Žudikų šmėklos klaidžioja po Seimą

Adolfas STRAKŠYS

„Bet kai ateina momentas, reikia vis dėlto pasiryžti„

Šiuos žodžius pasakė savanoris Juras ABROMAVIČIUS, davęs priesaiką ginti nuo agresorių Lietuvos parlamentą. O prieš tai buvo interviu Lietuvos radijui, kurio tekstas šitoks:

Žurnalistė: „Aš pakviečiau prie mikrofono Krašto apsaugos savanorį Jurą ABROMAVIČIŲ. Dar norėčiau pridurti, jog į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ką tik buvo atvykęs kunigas Robertas GRIGAS. Jis palaimino šiuos žmones.
Juras ABROMAVIČIUS: Laba diena. Sunku kalbėti tokią minutę, kai ką tiktai visi pakartojome priesaiką, kuri mus įpareigojo ginti savo Lietuvą, savo pasiryžimą, ir daugelis gal paklaustų, kodėl aš, dviejų vaikų tėvas, turintis gerą darbą, jau trisdešimties metų, šičia, kai tuo momentu gal būtų galima kaip nors pralaukti, ramiai pragyventi tuos neramumus.

Norėčiau pasakyti visiems krašto gyventojams, kad atėjo apsisprendimo valanda, ir aš čia dėl to, kad man būtų ne gėda pasakyti savo vaikams, kurie skaitys istoriją ir paklaus, kur kokiu momentu aš buvau.

Pagalvokite, ką pasakysite jūs.
Žurnalistė: Gerbiamas ABROMAVIČIAU, būtų įdomu žinoti – man atrodo, Jūs iš Kauno?
Juras ABROMAVIČIUS: Taip.
Žurnalistė: Nespėjom taip daugiau ir susipažinti. Papasakokite, kiek čia jūsų, Kauno žmonių?
Juras ABROMAVIČIUS: Kauno žmonių yra apie šimtas. Aš dirbu „Bangos“ susivienijime inžinieriumi, dar treneriu – turiu nedidelę sportinės radiopelengacijos sportininkų grupę Kaune.

Žodžiu, gyvenimas iki visų šitų įvykių klostėsi gana palankiai, be didelių stresų. Ir norėtųsi gyventi taip ir toliau. Bet kai ateina momentas, reikia vis dėlto pasiryžti.
Žurnalistė: Kalbėjo krašto apsaugos savanoris Juras ABROMAVIČIUS. Gerbiamas ABROMAVIČIAU, aš jums linkiu, kad jūs liktumėt ištikimas priesaikos žodžiams.
Juras ABROMAVIČIUS: Ačū. Mes stovėsime iki pabaigos!„
Sausio devintą Naujosios sąjungos frakcijos seniūnas Artūras PAULAUSKAS Lietuvos Respublikos Seimo valdybai parašė šitokį raštą: „Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija prašo Seimo valdybą įtraukti į iškilmingo Seimo posėdžio Lietuvos Laisvės gynėjų dienai paminėti programą Juro ABROMAVIČIAUS interviu Lietuvos radijui 1991m. sausio 13 d. Interviu transliacijos metu prašome parodyti Juro ABROMAVIČIAUS nuotrauką.
Šiai iniciatyvai pritaria Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos ir Darbo partijos frakcijos„.
Artūras PAULAUSKAS nepriminė Seimo valdybai, kad praėję metai Seime buvo kupini dėmesio šiam teroristų nužudytam savanoriui – trečą kartą Laikinoji Seimo komisija ėmėsi tirti šito Lietuvos patrioto nužudymo aplinkybes ir tam įvykiui davė politinį įvertinimą, kurių esmė – Jurą ABROMAVIČIŲ nužudė teroristai, kurie ir šiandien turi ryšį su kai kuriomis Seimo dešiniosiomis jėgomis.

Seimas tam įvertinimui pritarė. Bet žudikus remiančos politinės jėgos ir toliau šmeižia savanorį ir valstybės saugumo darbuotoją Jurą ABROMAVIČIŲ, vis dar bandoma pabrėžti, kad jis nedalyvavo sausio įvykiuose, nors vienas pirmųjų už tai buvo apdovanotas medaliu.

Po mirties Juras ABROMAVIČIUS apdovanotas Vyčo Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, kuriuo paprastai apdovanojami asmenys, pasižymėję didvyriška narsa ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę.

Iškilmingame Seimo posėdyje transliuotas Juro ABROMAVIČIAUS interviu Lietuvos radijui gal būtų užbaigęs tas gėdingas ir smerktinas dešiniųjų insinuacijas.
Bet šito neįvyko. Artūro PAULAUSKO pasirašytas raštas sausio vienuoliktą buvo apsvarstytas Seimo valdybos posėdyje. Nutarta, kad Juro ABROMAVIČIAUS interviu į iškilmingo Seimo posėdžio programą neįtraukti – gal tik panaudoti atvirų durų programoje.
Beje, vienas valdybos narys buvo ir prieš tokį Juro ABROMAVIČIAUS pagerbimą.
Sužinoję apie šitokį Seimo valdybos sprendimą, socialliberalai tą pačą dieną surinko 72 Seimo narių parašus, reikalaudami, kad Juro ABROMAVIČIAUS interviu būtų transliuojamas iškilmingo posėdžio metu.
Tą pačą dieną šis reikalavimas buvo įteiktas Seimo valdybai.
Ir iniciatoriai gauna Seimo pirmininko Viktoro MUNTIANO raštą, kuriame yra ir tokios eilutės: „Seimo narių grupės reikalavimas įtraukti į darbotvarkę „savanorio Juro ABROMAVIČIAUS kalbą, pasakytą 1991 m. sausio 13 d. po savanorio priesaikos Seime„, Seimo pirmininko sekretoriate gautas 2008 m. sausio 11 d. 16.30 val.

Vadovaudamasi Seimo Statuto 99 straipsniu Seimo valdybą jau buvo priėmusi sprendimą dėl iškilmingo 2008 m. sausio 13 d. posėdžio darbotvarkės, taip pat ir reikalavime keliamu klausimu. Atsižvelgiant į rašto gavimo laiką sušaukti Seimo valdybos posėdį pakartotinai svarstyti šį klausimą, nebuvo galimybės.
Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Seimo Statuto 92 straipsnio, kuriuo remiantis pateiktas reikalavimas, nuostatos skirtos reguliuoti Seimo plenariniame posėdyje svarstytinų klausimų, jeigu jie yra parengti ir svarstyti parengta Seimo statuto numatyta tvarka, įtraukimui į posėdžio darbotvarkę. Reikalaujama įtraukti į darbotvarkę kalba negali būti laikoma svarstytinu klausimu.„
Tą raštą būtų galima iškabinti Biurokratizmo muziejuje, kaip aukščiausio lygio biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdį, demonstruojantį mūsų Seimo politinį nuosmukį ir nepagarbą teroristų nužudytam savanoriui, gynusiam nuo agresorių šias Seimo sienas.
Kaip ta proga neprisiminsi to paties Seimo pirmininko Viktoro MUNTIANO apgailestavimą Iškilmingojo posėdžio pranešime, kad šiandien Lietuvoje Lietuvos mažiau nei buvo anų metų Lietuvoje – Lietuvoje iš viso nebėra anų metų Lietuvos ir pirmiausiai toji Lietuva išguita iš Seimo.
Šiandien tai daro pats Viktoras MUNTIANAS.
Ta pačia proga negalima nepakartoti ir Seimo iškilmingame posėdyje kardinolo Audrio Juozo BAČKIO žodžių apie tai, kad šiandien turėti įsitikinimus yra pavojinga.
Šiandien gali turėti tik Vytauto LANDSBERGIO įsitikinimus.

Ir ne tiktai šiandien.
Prisiminkime Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieną iš lyderių ir entuziastų, Kovo 11-osios akto signataro profesoriaus Kazimiero ANTANAVIČIAUS laidotuves. Neatsirado vėliavos ant jo karsto, neatsirado keturių Seimo narių, kurie nuneštų karstą į kapines – karstą į kapines nunešė duobkasiai.
O Seimo nariai, tarp jų ir Kovo 11-osios akto signatarai Seime posėdžiavo.
Valdė tada Lietuvą konservatoriai.
Jų lyderiams nepatiko profesoriaus Kazimiero ANTANAVIČIAUS kreipimasis į žmones per Sausio įvykius – Respublikos Aukščiausiajai Tarybai joks pavojus negresia, žmonės, eikite namo“¦
Šiandien Audrius BUTKEVIČIUS patvirtina tą patį, tik paaiškina: „Seimas turėjo degti„.
Padegti jį turėjo krašto apsaugos ministro Audriaus BUTKEVIČIAUS gauja. Pasirodo, ne priešui sunaikinti buvo pridaryta daugybė „Molotovo kokteilių„, bet parlamentui padegti.
Žinoma, su visais gynėjais.
„Mums buvo reikalingas vaizdas, paveikslėlis„, – motyvuoja tokį žvėrišką elgesį Audrius BUTKEVIČIUS.
O koks paveikslėlis be kritusių kovotojų!
Beje, pasigrožėti tokiu „paveikslėliu“ Audrius BUTKEVIČIUS galėjo vėliau, kai mūsų valstybei pavojus praėjo, – keli buteliai „kokteilio“ buvo sumesti į politkalinio Aleksandro BENDINSKO butą – valstybės saugumo kapitonas Juras ABROMAVIČIUS, nukentėjusiajam asmeniškai prašant, nustatė, kad tie kokteiliai buvo iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų arsenalo“¦
Nenužudė Aleksandro BENDINSKO ėnkavėdistai per tardymus ir Gulaguose – jį pasišovė sudeginti savi, lietuviai, save laiką patriotais.
Nesudegino Juro ABROMAVIČIAUS Aukščiausiosios Tarybos rūmuose Audriaus BUTKEVIČIAUS žaliūkai – susprogdino po šešių metų to paties plauko žudikai.
Taip Lietuva ėjo ir eina iš Lietuvos.
Nes jos čia nereikia.
Lietuva niekuomet neniekino mirusio ar žuvusio – gal tik stribai.
O šiandien Lietuvoje turėti savo įsitikinimus yra pavojinga“¦
Po Seimą slankioja žudikų šmėklos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *