Meilės, tikėjimo, vilties

Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininko,

Prezidento Rolando PAKSO mintys Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 90 metinių proga

Lietuvos vėliava
Lietuvos herbas

Be jokios abejonės, vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Tai puiki proga prisiminti Lietuvos žmonių kovą už valstybę, tos valstybės kūrėjus, idealistus ir patriotus, į aplinkinių širdis sodinusius Lietuvos valstybingumo daigus. Žuvusius ir iškentėjusius dėl tos valstybės žeminėse Tėvynės miškuose ir tolimojo Sibiro barakuose.

90 metų istorija yra puiki proga prisiminti ir gana netolimus laikus, kuomet rankomis susikibusi Tauta stovėjo Baltijos kelyje ar pečius suglaudę Lietuvos žmonės prie laužų degė ryžtu už valstybę žvarbią sausio naktį. Ir manau, kad visi tie devyni nepriklausomybės dešimtmečiai prisidėjo prie Lietuvos tapimo Europos Sąjungos, NATO nare, prie valstybės įsijungimo į bevizio režimo su daugeliu aplinkinių šalių erdvę.

Tačiau dabar Lietuvoje yra daug negerų dalykų ir labai nesinorėtų apie juos galvoti. Ir kalbėti apie juos tenka skaudama širdimi. Pirmiausiai norėčiau, kad minėdami šią dieną, mes nepyktume ant valstybės, ja nenusiviltume. Nes valstybė čia niekuo dėta. Nes valdžia ir valstybė yra du skirtingi dalykai.

Būtent nuo galybės tos valdžios padarytų ir toliau daromų klaidų, nuolatinio sprendimų politizavimo bei esminių permainų vengimo kenčia Lietuvos piliečiai. Paskutinis toks sprendimas – palaimintos Atominės elektrinės įstatymo pataisos. Jis tikrai nebus naudingas Lietuvos žmonėms. Nes iš neteisėtų dalykų negali gimti teisingi sprendimai.

Apmaudu, kad pastaraisiais metais mes prarandame valstybę. Jos idėją. Jos dvasią. Tuos dalykus ima nusverti brutali kova dėl valdžios, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis. Kova, siekiant išlaikyti savo įtaką bei kapitalą, jį kaupti bei gausinti visų valstybės piliečių sąskaita. Ir bjauriausia, jog visuomenei tai pateikiama kaip kova už demokratiją, nors iš tiesų stengiamasi visais būdais užgniaužti net ir paprasto žmogaus mintį ar nuomonę, kuri neatitinka taip vadinamųjų valstybininkų interesų.

Mūsų partija jau ne kartą tiesiai įvardijo, kad šiandien Lietuvoje yra ne demokratija, bet „chebrokratija“. Atleiskite už tą nelietuvišką žodį, bet jis geriausiai iliustruoja tais pačiais interesais susijusių asmenų grupę. Ir ji darys viską, kad kuo daugiau žmonių nusiviltų valstybe. Nes jiems valdyti ir manipuliuoti žmonėmis lengviausia, kuomet nėra jokio pasipriešinimo.

Aš džiaugiuosi, kad Lietuva šiandien jau ne taip lengvai suklaidinama. Juk galima apgauti žmogų vieną kartą, na, du, bet, kaip parodė ne tik kitų valstybių, bet ir mūsų Lietuvos istorija, jokia valdžia savo piliečių nuolat apgaudinėti nepajėgi.

Valstybėje bunda pilietiškumas. Tą aš matau susitikimuose su žmonėmis, jaučiu iš jų rankų paspaudimų. Lietuva nebenori taip gyventi, ji bunda. Gal ne taip greitai, kaip galėtų. Gal dėl to, jog per keletą pastarųjų metų, pradedant apkaltos procesu, kurį aš tiesiai šviesiai vadinu perversmu, visuomenė labai subtiliai buvo klampinama į purvą ir melą. Manau, kad greitai ateis laikas, kuomet ji iš jo išlips.

Net nusivylę valdžia, mes negalime nusivilti valstybe. Negalime nusivilti savimi. Nes turime pakeisti Lietuvą. Tam, kad į ją grįžtų išvažiavę vaikai. Tam, kad čia būtų tinkamai vertinamas kiekvieno žmogaus darbas. Mes turime pasikeisti ir patys. Nebebijoti.

Stiprybės, meilės, vilties Jums. Pasitikėjimo vienas kitu. Ir tikėjimo Lietuva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *