Apie Jo Didenybės įžeidimą

„Laisvas laikraštis“ Nr.(33) (163) patalpino mano straipsnelį „Ar tikrai Lietuva jau Europoje?“, kuriame pasidalijau su skaitytojais abejonėmis ar mūsų Konstitucijoje deklaruojama žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra garantuojama, ar tai tėra tik gražūs žodžiai. Abejonės kilo žiniasklaidai pranešus, kad kaunietis Vytautas Stanaitis nuteistas už pasikėsinimą įžeisti prezidentą Valdą Adamkų.

   Pasak žiniasklaidos, pasikėsinimo įžeisti prezidentą esmė tame, kad nelaimėlis pasiuntė į prezidentūrą elektroninį laišką, kuriame įdėjo ketureilį „O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji…“ iš Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“. Nuteisė už tai, kad poeto posmą, kuris baigėsi žodžiais „Tegul ir tave ateitis tolimoji Minėja… kaip išgamą mūsų dienos!“ iškraipė taip, kad šis atseit baigėsi beveik prakeiksmu: „Tegul tave ateitis tolimoji minės tik kaip išgamą mūsų dienų“. 

   Po Laisvo laikraščio publikacijos sulaukiau pikto skambučio. Neprisistačiusi ponia išdėjo mane į šuns dienas ir piktai pareiškė, kad Vytautas Stanaitis turėtų džiaugtis lengvai išsisukęs. Atseit jei jis būtų panašiai parašęs buvusiam Tarybų sąjungos diktatoriui Stalinui, tai tikrai būtų galvą padėjęs, ko ji ir man linki.

   Kadangi pagiežingoji ponia numetė ragelį, tuokart neturėjau galimybės pasiaiškinti, todėl tą darau dabar: manau, kad geriausias pasiaiškinimas būtų pacituoti kai kurias, 1748 m. išleistoje Monteskjė knygoje „Apie įstatymų dvasią“ pateiktas vieno žymiausių visų laikų politinio mąstytojo, teisės teoretiko mintis, kurioms, manau, ponios man pavyzdžiu statytas draugas Stalinas tikrai nepritartų. Štai: 

    „Žodžiai neįeina į nusikaltimo sudėtį, jie lieka minčių plotmėje. Jų reikšmė daug priklauso ne vien nuo jų pačių, bet ir nuo tono, kuriuo jie pasakomi. Dažnai vieni ir tie patys žodžiai vartojami skirtingomis prasmėmis: žodžių reikšmė priklauso nuo jų ryšio su kitais dalykais. Kartais tylėjimas būna iškalbingesnis už bet kokias kalbas. Visa tai visiškai nesuvokiama. Kaip galima iš tokios nusikaltimo medžiagos nustatyti, ar jo didenybė įžeistas? Visur, kur galioja toks įstatymas, nėra ne tik laisvės, bet ir jos šešėlio“.

Paskutinis šios citatos sakinys tikrai tiktų stalininės Tarybų sąjungos teisės sistemai apibūdinti. Nelaimėlio Vytauto Stanaičio nuteisimas verčia sunerimti, manyti, kad Seimo proto bokštai turėtų dar kartą peržvelgti Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksus.

      „Imperatoriai Teodosijus, Arkadijus ir Honorijus rašė prefektui Rufinui: „Žmogaus, kuris pasakė ką nors blogo apie mus ar apie mūsų valdymą, nereikia bausti: jeigu jis tai pasakė iš lengvabūdiškumo, tai reikia į tai nekreipti dėmesio, jei dėl beprotybės, tai reikia jo pagailėti, jei jo burnojimas turi tikslą įžeisti, tai reikia jam atleisti“.

      Prisimenu, kai sąmokslo prieš Prezidentą Rolandą Paksą organizatoriai nepadoriai išnaudojo savo pasamdytus vaikus ir jaunuolius siundydami juos įžeidinėti Respublikos Prezidentą, Prezidentas Rolandas Paksas labai panašiais žodžiais atsakė į siūlymą bausti tuos jaunuolius, sudraudė pernelyg uolius pareigūnus. O dabar? Vytautas Stanaitis nuteistas netgi ne už prezidento įžeidimą, o tik už kėsinimąsi įžeisti. Stanaičio istorija savo esme tikrai labai primena Monteskjė pateiktą, žiaurios tironijos aktu pavadintą įvykį:

       „Kažkoks Marsijas kartą sapnavo, kad perrėžė Dionisijui gerklę. Pastarasis nuteisė jį mirti, nusprendęs, kad jis nesapnuotų naktį to, ko neketintų padaryti dieną“. 

            Atkreipkite dėmesį, mieloji ponia, Marsiją nuteisė ne už tai, kad perrėžė Dionisijui gerklę, o už tai, kad tik susapnavo, kad perrėžė gerklę. Atkreipkite dėmesį, mieloji ponia, kad Vytautą Stanaitį nuteisė ne už tai, kad jis įžeidė prezidentą, o tik užtai, kad galėjo įžeisti. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *