Palikite sūnų ramybėje

Joana ABROMAVIČIENĖ

Ilgai svarsčiau, ar verta išlieti kam nors savo skausmą, kurį sukėlė eksžurnalistės Rūtos GRINEVIČIŪTĖS laida „Paskutinė instancija„. Nerašyčiau, tačiau toks nerimas, kad dieną – naktį neturiu ramybės, tad sėdau išsilieti viską popieriuje.
Vėl visas anų metų siaubas atgijo ir neduoda man ramybės.

Abromavičiai

Abromavičiai Kuršėnuose švenčia mamos Jubiliejų.

Atsibeldė pas mane kažkokia žurnalistė ir operatorius. Prisistatė, kad esą iš „Paskutinės instancijos„. Pavardžių nepasisakė. Jų iki šiol nežinau.
Aš jų paklausiau:
– Kokiu tikslu atvykote? Gal konservatoriai atsiuntė?
Mat praėjusiais metais mano buto slenkstį mynė ir nedavė ramybės telefonu kažkokie jurgiai razmos, jonai novogreckiai ir kitokie niekšeliai su gėlelių puokštėmis – tarsi aš jau būčiau kaip ir Juras nužudyta“¦
Dabar, kai laidoje pamačiau Vytautą LANDSBERGĮ, supratau – kodėl.
– Ne, ne, – vos nesižegnojo žurnalistė.
Bet nuojauta manęs neapgavo.
Net nustėrau, pamačusi laidą.
Ten pasirodė jų tikrasis veidas, jų purvina moralė.
O tada kalbėjomės labai ramiai ir palyginti nuoširdžiai. Žurnalistė, atrodo, įdėmiai klausėsi mano žodžių. Pasakiau, kad Juras buvo geras vaikas. Drausmingas ir tvarkingas. Mokėsi gerai. Vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu. Įstojęs į Kauno politechnikos institutą studijuoti radiotechnikos mokslų, tą aukštąją mokyklą baigė sėkmingai. Pagal paskyrimą pradėjo dėstyti Žemės ūkio akademijoje. Susižavėjo Sąjūdžiu. Abu su žmona dalyvavo jo veikloje. Įstojo į savanorius, nes tikėjo šviesia Lietuvos ateitimi. Taip man patsai sakė. Bet buvo niekšų gaujos žiauriai nužudytas. Žudikai ir jų šalininkai, tai yra dvasiniai žudynių įkvepėjai, apipylė jį šmeižtais. Nesiliauja šmeižę iki šiol, nors nuo nužudymo praėjo jau dešimt ilgų metų. Tos šmeižto bangos eina iš konservatorių pusės. Tai nedori žmonės, juodašimčiai, net ir nužudyto nepalieka ramybėje.
Šmeižia ne tiktai Jurą. Šmeižia ir jo tėvą. Kažkoks Arūnas STAŠAITIS bando aiškinti, kad Juozas ABROMAVIČIUS, taigi mano vyras, pokario metais dirbęs Pakruojyje KGB poskyrio viršininku, turėjęs pulkininko laipsnį.
Išgyvenau su Juozu ABROMAVIČIUMI beveik penkiasdešimt metų ir tik dabar sužinojau, kad gyvenau su tarybinio saugumo pulkininku. Kada jis tą laipsnį gavo, kas jį suteikė – Arūnas STAŠAITIS? Aš parodžiau operatoriui ir žurnalistei Juozo jaunystės nuotraukas. Vienoje – eilinis kareivis. Antpečuose – jokios žvaigždutės. Tada žurnalistė manęs klausė:
– O milicijoje ar jis yra tarnavęs?
– Niekada, – atsakiau.
Vokiečų okupacijos metais Juozas mokėsi Šiaulių prekybos mokykloje. Baigė ją 1944 metais. Tų pačų metų rudenį frontas atsirito iki Kuršėnų, Kuršėnai buvo fronto zona, čia vyko aršūs mūšiai, kurie baigėsi tik spalio mėnesį. Miestelis buvo sulygintas su žeme. Per mūšius sudegė ir batsiuvių Abromavičų namai.
Vokiečiams traukiantis sukruto sujudo žydšaudžiai. Jie pradėjo suiminėti ir šaudyti tuos, kurie jiems nepatiko. Buvo suimtas ir sušaudytas Juozo tėvas. Trys Abromavičų vaikai liko be maitintojo. Juozui ABROMAVIČIUI, taigi būsimam Juro tėvui, tada buvo tik devyniolika metų. Seserys buvo jaunesnės. Šeima, netekusi tėvo, o paskui ir namų, apsigyveno Pakštelių kaime pas Šivickus.
Kai Juozui sukako dvidešimt, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tai buvo keturiasdešimt penktųjų metų balandžio mėnesį. Dalinys, į kurį jis buvo paskirtas, buvo išvežtas apmokymams į Rusijos gilumą. Ten jis priešgaisriniame dalinyje pratarnavo penkerius metus. Grįžo iš kariuomenės tiktai penkiasdešimtaisiais.
Tai kada jis galėjo gauti pulkininko laipsnį? Net juokinga – gaisrininkas saugumietis. Gal kada kokį saugumą ir gesino, jei šis degė“¦
Grįžęs iš kariuomenės dirbo jis prekyboje revizoriumi, priešgaisrinėje apsaugoje, į pensiją išėjo iš Šiaulių televizorių gamyklos.
Taip, jis buvo TSKP narys, bet partinės karjeros durys tais laikais jam buvo uždarytos, nes aš, taigi jo žmona, buvau politinio kalinio dukra – mes buvome išbuožinti ir pašalinti iš visų mokyklų, o mano tėvas, kaipo politinis kalinys, kasė Belomor kanalą“¦.
Aš rodžiau žurnalistei pažymą, kurioje parašyta, kad mano tėvas tarybiniuose lageriuose kalėjo dešimt metų. Tą pažymą operatorius nufilmavo. Maniau, parodys, ir viena šmeižto banga bus užgesinta.
Bet šito neįvyko.
Taigi visokie kaltinimai Juro tėvui išgalvoti – laužti iš piršto. Aš tuos šmeižikus pavadinau banditais. Jie tokie ir yra, nors laiko save Lietuvos patriotais. Anokie jie patriotai, kad bijo parodyti savo veidų – rodo kaukes. Keikiau konservatorius už jų juodus darbus. Jie neverti žmogaus vardo. Sakiau – už kokią Lietuvą mano tėvas kentėjo Sibiro lageriuose? Už tą, kuri nužudė jo anūką? Juras tikėjo ta Lietuva – ir kaip toji Lietuva su juo pasielgė? Atėmė gyvybę ir dar apšmeižė, ir begėdiškai šmeižia toliau“¦
Žurnalistė su operatoriumi pas mane išbuvo gal dvi valandas. Kalbėjau iš visos širdies. Vaišinau juos kava. Kalbėjomės kaip yra priimta kalbėtis mūsų namuose. Išsiskyrėme lyg ir supratę vieni kitus. O kai pamačiau, ką rodė per televiziją – netekau žado. Baisu.
Kaip šitaip galima?
Kalba Mykolas DUDONIS, kuris per Kauno rinktinės štabo šturmą buvo įrėmęs automatą Jurui į krūtinę, grasindamas nušauti. Už tai, kad neleido maištui įsiplieksti. Rodo Stanislovą Adamonį, kuris Romui PETRAIČIUI buvo įsakęs nušauti Jurą ABROMAVIČIŲ. Taigi visi jie patriotai, o Juras – išdavikas, nes stojo skersai kelio perversmininkams.
Kadre keletą kartų pasirodė Vytautas LANDSBERGIS, kuris džiaugėsi, kad buvo nužudytas Juras ABROMAVIČIUS. Tas pats Vytautas LANDSBERGIS, kuris, Jurą nužudžius, įlindo į televizorių ir begėdiškai maivėsi – girdi, kam gi šito ažiotažo dėl vieno žmogaus“¦
Teroristų nužudyto žmogaus?
Pasak Stalino, nėra žmogaus – nėra ir problemos“¦
Mačiau tada šito žmogaus akyse džiaugsmą – vien žmogui atsikeršyta“¦
Nužudė Jurą – ir visi politinių nusikaltimų galai į kruviną vandenį?
O paskui – Juras rusų saugumo agentas, rusų karinės žvalgybos agentas, o jo tėvą ėmė ir pakrikštijo stribu.
Seniai begirdėjau, kad šitaip būtų šmeižiami mirusieji ar nužudytieji. Klausiausi tų šmeižikų ir verkiau visu balsu, ir plūdau save už tai, kad neišgrūdau tų televizijos valkatų pro duris, kad leidau jiems peržengti Juro gimtųjų namų slenkstį.
Būkit, budeliai, prakeikti.
Būkit kartu su jais prakeikti ir jų šlovintojai.
Sunkia širdimi važiuoju į Juro vienuoliktųjų nužudymo metinių minėjimą.
Atleisk man, sūnau, aš negaliu tavęs apginti nuo visokių landsbergių, grinevičukių, dudonių, stašaičų ir kitokių padarų, kurie mindo tave ir spardo tavo kapą.
Juos dar nešioja gimtoji Tavo žemė, sūnau.
Tokia Lietuva, kurios teisingumu Tu tikėjai.
O šiandien – nei Lietuvos, nei tikėjimo, nei teisingumo.
Viskas išsigimė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *