Politikos aktualijos

Stasys STUNGURYS

Perskaičiau 2007.10.06 d. Nr. 27(157)”Laisvame laikraštyje” p. Kristinos SUDŽIENĖS polemiką su Seimo nariu Sauliu PEČELIŪNU. “Tiesos nereikia gėdytis, nors ji ir nuoga”.
Nuo vadinamojo savanorių maišto jau praėjo nemažai laiko, pasakyta daug žodžių ir pateikta konkrečų faktų, įrodančų, kad tas negražus politinis veiksmas buvo suplanuotas dešiniųjų politikų ir bandytas įvykdyti skurdaus intelekto savanorių rankomis.
Turiu prisipažinti, jog ta politinė avantiūra man jau buvo žinoma 1993 -čūjų birželį. Vieną dieną man paskambino į Vyriausybę, kur tada dirbau, artimas pogrindžio draugas ir pakvietė pasimatyti per pietų pertrauką prie Žaliojo tilto.

Draugas be jokių užuolankų paprašė nedelsiant informuoti premjerą apie rengiamą valstybės perversmą. Informacija buvo gauta iš bankininko Genadijaus KONOPLIOVO, pas kurį retkarčiais rinkdavosi valdžios netekę dešinieji politikai ir prašė jo finansinės pagalbos būsimiems rinkimams, kurie turėjo įvykti tuoj po sėkmingo valstybės perversmo.
Po savaitės pas mane apsilankę du man gerai žinomi VSD darbuotojai ne tik patvirtinto iš draugo gautąją informaciją, bet ir ją sukonkretino. Pasirengimas perversmui vyko gana sparčiai. Jau buvo žinomi jo vadovai, jų susitikimo vietos, ginklų gabenimas ir kt.
Vadinamųjų savanorių kūrimasis mūsų nepriklausomybės pradžioje mums, buvusiems disidentams ir politiniams kaliniams, nebuvo malonus reiškinys. Kova dėl nepriklausomybės at- kūrimo turėjo vykti taikingai, remiantis dvasinėmis ir politinėmis priemonėmis. Ginkluotą kovą mes būtume pralaimėję, nes nebuvome jai pasirengę, neturėjome nei tiek ginklų, nei žmonių. Bet koks vienas iššautas šūvis galėjo išprovokuoti okupantų agresiją.
Juo labiau mus baimino tas faktas, jog nemažai tų žmonių sudarė atsitiktinis elementas, nesusijęs su Lietuvos pasipriešinimu. Net ir pats vadas Jonas GEČAS, ką tik į savanorius “persikvalifikavęs” Ministrų Tarybos partorgas. Tie dešimtys tūkstančų kasdien budinčų prie parlamento ir kitų vyriausybės pastatų žmonių, nesibaiminančų mirti už tiek išsiilgtąją nepriklausomybę, ir buvo pagrindinė jėga, o ne keliasdešimt savanorių, prastai ginkluotų ir neapmokytų, lindinčų pastato viduje.
Mes labiau vertinome stiprią policiją visuomenės tvarkai palaikyti, nei šiuos savanorius.
Kai kurių kolegų nuomone, ta jėga buvo labiau reikalinga kažkam politinėms intrigoms, nei valstybei stiprinti. Ir štai šią mintį patvirtino pats gyvenimas.
Prezidentūrai teikiama informacija per dr. Kazį BOBELĮ nebesusilaukė reikiamo dėmesio. Kažkokie patarėjai rengiamą perversmą nelaikė rimtu dalyku. Teko išsikviesti pokalbiui Prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais p. Alvydą SADECKĄ. Tačiau ir šis buvęs draugovininkų vadas nesileido įtikinamas. Net nurodytos sąmokslininkų pasitarimų datos ir vietos mažai jį įtikino. Viskas atrodė beviltiška.

Tačiau netikėtai mane nudžiugino kitas likimo draugas, supratęs mane iš pusės sakinio.
Pasirodo, jis buvo bandomas įtraukti i ši nešvarų reikalą, bet tiems, rengėjams atsakęs, jog ir vienas galėtų tai padaryti. Tačiau kas toliau? Valstybė taip nekuriama. Kaip tą avantiūrą įvertins pasaulis? Būkit protingesni ir laimėsite ki tus rinkimus. Juk ir valdžios netekote dėl to, kad buvote kvaili ir valstybę griovėte, o ne kūrėte.
Draugas pažadėjo konfidencialiai susitikti su valstybės vadovu, bet ne pastate, o kur nors gamtoje.

Toks susitikimas buvo surengtas Turniškėse su tuometiniu Prezidentu Algirdu BRAZAUSKU. Jokių abejonių neliko. Tačiau kairieji buvo neryžtingi. Jie vengė bet kokių areštų ar kitokių radikalių priemonių.

Tas neryžtingumas ir leido avantiūristams pakaunės miškuose surengti nevykusi maištą, o kiek vėliau, suardžius per Bražuolės upelį geležinkelio tiltą, mėginti sukelti stambią traukinių avariją, kuri būtų privertus atsistatydinti vyriausybę. Naivu manyti, kad visas tas provokacijas rengė koks nors Jonas MAKSVYTIS ar panašus veikėjas.

Visa tai darė dešinieji politikai. Būtų pakakę p. Vytautui LANDSBERGIUI pasakyti nutraukti tas nesąmones ir būtų nutilę ne tik liūdnos atminties savanoriai, bet ir tokie politiniai veikėjai kaip Liudvikas SIMUTIS ar Saulius PEČELIŪNAS.
Todėl aš niekaip nega1iu dėti lygybės ženklo tarp 1918-1920-ųjų metų savanorių, kurie savo krauju išpirko mums laisvę ir nepriklausomybę, ir tariamų p. Vytauto LANDSBERGIO bei Jono GEČO ar dabar jau tapusio generolu Arvydo POCIAUS savanorių, kurie savo neprotingais veiksmais galėjo niekais paversti tą sunkiai iškovotą nepriklausomybę.
Mane stebina ir Saulius PEČELIŪNO ne itin gražios pastangos įsibrauti i Lietuvos pasipriešinimo istoriją.
2005-ųjų metų leidinyje “Kas valdo Lietuvą” informacija apie mūsų Seimo narius, be abejo, pateikta jų pačų ir atsakomybė už jos tikrumą tenka jiems patiems.
Man, redaguojant jau ne vieną leidinį apie disidentų judėjimą Lietuvoje, taip ir nepavyko apčuopti jokių Sauliaus PEČELIŪNO disidentinės veiklos pėdsakų. Todėl man kelia didelių abejonių minėtame leidinyje Sauliaus PEČELIŪNO biografijos faktas: “…Į politinę veiklą įsitraukė 1980 m. Bendradarbiavo leidžiant “Katalikų Bažnyčos kroniką…” Žinoma tik tiek, kad tarp jo dėdės aktyvaus disidento Povilo PEČELIŪNO ir Sauliaus bei jo tėvo Petro buvo šalti santykiai ir jokio politinio ar idėjinio bendradarbiavimo negalėjo būti.
Jeigu politikui reikalinga puošnesnė biografija, tai ir dabarties teikia nemažai galimybių geriems darbams ir tauriam elgesiui, tik reikia gerų norų, proto ir sugebėjimų. Polemika su dora, protinga ir drąsia moterimi, kokią aš ir įsivaizduoju esant p. Kristiną SUDŽIENĘ, nemanau, kad pagerins politiko Sauliaus PEČELIŪNO įvaizdį, kuris man atrodo labai blankus ne tik dėl “indėlio” į pakaunės įvykius, bet ir dėl kovos dėl rentų.

Straipsnis išspausdintas laikraštyje „Laisvas laikraštis“

2007.11.17 d. Nr. 32(162) Laisvas Laikraštis