Tėvo nėra, tėvas miręs, tėvas namuose

Prof. Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

Lietuvoje svarstoma Valstybinė Šeimos politikos koncepcija, tačiau, ar mūsų valstybė yra pasiruošusi matyti visus šeimos komponentus? Ar pasiruošusi globoti šeimą „kaip gėrį„, kaip teigiama koncepcijoje, ar ir matyti šiuolaikinės Lietuvos šeimos silpnąsias puses?
Šių metų gegužės 13 Seimas pritarė tam, kad atmintina Tėvo diena nuo 2009 m. sausio 1 taptų šventine diena. Birželio 1 Lietuvoje kiekvienas galėjo savaip pagerbti tėvystę, savaip bendrauti su gyvu ar mirusiu tėvu. Balsuojant už šventinę Tėvo dieną 4 parlamentarai buvo prieš, 5 susilaikė. Tai stebina, nes šiame skaičuje buvo ir tie, kurie pasisakė už Šeimos koncepciją, už sutuoktinių šeimą, kurią sudaro tėvas, motina, vaikai.
Projektą šventinei Tėvo dienai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai pritarus, registravau Seime 2006 m. gegužę. Prireikė dviejų metų diskusijų, kurios taip ir neįtikino visų Seimo narių, kad tėvo vaidmuo šeimoje yra toks pat reikšmingas, kaip ir motinos, kad tėvyste didžiuojasi, tėvystės ar vaiko atostogas ima tie vyrai, kurių šeimoje egzistuoja reali lyčų lygybė, kurie prisiima atsakomybę už vaikų priežiūrą ir ugdymą, kurie saugo ir globoja ne tik savo vaikus, bet ir savo moteris. Tėvo diena kaip šventė – tai ne tik tėvo pastangų kuriant ir saugant šeimą įvertinimas. Tai – tėvo įvaizdžio sąsajų su Tėvyne, gimtuoju kraštu, tėviške, gimtąja vieta, gimtaisiais namais simbolinis priminimas. Tradicija minėti Tėvo dieną gimė 1910 m. JAV, kai LouisaDODD įsteigė judėjimą tėvams pagerbti, įkvėpta savo tėvo elgesio, kuris, mirus žmonai, užaugino 6 vaikus. Tėvo diena minima skirtingu laiku skirtinguose kraštuose.
XX a. viduryje moterų visuomeninis judėjimas ėmė keisti moteriškosios ir vyriškosios lyties bei moters ir vyro socialinių vaidmenų suvokimą. „Silpnosios“ ir „stipriosios“ lyties sampratas pakeitė lyčų lygybės idėja ir jos įteisinimas. Tradicinius moters vaidmenis šeimoje – žmonos, motinos, namų ūkio tvarkytojos, vaikų augintojos, šeimos narių slaugytojos – papildė įvaizdžiai išsilavinusios moters, savimi pasitikinčos, karjeros siekiančos, sugebančos derinti rūpesčus šeima ir saviraišką visuomenėje. Vyro tipiškus vaidmenis – šeimos išlaikytojo, praleidžiančo darbe, o ne šeimoje, didžiąją savo gyvenimo dalį, išplėtė nauji vyriškumo bruožai: tėvas ėmė skirti daugiau laiko šeimos nariams, aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime, vaikų ugdyme. Vyrai pripažino, jog tradiciškai pagal lytis skirstant namų ūkio priežiūros ir vaikų auklėjimo darbus, paliekant moteriai sunkiausias šeimos prievoles ir pareigas, tarp šeimos narių įsigali susvetimėjimas. Vyrai ėmė grįžti į šeimą auginti vaikų, skyrybų atveju siekti tėvo teisės vaiko priežiūrai ir auginimui, vaiko lankymui buvusios žmonos naujoje šeimoje. Tačiau iki šiol išlieka klaidingas supratimas, kad namų ir vaikų priežiūra yra tik moters pareiga.
Tėvystė siejama ne vien su tipiško vyriškumo, bet ir su XX-XXI a. pakitusia vyriškumo samprata. Šiuolaikinis vyriškumas apibrėžiamas vyro gebėjimu derinti darbą, karjerą, lavinimosi, tobulėjimo siekį su šeimos gyvenimu, buvimu šeimoje, glaudžiais dvasiniais saitais su vaikais ir šeimos nariais. Šiuolaikinis vyras, šiuolaikinis tėvas nenori būti kaltinamas dėl moteriškosios lyties diskriminavimo ir žeminimo, nenori būti vadinamas agresyviu smurtautoju prieš šeimos narius.
Tačiau Tėvo įvaizdis yra suvokiamas ir atskleidžiamas prieštaringai, nes gyvenimo tikrovė yra prieštaringa. Tėvas – tai ir namo statytojas, medžių sodintojas, sodo augintojas, bityno prižiūrėtojas, artojas, žvejys, kalvis, dailidė, šeimos ir valstybės gynėjas, žuvęs už Tėvynę karys, politinės santvarkos auka, tremtinys. Toks tėvo paveikslas perteikia vyro gebėjimus kurti, globoti, ginti, saugoti šeimą ir valstybę. Tačiau egzistuoja ir kita paveikslo pusė: tėvo tirono, agresyvaus smurtininko, žmogaus ydingo, bevalio, neatsakingo, paliekančo šeimą skursti ar alkoholizmu ir smurtu griaunančo šeimą, nusižengiančo įstatymams. Toks tėvo įvaizdis įkūnija vyro agresiją ir savivalę, asmenybės degradaciją. Taigi tėvystė yra ne vien ištikimybė šeimai, meilė vaikams ir žmonai, rūpestis šeima, bet ir tėvo smurtas šeimoje, moters žeminimas vaikų akivaizdoje, fizinis vaikų žalojimas, moters kaip gyvenimo partnerės išdavystė. Todėl mūsų valstybėje įteisinus Tėvo dieną kaip šventę, turėtume realiai įgyvendinti Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepciją, steigiant visoje Lietuvoje vyrų krizių namus, suteikiant vyrams realią psichologinę ir socialinę pagalbą. Tėvo diena kaip šventė bus tik tuomet, kai vaikai žinos, kas yra jų tėvas, kai tėvas bus šalia ir arti jo bus saugu, kai tėvas kuo daugiau laiko galės praleisti namuose.
Šiuolaikinė tėvystė yra sudėtingas reiškinys: tai ir džiaugsmas matant tėvą, kuris stumia kūdikio vežimėlį, po darbo skuba namo, bendrauja su vaikais; ir gėda bei begalinis apmaudas dėl tokio tėvo, kuris prageria savo šeimos laimę ir ateitį, pražudo moters ir vaikų pasitikėjimą, yra nužudomas kasdienių sugėrovų, kalėjimo kameros draugužių ar žmonos ir dukterų, kurios daugiau neturi jėgų taikstytis su ilgalaike pažeminimo kančia.
Šiuolaikinė tėvystė paneigė ne tik vyro agresyvumo, bet ir emocinio santūrumo savybes kaip tipiškus vyro bruožus. Tėvas, aktyviau dalyvaudamas šeimos gyvenime, praturtėjo šeimos emocinio klimato, vaikų artumo, dvasinio bendravimo su vaikais teigiama patirtimi. Vyro santūrumą, pakeitė atviras jausmų šeimos nariams demonstravimas bei vyro pripažinimas, kad vaikų auginimas ir ugdymas yra ne tik dvasiškai turtinantis, bet ir sunkus, atsakingas darbas, kurį šimtmečiais teko atlikti vienai moteriai.
Norint Tėvo dieną švęsti kaip valstybinę šventę, reikia valstybėje pasirūpinti ne vien motina ir vaikais. Būtina pradėti rimtai ir atsakingai spręsti tėvo problemą – bedarbio, emigravusio, neišsimokslinusio, kupino ydų ir neturinčo valios jų įveikti. Nes tik tuomet švietimu ir realia socialine, psichologine pagalba grąžinsime į šeimą tėvą, kuris nekels grėsmės šeimos institucijai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *