Ėjome, ir nenuėjome

Adolfas STRAKŠYS

Adolfas STRAKŠYS

Man, kaip rašytojui, visai nesvarbu, kas skaito mano knygas. Jei perskaitę paskambina, pagiria ar papeikia, sakau jiems ačū. Kai pakviečia pokalbiui, nuvažiuoju, padėkoju vakaro organizatoriams ir žmonėms už pasakytas mintis.
Kai Valerijus SIMULIKAS pasiteiravo, ar nesutikčiau „Laiptų“ galerijoje susitikti su šiauliškiais, su kuriais esu bendravęs daugiau kaip penkiolika metų, mielai pasiūlymą priėmiau.
Šiauliškiams pristačiau „Jurą“ , kurios pristatyti gal jau nebereikėjo – ji išėjusi daugiau kaip prieš pusmetį. Man jau ji visai ne nauja knyga – prie jos įtemptai dirbta gal trejetas metų, o galvota apie ją nuo pat devyniasdešimt septintųjų – kai šis Lietuvos patriotas buvo žiauriai nužudytas, nepaliekant nė mažiausio šanso išgyventi.
Dieną susitikimui pasirinkome ne eilinę – sukako lygiai vienuolika metų, kai teroristai įvykdė šitą kraupų teroro aktą.
Seime posėdžiai tą penktadienį atsitiktinai užsitęsė ilgiau nei planavome, ir į Šiaulius turėjome nuvažiuoti per pusantros valandos. O kelias buvo baisus. Šlapdriba tiesiogine šio žodžio prasme dribte dribo iš dangaus. Dėl tokio oro kai kas likosi Vilniuje – pabijojo leistis į ilgoką kelionę.
Bet mūsų mašinos vairas buvo patikimose rankose, ir kelią su Valerijumi SIMULIKU įveikėme be jokių ypatingų nuotykių, kurie keliuose mūsų jau nestebina.
Pakeliui paskambino Artūras PAULAUSKAS – į susitikimą su šiauliškiais važiuoja ir jis – ką tik prisiekęs Seimui būti Aplinkos ministru.
Mes vežėmės dar dažais tebekvepiančią knygą kraupiu viršeliu, kuriame užrašyta: „Politinės žmogžudystės pėdsakais“ , o paantraštėje: „Kas nužudė Jurą Abromavičių“.
Taigi dar viena knyga apie Jurą ABROMAVIČIŲ.
Kas tos knygos leidėjas ir sudarytojas – knygos metrikoje neparašyta, tik antrajame puslapyje kraupus sakinys: „Spaustuvė neatsako už knygoje pateiktą turinį.“
Taigi Lietuvoje jau egzistuoja cenzūra, kuri gali nubausti žmogų, sudariusį šitą knygą, jei ji kam nors nepatiks?
Taigi Lietuvoje jau gyva baimė, kad už pasakytą ar atspausdintą žodį gali būti persekiojamas?
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad mane šiauliškiai “ per susitikimą klausė to paties – „Ar nebijai?“ Negi sakysi, kad bijai? Negi sakysi, kad po knygos pristatymo Žurnalistų sąjungoje į mašiną, stovinčą kieme, kažkas įritino didžiulį akmenį?
Teroristai dirba savo darbą.
Paguodžia tik tai, kad tą pačą naktį panašus akmuo buvo įritintas ir į vieno istoriko automobilį.
O dabar apie „Politinės žmogžudystės pėdsakus“. Tą knygą išleido „Naujoji sąjunga“ ir ją platina nemokamai. Ten sudėta tai, ko nėra mano knygoje – dokumentai, tai yra Laikinosios Seimo komisijos išvada, lentelė, kaip už tas išvadas balsavo Seimo nariai, „Lietuvos ryte“ paskelbtas Generalinės prokuratūros tyrinėtos bylos kaleidoskopas, atitinkamų institucijų atsakymai Laikinajai Seimo komisijai, kad Juras ABROMAVIČIUS nebuvo nei milicijos, nei tarybinio saugumo užverbuotas, Seimo pirmininko Vytauto LANDSBERGIO 2000 metų spalio 17 dienos prašymas Generalinei prokuratūrai („Prašau Jūsų tirti šios veiklos faktus ir inicijuoti baudžiamąją bylą“) kelti baudžiamąją bylą tiems VSD pareigūnams, kurie Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo byloje apklausinėjo Kauno apylinkėse gyvenantį kažkokį pil. DUDĖNĄ ir Generalinio prokuroro pavaduotojo Kęstučio BETINGIO atsakymas ponui Vytautui LANDSBERGIUI, kuris baigiamas tokiu sakiniu: „Asmuo pavarde DUDĖNAS prokuratūros ir VSD pareigūnams nežinomas„.
Vytautas Landsbergis paskutinę vadovavimo Seimui dieną rezgė kažkokias pinkles ir bandė daryti spaudimą Generalinei prokuratūrai?
Tarp kita ko, Seime Laikinoji komisija Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo aplinkybėms tirti irgi buvo sudaryta „Naujosios sąjungos“ pirmininko Artūro PAULAUSKO iniciatyva. Dėl tos iniciatyvos jis sulaukė kai kurių teroristus remiančų Seimo partijų, kaip vėliau buvo įvardinta, neapykantos ir paniekinimo.
O naujos komisijos sudarymas buvo būtinas – konservatorių sudarytos komisijos apklausinėjo tik vieną liudytojų pusę, o Loretos GRAUŽINIENĖS komisija pirmą kartą išklausė abi įvykių puses, ir istorijai yra užfiksuota aiškesnė anuomečų įvykių Kaune panorama.
Buvo sumanyta gražiai užbaigti šitą politinę bylą Seime – Sausio tryliktosios metinėms skirtame iškilmingame Seimo posėdyje išklausyti savanorio Juro ABROMAVIČIAUS interviu, duotą parlamente po to, kai savanoriai prisiekė ginti šiuos rūmus, kurie tautos buvo pavadinti „Lietuvos širdimi“. Pajutusi aršų pasipriešinimą tokiam siūlymui „Naujosios sąjungos“ frakcija surinko 72 parlamentarų parašus, kad pokalbis su radijo žurnaliste būtų transliuojama per iškilmingą Seimo posėdį, tačiau juodieji komisarai nusprendė šito nedaryti.
Iš to dar kartą įsitikinau, kad tiesa ir teisingumas į mūsų gyvenimą labai sunkiai skinasi kelią, ir baisiausia, kad jai tą kelią pastoja partijos, kurias tas pats Seimas pripažino turinčomis sąsajų su teroristinėmis grupėmis, kurios nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ.
Visus šituos Artūro PAULAUSKO darbus mūsų kalbama tema surikiavau į šitokią eilę todėl, kad ką tik viename laikraštyje perskaičiau tokius klausimus abiejų knygų pristatyme Šiauliuose dalyvavusiam Artūrui PAULAUSKUI: „Kodėl tiek metų tylėjo šis ponas apie Jurą, nors žinojo? Kodėl nekovojo? Kodėl neviešino Juro ABROMAVIČIAUS žuvimo aplinkybių ir tik lūžus Seimo pirmininko kėdei prabilo? Jis žinojo nusikaltėlius. Tai nejaugi dangstė juos?“
Atsakyti į šitą aibę klausimų galima labai trumpai – o todėl, kad, vos pradėjęs tirti Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo bylą, Generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras PAULAUSKAS konservatorių buvo atleistas iš pareigų – Juras ABROMAVIČIUS nužudytas 1997 metų sausio 31 dienos vakarą, o jo nužudymo bylą vedęs Artūras PAULAUSKAS iš pareigų atleistas tų pačų metų balandžio mėnesį) , nes tos bylos ėmėsi uoliai, todėl visai kitos rankos ir kiti protai painiojo ir iki šiol tebepainioja šitą kraupią bylą – taigi tuos klausimus reiktų peradresuoti visai kitiems prokurorams ir politikams, kurie šitą kriminalinę bylą supolitikavo ir toliau politikuoja – teisininkas Artūras PAULAUSKAS čia niekuo dėtas.
Kad Artūras PAULAUSKAS žinojo nusikaltėlius yra kažkieno skurdžios vaizduotės vaisius. Gerai, jei tik tiek. O gali būti ir piktas noras priskirti bylą tyrusį prokurorą prie suokalbininkų – žinojo nusikaltėlius, bet juos dangstė?
Žmogus, perskaitęs mano „Jurą„, šitaip mąstyti negalėtų, o Šiauliuose „Naujosios sąjungos“ pristatytoji knyga „Politinės žmogžudystės pėdsakais“ rodo šios partijos ir jos vadovo poziciją šioje žiaurioje Lietuvos patrioto nužudymo byloje.
Tą poziciją reikia gerbti.
Mes, lietuviai, turime būti orūs, dori, išmintingi ir teisingi. To mes turime reikalauti ir iš kitų, bet pirmiausiai – iš savęs.
O pokalbis apie abi knygas „Laiptų“ galerijoje užsitęsė kiek daugiau nei dvi valandas, ir už tas dvi įdomias valandas noriu padėkoti aktorei Nomedai BĖČIUTEI, „Laiptų“ galerijos vadovei Janinai ALIŠAUSKIENEI ir kitiems, prisidėjusiems prie Juro Abromavičiaus nužudymo vienuoliktųjų metinių paminėjimo. Man, kaip rašytojui, nepriklausančiam jokiai partijai, visai nesvarbu, kokiai partijai priklausantys šiauliškiai atėjo į susitikimą – jie dalyvavo pokalbyje apie Jurą ABROMAVIČIŲ.
Sunkios abi knygos, todėl ir sunkus pokalbis apie jas, nes tai mintys apie gyvenimą, kuris buvo ir kurio kruvinos gijos iš ten, iš anų metų ateina ir į mūsų dienas.
Nors kelias palyginti ilgas, bet mes tiek netoli nuėjome – toliau pjaunamės tarpusavyje ir norime toliau pjautis, nors jau seniai laikas vienytis – prieš visokiausią blogį, kuris atėjo iš tų laikų, kai po Baltijos kelio prie valdžios vairo stoję politikieriai mus supriešino, nes supriešintus yra lengviau valdyti.
O jie juk atėjo valdyti tautą, bet ne tarnauti tautai.
Nepasiduodančus jųjų valdymui žudė.
Kaip ir visos iki šiol buvusios diktatūros.
Beje, po susitikimo su šiauliškiais kažkokia šliundra atlėkė informuoti vienos partijos vadovą, kad Autorius Šiauliuose buvo su Artūru PAULAUSKU, todėl prieš jį reikia imtis priemonių.
Man tas juokingas įvykis primena kitą – vykusį gal daugiau kaip prieš dvidešimt metų tuose pačuose Šiauliuose: po susitikimo su skaitytojais prie poeto Mykolo KARČIAUSKO priėjo jo kurso draugas, dirbantis atitinkamoje institucijoje, ir pasakė: „Mykolai, nepyk, bet aš turėsiu rytoj informuoti apie ką tu čia kalbėjai; neinformuosiu aš – informuos kiti, tada kentėsime abudu„.
Atrodo, tiek toli nuėjome, o faktiškai nenuėjome niekur“¦

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *