Sąjūdžio metamorfozės

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Tomis atmintinomis dienomis, Sąjūdžio gimimo išvakarėse, kai Lietuvoje dar visai nedrąsiai, šen bei ten, virš žmonių galvų suplazdendavo trispalvės vėliavos, o tautiečiai pradėjo būriuotis miestų aikštėse ir gatvėse, mitinguoti, diskutuoti, savaip interpretuoti Gorbačovo „perestroikos“ idėjas, taip bandydami pridengti patį svarbiausią – nepriklausomybės nuo sovietinės okupacijos troškimą, man teko garbė leisti savo diplominį spektaklį apie Vydūną – „Amžinas keleivis„ Kauno Dramos teatre.

Ir dabar, prabėgus 20-čiai metų, kuo aiškiausiai suvokiu šio fantastiško sutapimo prasmę: 1988 metų pavasarį pastatyti Lietuvos valstybiniame teatre gilius patriotinius jausmus žadinantį istorinį spektaklį apie lietuvybės Mažojoje Lietuvoje puoselėtoją ir žymųjį lietuvių tautos švietėją, Mokytoją Vydūną, spektaklį, kuriam pasibaigus, sausakimša žiūrovų salė palydėdavo aktorius ilgai trunkančoms ovacijoms, visa tai, regis, buvo lyg svaigus sapnas, iš kurio pabusti gan ilgai nesinorėjo ne tik man, bet ir pakiliai nusiteikusiems žiūrovams, sušildytiems Vydūno dvasios akimirkai atgijusios nepertraukiamo veiksmo metu.

Tomis atmintinomis dienomis tokio pobūdžio teatrinio meno akcija, ko gero, prilygo ne vieno doro lietuvio širdyje užspaustam Nepriklausomybės varpo dūžiui, kuris visai netrukus įsisiūbavo, įsilingavo didžiųjų maldos namų, Katedrų varpinėse, jo garsas pasklido po didmiesčų ir miestelių aikštes, gatves, sukviesdamas daugiatūkstantines minias dvasinio, tautinio atgimimo ir laisvės žygiui…
Vydūno vaidmenį šiame spektaklyje atliko Kauno dramos teatro aktorius Petras VENCLOVAS. Šio artisto įgimti veido bruožai kai kuriems žiūrovams labai priminė jo vaidinamą herojų. VYDŪNO alter ego personažas buvo patikėtas Maestro Juozo MILTINIO mokiniui, aktoriui Algimantui MASIULIUI, o Vydūno sielos išrinktosios Martos RAIŠUKYTĖS – Rūtos vaidmuo atiteko liaudies artistei Rūtai STALILIŪNAITEI.
Beje, Kauno Dramos teatras kur kas anksčiau, dar gūdžiu sovietmečo periodu garsėjo aštriais, patriotinius, tautinius jausmus žadinančiais spektakliais.

Vienas jų, seniai virtęs legenda, Juozo GRUŠO drama „Barbora Radvilaitė„, kurioje vaidino nuostabus ir nepakartojamas aktorių duetas Rūta STALILIŪNAITĖ (Barbora Radvilaitė) ir Kęstutis GENYS (Žygimantas Augustas).

Pastatęs šį vieną geriausią visų laikų spektaklį, talentingasis režisierius Jonas JURAŠAS užsitraukė CK „prievaizdo“ kultūros reikalams Liongino ŠEPEČIO nemalonę vien už tai, kad finalinėje scenoje buvo nuleidžiama Aušros Vartų Šv. Mergelės Marijos atvaizdas…
Kylanti Sąjūdžio banga visu ryškumu leido pasireikšti dar vienam šviesios atminties aktoriaus Kęstučo GENIO talentui – poezijai.
Pažintis ir tie mūsų spontaniški pokalbiai Kauno Laisvės alėjoje su populiariu, į bohemą linkstanču, atviraširdžiu aktoriumi Kęstuču GENIU (vos ne Sąjūdžio išvakarėse už „antitarybinę veiklą“ nubaustam – pašalintam iš teatro) paliko neišdildomą įspūdį. Kartą, po ilgesnės pertraukos, sutikęs Kęstutį GENĮ miesto centre, nedidelėje kavinėje, paklausiau, kuo jis dabar užsiimantis, kai nebevaidina teatre. Kiek patylėjęs, jis pažvelgė man į akis ir tyliai pasakė: „Dar yra toks dalykas, kaip dvasia…„
Ir iš tiesų, yra toks dalykas, kaip dvasia, kuri daro stebuklus su mūsų likimais! Visai netrukus Kęstučo GENIO dvasia suskambo jo maištingos poezijos posmuose ir dainose, kuriuos atkartojo šimtatūkstantinės žmonių minios, įtrauktos į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio virsmą. Kas gi iš to laikmečo mitingų dalyvių nežino Kęstučo GENIO eilėraščo „Bedaliai savo žemėje„, kurio posmai giliai krisdavo į vieningu ritmu plakančias Lietuvos žmonių širdis?!..

Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos –

Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!

Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais – pražuvėliais,
Namų nebepažįstame“¦ lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.

Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!

Pabudome, pabudome, pamatėme, pamatėme –
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės – vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno“¦
Ko verkiam ir dejuojame…

Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!..

Deja, tai nepakartojamos akimirkos, kurias lyg seniai išblėsusio laužo pelenus, išsklaido permainų vėjai. Jos visos palengva grimzta užmarštin drauge su išeinančiais, o tai, kas JAU BUVO apauga mitais ir legendomis. Bet skaudžiausia, kad ši nuostabi istorinė laiko atkarpa yra falsifikuojama tų nedorėlių, be jokios gėdos ir sąžinės, kurie drauge su prisigrobtomis materialinėmis gėrybėmis, uzurpuotos valdžios postais, „signatarų privilegijomis“ ir rentomis, dar sumanė „prichvatizuoti“ ir Tautos Atgimimo Sąjūdį, priskirti sau būtus ir nebūtus nuopelnus, tie karikatūriškieji personažai, visa konservatoriškoji – landsberginė klika, besimeldžianti nežinia iš kur staiga išdygusiam ir jų pačų rankomis karūnuotam apsišaukėliui „Rezistentui Nr.1„.
Ko gero, teisus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, gan greitai tapęs nebepageidaujamas toje prie valdžios priskretusių, apsukrių grobuonių klikoje, aktorius Regimantas ADOMAITIS, prieš kelias dienas iš Seimo tribūnos išdrįsęs padėti tašką šių dienų Sąjūdžio „apaštalų“ užmačoms reanimuoti mūsų politikos „Tartiufo“ nuvalkiotas idėjas ir jo absurdiškus postringavimus. Tegul visi, kurie dar girdi ir nėra galutinai užsisklendę išpūstų politinių ambicijų bei savimylos kiaute, įsiklauso į šių paprastų, aiškiai ištartų scenos Riterio Regimanto ADOMAIČIO žodžių prasmę:
„Sąjūdis atliko savo misiją. Tai jau istorija ir istorikų reikalas. Mėginantys tęsti jo veiklą man, atleiskite, bet truputį primena keleivį, kuris bėga paskui traukinį, kuris jau seniai nuvažiavo. Manau, derėtų eiti į priekį. Laukia didžiulis darbas. Privalome kurti ne naują Lietuvą, ne pakartoti ką nors, ne tęsti Sąjūdžio veiklą, o kurti Lietuvą, kurioje būtų daugiau dvasingumo, moralės, tolerancijos, susikalbėjimų, kultūros ir mokėjimo vertinti tai, ką turime. Skamba galbūt šiek tiek idealistiškai, bet tikiu, kad tokią Lietuvą turėsime, nes, pasikartosiu, viltį teikia jaunimas„.
Ar iš tiesų viltį teikia jaunimas? Atrodytų, kas gi daugiau mums belieka, tik pasiguosti tais, ateinančiais mums įkandin, regis, jau lipančiais mums ant kulnų, raginančiais trauktis iš pažangos kelio. Bet!.. Jaunas žmogus, tarytum, baltas popieriaus lapas, kurį dažnokai paverčia juodrašču mūsų švietimo sistema ir galinga, atakuojanti iš visų pusių žiniasklaidos industrija, uzurpuota vis tų pačų „tautos gelbėtojų“ – „valstybininkų„, „žydrųjų albinų„, lopatų, „siaurukų„, donskių, jakelaičų, matonių, „gyvybiškai svarbių“ valatkininkų, „istorinį vektorių“ liaupsinančų, lengvai parsiduodančų mergužėlių paskutinės instancijos stotelėse…

Ir jie visi bando moralizuoti, nutaisę rimtus veidus, šviesti ir auklėti tautą, kiaulės nemirksinčomis akimis žvelgdami į mus iš televizijos ekranų. Natūralu, kad tokiame klaikiai deformuotame mūsų žiniasklaidos fone lengvai yra nustelbiami tautos sąžinę ir balsą įkūniję asmenys, visą savo gyvenimą pašventę Tėvynei Lietuvai. Vienas iš jų (sukluskite jūs, aukščiau išvardintieji!..) šviesios atminties politinis kalinys, disidentas, publicistas Liudas DAMBRAUSKAS, kurio po mirties išleista knyga „Išeinančojo mintys. Dienoraščiai„, mano giliu įsitikinimu, turėtų būti saugoma, lyg Šventas Raštas, ir studijuojama, puslapis po puslapio, jaunosios kartos ugdymo įstaigose.
Šiemet sukanka penkeri metai, kai Liudo DAMBRAUSKO, nepaprastai taurios, dvasingos asmenybės nėra gyvųjų tarpe, išliko tik minčų fragmentai, įkalinti jo parašytų knygų puslapiuose. Šia išskirtine proga atsiverču 377-tą knygos „Išeinančojo mintys“ puslapį:
„2003. birželio 3-ioji, antradienis. Sąjūdžio gimtadienis.
Manau, ši data svarbi lietuvių tautos istorijoj. Prieš 15 metų, tai yra 1988 m. birželio 3 d., Vilniuje gimė tautinio išsivadavimo iš bolševikinio jungo judėjimas, pasivadinęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu. Tai galinga tautinio judėjimo banga, ant kurios išplaukė ne tik patriotinės jėgos, bet ir įvairiausio plauko politiniai aferistai.
Apsukrieji jau pirmomis Sąjūdžio dienomis sugebėjo pasipelnyti iš surinktų aukų. Tik po penkiolikos metų kai kas susirūpino tų aukų likimu, kurios buvo gausiai surinktos įvairiausiuose masiniuose mitinguose. Ir gaudyk vėją laukuose po tiek metų!

Kažkas tomis aukomis asmeniškai pasinaudojo, tačiau kas tą „kažką“ gali įtarti ar apkaltinti, jei jis per 15 metų tapo žymiu politiku ar verslininku? Žodžiu, Kovo 11-osios Aktas kai kam buvo „naujo gyvenimo“ pradžia. Liūdniausia, kad ta pradžia daugelis tikėjo. Tuo metu buvo nuodėmė galvoti, kad po nepriklausomybės, demokratijos ir laisvės skraiste kuriasi politinių savanaudžių valstybė.
Kalbant apie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio 15 metų sukaktį reikia nepamiršti, kad pati Sąjūdžio idėja buvo kilni, tačiau tos idėjos įgyvendinimas pateko į organizuotų nusikaltėlių rankas. Aukščiausiosios Tarybos, vėliau persivadinusios Atkuriamuoju Seimu, deputatai, save įvardiję nepriklausomybės signatarais, be gėdos jausmo save apdovanojo žemės sklypais, ordinais (rentomis!.. – autoriaus pastaba).

Prie naujos valstybės vairo stoję vadovauti buvę sovietinės nomenklatūros aktyvistai gana „vieningai“ veikė.
Lietuvos gyventojų skurdinimas vyko, galima sakyti, oficialiai. Išpūstos, atseit pateisintos valdininkų algos, sukūrimas įstatymų, leidžiančų privatizaciją atiduoti į vagių ir aferistų globą, suteikimas komerciniams bankams plačų teisių teikti paskolas be tikros garantijos, kad paskolinti pinigai bus grąžinami.

Vadinamieji „naujieji“ patriotai ėmė viską, kas įmanoma privatizuoti. Praktiškai tai tapo apsukrių „politikierių“ pasipelnymo technologija, liaudies kalboje vadinama „prichvatizacija„.

Taip buvo sunaikintas, išparduotas paprastų Lietuvos žmonių sukurtas visuomeninis turtas. Pelningi strateginiai valstybės pramonės objektai atsidūrė užsienio kapitalistų rankose.
Žinoma, pasinaudojo ir savi aferistai, kurie, prilindę prie valdžios lovio, „sėkmingai“ griovė normalios valstybės pagrindus. Todėl džiaugtis kažkokiais laimėjimais netenka. Per tą laikotarpį paaiškėjo, kad einama prie valstybės sunaikinimo.„

Ką gi čia bepridursi?.. Kai apsižvalgau aplinkui ir matau, kokie gaivalai, palyginus su šviesios atminties, tauria ASMENYBE – Liudu DAMBRAUSKU, šiomis dienomis iškyla į paviršių ir stumdosi, klega apie savo „nuopelnus“ Tėvynei, susigrūdę po tuo paču, jų godžių rankų ir niekingų sielų prisilietimu senų seniausiai išniekintu, nuvalkiotu, šimtus kartų išduotu ir perparduotu Sąjūdžio skėču, iš tiesų, norisi jau net ne verkti, bet kvatoti. Nes tie, kurie savo jau atgyveno, prisigrobė, išpampo ir tuo paču dvasiškai nusigyveno, jau tikrai nebeprisikels nei antram, nei trečiam Sąjūdžiui, sambūriui, santalkai ar FRONTUI.
Kaip bepavadintume tą pažangos spindulį, nušviesianti mūsų valstybės ateities horizontus, jis pažadins ir sukvies dideliems darbams, rimtiems išbandymams jaunas, tyras širdis ir šviesiausius Lietuvos protus, laisvus nuo apsimetėlių dvasios „klipatų“ murmesio, jų tuščų kalbų ir pamokslų.

P.S.
Sąjūdžio 20-čo paminėjimo dienomis, benaršydamas virtualioje realybėje, aptikau keletą įdomesnių refleksijų – anoniminių „internautų“ minčų, kurias ir pateikiu Sąjūdžio metamorfozių pabaigai:
Aitvaras, 2008 06 03 18.29

O aš to filmo, kaip ir kitų nenoriu žiūrėti – nenoriu prisiminti savo kvailumo istorijos ir matyti savo kaimynus ir gimines, avinų bandą.
Žiūrėjau vakar TV „Forume“ į tą iniciatyvinę grupę ir ne vienam būčiau vožęs per snukį už jų žodžius. Pliurpia žalio jaunimėlio ir klapčukų prisisodinę ir, atsiprašau, myža ant akių visiems, kurie dar viską mena ir aiškina, kad lyja šiltas lietutis. Bjauru buvo klausytis – na, tokie jie teigiami, tokie geručiai, tik va š… tie kiti atėjo po jų ir viską sugadino. Melas!..
Viską atmenu. Žmonės jais tikėjo, kaip kunigo žodžiu, ir tikrai ištiko visą Lietuvą šokas, kai pamatėm kokie jie “dori ir teisingi”. Prisimenu ovacijas Seime, sau „Volgų“ paskyras pasidalinus, algas pasikėlus, čūdus po Lietuva, išvadintus piliečus šunauja, „Rezistentus Nr.1“ ir dar daug dalykų galėčiau vardinti… Žmonės tikrai buvo šoke, o komunistai gudrūs. Kai šitie griebė ir plėšė, komunistai demonstravo žmogišką veidą – kaukę. Na, kaip galėjo žmonės rinkti dar kartą tokius „durokus„? Gerai menu vieną poetą, blokados metu pasiūliusį automašinas vairuoti žmonių dvasine energija… Verkti ar juoktis, – nežinojau. O tos samdytos pusgirtės bobos, lakstančos po Lietuvą apsiputojusiais snukiais – rezultatas buvo 1992 metų rinkimai!..
Beje, tiek sąjūdiečiai, tapę konservais, tiek brazauskiniai, vogė rankas atsiraitoję ir pešėsi, kas daugiau nugvelbs. Ant jų visų – šimtais Lietuvoje pasikorusių, mirusių širdimi ir išvytų skurdo iš Lietuvos. Jie visi – „padlos„, išniekinę Nepriklausomos Lietuvos idėją, išniekinę pokario Partizanų kraują ir kaulus.
Šiandien mes turim nepriklausomos Lietuvos pavadinimą, vėliavą ir himną, beje, kuris nūdienai skamba, kaip parodija. O šiaip, ne pavadinime svarba, KGB-VSD, visi tie patys valdo, tie patys prioritetai TSKP ir komjaunimo vadovams, disidentai, tokie kaip Petrusevičus, kalėjime, žemė nacionalizuota ir pagal įstatymus ir apstatymus, žodžiu, tikras „bardakas“ Lietuvoje.

Beje, lietuviokai sėkmingai galveles deda kitose šalyse, kaip ir prie ruso. Maskva valdo ir toliau, dar bučuojama subinė JAV , gal ir Izraeliui, o ta numylėta JAV deda skersą ant visų disidentų ir ant visų lietuviokų …
Rodos, Sąjūdis ir buvo sukurtas tik tam, kad sauja nutarė nušvilpti visų turtą, o tam panaudojo gražiausius žmonių jausmus. Gaila žmonės neanalizavo ir nesvarstė, tik op, kaip avinų banda, šūkaliodami ir dainuodami ėjo paskui gudrius aferistus, o dabar žiūrim, ką turim!.. Lietuva baigia išnykti ir išnyks. Nuo durnumo vaistų nėra, nes skaitant interneto komentarus labai mažai matosi žmonių, turinčų blaivų protą. Matosi tik klapčukų ir baudžiauninkų dūšios.
Buvau tas durnius, kuris buvo patikėjęs kaip kuo, ypač Sausio 13-tą, buvau tas, kuris meldėsi už sąjūdiečus, bijodamas, kad juos siųs pas baltas meškas. Man labai nemalonu, kad buvau toks durnas…

Aleksotas, 2008 06 03 17:38
“Revoliuciją pradeda idealistai, o baigia karjeristai” (Dantonas)
Kol liaudis švarino bolševikų prišnerkštą Lietuvą, juršėnai, brazauskai, kirkilai et Co stovėjo nuošalėje ar lindėjo krūmuose ir laukė, kuo visa tai baigsis. Paskui grįžo į atnaujintas savo vietas prie valdžios lovio.

Galvokit, 2008 06 03 12:21
Sąjūdžio liudininkai, ką darote. Filmas „Lietuvos Sąjūdis 20“ – puiki dokumentine medžiaga, iš kurio matyti tas pakilimas, patriotizmas. Ačū Leonui ir Audronei Glinskiams!..

Tačiau stebėti CK KPSS pavyzdžio propagandos modelio laidas, vedamas Lietuvos TV vietines “furcevos” R.Miliūtės ir jaunojo karjeristo Jakelaičo vaidmenyje – negera.

Toms kartoms, kurios Sąjūdžio neatsimena atrodo, kad Kubilius, Bronislavas Kuzmickis ir kiti pasyvai buvo pats centras.

Tačiau, kaip sako Bugailiškis Prūdas, “istorijos nesuklastosi”. Žinom, kad jei ne Kauno radikalų grupė, gal ir šiandien dėka Braziaus, Landsbergio, Danutės Prunskienės, etc., būtume Rusijos imperijos sudėtyje. Juk visi jie kalbėjo apie kažkokį dalinį suverenitetą…
Tad, pritarčiau vakar netaktiškai nutraukto poeto Sigito Gedos žodžiams –

„laikas visokiems iš Sąjūdžio į politiką pasukusiems veikėjams barstyti galvas pelenais ir muštis į krūtinę„.
Pastebėjot, kaip vakar po šių poeto žodžių suūžė jauni žmonės, netgi, plojo…
Ponai, propagandos laikai baigiasi, gerai, kad artėja rinkimai, ruoškitės pasitraukti – atsibodot iki gyvo kaulo : visi, realiai buvusieji valdžioje, nuo kubiliaus, landsbergio, kazimieros danutes, butkevičiaus ir t.t. Eikit atgailauti už šią dieną, netikri tautos “mesijai”!..

XXX

Sąjūdis… Gal jo idėjos ir kilnios buvo, bet daugelio “sąjūdiečų” slaptame smegenų kampelyje buvo paslėpta svajonė: atsigriebti tvartelius, fabrikėlius, ežerus, miškus. Visa tai jie sėkmingai ir padarė. O tauta…. tauta liko ant ledo!.. Nors mes ir tikėjom, kad ponijai neliks PRIVILEGIJŲ, neliks kyšių, visi gyvensime saugiai, nebijosime dėl ateities, neliks skurdo …. O viskas gavosi atvirkščiai: ponų privilegijos nepamatuojamos (rentos, žemės sklypai gražiausiuose Lietuvos kampeliuose, tūkstantinės išmokos “pieštukams”), skurstančų Lietuvoje netoli 90 proc., kyšininkavimas ir korupcija, tiesiog, bujoja…

Sąjūdistas – idiotas, 2008 06 03 09:39
Sąjūdis – tai gyvas žmonių sąmonės praplovimo pavyzdys. Net sunku įsivaizduoti, kaip buvo apmulkinta visa Lietuva. Na, idėjos buvo skelbiamos geros, bet Sąjūdžiu pasinaudojo saujelė intrigantų ir vagių, kad išgrobstytų per 50 metų sukauptą Lietuvos žmonių turtą. Patikėjusieji mulkintojais liko ant ledo…

Juozas IVANAUSKAS yra laikraščo Laisvas Laikraštis redaktoriaus pirmasis pavaduotojas, iškeltas kandidatu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose vienmandatėje Kaunom. 12 – tojoje Aleksoto – Vilijampolėsrinkiminėje apygardoje nuo partijos “Tvarka ir teisingumas”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *