Kodėl reikėjo nužudyti Jurą ABROMAVIČIŲ?

1993 metų rudenį rengto valstybinio perversmo anatomija pagal buvusį savanorių maištininką Rimgaudą KAZĖNĄ

Giedrė GORIENĖ

Giedrė GORIENĖ

„Žinai, stebiu Seimo komisijos darbą Juro ABROMAVIČIAUS žūties aplinkybėms tirti ir man susidaro įspūdis, kad tiriama ne kodėl buvo nužudytas Juras ABROMAVIČIUS, bet kodėl reikėjo nužudyti Jurą ABROMAVIČIŲ“, – „Karštam komentarui“ sakė buvęs Pakaunės įvykių dalyvis, savanoris Rimgaudas KAZĖNAS.

Rimgaudas KAZĖNAS

Jis dar ir šiandien tvirtai įsitikinęs, kad tuomet, 1993-ųjų rudenį, į mišką pasitraukę savanoriai rengėsi valstybiniam perversmui, tačiau Juras ABROMAVIČIUS šitam žingsniui sutrukdė ir todėl buvo „pašalintas“.
„Žinot, man labai keistas vienas dalykas – nors ir kiek reportažų buvo parengta ar straipsnių parašyta šita tema, niekas – net Seimo laikinoji komisija – nenorėjo gvildenti vieno klausimo – dabartinio lauko kariuomenės vado Arvydo POCIAUS vaidmens Pakaunės įvykiuose. Tai tarsi kažkoks nerašytas susitarimas – lyg kažkur ore tvyrantis tabu“, – sakė Rimgaudas KAZĖNAS.
O juk užuominą apie tai, pasak buvusio savanorio, ir labai aiškią, spaudoje davė neužilgo po to nužudytas Juras ABROMAVIČIUS.

„Juk aš tame miške buvau“

Nežinia, ar tai gerai, ar blogai, atsiduso Rimgaudas KAZĖNAS.
Iš vienos pusės, gali pasirodyti, kad gerai – juk yra svarbių istorinių įvykių liudininkas. Tačiau iš kitos pusės“¦ Matęs, kas kokį vaidmenį atliko tadair kaip liudija Seimo komisijai dabar, jam labai sunku gyventi – tiesiog negali su tokia neteisybe susitaikyti.
„Aš jau buvau davęs sau įžadus, kad – viskas, daugiau savo trigrašio niekur dėl tų įvykių nekišiu, tačiau Juro vardas pastaruoju metu buvo per daug teršiamas ir teršiamas labai neteisingai, o nieko nėra pavojingiau už nekaltai apkaltintą žmogų. Aš juk tame miške buvau, puikiau mačiau, ką darė Liudvikas SIMUTIS su Algirdu PATACKU, mačiau, kas ten vyko, todėl dabar šitaip juodinti Jurą tiesiog negaliu leisti“, – savo „išėjimo į žiniasklaidą“ priežastį paaiškino Rimgaudas KAZĖNAS.
Kažkada sklandė kalbos, kad jis ir Juras buvo priešai.
„Ne, mes su Juru nebuvome priešai“, – papurtė galvą Rimgaudas KAZĖNAS. „Tiesiog Juras buvo per daug sąžiningas ir manė, kad egzistuoja kažkokios taisyklės. Tačiau tų taisyklių nėra“, – iš savo tarnybos Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje išvadas padarė buvęs savanoris.
O kas tuomet yra?
„Yra istorija, kurią nuolat kas nors užsimano atkartoti. Tačiau diletantų rankose tai tampa labai pavojingu avantiūristišku žaidimu be taisyklių“, – pasako Rimgaudas KAZĖNAS ir padeda man ant stalo savo paties surinktas istorinių veikalų ištraukas. „Skaityk. Skaityk, skaityk,“, – paragina.

Iš Stasio RAŠTIKIO prisiminimų

Paimu. Prieš akis – buvusio prieškario Lietuvos kariuomenės vado Stasio RAŠTIKIO prisiminimai iš knygos „Kovose dėl Lietuvos“. Įdomu, kas čia taip įstrigo šitam KAZĖNUI? Skaitau:
„Artėjo gruodžio 17-oji diena, Respublikos Prezidento Dr. Kazio GRINIAUS gimtadienis. Tos dienos išvakarėse, gruodžio 16 d. į Kauną suvažiavo visų kariuomenės dalių vadaiir įstaigų viršininkai(paryškinta Rimgaudo KAZĖNO). Vyriausiame štabe buvo posėdis. Dalyvavo visa kariuomenės vadovybė (paryškinta Rimgaudo KAZĖNO). Vėliau vadai informavo kariuomenės vadovybę apie nuotaikas krašte, bet ypač apie nuotaikas kariuomenėje, pulkuose.

Visi skundėsi, kad gyventojų ir karių nuotaikos esančos labai blogos, kad opozicija prieš vyriausybę auganti, kad laukiama griežtų vyriausybės žygių prieš netvarką krašte, bet kartu beveik visi vadai tvirtino, kad kariuomenė laikosi ir laikysis drausmingai. Atsirado tik vienas artilerijos pulko vadas iš Vilkaviškio, plk. O.URBONAS, kuris painformavo, kad krašte ne taip gyvai bręsta komunistų sukilimas, kaip jau beveik pribrendęs pačoje kariuomenėje sukilimas, kurį organizuoja tautininkai ir krikščonys demokratai.

Po to kalbėjo Kauno įgulos vardu 2-ojo pėstininkų pulko vadas plk. Jonas PETRUITIS, patikinęs, kad Kauno įgula esanti visiškai ištikima ir čia joks sukilimas visai nerengiamas. Kaip žinoma, tas plk. Jonas PETRUITIS dar tą pačą naktį išvedė visą savo vadovaujamą pulką prieš vyriausybę“.
„Na, ir“¦?“ – klausiamai pažiūrėjau į Rimgaudą KAZĖNĄ.
„O dabar perskaityk 1996 metų balandžio 18 dienos „Respublikoje“ išspausdintą interviu su Juru ABROMAVIČIUMI“, – paduoda.

„Vadinasi, buvo kažkoks planas“

„Kai aš nuvažiavau į VII fortą ir pagaliau susisiekiau su SKAT vadu Arvydu POCIUMI, pasakiau, jog aš paskelbiau karinę parengtį, nes juk atliktas karo veiksmas, užimtas štabas. Jis man pasakė – nieko nedaryk, kam tu paniką keli. Sako,va, pas mane visų rinktinių vadai(paryškinta Rimgaudo KAZĖNO), viskas gerai. Ar nebuvo susirinkta, kad būtų galima tiesiogiai, ne telefonu, perduoti įsakymą kažkokiam veiksmui? Kokiam?
Man vienas žmogus pasakė: tau niekada neatleis VII forto(paryškinta R.Kazėno). Vadinasi, buvo kažkoks planas, o aš su savo VII fortu, su paskelbta karine parengtimi kažkam kažką sutrukdžiau“, – sakė Juras ABROMAVIČIUS „Respublikai“ 1996 metų balandį.
O 1997 metų sausio 31 d. jis buvo susprogdintas Kaune savo automobilyje.
„Pagavai esmę?“ – man perskaičus Stasio RAŠTIKIO ir Juro ABROMAVIČIAUS prisiminimus paklausė Rimgaudas KAZĖNAS. Ir man dar nespėjus nieko pasakyti, čia pat pats atsakė: „Visa esmė – kodėl jie ten visi susirinko“.
Na, ir kodėl?
„Arvydas POCIUS tuomet buvo tik laikinai einantis SKAT vado pareigas. Kauniečiai – miške ir dar negrįžę iš miško, supranti? O visų Lietuvos rinktinių vadai sėdi pas Arvydą POCIŲ štabe Vilniuje.

Ir ne tik rinktinių vadai – visas štabas ir t.t. Kodėl? Juk rinktinių vadai turi sėdėti savo rinktinėse, kad jų savanoriai neišeitų į mišką, sutinki?“ – paklausė Rimgaudas KAZĖNAS.
„Taip“, – linktelėjau. Nes, logiškai mąstant, būtent taip, regis, ir turėtų būti.
„Ir štai ko Arvydas POCIUS bijo labiausiai…“, – išsako savo nuomonę Rimgaudas KAZĖNAS ir su palengvėjimu atsidūsta. Na, pagaliau – pagaliau nors vienas spaudos atstovas teikėsi išklausyti jo nuomonę apie lauko kariuomenės vadą Arvydą POCIŲ.
„Aš Jurą buvau susitikęs likus mažiau negu mėnesiui iki jo žūties – 2007 metų sausio 13 d. Tada jis man paliko savo vizitinę kortelę ir susitarėme, kad, kai būsiu Kaune, susitiksim. Ir, kaip man tada pasakė vyrai, jau tada Juras „kniso“. Ir „kniso“ būtent ta kryptimi. Ir tuoj pasakysiu, kodėl“, – Rimgaudas KAZĖNAS aiškiai jaudinosi.
Tyliu. Tyliu ir laukiu. Toks jausmas, kad ore tuoj tuoj kažkas sprogs.
„Nes čia nebuvo jokių kitų – viskas vedė į Pocių“, – galiausiai išsakė savo nuomonę Pakaunės įvykių dalyvis.

?!

Kodėl buvo surinkti vadai?

„Tai kodėl Arvydas POCIUS surinko visus vadus?“ – norėdama pasitikslinti paklausiau Rimgaudo KAZĖNO.
„Supranti, situacija buvo tada tokia. Kai mes buvome miške, buvo dedamos visos pastangos, kad būtų suorganizuota suirutė. Turėjo būti suirutė“, – pabrėžia Rimgaudas KAZĖNAS. – „Ir su tuo maištu buvo susiję labai įdomūs dalykai“.
Įdomu, kaip jis, tiek žinodamas, dar gyvas, pamaniau, nes ne paslaptis, jog net kelios dešimtys to maišto dalyvių jau mirę. Ir mirę labai įtartinomis aplinkybėmis…
„Dėl to maišto Seime buvo sudaryta komisija. Ir Algirdas PATACKAS pasiūlė į tą komisiją, kaip turintį didelį autoritetą tarp savanorių, įtraukti Liudviką SIMUTĮ, kuris buvo ne Seimo narys.

Tačiau, kas įdomiausia, kiek kartų pas mus į mišką važinėjo Seimo komisija, nė karto nebuvo atvykęs nei Algirdas PATACKAS, nei Liudvikas SIMUTIS. Jie pas mus atvažiavo tik paskutinę dieną ir jie buvo atskirai nuo Seimo komisijos.

Paskui kažką su Jonu (MASKVYČIU – KK) pašnekėjo, ir paskui, grįžtant namo – nors buvo sutarta, kad mes normaliai grįžtam iš miško, išsiskirstom į kuopavietes, savanoriai priduoda ginklus ir baigiasi maištas, sudaroma darbinė grupė visoms problemoms spręsti ir t.t., – Kačerginėje sugenda vienas iš sunkvežimių, kur važiuoja savanoriai,“ – pasakoja Rimgaudas KAZĖNAS. – „Ir stovi ilgai. Ir tuomet Jonas – dabar jis to nenori prisipažinti – duoda komandą, kaip užimti štabą. Jie nepasitikėjo ir jie labai bijojo“.
„Kas bijojo? Ko bijojo?“ – paklausiau Rimgaudo KAZĖNO, nes jis labai skubėjo pasakoti (tarsi bijodamas, kad rytoj jo jau nebus ir visuomenė nesužinos, jo manymu, Pakaunės įvykių esmės ir Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo priežasties), kad kartais kalbėdavo abrakadabromis – turbūt manė, kad aš turiu suprasti viską, ką jis tuo nori pasakyti.
„Jie bijojo, kad pasklis informacija. Jiems reikėjo su-i-ru-tės“, – užakcentavo paskutinį žodį Rimgaudas KAZĖNAS.
“ Kokios suirutės?“ – pasitikslinu.
„Gal Jurą nušauna… Nes prieš tai Stanislovas ADAMONIS Rimui PETRAIČIUI buvo davęs komandą žodžiu nušauti, supranti, likviduoti kaip KGB ar GRU agentą“ – atsakė Rimgaudas KAZĖNAS. Ir dėsto savo mintis toliau.
„Taigi vyksta Kaune suirutė, o Vilniuje sėdi visi vadai. Ką sakė Juras „Respublikai“? „Vadinasi, buvo kažkoks planas, o aš su savo karine parengtim kažkam kažką sutrukdžiau“. Va – buvo planas“, – užakcentuoja šiuos žodžius buvęs savanorių maišto dalyvis.
„Vilniuje buvo vadai ir laukė, kada bus įsakymas“, – dar kartą permetu akimis Juro žodžius, pasakytus „Respublikai“ prieš mirtį.
„Taip“, – galiausiai patenkintas, kad pagavau esmę, linktelėjo galva Rimgaudas KAZĖNAS.
„Vilniuje buvo susirinkę vadai, kad perduotų įsakymą į savo rinktines“, – dar kartą užtvirtino, jo manymu, patį svarbiausią šioje istorijoje dalyką.
„Pažiūrėkite į 1926 metus – Povilas PLECHAVIČIUS surenka visus vadus ir, atėjęs į Seimą, sako: prašom išsiskirstyti. Ir viskas – Seimas išsiskirsto. Ir tą pačą dieną jis kreipiasi į Smetoną – būkite Prezidentas, gelbėkite šalį“, – primena istoriją Rimgaudas KAZĖNAS.
„Taigi manote, kad scenarijus buvo numatytas toks – ateina rinktinių vadai į Seimą ir sako komunistams (1993 metais valdžioje buvo buvę komunistai, persikrikštiję į LDDP, o Prezidentas – komunistas Algirdas BRAZAUSKAS – KK): išsiskirstykit! O tada, kaip anie kreipėsi į Smetoną, taip tie kreipiasi į Landsbergį – išvaduokite šalį nuo komunistų, būkite Lietuvos Prezidentas! Taip?“ – paklausiu.
„Taip“, – aiškiai patenkintas savo iškelta versija atsako Rimgaudas KAZĖNAS. – „Ar galėjo tada Antanas SMETONA atsisakyti? Ne! Nes jau viskas – faktas įvykęs. Ir dabar būtų duota komanda rinktinėms vykti į Vilnių – tas vyko trečiadienį vakare, o iš ryto 500-600 tūkstančų ginkluotų savanorių jau Vilniuje.

Ir tada Arvydas POCIUS – Jonas MASKVYTIS ne ta figūra, kad galėtų kreiptis į Vytautą LANDSBERGĮ – kaip visų savanorių vadas kreipiasi į Vytautą LANDSBERGĮ: gerbiamas Vytautai LANDSBERGI…“
„Taigi manote, kad Arvydas POCIUS tada Vytautui LANDSBERGIUI ketino pateikti tokius pačus siūlymus, kokius pateikė Plechavičus Smetonai?“ – paklausiau.
„Taip“, – atsako Rimgaudas KAZĖNAS.
Iš tikrųjų , šitos versijos Lietuvoje dar niekas negvildeno…
„Atmetus emocijas, ar Vytautas LANDSBERGIS blogas, ar geras, pasakykite, ar Vytautas LANDSBERGIS tada galėjo atsisakyti? Šalyje – suirutė, o savanoriai tada pasakė: „komunistų mums nereikia“, – paklausė Rimgaudas KAZĖNAS.
„Negalėjo“, – pasakau savo nuomonę.
„Negalėjo“, – pritaria man ir buvęs maištininkas. – „Nes kitos jėgos, kuri galėtų pasipriešinti savanoriams, tada nebuvo. Geležinio vilko brigada? Jie tada buvo tie patys savanoriai. Vidaus tarnybos pulkai? Sergejus MADALOVAS (buvęs VRM 1 pulko vadas, dabar – Viešojo saugumo tarnybos vadas – KK) mums tada pasakė: mūsų funkcijos – saugoti kalinius, aš savo žmonių pas jus į mišką nesiųsiu. „Aras“ irgi atsisakė. Taigi prieš mus tada niekas nebūtų ėjęs“.

Kaip Antanas SMETONA perėmė valdžią

Taigi dar kartą sugrįžkime į 1926 metus. Štai su kokiu raštu 1926 metų gruodžio 17 dieną į Antaną SMETONĄ kreipėsi generalinio štabo majoras Povilas PLECHAVIČIUS.
„Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!
Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjanču Lietuvos Laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos Laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą. Bet negalima įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančos Nepriklausomos Lietuvos priešaky.
Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaip Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties.
Iš savo pusės, vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, iškilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti“.
Tuojau, tą pačą dieną, Antanas SMETONA sutiko priimti Povilo PLECHAVIČIAUS pateiktą pasiūlymą. Cituojame:
„Lietuvos Karžygiai!
Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.
Pavojus, kurį Jūs nurodėte, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.
Lietuva atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne Vyriausybei.
Susipažinęs su įvykiais, kreipiausi į Respublikos Prezidentą D-rą Kazį GRINIŲ, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties. Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.
Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą tragiškiausiu jos gyvenimo metu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs VALSTYBĖS VADO pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.
Sunkių bendrų su Tavimi – Lietuvos Kariuomene 1918-1920 metų kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas“.
Taigi iš tiesų – situacija 1993 metais buvo labai panaši. Paleidus Seimą, naujame Seime daugiausiai vietų gavo buvę komunistai, Prezidentu buvo išrinktas komunistas Algirdas BRAZAUSKAS, o provincijoje sklandė labai niūrios nuotaikas – buvo vykdoma intensyvi propaganda, kad Algirdas BRAZAUSKAS su komunistais rengiasi atkurti sovietų valdžią…

Todėl nenuostabu, kad, išėjus savanoriams į mišką, galėjo būti bandoma tokiu paču keliu, kaip ir 1926 metais, pakeisti valdžią – patikėti ją Pirmajam Lietuvos Kūrėjui, kuris didžiausio pavojaus metu stovėjo besikuriančos Nepriklausomos Lietuvos priešaky – atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui…

Reikalavimai – kaip ir 1926 metais

Prieš mano akis – SKAT Vilniaus apskrities Ukmergės 841 kuopos savanorių 1993 metų rugsėjo 20 d. kreipimasis, adresuotas LR Prezidentui, Seimui, SKAT štabui, SKAT Vilniaus rinktinei. Originalas. Jame rašoma:
„Mes, SKAT Vilniaus rinktinės Ukmergės 841 kuopos savanoriai, visiškai pritariame Kauno rinktinės 226 kuopos Deklaracijai Lietuvos Respublikos Prezidentui, LR Seimui, Nacionalinio saugumo komitetui.
Kartu pareiškiame, kad SKAT nenori konfrontacijos, o siekia:
a) apginti Lietuvos nepriklausomybę nuo organizuoto nusikalstamumo grupių, nuo užsienio žvalgybų struktūrų antilietuviškų veiksmų;
b) socialinių ir teisinių garantijų, atliekant tarnybos veiksmus ir pareigas.
Laikome, kad Lietuvos kariuomenė, SKA tarnyba ir Lietuvos šaulių sąjunga neremiamos kai kurių esančų valdžioje struktūrų bei morališkai ir materialiai ignoruojamos. Šios problemos valdžios struktūroms seniai buvo žinomos ir tik nevykdomais pažadais užtušuojamos.
Pasiliekame sau teisę savo teisėtus reikalavimus ginti visomis mums įmanomomis priemonėmis“.
„Jeigu prieš mus būtų buvę imtasi kokių priemonių – bandymų nuginkluoti ir panašiai, būtų sukilusios visos rinktinės. Matai raštą?“ – išdidžiai pareiškė Rimgaudas KAZĖNAS.
„Matau“, – linktelėjau galva.
„Ir niekas nieko mums nebūtų padaręs“, – pasakė tokiu užtikrintu tonu, kad jau užtikrinčiau ir būti negali.
O kas čia sugalvojo tokius reikalavimus?
„Tai tas pats, kas ir 1926 metais. Komunistų tada nebuvo. Problemos buvo su kariuomene – pasikeitusi valdžia norėjo sumažinti kariuomenę. Ir kariuomenė savo problemas išsisprendė – pastatė Antaną SMETONĄ. Ir Antanas SMETONA paskui buvo kaip ir savotiškas tos kariuomenės įkaitas“, – aiškino 1993-ųjų metų įvykių paraleles su 1926-aisiais Rimgaudas KAZĖNAS.
„Ir 1993 metais savanoriai maištavo ne dėl politikos – dėl padėties krašto apsaugos sistemoje“, – paaiškino buvęs maištininkas.
Taigi ir 1993 metais savanoriai būtų pasistatę savo Prezidentą ir išsprendę savo problemas… O Vytautas LANDSBERGIS būtų išsisprendęs savo problemas… Kaip sakoma, vienu šūviu – du zuikiai. Ar ne?
„Aš pats šito neišsigalvojau – apie 1926 metų perversmą pirmas spaudoje 1996 metais užsiminė tuometinis laikinai einantis SKAT vado pareigas Bronislovas JUOZAITIS. Štai nuo tada aš užsikabinau ir ėmiau ta kryptimi „knisti“, – paaiškino Rimgaudas KAZĖNAS. „Žiūrėk“, – paduoda 1996 metais balandžio 17 dieną „Respublikoje“ išspausdintą interviu su Bronislovu JUOZAIČIU. „Beje, tai vienas iš tų, kurie tada Viršuliškėse, SKAT štabe, pas Arvydą POCIŲ buvo susirinkę“, – paaiškina.
Skaitau:
„-Teko girdėti ir tokią nuomonę – iki perversmo buvo vienas žingsnis.
-Nesąmonė! Ar įsivaizduojat, kas yra perversmas? Na, gerai, aš rytoj surenku visas rinktines ir padarom perversmą. Kas toliau? Paimam parlamentą. Ir kas toliau? Vieną dieną sėdim, kitą. Norint daryti perversmą, reikia suformuoti Vyriausybę. Kaip 1926 metais – iš karto pradėjo dirbti nauja Vyriausybė. O dabar ką veikti? Kodėl versti?“
Iš tiesų – kam čia versti Seimą 1996 metais, kuomet baigėsi komunistų valdymo kadencija ir visi požymiai rodė, kad ateina konservatorių valdymo era…

„Čia ne Algirdo PETRUSEVIČIAUS braižas“

Buvęs savanoris netiki, kad Jurą ABROMAVIČIŲ galėjo nužudyti Vytautas GRYBAUSKAS, kaip kad buvo rašyta spaudoje, o žmogžudystę užsakyti – buvęs parlamentaras Algirdas PETRUSEVIČIUS, kuris buvo nuteistas už neteisėtą sprogmenų ir ginklų laikymą ir dabar bausmę atlieka įkalinimo įstaigoje.
„Čia ne jų braižas“, – įsitikinęs Rimgaudas KAZĖNAS, kurio darbo su sprogmenimis patirtis – 50 nukenksmintų įvairių sprogimo įtaisų ir apie 200 lietuviškų granatų, kurių kas antra sprogdavo.
„Algirdas PETRUSEVIČIUS tikrai to nedarė – jis neturėjo tam motyvo“, – dar kartą pakartojo savo nuomonę Rimgaudas KAZĖNAS. Ir paaiškino: “ Algirdas PETRUSEVIČIUS tada sėdėjo Seime, jis neturėjo motyvo žudyti Jurą. Kam trukdė Juras? DUSEVIČIUI.

Tačiau Dusevičus tuomet jau nebedirbo krašto apsaugoje. Sprogdino Vytautas GRYBAUSKAS? Nesąmonė – jis net nebuvo sprogmenų specialistas, nes, atleiskit, jei jis jau taip kvailai susisprogdino, tai tiek apie tuos sprogmenis teišmanė“.
Ir kaip sprogmenų specialistas kiek išsamiau paaiškino: „Kadangi sprogmenį sudaro sprogmuo ir detonatorius, pati pirmoji taisyklė sako – detonatorių į sprogmenį įdedi tik paču paskutiniu momentu prieš sprogdinimą. O Vytautas GRYBAUSKAS savo dirbtuvėse įkiša detonatorių ir susprogsta! Jeigu taip buvo, vadinasi, jis apie sprogmenis supratimo neturėjo“.
„Ir antras dalykas“, – priežastis, kodėl netiki, jog prie Juro ABROMAVIČIAUS žūties nagus gali būti prikišęs Algirdas PETRUSEVIČIUS, vardija Rimgaudas KAZĖNAS, – „kai Petrusevičų apkaltino ginklų laikymu, provokatorius pasakė, kad esą Petrusevičus pasakęs: „Padarysim kaip Jurui ABROMAVIČIUI – pakišim granatą po mašina, o raištelį pririšim prie kardano“.

Betgi Passat, kuriame buvo susprogdintas Juras, neturi kardano! Tai tas pats, kad pasakytum: einu pamelžti jautį pieno – jautis neturi pieno. Todėl tie, kurie kuria tokias legendas, yra labai kvaili“.
„Algirdas PETRUSEVIČIUS nėra toks kvailas, jog nežinotų, kad Passat kardano neturi. Todėl jis taip Vytautui GRYBAUSKUI pasakyti tikrai negalėjo“, – įsitikinęs buvęs savanoris. Ir toliau stebėjosi šitos legendos kūrėjų bukaprotiškumu: „Vytautas GRYBAUSKAS mašinas remontavo, todėl kad Passat neturi kardano, tikrai turėjo žinoti“.
„Taigi, kuo kaltas PETRUSEVIČIUS?“ – klausia Pakaunės įvykių dalyvis.
„Kaip tai kuo? Televizija labai aiškiai parodė, kiek sprogmenų ir kiek ginklų laikė Algirdas PETRUSEVIČIUS. O ką, Algirdas PETRUSEVIČIUS – šventa karvė? Jei jau „patriotas“, tai, atseit, turi būti neliečiamas?“ – išpyškinau visą tiradą.
„O kiek sprogmenų ir ginklų laikė „Juodvarniai“? Kiek jie metų gavo?“, – klausimu į mano klausimus atšovė Rimgaudas KAZĖNAS.
„Juodvarniai“? Kokie „Juodvarniai“? Kokioje padangėje jie „skraido?“, – paklausiu.

Lietuvos patriotai, „Juodvarniais“ lakstantys

„Laikraščiai rašė“, – pasako Rimgaudas KAZĖNAS ir padeda ant stalo šūsnį senų publikacijų.
2000 metų žiniasklaidoje buvo plačiai rašoma apie „Juodvarnių“ organizacijai priklausiusio nario Eligijaus ŠMIDTO pasikėsinimą į Varėnos kelių policininko Rimanto ŽILIONIO gyvybę.
„Tai patriotinė, visiškai nepavojinga organizacija“, – tada žiniasklaidoje aiškino tuometinis krašto apsaugos ministras Česlovas STANKEVIČIUS.
„Nieko sau „patriotinė“ ir „nepavojinga“ organizacija, kuri mokosi teroristinių metodų ir turi ginklus“, – nusistebėjo tuometinio KAM ministro charakteristika Rimgaudas KAZĖNAS.
„Kas mokėsi teroristinių metodų?“ – paklausiau vis dar nesuprasdama, ką jis čia paisto.
„Juodvarniai“, – atsako Rimgaudas KAZĖNAS. „O jų narys Eligijus ŠMIDTAS yra antras ieškočiausias Lietuvoje nusikaltėlis – pirmas yra Romas ZAMOLSKIS“, – paaiškina buvęs savanoris. Ir nusistebi: „Na tai tau! Nieko apie „Juodvarnius“ negirdėjai?“
Papurtau galvą – tuose vandenyse dar neteko žvejoti.
„2000 metais Varėnos rajone buvo sustabdytas automobilis. Policininkams kilo įtarimų ir jie paprašė atidaryti automobilio bagažinę – norėjo patikrinti, kas ten vežama. Po to, kilus įtarimams, dar norėjo patikrinti Eligijų ŠMIDTĄ. Tačiau tuomet Eligijus ŠMIDTAS išsitraukė naganą ir šovė tiesiai policininkui į širdį. Visa laimė, kad policininkas turėjo įsikišęs kortų malką ir kulka įstrigo. Bet juk Šmidtas to nežinojo – jis nusitaikė policininkui tiesiai į širdį. Patriotinės organizacijos vienas iš vadų… Gražu? “, – retoriškai paklausė Rimgaudas KAZĖNAS.
Šypteliu. Dabar kalėjime sėdintis Algirdas PETRUSEVIČIUS – irgi vienas iš „patriotų“…
„Ši organizacija buvo sukurta prie SKAT, nes dalyvavo SKAT mokymuose,“, – toliau apie „Juodvarnius“ pasakojo buvęs savanoris. „Ir kažkodėl tie mokymai vykdavo Pakaunėje, nors didesnė dalis tų „Juodvarnių“ buvo vilniečiai“, – keistą sutapimą pastebi R.Kazėnas ir parodo dar 2000 metais „Respublikoje“ atspausdintą labai įdomią nuotrauką. Joje – KAM darbuotojai Arūnas STAŠAITIS, Arūnas ALONDERIS, Babtų bataliono vadas Jonas PANGONIS, dabar policijos ieškomas „Juodvarnių“ organizacijos narys Eligijus ŠMIDTAS, Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų Vilniaus rinktinės mokymo centro dėstytojas Arūnas BALTUŠKA bei ginkluoti „Juodvarnių“ organizacijos nariai.
„Gražu?“ – dar kartą retoriškai paklausia Rimgaudas KAZĖNAS. – „Nepriklausomoje Lietuvoje -neformali karinė organizacija. Su ginklais!“
„Gražu“, – pritardama linkteliu galva. Tačiau dar gražiau, ką 2000 metais Seime apie „Juodvarnius“ kalbėjo SKAT vadas Arvydas POCIUS.

„Juodvarniai“ ir SKAT – tiesiog privatus reikalas

„Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) vadas Arvydas POCIUS vakar Seimo nariams teigė, kad į savanorius su įvairiais prašymais kreipiasi daug įvairių visuomeninių organizacijų. Jis tikino, kad „Juodvarniai“ į KASP niekada oficialiai nesikreipė ir neprašė padėti surengti mokymų. „O jei kokiame rajone žmonės privačiai ir pabendravo – tai privatus reikalas“, – teigė jis“, – perskaičiau 2000 metų spaudoje.
„Susirinko privačiai, pašaudė… Gražu?“ – toliau ironizavo Rimgaudas KAZĖNAS.
„Jei „Karštas komentaras“ nuvažiuotų privačiai pas savanorius į kokį rajoną „pabendrauti“, t.y. pašaudyti, tai Rasa JUKNEVIČIENĖ ant visos Lietuvos pradėtų šaukti, kad Kremlius per „Karštą komentarą“ valstybinį perversmą ruošia“, – net nusijuokiau iš savo minčų.
Toliau sklaidau Rimgaudo KAZĖNO apie „Juodvarnius“ surinktą medžiagą – 2000 metais Varėnoje rastos dvi slėptuvės, kuriose buvo laikoma karinė amunicija. Rasti ginklai sieti su „Juodvarnių“ organizacija.
O kas nutiko tiems, kurie tuos sprogmenis ir ginklus ten laikė? Žiniasklaidoje apie tai – kapų tyla.
„Prieš nužudant Jurą, jis buvo sekamas, o tam turėjo veikti visa sistema. Be to, kažkam reikėjo padėti sprogmenį, kažkam reikėjo pridengti – vienas to nepadarysi. Todėl čia tikrai ne Grybausko darbas“, – įsitikinęs Rimgaudas KAZĖNAS.
„Tai jūs manote, kad Jurą ABROMAVIČIŲ nužudė „Juodvarniai“?“ – paklausiau buvusio savanorio.
Nes, pasirodo, Juras ABROMAVIČIUS prieš savo mirtį informavo tuometinį generalinį prokurorą Vladą NIKITINĄ apie po SKAT priedanga įsikūrusias teroristines organizacijas. Štai kas buvo rašoma 2000 m. spaudoje:

„Apie „Juodvarnių“ organizaciją savo rašte tuometiniam generaliniam prokurorui Vladui NIKITINUI užsiminė ir Juras ABROMAVIČIUS. Prieš mirtį Juras ABROMAVIČIUS generaliniam prokurorui Vladui NIKITINUI faksu atsiuntė raštą, kuriame informavo, jog Krašto apsaugos ministerijos (KAM) antrasis departamentas (žvalgyba ir kontržvalgyba) ministrui Česlovui STANKEVIČIUI yra pateikęs slaptą pažymą apie įvairius 1994-1996 metais šalyje įvykdytus sprogimus, taip pat ir tilto per Bražuolės upelį. Ši pažyma buvo parengta remiantis Juro ABROMAVIČIAUS informacija.
Juras ABROMAVIČIUS teigė, kad kai kuriuos sprogdinimus galėjo organizuoti SKAT pareigūnai, buvo nurodytos konkrečos įtariamųjų pavardės. Šioje slaptoje pažymoje buvo teigiama, jog po Krašto apsaugos ministerijos ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos priedanga buvo kuriamos įvairios teroristinės organizacijos. Viena jų – „Juodvarnių“ organizacija, anot pažymos, buvo ruošiama SKAT Kauno rinktinės bazėje. Šiai organizacijai esą vadovauja KAM skyriaus viršininkas Arūnas ALONDERIS ir SKAT Kauno mokymo centro viršininkas Arūnas STAŠAITIS“.
„Nežinau, ar tai padarė „Juodvarniai“, tačiau SKAT, be „Juodvarnių“, buvo ir dar vienas padalinys – „Juodųjų kaukių“,- atsakė Rimgaudas KAZĖNAS.
?!

„Juodosios kaukės“. Kas tai?

Na, „Juodvarniai“ tai dar kaip „Juodvarniai“ – skraidė jie Lietuvos spaudos puslapiuose. „Bet kas per daiktas yra tos „Juodosios kaukės“?“ – pasiteiravau mūsų pašnekovo.
Pasirodo, šitaip vadinama Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje egzistuojanti kažkokia paslaptinga žvalgybos ir kontržvalgybos struktūra. Bet apie tai niekas plačiau nėra diskutavęs. Tai kaip ir tabu.
„Skaityk“, – paduoda man dar vieną laikraštį Rimgaudas KAZĖNAS. 2000 metų liepos 11 dienos „Valstiečų laikraštis“. „Štai čia skaityk“, – parodo į pabrauktą vietą. Garsiai perskaitau:

„Kai kurios politinės jėgos tiek Lietuvoje, tiek ir Rusijoje labai nepatenkintos, jog Krašto apsaugos savanoriškosios pajėgos, vadovaujamos pulkininko Arvydo POCIAUS, nuolat gausėja ir stiprėja. Daugelis užsienio valstybių ekspertų pastebi, jog savanorių paruošimas KASP struktūrose savo kokybe nė kiek nenusileidžia apmokymams Vakaruose. Jų manymu, KASP šiandien jau turi itin stiprias žvalgybos ir kontržvalgybos struktūras“ (paryškinta Rimgaudo KAZĖNO).
„Kas krašto apsaugos sistemoje vykdo žvalgybą ir kontržvalgybą?“ – paklausia Rimgaudas KAZĖNAS.
„Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus – 2 KAM departamentas“, – tą ir aš žinau.
„Tai pagal kokius ir kieno įstatymus ir kokią žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrą turi KASP?“ – su gana intriguojančia ironija paklausia buvęs savanoris.
Nežinau. Gal pagal kokius nors super slaptus įstatymus, kuriuos Seimas priėmė kaip nors super slaptai ir todėl visuomenė apie tai nieko nežino?
„Atkreipei dėmesį, kas tam vadovauja?“ – toliau egzaminuoja mane Rimgaudas KAZĖNAS.
„Arvydas POCIUS“, – skaityti, atrodo, moku.
„Tik nesumaišyk – čia ne tas, kur saugume buvo, o tik jo bendrapavardis“, – patikslina.
„Gal kaip nors nesumaišysiu“, – nusijuokiu. Nors ir tą Arvydą POCIŲ – dabartinį lauko kariuomenės vadą – dar 1998 metais buvos siekta paskirti Valstybės saugumo departamento vadovu. Tačiau ir nors netapęs VSD vadovu, pasirodo, jis savo pavaldume turi gana įdomią struktūrą – specialios paskirties būrį, kuriam, anot šaltinių iš 2 KAM departamento, vadovauja antiteroristinę mokyklą Prancūzijoje baigę buvę Vadovybės apsaugos departamento darbuotojai – buvę Artūro SKUČO pavaldiniai GUZEVIČIUS ir JAUNIŠKIS.

Algirdas PETRUSEVIČIUS – „pakištas“?

„Tai jūs norite pasakyti, kad Algirdas PETRUSEVIČIUS buvo „pakištas“?“ – paklausiau Rimgaudo KAZĖNO.
„Negi rodysi pirštu į Arvydą POCIŲ?“ – išsakė savo nuomonę buvęs kariškis.
„Palaukit, tai jūs manot, kad Arvydas POCIUS organizavo Pakaunę?“ – dar vis nesuprasdama, kur link sukama, pasitikslinau.
„Jurą“, – išsako savo nuomonę Rimgaudas KAZĖNAS.
„O kodėl Jūs taip manote?“ – bandžiau sužinoti ką nors daugiau.
„Aš taip išmąstau. Nes Algirdas PETRUSEVIČIUS neturėjo pajėgų sekti Jurą. Ir vienas Grybauskas to negalėjo padaryti. Čia lygiai tas pats, kas ir „JAV prezidentą Kenedį nužudė Ly Harvis OSVALDAS“. Atėjo vienas ir nužudė Amerikos prezidentą. Taip patogiau. Rimgaudas KAZĖNAS nebėra, galai – į vandenį. Supranti?“
„Kokioje mes šalyje gyvename,“ – pamaniau, linktelėdama galvą.

„Juras maišto nepalaikė“

Taigi ką buvo išaiškinęs Juras ABROMAVIČIUS?
„Jis knisosi po „Juodvarnius“ ir jau buvo paskelbęs apie štabo susirinkimą. Ir toje vaizdo juostoje, kur Juras kalba, jis pasakė, kad jis yra nusivylęs ne SKAT, bet tam tikra Lietuvos karininkija. Ne struktūra, bet tais, kurie sėdi toje struktūroje“, – sako Rimgaudas KAZĖNAS.
„Nieko nėra pavojingiau už nekaltai apkaltintą dorą žmogų. O Pocius Jurą nekaltai apkaltino“, – pridūrė buvęs maištininkas.
„1993 metų rugsėjo 21 d. ryte Stanislovas ADAMONIS duoda įsakymą Jurą nušauti, ir Juras, tai sužinojęs, tos pačos dienos vakare 18 val. 26 min. į Krašto apsaugos ministeriją išsiunčia tokio turinio faksą:

„Oficiali pozicija. SKAT Kauno rinktinė, atsižvelgdama į nestabilią situaciją respublikoje dėl dalies savanorių pasitraukimo su ginklais iš nuolatinės dislokacijos vietos, pareiškia:
pradiniai savanorių reikalavimai buvo pribrendę ir turi būti sprendžiami neatidėliojant įstatymų numatyta tvarka,
nežiūrint visų KAM vadovybės pastangų incidentas nebuvo likviduotas dėl neatsakingo savanorių noro tęsti konfliktą,
tolimesnis žvanginimas ginklais yra nusikalstamas, kenkia Lietuvos interesams ir tarptautiniam prestižui,
dauguma Kauno rinktinės savanorių ir vadovybė reikalauja nedelsiant nutraukti beprasmį konfliktą, paklusti statuto reikalavimams ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus.
Kviečiame visas Krašto apsaugos ministerijos karines struktūras laikytis rimties ir vykdyti tik vadovybės duotus įsakymus“.

Pasirašo SKAT Kauno ATG štabo viršininkas kapitonas Juras ABROMAVIČIUS.

Taigi Juro pozicija buvo labai aiški – jis maišto nepalaikė“, – prisimena tuos įvykius buvęs savanoris.

– „Kaip sakė Juras, „vienas žmogus tau niekada neatleis VII forto“. Ir neatleido – nužudė“.
O kas toks buvo tas „VII fortas“, už kurį Jurui ABROMAVIČIUI buvo paskelbta mirties bausmė?
„Kada savanorių maištininkai užėmė štabą Kaune, Juras nuvažiavo į VII fortą, susisiekė su radijo stotimi M-1, paaiškino, kokia padėtis ir jam davė eterį“, – paaiškino VII forto esmę R.Kazėnas.
Štai ką apie tai pasakojo spaudoje pats Juras: „Aš paskambinau į radijo stotį M-1 ir pasakiau, kokia padėtis. Jie man davė eterį. Tai buvo aštunta valanda vakaro. Devintą valandą tą patį tekstą pakartojo „Panorama“. Ir visiškai aišku, kodėl išlindo politinės jėgos – tyliai padaryti šito buvo neįmanoma. Jei jiems būtų pavykę, nežinia, kokį režimą šiandien turėtume Lietuvoje, kokią Vyriausybę“.
„VII fortas reiškia, kad Juras išėjo į eterį, išviešino visus planus, ir todėl perversmas žlugo. O šito jie negalėjo jam atleisti ir todėl Jurą nužudė“, – savo versiją apie Juro ABROMAVIČIAUS nužudymą išdėstė buvęs Pakaunės įvykių dalyvis Rimgaudas KAZĖNAS.
„Norėjau aš visą tai papasakoti ir Seimo komisijai, tačiau manęs kažkodėl jie nenorėjo išklausyti. Ech… “, – atsiduso, numodamas ranka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *