1926 m. gruodžio 17 d. Demokratijos pakasynos

Dr. Vladas ŽALNERAUSKAS

Vladas ŽALNERAUSKAS

„Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačus nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečų lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčo mėnesio l dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją„.
Tai tarpukario Lietuvos pirmosios nuolatinės konstitucijos, realiai galiojusios tik iki 1926 m. gruodžio 16 d. preambulė.

Matome, kad 1922 metų konstitucijoje buvo pabrėžiami demokratiniai valstybės pamatai, demokratiškumas pagal svarba statomas šalia kitos aukščiausios vertybės – nepriklausomybės.

Pabrėžiamos ir kitos, dabartinėje Europoje aukščiausiomis laikomos vertybės – tai teisingumas, piliečų laisvė ir gerovė. Matome išskirtinai pagarbų Valstybės požiūrį į žmonių darbą ir gerovę – į tai, kas dabar priimta vadinti tvarka valstybėje.

Aukščiausią pasaulyje reitingą turinti Britų enciklopedija (Encyclopædia Britannica) šį nepriklausomos Lietuvos gyvavimo tarpsnį vadina liberaliosios demokratijos periodu.

Pažymėtina, kad to meto Europoje, priešingai, nei dabar, buvo nedaug valstybių, kuriose buvo gerbiamos liberaliosios demokratijos vertybės.

Liberalioji demokratija, nors ir turi du pradus – liberalizmą ir demokratiją, nėra paprastas, mechaninis šių pradų sujungimas į vieną sampratą.

Jeigu liberalizmas labiau orientuotas į individo, o demokratija – į daugumos gynimą, tai liberalioji demokratija yra gerai išsvertas kompromisas derinantis kiekvieno atskiro asmens laisves ir teisėtus interesus su demokratiniais principais, kurie, nors ir skirti daugumai ginti, patys savaime negarantuoja mažumos ir individų teisių bei laisvių.

Teigiama, kad demokratija be liberalizmo veda prie autoritarizmo, netgi despotijos. Europos Sąjungos valstybėms, nepriklausomai nuo valstybinės santvarkos – respublikos ar monarchijos, nepriklausomai nuo vadžioje esančos partijos būdingas tas pats bruožas – liberaliosios demokratijos principo laikymasis.

Beje, Vladimiro ŽIRINOVSKIO vadovaujamos Rusijos liberalų demokratų partijos programa neturi nieko bendro su pagrindiniais liberaliosios demokratijos principais.
1926 m. gegužės 8 – 10 dienomis buvo išrinktas III Seimas, tų pačų metų birželio 7 d. Respublikos Prezidentu išrinktas aktyvus kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, patriotas ir valstybininkas, 1920 – 23 metais dirbęs ministru pirmininku Kazys GRINIUS.

Kazys GRINIUS

Kazys GRINIUS 1866.12.17 – 1950.06.04

Pažymėtina, kad Kazys GRINIUS buvo vienas iš steigėjų 1902 m. įkurtos Lietuvos Demokratų partijos, kurią, atsižvelgdami į jos programą Europos enciklopediniai leidiniai (Encyclopædia_Britannica) vadina Lietuvos Demokratų (liberalų) partija.

Nors III-me Seime nė viena partija neturėjo absoliučos daugumos, Seimas nuveikė tikrai nemažai:

– panaikinta karo padėtis ir demokratinių teisių bei laisvių suvaržymai;

– pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS; TSRS pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių;

– pradėtos derybos dėl prekybos sutarčų su Vokietija ir TSRS;

– imtasi taupymo priemonių valstybės administravimo srityje, sutaupytos lėšos skirtos švietimui, kultūrai, pramonės vystymui, kelių statybai.
1926 metų gruodžio 17 d., Prezidento Kazio GRINIAUS gimtadienį, įvyko ginkluotas perversmas. Perversmą įvykdę sąmokslininkai nuvertė Prezidentą Kazį GRINIŲ demagogiškai jį apkaltinę tariamu nuolaidžiavimu komunistams.

Tačiau Kazys GRINIUS niekada nesižavėjo komunistinėmis nuostatomis. Dar 1905 m., kai šalyje tarpo kraštutinės kairiosios nuotaikos, Kazys GRINIUS „Varpo“ laikraštyje rašė:

„Nereikia mislyti, kad valstiečiai turi dabar tuojau pat išvyti dvarponius, paimti dvarus į savo rankas… Ne, tokių patarimų mes neduodame ir persergime nuo tokių pasielgimų… Mums labiau reikalinga kova ne brauningais, ne bombomis, bet kitokiu darbu..„.

Po perversmo Lietuvos valstybinė santvarka prarado svarbiausius demokratiškumo požymius, valstybės valdžią vis labiau į savo rankas koncentravo perversmininkų iškeltas Antanas SMETONA, kuris pasiskelbė ar buvo paskelbtas Valstybės vadu.

Seimo funkcijos buvo suvaržytos, o netrukus Seimas ir iš viso buvo paleistas. Paskubomis buvo parengta nauja, kelių puslapių konstitucija, kurią 1928 metais priėmė ne Tauta, ne Tautos atstovai – Seimas, o pats Antanas SMETONA, tiesa, ne vienas, o pritariant devyniems ministrams.

Smetoniškoji konstitucija numatė, kad Respublikos Prezidentą renka patikimi asmenys. Valdžia negebėjo rasti efektyvių priemonių pasaulinės krizės niokojamai ekonomikai gelbėti, krito žmonių, ypač kaime, pajamos.

Šalyje daugėjo politinių kalinių, mirties bausmių vykdymui buvo įrengta dujų kamera. Teigiama, kad šalyje įsivyravo autoritarinis težimas.
1938 metais buvo priimta nauja konstitucija, pagal kurią Prezidentas niekam neprivalėjo atsiskaityti už savo galios veiksmus, konstitucijoje jau neliko net nuorodų į demokratiškumą.

Valstybės vadas Antanas SMETONA krašto gynybinę galia stiprino daugiausia tik didindamas generolų ir aukštųjų karininkų skaičų, reguliariai juos pamalonindamas ordinais ir medaliais.

Nors Lietuvos kariuomenė buvo gerai aprūpinta, nė vienas iš smetoniškųjų generolų taip ir nesuorganizavo bent simbolinio pasipriešinimo stalininės TSRS invazijai. 1940 metais nepriklausoma Lietuvos valstybė nustojo egzistuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *