de MONTESQUIEU 1689 -1755

žodžiai tebėra aktualūs ir šiandieną. Šie žodžiai – tai vizija apie savo piliečiams atsakingą ir tolerantišką valdžią, apie valdžią, kurios politiniai mechanizmai – lankstūs ir skaidrūs. Apie valdžią, kuri gerbia žmogaus teises ir laisves. Apie atvirą pilietine visuomenę, apie demokratinę valstybę.
       Šarlis Monteskjė suformulavo valdžių pasidalijimo principą. Pagal šį principą, atsižvelgiant į valstybės vykdomas funkcijas – leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus – valdžią paskirstoma trims skirtingoms institucijoms.

      Šios, valstybės valdžias įgyvendinančios institucijos vykdo įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valstybės funkcijas. Skirtingoms valdžios institucijoms pavestos skirtingos valstybės funkcijos, neleidžiama vykdyti kitos institucijos funkcijų. Pagal tradicinę valdžių pasidalijimo sampratą įstatymus leidžia valstybės parlamentas, įstatymus įgyvendina vyriausybė, teisingumą vykdo teismai. Visos trys valdžios institucijos savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Teisingai įgyvendintas valdžių pasidalijimo principas užtikrina demokratinę, teisinę valstybės sąranga. Sakoma, kad valdžių pasidalijimo principas – tai demokratinės valstybės pamatas.
       Mūsų Konstitucija deklaruoja: Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

      Tai aiški nuoroda į valdžių pasidalijimo principą: Seimas – įstatymų leidžiamoji valdžia, Prezidentas ir Vyriausybė – vykdomoji valdžia, Teismas – teisingumą vykdanti valdžia.

      Jeigu valdžių pasidalijimo principas teisingai įgyvendintas, tai demokratijos pamatas Lietuvoje tvirtas. Jeigu…

      Ar tikrai visos trys valdžios institucijos Lietuvoje savarankiškos, nepriklausomos, nevykdo kitos institucijos funkcijų? Ar gali būti savarankiškos ir nepriklausomos viena nuo kitos valdžios institucijos, jei juose valstybės valdžią vykdo vieni ir tie patys asmenys?

      Ar gali Seimas būti nepriklausomas nuo Vyriausybės, jei Seimo nariai kartu yra ir Vyriausybės nariais – ministrais, netgi ministru pirmininku? Ar galima teigti, kad Vyriausybė nevykdo išimtinai Teismo kompetencijai priskirtos teisingumo vykdymo funkcijos, jei pareigūnai (vykdomosios valdžios atstovai) gali surašyti asmeniui administracinės teisės pažeidimo protokolą, jį išnagrinėti ir skirti bausmę?

      O kokios Prezidento galios, jei jį tvirtai už skvernų laiko Seimas? Prisiminkime, koks pakilo ermideris kai Prezidentas Rolandas PAKSAS pabandė įgyvendinti tikrajai demokratijai būtiną sąlygą – sukurti politinį mechanizmą (visuomeninių patarėjų Tarybą) per kurį piliečiai galėtų informuoti valdžią apie savo poreikius, teisėtus interesus.

       Matyti aiškūs požymiai, kad valdžių pasidalijimo principas Lietuvoje iki galo neįgyvendintas, kad tvarkos ir teisingumo trūksta net aukščiausiuose valdžios institucijose.
       Pasak valdžių pasidalijimo principą pasiūliusio Šarlio Monteskjė, žmogus – būtybė, gebanti itin lanksčiai prisitaikyti prie visuomenės būvio, įsiklausyti į kitų žmonių nuomones ir įspūdžius. Visose Lietuvos valdžiose dirba gyvi žmonės, o ne kokios bedvasės mašinos.

      Jei mūsų išrinktiems atstovams trūksta politinės valios plėsti piliečių dalyvavimą valstybės valdymo ir vietos savivaldos procese, tai padėkime jiems. Būkime politiškai aktyvūs, argumentuotai reikalaukime mūsų išrinktų atstovų įsiklausyti į kitų žmonių nuomones.

      Būkime piliečiai, vertinkime valstybę kaip politinę bendriją, kurios pilnateisiais nariais esame.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *