Teroristų bei ostapbenderių klestėjimo metas

Feliksas VAITKAITIS

Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija

Feliksas VAITKAITIS

Neseniai mūsų asociacijos nariai, Krašto apsaugos sistemos kūrėjai nuo pirmų dienų, paminėjome Juro ABROMAVIČIAUS nužudymo metines, akcentavome, kad aukščiausioji valdžia šį kraupų, akivaizdų teroristinį aktą naudoja tik kaip politinį savanaudišką viešųjų ryšių žaidimų įrankį, o iš esmės netina šio kraupaus teroristinio akto.

Kadangi mes dalyvavome vykstančuose valstybingumo atkūrimo procesuose, todėl ir reiškiame savo profesionalų požiūrį į atkuriamojo laikotarpio įvykius. Prieš dešimt metų, 1997 02 12, mes kreipėmės į Seimo pirmininką, NSGK, į Komisiją Juro ABROMAVIČIAUS žūčiai tirti štai šiuo raštu: „Atviras kreipimasis dėl aukščiausių LR valdžios ir teisėsaugos institucijų nerangumo ar nekompetentingumo”.

Viešai savanorio Arūno STAŠAIČIO Lietuvos Respublikos Seime paskelbta žinia (žiniasklaidos dėka operatyviai paviešinta visuomenei), kad buvę ir esami savanoriai lig šiol turi daug kovinių ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir neketina savo noru pagal Lietuvos Respublikos įstatymus juos priduoti atitinkamoms tarnyboms, kelia ne tik didelį nerimą, bet ir pavojų Lietuvos žmonėms, o taip pat kelia pavojų ir valstybės rimčiai bei stabilumui.

Šis faktas stato Lietuvą į teroristinių valstybių lygį, itin kenkia Lietuvos tarptautiniam autoritetui.

Po tokio viešo pareiškimo netgi ir labiausiai atsilikusių valstybių teisėsaugos institucijos bei spec. tarnybos sureaguotų žaibiškai, nedelsiant imtųsi priemonių, išsiaiškintų ir likviduotų organizuoto ginkluoto pavojaus židinius, nustatytų, ar nepridaryta tais ginklais nusikaltimų, užkirstų kelią tolimesniems nusikaltimams bei teroristinėms galimybėms.

Ar išsiaiškino mūsų valstybinės institucijos ir dėl ginklų, kuriuos kariai nelegaliai pargabeno iš Afganistano į Kauną, ar ir šis faktas nuskambėjo tik žiniasklaidoje?

Įsivaizduokite, kad kažkoks asmuo, juo labiau jau įtariamas priešvalstybiniu organizuotu maištu, panašiai pareikštų Anglijoje arba bet kurioje civilizuotoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, nekalbant jau apie JAV arba Rusiją…

Nespėjus tam asmeniui ištarti paskutinio žodžio, jau būtų sukeltos ant kojų visos spec. tarnybos ir tas asmuo jau neberegztų, į nusikaltimus linkusia savo galva, teroristinių priešvalstybinių planų, o bematant duotų parodymus teisėsaugos institucijoms apie ginkluotą, jo viešai minėtą, organizuotą nusikalstamą gaują.

Lietuvos Respublikos piliečiai pakraupę stebi, kas gi mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta, tiksliau – kaip nieko nedaroma saugant jos dorų piliečų bei valstybės rimtį ir tvarką. Juk turime pakankamą įstatyminę bazę ir pakankamai valstybės rimtį saugančų institucijų, išlaikomų už mūsų pinigus mus saugoti nuo nusikaltėlių. Teroristinių požymių kalbos lyg niekur nieko ir toliau skamba jau net ir Seime. Gal valstybė apginkluos savigynos tikslais visus savo piliečus pagal principą “mano namas – mano ginkluota tvirtovė?”

Pagrįstai klausiame Jūsų:

– Kokių priemonių šiuo atveju nedelsiant ėmėsi Seimo pirmininkas, Nacionalinio saugumo ir Gynybos komitetas?

– Ar susirūpino LR piliečų saugumu ir kokių priemonių ėmėsi Valstybės gynimo taryba (Seimo pirmininkas – jos narys), užkertant kelią atviriems grasinimams ir ar jau likviduoti pavojų keliantys židiniai?

Beje, pagrindo nerimauti yra ir daugiau. 2001 01 12 “Lietuvos Aide” Nr. 9,10 Algimantas KLIUNKA kartu su Virginijumi ČESNULEVIČIUMI, Jonu GEČU viešai skelbė šiurpą keliančus, tik nusikaltėliui, o ne valstybės gynėjui būdingus ketinimus prieš savo valstybės žmones, prieš LR piliečus: “…kartais, norint gauti ginklą, reikėjo būti plėšiku”, “…parlamento gynėjai būtų į aną pasaulį nusiuntę buvusią premjerę Kazimierą PRUNSKIENĘ, jos pavaduotojus Romualdą OZOLĄ bei Algirdą BRAZAUSKĄ… tarp mūsų buvo nerašytas susitarimas – jie negyvens… nusitempti į kapus, negu leisti jiems yėl ateiti į valdžią…”

Peršasi logiški klausimai, į kuriuos lig šiol neatsakyta:

– Ar šie žodžiai ir veiksmai įvertinti (juridiškai ir politiškai), ar nebuvo šiuose ketinimuose banditizmo, terorizmo apraiškų prieš Lietuvos Respublikos piliečus – pareigūnus, ketinant susidoroti su jais, savavališkai perėmus ir teismo, ir budelio pareigas?

– Ar minimi ketinimai neturi sąsajų su tolimesniais, iki šių dienų besitęsiančiais įvykiais Lietuvoje ir ar tai nebaudžiamas viešas terorizmo propagavimas mūsų valstybėje?

– Ar ne todėl net ir Seime viešai (Arūnas STAŠAITIS) kalbama apie turimus ginklus, šaudmenis, sprogmenis ir nesiimama jokių priemonių? Ar tai ne tylus, o gal bejėgis Lietuvos politikos pritarimas banditizmo, terorizmo ir smurto apraiškoms, lig šiol neištiriamos ir neįvertinamos Medininkų žudynės?

– Ar politiškai įvertintas generolo Arvydo POCIAUS elgesys? Kas jį delegavo į valstybinių apdovanojimų komisiją prie Lietuvos Respublikos Prezidento (o dabar ir į NATO)? Ar Arvydo POCIAUS elgesys ir veikla bei jo politinės, moralinės savybės atitinka užimamas pareigas ir Lietuvos valstybės interesus?

Remdamiesi vieša informacija, pateikėme aukščiau išdėstytus klausimus ir reikalaujame pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 5, 8, 20, 67, 84 str., pagal galiojančus Lietuvos Respublikos įstatymus imtis priemonių per Lietuvos Respublikos valstybines institucijas atitinkamai įvertinti minėtus ir kt. veiksmus.

Ar kas nors po metų padaryta, ar minėtos institucijos ėmėsi kokių nors veiksmų, tesprendžia skaitytojai. Mes tik pridursime, kad ir toliau žmonės, turintys ne tik ostapbenderizmo gabumų, bet ir polinkių į terorizmą, lig šiol provokatoriškai klaikiai nesveikai elgiasi, kaip antai Audrius BUTKEVIČIUS, pasitelkęs teležurnalistę, viešai šmeižikiškai kliedi apie Jurą ABROMAVIČIŲ, jo šeimą.

Auka, t. y. Juro ABROMAVIČIAUS šeima, jau priversta maldauti, kad jos sūnų, kritusį kovoje už savo, už mūsų Tėvynę nuo banditų-teroristų kruvinų rankų, kad jų šeimą paliktų ramybėje. Jis žuvo kaip tikras taurus karys už mūsų visų valstybę, jis mūsų valstybę gynė. Valstybė jo šeimos negina. Valstybės institucijos tik stebi, kaip niekingai dorojamasi su didvyrio šeima. O žudikai-šmėklos lig šiol vaikšto net ir po Seimą. Ar būsimų gaisrų “paveikslėlius” pasauliui parodyti, o gal taip už užsakovų pinigus pasauliui kuriamas Lietuvos įvaizdis?

Beje, lig šiol nėra kaltų ne tik dėl Juro nužudymo, bet ir dėl pralieto nekalto kraujo išduotų jaunuolių Naujosios Vilnios ligoninėje, ir dėl Pakaunės miškų mergaitės kraujo, ir dėl Sausio 13 – osios, ir dėl Medininkų žudynių bei kitų avantiūrų bei išdavysčų.

Ne tik mes pašiurpę stebimės skaitydami Audriaus BUTKEVIČIAUS viešus klaikius kliedesius apie jo su „chebra” ruoštus ginamų objektų padegimus ir pačų pabėgimus. Gerai pažinę šį į avantiūras linkusį žmogų, dabar įsitikinome, kad šitaip galėjo elgtis ir dabar kalbėti tik psichiškai nesveikas žmogus.

Tiesa, nežinome, kiek Audriaus BUTKEVIČIAUS žodžiuose tiesos dėl planuoto Spaudos rūmų, Seimo sudeginimo iš vidaus su žmonėmis. Aišku tik viena, kad jis su savo „chebra”, tiksliau su savo ČESNULEVIČIŲ, GEČŲ gauja, slapčia, be tuometinės Lietuvos gynimo vadovybės žinios (o gal Vytautas LANDSBERGIS ir žinojo?), be deputatų, be šimtų gynėjų žinios it kurmis rausė olą į kanalizaciją. Rimtai ruošėsi dezertyruoti. Patys ruošėsi bėgti ar tik jau ne iš anksto gerai žinodami, į kieno rankas paklius. Na, o kaip savo kailio saugumo užstatą ruošėsi palikti po savęs Pilėnų gaisrų ugnyje tūkstančus gyvų žmonių. Ar ne per brangiai jie save įvertino parsiduodami?

O gal tokiu kraupiu būdu Audrius BUTKEVIČIUS ruošė įrodyti pasauliui savo „brigados” kainą, savo kailių išpirkos kainą parsiduodant. Maža to, šie „didvyriai”, kurie ruošė kraupius teroristinius aktus-išdavystes, patys ruošdamiesi dezertyruoti, dabar viešai netgi tuo giriasi (o gal ir toliau bravūruodami baugina žmones), netgi susiteikia aukščiausius mūsų valstybės apdovanojimus. Ir, kas keisčiausia bei neramina, kad jie ir šiandien yra priglaudžiami į rimtas politines partijas.

O turėtų jų it raupsuotųjų visi vengti, jeigu teisėsauga lig šiol vis dar impotentinė. Betgi ir tai turėtų kažkada liautis. Patyrę mūsų valstybės vadai bent jau iš Gruzijos jaunojo Prezidento paimtų pavyzdį. Gruzija greitai šitokius ostapus benderius kaip Audrius BUTKEVIČIUS su Jonu GEČU perkando, tokius greitai išvijo, o jų jau apkvailintą ir įtrauktą į aferas gynybos ministrą kaip mat prezidentas Michailas SAAKAŠVILIS pasodino ten, kur sukčiams bei teroristams vieta.

Beje, anot žiniasklaidos pranešimų, jau net ir iš Afganistano nelegalių ginklų (ar tik ginklų) pramintas kelias į Kauną. Juk specialiais reisais skraidoma. Nežinia, ar Audrius BUTKEVIČIUS ten lankėsi, bet jo bendramintis Jonas GEČAS tai tikrai ten ne tik skraidė, bet ir veikė net barzdą užsiauginęs. Artistai. Kur tik pasirodo, ten prisidirba ir aplinkinius dar gerokai ištepa. Taigi, žmonės, būkite budrūs – Audrius BUTKEVIČIUS jau ir vėl Lietuvoje. Jau ir vėl pasigirdo bravūriškų avantiūristinių gąsdinimų banga.

Beje, Ostapas Benderis Vasiukų neplanavo su žmonėmis deginti, o, priešingai nei mūsiškas smulkus sukčus benderis – nevykėlis, ruošėsi statyti klestintį miestą. Regis, tasai sukčus Benderis buvo daug humaniškesnis, intelektualesnis ir psichiškai sveikesnis, ar ne?

Mes, būdami ne tik tų įvykių dalyviai, bet ir susidurdami su Audriaus BUTKEVIČIAUS tolimesne vieša veikla bei jo dabartiniais viešais atviravimais, turime teisę logiškai galvoti, kad ir Medininkų tragedijoje labai daug klaustukų. Ši kraupi byla turi būti itin kruopščiai ištirta, o ne vilkinama. Juk Audrius BUTKEVIČIUS 1990-aisiais paskirtas vadovauti Krašto apsaugos departamentui, neįsiklausė į KAD darbuotojų profesionalų pasiūlymus bei reikalavimus, turinčų net ir karo patirtį, kaip rengti pasienio postus, bet, pasitelkęs diletantus-padlaižius, subūręs tikrą gaują aplink save, arba kaip jis pats dabar sako, – „brigadą“ patikimų, pastatė sienos apsaugos vagonėlius sargybiniams pamiškėse – imk sargybinius plikomis rankomis iš už krūmų. Mes tuomet reikalavome, kad pasienio postai būtų ir taktiškai, ir strategiškai įrengiami su visais žvalgybos, stebėjimo elementais bei fortifikuoti gynybiškai, kad jokie pasalūnai-banditai negalėtų neapstebimi užpulti mūsų pasieniečų. Deja, mūsų karininkų profesionalų žodis jau jam nieko nereiškė. Dar daugiau, mes jau net „raudonaisiais„, kaip kad tuo metu jau buvo madinga, buvome vadinami – kaipgi kitaip išstumsi profesionalų, ne padlaižį žmogų iš posto, kad į jį pasodintum savo chebrantą.

Mes konkretaus atsakymo į mūsų išdėstytus klausimus iš valdžios institucijų negavome“¦

Todėl ne tik mes, KAD to meto darbuotojai, ypač po Sausio įvykių, visiškai įsitikinę, į kokio avantiūristo nevykėlio rankas pateko svarbi gynybinė struktūra, žinodami, kad jį skyrus į šį postą palaiko pats AT pirmininkas, kreipėmės į jį. Tačiau AT pirmininkas Vytautas LANDSBERGIS, išklausęs visų mūsų pateiktų faktų, pastabų, nuogąstavimų ir pasiūlymų, šyptelėjęs tepasakė: „Vyrai, nemaištaukite„.

Dar ne kartą kreipėsi, mušė visais varpais dėl Audriaus BUTKEVIČIAUS įžūlios savivalės ir nemokšiškumo (ir ne tik dėl jo) ne tik LAKS nariai, bet ir prieškario karininkai ir net rezistentai. Valstybės vairą, tarsi piratai užgrobę, jau plukdė kerštaujanti vidutinybių nevykėlių komanda.

Už valstybės valdymo borto buvo išmesti net ir tie, kurie rezistencinėje kovoje prieš okupantą skaudžiai kentėjo lageriuose, kurie drąsiai nešė per pasaulį Lietuvos laisvės vėliavą, tai – aukščiausios dvasios, aukščiausios sąžinės ir intelekto, jau tuo metu plačiai pasaulyje vertinami ir gerbiami žmonės, kaip Stasys STUNGURYS, Viktoras PETKUS, Aleksandras BENDINSKAS, Liudas DAMBRAUSKAS, Vytautas SKUODIS, Algimantas ŽILINSKAS, monsinjorai dvasios riteriai Vincentas SLADKEVIČIUS, Kazimieras VASILIAUSKAS, dešimtys mokslo, meno, kultūros vyrų, pirmųjų Sąjūdžio protų.

Pas mus viskas apvirto aukštyn kojom – valstybė atsidūrė „brigadų“ klikos rankose. Ar tik ne iki šiol lietuviškieji vaclogavelai arba žvėriškai, banditiškai žudomi, terorizuojami, arba metami už borto.

Taigi tuo metu visiems reikalavimams ir signalams „tėtušis“ buvo kurčias, Audriaus BUTKEVIČIAUS stogas buvo nepramušamas. Todėl ir toliau Audrius BUTKEVIČIUS nebaudžiamai ir akiplėšiškai KAD šeimininkavo pagal nusikaltėlių gaujos modelį, tarsi „pachanas„, o ne valstybės gynybinės struktūros vadas. Ar ne ištikimas „brigados“ narys, buvęs milicininkas Virginijus ČESNULEVIČIUS, paskirtas sienos apsaugos viršininku, darė irgi savaip (o gal vykdė nurodymus pagal iš anksto apgalvotą pateiktą schemą) – sienos apsaugos postus sukišo beveik į pakrūmes? Kodėl?

Toliau dar gražiau, t.y. – šiurpiau. Mūsų reikalavimu bent jau buvo sudaryta mobili postų sustiprinimo grupė, kuri buvo perduota minėtam pasienio viršininkui. Vienas iš tos sustiprinimo grupės viršininkų vėliau teigė, kad ta grupė iš Medininkų posto buvo ne kartą, taip pat ir tą tragišką naktį, atšaukta į Vilnių apie trečą valandą. Tarsi susitarus tą naktį po trečos valandos OMON smogikų buvo išžudyti sargybiniai. Ir dar keistesnis įsakymas buvo – ginklus laikyti toli nuo postų. Ar tai sveikų žmonių veiksmai? Ną, o jei sveikų žmonių, tai jau kyla kitas, dar rimtesnis klausimas – kodėl? Kas į visą tai dabar atsakys? O atsakyti būtina – nekaltas kraujas reikalauja.

Taigi kodėl tik dabar ir, kai supratome iš žiniasklaidos, tik latviams pasiūlius, mūsų, mūsų teisėsauga parsigabeno OMON smogiką Konstantiną MICHAILOVĄ-NIKULINĄ? Ar nebijoma ne tik jo, bet ir kitų žudikų parodymų? Ar nėra kokių sąsajų su planuotais kruvinojo Sausio gaisrais, su urvo kasimu pabėgimui bei Medininkais, a?

Skamba klaikiai, tačiau logiškai analizuojant to meto veiksmus, jau nieko neįmanomo negali būti. Gaila, kad tik dabar aiškėja, kad iš tiesų galėjo būti nesveikų žmonių galvose įmanomi patys klaikiausi planai. Tai toli einanti jau ne klaikaus melo, ne propagandos ir ne viešųjų ryšių strategija, bet nesiliaujanti klaikių provokacijų, teroristinių aktų strategija. Vienintelė viltis, kad šie planai gimdavo ir gimsta kol kas tik nesveikų avantiūristų – diletantų kliedesiuose, o ne užkietėjusių profesionalų galvose.

Taigi mes konkretaus atsakymo į mūsų aukščiau išdėstytus klausimus iš aukščiausių valdžios institucijų negavome, realių veiksmų, užkertant kelią terorizmui, jo propagandai nematome lig šiol, o tik ir toliau girdime grasinančus atvirus kai kurių asmenų teroristinius kliedesius. Ar tai valdžios, jos institucijų profesionalumo impotencija, ir kada liausis valstybės institucijų susiliejimas su nusikaltėliais? O gal tai naujas Lietuvos įvaizdžio modelis pasaulyje?

Mes tikime, kad kūrėme laisvą, sveiką savo valstybę, o ne „brigadą„. Ar ne tiesa, vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų vade, Lietuvos RespublikosPrezidente?

Ar ir Jūs tylėsite, ir iki kada?

„Lietuvos aidas„ 2008 m. vasario mėn. 25 d. Nr. 45 (10435)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *