Akivaizdi istorinė klaida, didžiausia Lietuvos nelaimė – “Resistentas Nr. 1″

Vladas GULBINAS

Beveik per kiekvienas Šv. Mišias, transliuojamas per televiziją iš Vilniaus Katedros, matau priekyje sėdintį Europarlamento narį Vytautą LANDSBERGĮ su žmona Gražina RUČYTE. Televizija Vytautą LANDSBERGĮ dažnai akcentuoja parodydama jį Lietuvos žmonėms giliai susimąsčusį ir besimeldžiantį. Tokį vaizdelį per televiziją mačiau ir neseniai per Velykų proga transliuotas Šv. Mišias iš Vilniaus Katedros.
Nejučom man kilo mintis, kad mūsų „didysis patriarchas„, „naujasis Mesijas“ galbūt tokiu būdu atgailauja už sugriautą pramonę ir žemės ūkį, „Mažeikių naftos“ aferą ir Telekomo privatizavimą, Juro ABROMAVIČIAUS sadistišką sunaikinimą, tautos skaldymą ir raganų medžioklę, žmonių supriešinimą, Norvegijos premijos, skirtos visai tautai, pasisavinimą ir t.t.
Po nepavykusio valdžios politinio perversmo Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje tik samdyti gatvių krykūnai, vadinamosios „megztos beretės“ ir nukvakę šiandieninio „Sąjūdžio“ landsberginiai „padchalymai“ iki šiol mūsų „papūnę“ dar vis bando įvardinti kaip „Dievo dovaną“ Lietuvai. Tačiau tokio Vytauto LANDSBERGIO epiteto negirdime Lietuvos miestuose ir kaimuose ir turbūt niekada negirdėsime. Paprastų žmonių tarpe dažniausiai jis vadinamas didžiausia Lietuvos nelaime ir tuo vardu, tikriausiai, įeis į mūsų istoriją. Dar Lietuvos atgimimo pradžioje filosofas Arvydas JUOZAITIS įspėjo, kad su šia pavarde turėsime labai daug bėdų, bėdelių, mažų ir didelių.
Ne paslaptis, kad daugeliui Lietuvos žmonių susidarė nuomonė, jog konservatoriai sąmoningai išrinko savo vedlį į Europarlamentą, norėdami kuo greičiau juo atsikratyti, nes puikiai suprato, kad toli su juo nenueisi. Kad „papūnė“ savo kvailais paistalais tik visiškai kompromituoja ir taip jau krentantį konservatorių autoritetą visuomenės akyse.
Bet išsiųstas į Briuselį, kas mėnesį gaudamas milžinišką atlyginimą, ir ten sugeba pagrinde tik šmeižti ir provokuoti Lietuvos nesantaiką su dabartine Rusija. Tai jis rengia parodą apie rusų kariuomenės veiksmus Čečėnijoje, demonstruodamas, kaip ten žudomi žmonės. Kol pagaliau, išsigandusi Rusijos reakcijos, Europos Sąjunga uždraudė šį „didžiojo politiko“ sumanymą.

Tai jis prieš keletą metų kartu su kitu Europarlamento nariu – estu Tune KELAMO, būdami kraštutinai dešiniųjų grupių nariais, kvietė Europarlamento deputatus pasirašyti deklaraciją dėl gegužės 9-osios datos panaikinimo, kaip antifašistinės ir antinacistinės koalicijos pergalės prieš fašizmą. Ši Vytauto LANDSBERGIO inicijuota deklaracija aistringai siekė perrašyti išlaisvinimo nuo fašizmo istoriją. Bet svarbiausia, kad Europos parlamente Vytautas LANDSBERGIS su savo pasekėjais siekė priversti visą pasaulį užmiršti apie gigantišką buvusios TSRS ir kitų pasaulio valstybių indėlį bei aukas nugalint nacizmą. Šie veikėjai priekyje su buvusiu KGB agentu „Dėdule“ stengėsi sulyginti nacizmą su komunizmu ir slapta, nekalbant atvirai, prastumti bet kuria forma nacizmo reabilitacijos idėją. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, ir ši „papūnio“ šizofreninė deklaracija nebuvo priimta Europarlamente.
Esu įsitikinęs, kad visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose, o taip pat ir buvusiose Europos taip vadinamo socialistinio lagerio šalyse, kito tokio keisto, psichiškai pasiligojusio politiko ir su žiburiu nesurasi. Politiko, kuris šitaip šiurkščiai sugebėtų tik kenkti ir kenkti savo šaliai, visiškai nesusimąstydamas apie būsimas pasekmes.
O ta „papūnio“ inicijuota idėja – bet kuria kaina išreikalauti iš šiandieninės Rusijos kompensaciją už patirtą per okupaciją žalą. Juk tai tikras politinis blefas! Ir šiandien tik visiškai nesubrendę politiškai žmonės nesupranta, kad jokios kompensacijos iš Rusijos Lietuva negaus.

Nebent po „Rezistento Nr. 1“ mirties? Juk tik visiški mūsų naivuoliai gali galvoti, kad šiandieninės Rusijos aukščiausioji vadovybė nieko nežino ir negirdi, kaip buvęs KGB agentas „Dėdulė„, kaip koks pasiutęs šunytis pastoviai skalija lietuvių tautai ir visam pasauliui – tai apie „Rusijos bombą„, tai apie smarkiai artėjantį didelį pavojų iš Rusijos pusės, tai ragina tautiečus ruoštis partizaniniam karui prieš Rusiją. Tikri psichiškai pasiligojusio Vytuko kliedesiai!..

Ne karui su Rusija reikia ruoštis, o kuo skubiau reikia su ja nustatyti draugiškus, tolerantiškus dvišalius santykius. Nuo to labai priklauso galimybė kuo palankesnėmis sąlygomis išspręsti mūsų šalies gyventojams labai svarbų klausimą, susijusį su dujų, naftos ir elektros energijos tiekimu.
Ir dabar dar kai kurie Vytauto LANDSBERGIO šalininkai įrodinėja, kad jis iškovojo Lietuvai Nepriklausomybę. Tikra nesąmonė! Už Lietuvos Nepriklausomybę reikia dėkoti Rusijos demokratinėms jėgoms, kurios neleido pučstams Rusijoje paimti valdžią į savo rankas. Antrąją pučo Maskvoje dieną man teko mašina kartu su Kaune nušautu garsiu verslininku S.ČIAPU važiuoti per Lietuvos – Latvijos sieną į Rygą. Ir kaip mes abu nustebome, kai pamatėme pasienio punktą kiaurą, kaip kokį rėtį, nes jame nebuvo nei vieno nei Lietuvos, nei Latvijos pasieniečo ar muitininko. Nes visi jie išsigandę pučstų galimų teroro aktų išsilakstė, tartum, kokie tarakonai. O pučui pralaimėjus šie mūsų pareigūnai vėl grįžo į savo darbo vietas.
Po pučo pralaimėjimo, atėjus į valdžią Borisui JELCINUI ir subyrėjus galingai imperijai, visos buvusios TSRS sąjunginės respublikos gavo nepriklausomybę, netgi tos, kurios jos ir nenorėjo. Maskva jas varu išvarė į laisvę. Tiesa – Lietuva Nepriklausomybę gavo pirmoji. Ir tai yra visiems gerai žinoma tiesa.

Dabar jau yra gerai žinoma ir tai, kad pučo Maskvoje dienomis pats Vytautas LANDSBERGIS su Rolando PAKSO pagalba, gelbėdamas savo kailį, jau buvo pasiruošęs lėktuvu sprukti į užsienį. Pasirodo, koks bailys buvo tomis lemtingomis Lietuvai dienomis mūsų apsišaukėlis „Rezistentas Nr. 1“.
Dar sovietų valdymo laikais vienas Konservatorijos profesorius, Vytauto LANDSBERGIO buvęs kolega, man, kaip kuratoriui viso Lietuvos profesionalaus meno, yra pasakojęs, jog savo bendradarbių tarpe būdamas išgėręs (bet, anot profesoriaus, alkoholį Vytukas visada naudojo gan saikingai) ne kartą atvirai yra pabrėžęs, jog viena iš didžiausių jo svajonių tada buvo įeiti į Lietuvos istoriją ir savo darbais būti bent kiek panašiu į Joną BASANAVIČIŲ. Kaip matome jo svajonės išsipildė su kaupu, tik, deja, su daugelio Lietuvos žmonių prakeiksmais ir didele panieka jo adresu!..
Pagaliau, š.m. kovo 31 d., Vilniaus Apygardos teisme baigėsi civilinės bylos nagrinėjimas dėl „papūnio“ tėvo Vytauto LANDSBERGIO – ŽEMKALNIO tariamo apšmeižimo knygoje „Durnių laivas„. Savo civiliniu ieškiniu Vytautas LANDSBERGIS reikalavo teismo priteisti iš rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS 100 tūkstančų ir 100 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Kaip pagrindinį šio ieškinio argumentą „patriarchas“ motyvavo jam sukėlusius išgyvenimus dėl atseit mirusio tėvo apšmeižimo, ko pasėkoje jam ir buvo 2007 m. Santariškių klinikose atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija.
Tiesiog nesveikai juokingai skamba šios operacijos argumentacija. Tikri šio istorijos avantiūristo kliedesiai. Jeigu Vytautas LANDSBERGIS dėl tariamo jo tėvo apšmeižimo „Durnių laive“ susirgo širdies kraujagyslių nepakankamumu, tai ką tada belieka galvoti apie jo paties tariamo apšmeižimo šioje knygoje, kurioje rašytojas jį ištisai vadina KGB bilduku, rašo, kaip jis vogė Sąjūdžio pinigus ir t.t.
Logiškai mąstant, po mestų Vytukui baisių kaltinimų, dėl stresų ir pergyvenimų, jis jau turėjo būti miręs. Bet kaip matote taip neatsitiko. Nejučom peršasi mintis, kad „papūnis“ šiuo civiliniu ieškiniu sugalvojo naują aferą, kaip papildomai užsidirbti pinigų. Matyt pagalvojo – o gal ir pavyks?
Bet, deja, KGB agentui „Dėdulei“ ši jo sukurpta nauja afera ir vėl nepavyko. Nepadėjo net jo atgailavimai ir meldimasis Dievui Vilniaus Katedroje. Pats Viešpats Dievas nusisuko nuo jo. Š.m. kovo 31 Vilniaus apygardos teismas šioje byloje paskelbė savo verdiktą, kuriuo Vytauto LANDSBERGIO civilinis ieškinys rašytojui Vytautui PETKEVIČIUI buvo paliktas nenagrinėtas.
Man, kaip teisininkui, šis visiškai kvailai sugalvotas civilinis ieškinys iš pat pradžių buvo pasmerktas žūčiai. Priešingu atveju beliktų tik patikėti, jog mūsų teismais visiškai nebegalima pasitikėti. Norėčiau patarti gerbiamam „Rezistentui Nr. 1„, ateityje kuriant naujas aferas, iš pradžių bent pasitarti su patyrusiais teisininkais, kaip, pavyzdžiui, su savo buvusiu kišeniniu prokuroru KGB rezervistu Kazimieru PĖDNYČIA, o ne juokinti eilinį kartą, kaip kokiam cirko iliuzionistui, Lietuvos žmonių.
Šiame Vilniaus Apygardos teisme Vytautas PETKEVIČIUS perskaitė savo pareiškimą, kuriuo pabrėžė, kad Vytautas LANDSBERGIS kiekviena proga kartoja ir rašo, jog rašytojas yra žmogėdra, kad jo sodyboje rasti apgraužti vaikų kaulai, kad jis mutantas, lietuviškai kalbantis mongolas, kad savo romanus rašo Vasaros gatvėje esančoje Vilniaus Psichiatrinėje ligoninėje. Pareiškimo pabaigoje rašytojas paprašė teisėją paskirti skundėjui psichiatrinę ekspertizę.
Pasiklausius Vytauto LANDSBERGIO visokių kvailų sapaliojimų per televiziją ir paskaičus jo dviprasminius išvedžiojimus spaudoje, norint ar nenorint, iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad šis žmogus jau tapo psichiškai nesveiku, kad jo visokie sapaliojimai įgauna jau agresyvų, neprognozuojamą pobūdį.
Ir štai, Landsberginė klika, negalėdama nugalėti Vytauto PETKEVIČIAUS tesimuose, griebėsi naujos rašytojo juodinimo taktikos. Pasisamdė dar vieną savo gynėją (ištikimą papūgą – Rūtą GRINEVIČIŪTĘ). O ši jų nurodymu, išsinerdama iš kalio, aiškiai persistengė. Neseniai per savo „Paskutinės instancijos„ laidą bent kiek išprususiam žiūrovui taip ir nesugebėjo įrodyti, kad rašytojas buvo stribas.
Rūtos GRINEVIČIŪTĖS laidoje pabrėžtinai dažnai buvo rodoma Vytauto PETKEVIČIAUS, atseit kaip buvusio stribo, asmens bylos pirmas lapas. Kaip buvęs KGB kadrinis darbuotojas, šiuo klausimu tai konservatorių „ruporei“ Rūtai GRINEVIČIŪTEI noriu dar kartą priminti, kad visos tokio pobūdžio bylos 1989 m. su ginkluota apsauga lėktuvais buvo išgabentos į Maskvą ir jos niekada nebus pasiekiamos, o ypač žurnalistams. Tad jeigu net rašytojas ir būtų buvęs stribu, tai jo bylos reikėtų ieškoti Rusijoje, o ne Vilniuje. Tai aiškus buvusio kriminalinio nusikaltėlio ir žmogžudžio Balio GAJAUSKO darbo rezultatas, nurodžius KGB agentui „Dėdulei„.
Pats rašytojas atvirai kalba, kad pokario laikotarpyje jis, kaip komjaunuolis-agitatorius, buvo siunčiamas į įvairias Lietuvos vietoves į pagalbą partiniam aktyvui tikslu leisti įvairius laikraščus ir biuletenius.
Laidoje buvo parodytas ir 1988 m. sieninio kalendoriaus lapelis, kuriame rašoma apie pokario laikotarpyje Marijampolės Šilovoto miestelyje įvykusį ginkluotą susirėmimą, kuriame teko dalyvauti ir tada dar nežinomam rašytojui, atseit liaudies gynėjui, Vytautui PETKEVIČIUI. Sieninio kalendoriaus leidėjas paprasčiausiai sutapatino komjaunuolio – agitatoriaus sąvoką su liaudies gynėjo sąvoka.
Be to, Rūta GRINEVIČIŪTĖ taip ir nerado ir neparodė jokių įrodymų, kad rašytojas būtų buvęs kieno pastebėtas su ginklu rankoje. Apie tai nieko nepareiškė ir laidoje kalbėjęs rezistentas Vytautas KAZIULIONIS. O koks stribas be ginklo?
Bet juokingiausia, kad į šią savo laidą Rūta GRINEVIČIŪTĖ pasikvietė ir paties „patriarcho“ sūnelį, tuo dar kartą patvirtindama konservatorių aiškų užsakymą. O Vytukas jaunesnysis gindamas savo liūdnai pagarsėjusio tėvo garbę, visiškai nusišnekėjo. Pabaigoje savo blūdo, kaip koks profesorius net pareiškė, kad pas Vytautą PETKEVIČIŲ yra vaikiška smegeninė, ir kad jis dar atseit atgailai nesubrendęs.
Taip ir norisi paklausti šio nesusitupėjusio „profesoriuko“ – tai kokio supuvimo stadijoje yra jo tėvo „Rezistento nr. 1“ smegenys, jeigu pas jį dar iš viso jų yra išlikę? Ir jau kam kam, bet jo tėveliui jau seniai reikėjo viešai atgailauti už savo įvykdytus nusikaltimus. O ne slapta meldžiantis Vilniaus Katedroje.
Birželio 5 d. per televiziją žiūrėjau transliuojamą tarptautinę konferenciją „Berlyno sienos griuvimas nuo Budapešto iki Vilniaus„. Malonu buvo klausytis mūsų prezidento kalbos, kuri praskambėjo iškilmingai ir argumentuotai.
Ir štai į tribūną atsliūkino didysis „patriarchas„. Paklausius jo krizenimo aš pagalvojau, kad Europarlamento narys gal sumaišė šios konferencijos paskirtį? Nes didesnė pusė jo kalbos ir vėl buvo skirta Rusijos, o ne TSRS pasmerkimui, įvairių pavojų kilimui iš Rytų. Gal kokius penkis kartus savo dviprasmybėmis „papūnis“ pabrėžė atseit jo supratimu norimą suteikti pagalbą šiandieninei Rusijai, tik niekaip konkrečiai taip ir neįvardijo – kokią konkrečiai pagalbą? Žodžiu, ne kalba, o tikras jovalas.
Ir iš kur pas šį pasiligojusį žmogų tiek neapykantos kitiems, tų nesibaigiančų intrigų, kandžių ir nuodingų replikų? O tas ypatingas potraukis nuolat ką nors skųsti!..
Nežinau kaip jums, bet man šio „Rezistento Nr. 1“ nuoširdžiai gaila.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *