Į knygos apie Jurą pristatymą – su Artūru PAULAUSKU.

Birutė DILPŠIENĖ

Birutė DILPŠIENĖ

       Ėjome į didelę šventę, labai brangią mums šiauliečiams, tai Adolfo STRAKŠIO knygos “JURAS”, apie mūsų kraštietį Jurą ABROMAVIČIŲ, žuvusį nuo iki šiol neįvardintų banditų rankos, pristatymą. Malonu buvo klausytis rašytojo kalbos, pagrįstos dokumentiniais faktais apie Juro gyvenimą, jo atsidavimą Lietuvai ir skausmingą, žiaurią mirtį.
      Kodėl rašau nuo “neįvardintų banditų” rankos? Todėl, kad 10 metų banditai, kaip rašo ir rašytojas, vaikšto laisvi. Jiems neišduotas orderis suėmimui, jie neįvardijami tiesiogiai.
      O kodėl? Turbūt bijoma, kad gali atsitikti taip, kaip su Juru…
      Tačiau šiame renginyje buvome nemaloniai nustebinti: kartu su Adolfu STRAKŠIU į knygos pristatymą atvyko ir naujasis gamtininkas, ministras Artūras PAULAUSKAS.
Ne su dideliu patosu sutiko šiauliečiai šį pilietį. Priešingai nei rašytojui, Artūrui PAULAUSKUI nei gėlių, nei plojimų neskyrė.
      Pirmiausia man kilusi mintis buvo ši: kodėl tiek metų tylėjo šis ponas apie Jurą, nors žinojo? Kodėl nekovojo? Kodėl neviešino Juro ABROMAVIČIAUS žuvimo aplinkybių ir tik lūžus Seimo pirmininko kėdei prabilo? Juk jis – teisininkas. Jis žinojo nusikaltėlius. Tad nejaugi dangstė juos?
      Man ir šiandien labai norėtųsi sužinoti, kodėl banditų pavardės iki šiol nepaviešintos, ir kodėl jie nesėdi kartu su Baltušiu, Vertelka?
      Kodėl tiesa dar ir šiandien neįtvirtinta? Susidariau nuomonę, kad kėdė yra brangiau už žmonių gyvenimus…
      Labai skaudžiai, su ašaromis akyse į poną Artūrą PAULAUSKĄ kreipėsi ir Regina BUIVIENĖ (prisidėjusi prie knygos apie Jurą ABROMAVIČIŲ išleidimo).
      “Aš likau su vaikais viena, kai buvo nušautas mano vyras, ginkūnietis  verslininkas. Kreipiausi į Jus” , – Kalbėjo verslininkė, – „Siuntinėjote mane, kol byla  buvo numarinta. Dešimt metų laukėme tiesos ir ji nepatvirtinta. Žudikas gyvas vaikšto, o mano vaikai auga be tėvo…”.
      Daug kalbėjo moteris. Ir tik paskutiniai žodžiai privertė poną Artūrą PAULAUSKĄ nuleisti galvą ir šyptelti tokia sutrikusia, nieko nereiškiančia šypsena…
      O ponios Reginos BUIVIENĖS žodžiai buvo tokie: “Ko atvažiavote čia? Susikrauti politinio kapitalo?”. Negalėjau nepriminti šiam ponui ir 1990-ųjų kovo 27 – tosios nakties – vaikinų, sugrūstų į Naujosios Vilnios Raudonojo Kryžiaus ligoninę, išduotų (nes tą naktį jie liko vieni).

      Kai paklausiau to pono, kodėl šie vaikinai pamiršti, ar neprilygsta jie pirmiesiems nukentėjusiems dėl Lietuvos laisvės, kodėl neturėjote laiko priimti “Motinų klubo” narių, kai mes i Jus kreipiamės, ministras neturėjo ką atsakyti.
      Tiesa, jis prisiminė, jog kažkada svarstė Seime šį įvykį ir kažkam išmokėjo pašalpas…
      Taip, mestelėjo po 4000 litų dvidešimt vienam, kurie buvo sugaudyti tą vakarą ir išvežti i Magadaną, 0 tie septyniolika, kuriems pavyko pabėgti ir tik po keleto dienų sužaloti buvo sugaudyti ir sugrąžinti i dalinius, ten buvo įmesti į “gaufaktus”, kur jų laukė mirties bausmė ir pan. (nes jų laukė karinis tribunolas), šiandien yra pamiršti – jie net tų keturių tūkstančių litų negavo.
      Ar, Jūs ponas Artūrai PAULAUSKAI, parduotumėte savo vaiką už keturis tūkstančius?
      Aš ir kitos motinos pražilome, vos neišprotėjome, kai išvežė mūsų vaikus i nežinią.
      Šiandien, net per vasario 16-ąjąjie pamiršti. Jūs, Artūrai PAULAUSKAI, buvote gen. prokuroras, tačiau Jūsų balso apie šiuos vaikinus niekada negirdėjome. 0 jie – pirmieji signatarai, krauju pasirašę gindami savo Tėvynę. Kas išdavė juos, šiandien neatsakyta.
      Įdomu, ar įvykdėte ir per šią šventę šešiolikmečio Pakruojo raj. Lygumų vid. mokyklos moksleivio prašymą. O jis skambėjo taip: “Ponas Ministre, perduokite Vyriausybei, Seimo nariams, tegul jie nors dabar atsiprašo tų 38 vaikinų už neįtvirtintą tiesą, už palaidotus užmarštin, už begalini skausmą motinų, už sužalotus vaikinų likimus ir sveikatą.

      Mes eisime jų keliu, tik kovosime už tikrą laisvę ir tiesą”.
      Tuomet ponas Ministras tylėjo. Po sekundės pramurmėjo kažką neaiškaus… Taigi, ši graži šventė buvo sugadinta.
Birutė DILPŠIENĖ  yra visuomeninės organizacijos “Motinų klubas” Prezidentė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *