Opa opa į klestinčią Europą

Dr. Vladas ŽALNERAUSKAS

200 milijonų migrantų

       Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis dabar apie 200 milijonų žmonių gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Dauguma išvykėlių legaliai ar nelegaliai persikėlė gyventi į kitas, dažniausiai į labiau išsivysčiusias šalis, apie 35 proc. iš jų – į Europos Sąjungos valstybes. Migracija vyksta ne tik iš trečiojo pasaulio šalių, bet ir pačioje Europos Sąjungoje – iš menkiau išsivysčiusių šalių į turtingesnes. Pavyzdžiu galėtų būti Lietuva. Niekas negali pasakyti, kiek Lietuvos žmonių išvyko į Airiją, Jungtinę Karalystę, Ispaniją, Norvegiją, kitas Europos Sąjungos šalis, kiek lietuvių išvyko į JAV.

      Gal nereikėtų virkauti dėl emigracijos, juk emigracija tai suprantamas reiškinys laisvę atgavusioje šalyje. Pusę šimtmečio atskirti nuo pasaulio lietuviai siekia jį pažinti, pasižmonėti šalyse, apie kurias anksčiau galėjo kažką sužinoti nebent tik iš geografijos vadovėlių. Globalizacija, atviros sienos tikrai masina žmones kelionėms po svečias šalis. Tačiau pabendravus su išeiviais aiškėja, kad emigracijos priežastys dažniausiai ne pažintinės, o kitos – ekonominės ir politinės. Jaučiu, bus tokių, kurie perskaitę šiuos žodžius pasipiktins – kokios gali būti politinės priežastys? Argi yra politinių pabėgėlių iš Lietuvos? Na, nebent kokie buvę komunistiniai funkcionieriai a la Burokevičius ar Jermalavičius ir jiems panašūs. Tačiau prašau Jūsų, nenumeskite laikraščio, skaitykite toliau…

Darbšti tauta

       Lietuviai darbšti tauta, tačiau dažnas iš uždarbio negali išgyventi, negali išlaikyti vaikų. Blogiausia, kad gyvenimo raida neteikia pagrindo greitai tikėtis esminių permainų į gerą. Seimas ir Vyriausybė atitrūkę nuo tautos, nesigaudantis aplinkoje Prezidentas metų metais užsiima tarpusavio santykių aiškinimusi, pigiu politikavimu ir iš esmės nesprendžia (nenori spręsti ar negeba?) seniai pribrendusių ir perbrendusių problemų. Prisigyvenome iki…

      – Konstitucinis Teismas ėmėsi aiškintis ar žmogus Lietuvoje gali išgyventi už 130 litų per mėnesį. Tai ne anekdotas, tai žiauri tikrovė – kai kurie mūsų valstybės šulai įsitikinę, kad 130 litų per mėnesį pakanka žmogui prasimaitinti ir apmokėti minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Jei retkarčiais pridedami keliolika litų prie pensijos, truputį pakeliama minimali alga, tai įsisiautėjusi infliacija kaipmat viską suryja. Žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas.
       Manau, kad daugelis išvažiavo dėl tų pačių priežasčių – nepakankamos, neužtikrinančios oraus gyvenimo pajamos, nematymas geresnio gyvenimo perspektyvų ateityje. Dažniausiai žmonės važiuoja iš Lietuvos ne visam laikui, o tik iki prakus, užsidirbs pakankamai, kad galėtų gyventi be nepriteklių, neskaičiuojant kiekvieno cento. Išvažiuoja tikėdamiesi užsidirbti ateičiai, užsidirbti ir grįžti. Deja, dažnas neįvertina, kad laikui bėgant ryšys su Tėvyne, su šeima, su draugais blėsta, laikui bėgant sugrįžimas darosi vis mažiau ir mažiau realus.

Kelkime inkilus ir jie sugrįš!

       Rudenėjant išskrenda paukščiai skrajūnai. Tačiau pavasarį jie grįžta. Grįžta į jų laukiančius inkilus, perėjimo vietas. Ruoškime „inkilus“ mūsų išeiviams ir jie sugrįš. Užsidirbs pinigų ir grįš. Užsieniuose pasiliks tik nedaugelis. Bėgant laikui nusistovės normali emigracijos ir imigracijos pusiausvyra. Tik žinokime – negalime ilgai laukti, kelkime inkilus nedelsdami! Nepalikime mūsų vaikų, nepalikime mūsų brolių ir seserų likimo valiai, padėkime jiems nuolat prisiminti, kad Tėvynėje jie laukiami, kad jie nepamiršti. Neatsisakykime net ir tų, kurie dėl kokių priežasčių įgijo užsienio šalies pilietybę – pseudopatriotiniai politikų veblenimai apie dvigubos pilietybės draudimą mūsų mažai šaliai pražūtingi.
          Būtina nepamiršti išvykėlių, bet ne mažiau svarbu ir nevaryti į užsienius dar tik svarstančius tokią galimybę. Jei Lietuvos politika nesikeis, prarasime dar dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių piliečių. Mums, mūsų Lietuvai, oi, kaip dar gali prisireikti išvykusių tautiečių. Spauskime valstybės politikus, primygtinai prašykime, reikalaukime, kasdien jiems priminkime – būtina išlaikyti normalius civilizuotus santykius su mūsų išvykusiais tėvynainiais. Valstybės politika turi būti tokia, kad kur, į kokią šalį bebūtų išvykęs lietuvis, jis turi jausti, kad Tėvynė jo nepamiršo, neatstūmė, nepasmerkė, kad jis visada laukiamas. Būtina daryti viską, kad jis nepamirštų esąs lietuvis, būtina visokeriopai padėti jam ir jo vaikams išlaikyti lietuvybę.
       Keisti reikia daug dalykų ir ne tik ekonominių. Tikiu, kad palaipsniui, gal ne taip greitai, kaip norėtume, ekonominiai gyvenimo kokybės rodikliai Lietuvoje gerės. Tačiau yra ir kitų, ne mažiau svarbių gyvenimo kokybės rodiklių, kurių spartus nykimas verčia nerimauti. Kai kurių mūsų valstybės politikų veiksmai, jų niūrūs, suakmenėję veidai, negebėjimas šypsotis, nemokėjimas žvelgti žmonėms į akis, niekinamas požiūris į eilinį žmogų, piliečių skirstymas į elitą ir „runkelius“ tikrai neprisideda prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo. Skaudu, kad ir mūsų žiniasklaidos grandai neskatina didžiuotis lietuviškumu, pozityviais lietuviško mentaliteto bruožais, neskatina globoti ir saugoti tai kas yra būdinga ir ypatinga mūsų tautai. Neskatina dalytis atsakomybe už viešąjį šalies gyvenimą, imtis bendro darbo Tėvynės labui.

Delfi

       Labai išpopuliarėjęs internetinis portalas Delfi, o ir kiti portalai, kuriuose gali reikštis kiekvienas norintis pakomentuoti tą ar kitą straipsnelį ar žinutę atskleidė labai liūdną reiškinį – menkėjantį, gal net nykstantį lietuvių tautinį ir valstybinį patriotizmą, silpstantį priklausomybės gimtajai kultūrai, kalbai, tautiniam identitetui jausmą, norą susitapatinti su vakarų pasaulio mentalitetu, ryškėjantį nepilnavertiškumo prieš kitas tautas kompleksą. Mūsų tauta ir kultūra turi daug puikių bruožų, palankiai išskiriančių mus iš kai kurių kitų tautų.

      Tačiau paskaitinėjus Delfi komentatorių „kūrybą“ galima pašiurpti nuo jokių padorumo pėdsakų neturinčių, azijietiškais keiksmažodžiais prifarširuotų epitetų, klijuojamų iškiliems Lietuvos žmonėms. Drąsiai galiu teigti, kad dalyje internetinių portalų, o ypač Delfyje, vis labiau bujoja chamizmas, viešas drabstymasis purvais ir spjaudymas į savo tikrus ar tik įsivaizduojamus oponentus. Kartais mintyse nenorom iškyla šių „komentatorių“ panašumas į hormonų audrų kamuojamus paauglius slapta piešiančius šlykščius graffiti ant šviežiai suremontuotų viešojo tualeto sienų. Ypač skaudu, kad unikali galimybė viešai reikštis, kurią suteikia mums populiarus internetinis portalas vis dažniau suvokiama kaip galimybė anonimiškai juodinti visus ir viską. O juk Delfi tapo tuo ruporu kuris skleidžia Lietuvos, lietuvių įvaizdį pasaulyje. Tie emigrantai, kuriuos palikti Lietuvą paakstino išvešėjęs nusikalstamumas, chamizmas tikrai gali susidaryti itin nepalankų įspūdį apie mūsų bendravimo kultūrą.

Ką daryti?

       Banalu būtų tvirtinti, kad reikia kelti šalies ekonomiką, gerinti žmonių gyvenimą. Tai savaime suprantama, tačiau to neužtenka. Pirmiausia ko trūksta Lietuvoje – tai elementarios pagarbos žmogui. Pagarba žmogui – tai ne tik bendravimo su žmogumi gebėjimai, tai, visų pirmą ir padorūs, užtikrinantys pilnavertį gyvenimą atlyginimai, ir veiksni sveikatos apsauga, ir pakankamos socialinės garantijos, ir pagaliau bent elementari tvarka bei teisingumas valstybėje. 130 litų per mėnesį – didesnės nepagarbos savo piliečiui sunku sugalvoti.
       Siekiant sugrąžinti emigrantus atgal į Lietuva, labai svarbus visų institucijų – valstybės, savivaldos, verslo – bendradarbiavimas. Be abejo, ir sąžiningas žiniasklaidos darbas. Labai svarbų, kad išvykusius pasiektų informacija ne tik apie nusikaltimus, karą keliuose, alkoholizmą, bet ir pozityvi informacija apie augančią Lietuvos ekonomiką, politiką, verslą, viešąjį gyvenimą, apie prasmingas pramogas, apie sportą. Reikia kuo daugiau tikrų, neišgalvotų istorijų apie paprastų žmonių pasiekimus, apie sėkmingą sugrįžusių iš užsienių gyvenimą Lietuvoje.
 Tik ar tai mūsų valstybės politikų jėgoms? Ar jie ne išsisėmę? Ar ne laikas juos keisti?
       Tikiuosi, mielas skaitytojau, atsakymą į šiuos klausimus Jūs rasite pats.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *