Lietuvos kariuomenės drąsa, garbė ir orumas

Dimisijos pulkininkas Feliksas VAITKAITIS

Tautinės partijos LIETUVOS KELIAS ekspertas

Feliksas VAITKAITIS

Kai mes giedame: „…Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme„, galbūt mūsų partneriams iš tarpvalstybinių struktūrų, kurių narystės smarkiai siekėme, nelabai svarbu, kad toji žemė aplaistyta mūsų didvyriškų protėvių krauju.

Šalia mūsų tarptautinių partnerių – jau šiuolaikinė vakarietiška visuomenė, persisunkusi pragmatizmo dvasia ir seniai užmiršusi ne tik Antrąjį pasaulinį karą, bet ir tą faktą, kad Lietuva, be Suomijos, buvo antroji šalis, 1941 m. Birželio sukilime ginklu pasipriešinusi sovietinei agresijai, o po pusės amžiaus viena pirmųjų pradėjusi iš vidaus griauti „blogio imperiją„. Nuo to, kaip mes patys vertinsime savo istorinę patirtį, kaip iš jos semsimės dvasinės stiprybės, priklauso Lietuvos valstybės dabartis ir ateitis.

Tačiau kovo 13 d. Seimas paskelbė atsisakąs Lietuvos šauktinių kariuomenės, visai užmiršęs paklausti tautos, ar tikrai karinė prievolė Tėvynei nereikalinga? Juk dabar kariaus koks varganas tūkstantis profesionalių etatinių kariškų, išblaškytų Irake, Afganistane ar dar kuriame vadinamajame karštame pasaulio taške, Lietuvos gynybą paliekant vien abstrakčiam NATO skėčui. Ir jau visiškai sklerotiškai užmiršus, kad su Baltarusija turime net 650 kilometrų ilgio sieną, už kurios dislokuoti (kaip ir Kaliningrade) ne tokių jau draugiškų ir taikingų režimų pulkai, apginkluoti naujausia puolamąja technika ir agresyvia šovinistine ideologija.

Lietuvai integruojantis į pasaulio tautų bendriją ir tarpvalstybines struktūras – Europos sąjunga ir NATO, turime labai gerai suvokti, kokią vietą užimsime šiose struktūrose ir ko iš jų galime tikėtis. Dar svarbiau – privalome ir sau, ir pasauliui atsakyti į klausimus, kas mes esame, kuo galime praturtinti būsimus partnerius ir kokį vaidmenį renkamės istorijos raidoje.

Neatsakingas ir beatodairiškas pasitikėjimas transatlantine kolektyvine gynybos organizacija, kariuomenės kūrimas vien pagal mėgdžiojamą didžiųjų valstybių kariuomenių modelį, prioritetas vienpusiam profesinės kariuomenės modeliui, atsisakant mišraus modelio ir nenoras matyti rimtų organizacinių bei technologinių pokyčų kaimyninių valstybių ginkluotojų pajėgų struktūrose, gali padaryti neapsakomai didelę žalą Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Išanalizavus Lietuvos laisvės kovų ir kitų valstybių lokalinių bei nacionalinio išsivadavimo karų patirtį, daugelis tarptautinių ekspertų ir karybos autoritetų pagrindžia išvadą, kad mažoms valstybėms efektyviausia ir patikimiausia karinė gynybinė sistema – tai teritorinė gynyba…

Pilną Felikso VAITKAIČIO straipsnį galite rasti čia arba laikraštyje „Laisvas Laikraštis“2008.04.12 d. Nr. 15(182) Laisvas Laikraštis

POST SCRIPTUM

Esu dėkingas p. Kristinai SUDŽIENEI, viešai iškėlusiai kai kurias Krašto apsaugos sistemos kūrimo problemas ir tuo būdu netiesiogiai paskatinusiai mane viešai apibrėžti savo poziciją strategiškai svarbiu Lietuvos kariuomenės reorganizavimo ir naujo jos modelio kūrimo klausimu.

Tačiau neetiška ir net amoralu yra mojuoti nuo a.a. JuroABROMAVIČIAUS darbo stalo savavališkai nugriebtais juodraščiais ir klaidinti visuomenę. Ką jis norėjo pasakyti, braižydamas savo hipotetines schemas ir gretindamas asmenis, kurie atmintinų Pakaunės įvykių metu net nebuvo pažįstami – težino tik Aukščiausias.

Tačiau grynas vargas tai partijai ir visuomenei, kurios gretose ši naujai iškepta politikė tokiu negarbingu būdu save reklamuoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *