Vėluojantis prisistatyti…

 Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Dirbdamas žurnalistinį darbą ir stengdamasis sąžiningai atlikti pilietinę misiją  „Laisvame laikraštyje“ – kuo objektyviau informuoti visuomenę apie svarbesnius įvykius mūsų valstybėje,  padėjau ne vienam žinomam visuomenės veikėjui bei politikui išsakyti savo nuomonę aktualiais klausimais, viešai aptarti politines, ekonomines, moralines problemas ir tuo pačiu prisistatyti Lietuvos žmonėms, potencialiems rinkėjams. 

      Manau, jog šis darbas yra gana atsakingas ir asmeniškai įpareigojantis. Juk nuoširdžiai prakalbinti kitą žmogų, provokuoti jį atviram dialogui su „Laisvo Laikraščio“ skaitytojais, reiškia kur kas daugiau, nei koks nors privatus pokalbis prie kavos puodelio ar alaus bokalo.

      Šiuo atveju tenka prisiimti nemenką atsakomybę už spausdinto žodžio kokybę bei patikimumą. Ne paslaptis, kad kai kurie mano kalbinti žinomi šalies politikai įsigudrina pateikti save vien iš gerosios pusės, meistriškai nuslėpdami savo ydas bei trūkumus. Bet, anksčiau ar vėliau, išryškėja jų tikrasis veidas ir pasirodo, kad iš tikrųjų jie nėra nei labai nuoširdūs, nei sąžiningi, jie tik bando sudaryti įspūdį, kad yra nuoširdūs, patikimi, dori piliečiai, kuriais verta pasitikėti. Jie tik apsimeta esantys tolerantiški, gerbiantys kito žmogaus nuomonę, savo kasdienėje praktikoje teikiantys pirmenybę bendražmogiškoms vertybėms, ir gyvenime vadovaujasi tomis ideologinėmis nuostatomis, apie kurias su dideliu užsidegimu kalba visuomenės akivaizdoje. Atrodytų, kad jie iš tiesų siekia gerbūvio mūsų kraštui ir visiems šalies gyventojams, o ne vien tik sau, pakeliui „atidirbinėdami“ taškus politinei partijai, kuriai priklauso.
        Deja, tokių politinių „veikėjų“ lūpomis dalinami pažadai ir tariamos skambios frazės iš tiesų nėra grindžiamos prisiimtais įsipareigojimais, todėl ilgainiui liaudyje jos pradedamos atkartoti su pašaipa, pabrėžiant, kad realiame gyvenime viskas atvirkščiai, nei buvo žadėta.

      Turbūt daugelis gerai atsimename Gedimino VAGNORIAUS „švarių rankų politiką“, konservatorių šūkį „būk labiau lietuvis“, Artūro PAULAUSKO – „nusipelnėme gyventi geriau“, socdemų – „kartu mes galime viską“ arba prezidento Valdo ADAMKAUS rinkiminį lozungą – „visiems lygiai teisingas“. Visi šie ir panašūs teiginiai, regis, buvo sugalvoti ir plačiai paskleisti, siekiant dar kartą apmulkinti liaudį prieš eilinius rinkimus. Ar tokiu  pat populistiniu žodžių deriniu ilgainiui netaps ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ programinė nuostata – siekti tvarkos ir teisingumo valstybėje, jeigu šių vertybių pasigesime bendrapartiečių galvose, jų poelgiuose, o jos lyderių gretose ir pačioje partijoje ims bujoti ne tariamų „valstybininkų“, bet savos „chebrokratijos“ daigai?..
        Be abejo, kai kas pagalvos, kad man nederėtų kelti tokio klausimo, kandidatuojant į Seimą būtent šios partijos sąraše, kad neatrodyčiau nelojalus politinei jėgai, kuri išreiškė pasitikėjimą manimi ir iškėlė mano kandidatūrą Kauno Aleksoto – Vilijampolės rinkiminėje apygardoje.

      Manyčiau, atvirkščiai! Apie tai rimtai susimąstyti ir laiku užduoti šį klausimą sau pačiam turėtų nepamiršti kiekvienas partijos narys tada, kai yra gundomas pasielgti nedorai ir nesąžiningai, kadangi savo netinkamu elgesiu gali mesti šešėlį visai partijai. Manau, šis klausimas turėtų būti ypač aktualus partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderiams, ideologams ir strategams, kad jų skelbiamos politinės deklaracijos, kilnūs siekiai ir konkretūs darbai bei priimami sprendimai tarpusavyje nesikirstų.
       Pamenu, viename interviu „Laisvam laikraščiui“ partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Prezidentas Rolandas PAKSAS užsiminė, kad kylant abejonėms, kaip turėtų pasielgti painioje situacijoje, prieš priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą, jis klausia savęs, ar tai būtų teisinga ar ne?..

      Tai tik patvirtina mano prielaidą, kad teisingumas nėra kažkokia privilegija, nuleidžiama iš viršaus už tariamus nuopelnus partijai arba esamus giminystės ryšius. Matyt, turėtume dažniau prisiminti, kad vienokiu ar kitokiu būdu susiedami savo likimą su partijos „Tvarka ir teisingumas“ likimu, kiekvienas iš mūsų, nuo lyderio iki partijos eilinio „kareivėlio“, tampame šių dviejų besąlygiškų vertybių – tvarkos ir teisingumo įkaitais. Priešingu atveju, inertiškai manipuliuodami tvarkos ir teisingumo sąvokomis, mes tik apgaudinėjame patys save, vieni kitus ir, galų gale, tuos rinkėjus, kurie yra pasiryžę ateiti balsuoti už „Tvarką ir teisingumą“. 

        Daug kas iki šiol aptarinėja korupcijos skandalą Vilniaus miesto savivaldybėje, svarstoma, kalti ar ne tie keli partijos deleguoti sostinės tarybos nariai, kuriems yra pareikšti įtarimai kyšio davimu konservatorių „kurmiui“ Vidui URBONAVIČIUI.

      Akivaizdu, kad mūsų politizuota teisėsauga jiems bando žūt būt inkriminuoti nusikaltimus, net neturėdama nei svarių daiktinių įrodymų, nei filmuotos medžiagos.  Tačiau, antra vertus, faktas yra tai, kad su tokiu negarbingu žmogumi, koks man atrodo Vidas URBONAVIČIUS (jis „apsireiškė“ jau tada, kai formuojant valdančiąją koaliciją miesto taryboje, bandė sužlugdyti balsavimą), bet kuris doras, įžvalgus politikas, siekiantis tvarkos ir teisingumo sostinėje, neturėjo veltis į privačius santykius ir neaiškiu pretekstu lankytis „kurmio“ namuose, tartis su juo dėl bendradarbiavimo… Taip ir norisi paklausti: koks velnias nešė juos į tą „galerą“?! Kam tokiu būdu jie norėjo pasitarnauti? Kokiai tvarkai ir kokiam teisingumui?.. 

          Apsidairę aplinkui šiuo priešrinkiminiu periodu, nesunkiai pastebime viešųjų ryšių kampanijų paslaugomis uoliai besinaudojančius susikompromitavusius politikus, kuriais pasitikėti tikrai nederėtų. Pasiremdami banaliais, gerokai nuvalkiotais „piaro“ metodais, paįvairindami savo susitikimus estrados žvaigždžių pasirodymais, triukšmingais šou elementais, net ir beviltiškai apsimelavę politikai noriai įsijungia į plataus masto rinkiminę kompaniją, siekdami dar kartą prasibrauti prie valdžios lovio ir toliau mulkinti liaudį. Susitikdami su miestų ir miestelių gyventojais, „eidami į liaudį“, jie bando sudaryti įspūdį, kad yra „arčiau žmogaus“, kad jiems iš tiesų rūpi paprastų šalies gyventojų problemos. Nieko panašaus!.. Drįsčiau tvirtinti, jog dažniausiai, su labai retomis išimtimis, visos panašios draugiškų susitikimų su liaudimi „akcijos“ tėra tik miglos pūtimas žmonėms į akis, siekiant pritraukti kuo daugiau rinkėjų balsų.
       Man tebekelia nuostabą reiškinys, kad tautiečiai taip lengvai pasiduoda mulkinami ir tiki tuščiomis politikų kalbomis, priešrinkiminiais pažadais ir ketinimais kažką gero padaryti ateityje, bet neįvertina jų pragaištingos veiklos Lietuvai, jiems esant valdžioje.

      Tarkim, pono Artūro ZUOKO – „Abonento“ teismo atskleistos aferos Vilniaus miesto savivaldybėje, nesvarbu kokiomis išradingomis „piaro“ technologijomis liberalcentristai besinaudotų, turėtų jo vadovaujamos partijos šansus būsimuose rinkimuose sumažinti iki minimumo.

      Arba Viktoro USPASKICHO „darbiečiai“ – vien už „Leo LT“ – šią amžiaus aferą, kuri jų balsų dėka buvo įteisinta LR Seime, turėtų „kristi“, jau nekalbant apie Gedimino KIRKILO „socdemus“, Kazimiros PRUNSKIENĖS „valstiečius“ arba Artūro PAULAUSKO socialliberalus.

      Jeigu šių partijų atstovai, būdami valdžioje, be jokios sąžinės graužaties „prastūmė“ ir įteisino neskaidrų ir visiškai nenaudingą Lietuvos žmonėms milijardinį sandorį su apsukriais „Maximos“ vyrukais, jeigu jiems valdant mūsų valstybė atsidūrė gan gilioje ekonominėje – finansinėje duobėje, tai reiškia, kad tokie politikai yra akivaizdžiai susikompromitavę, susitepę, jie žaidžia dvigubus – trigubus politinius žaidimus, todėl tikėti jų pažadais tikrai neverta!.. 
       Štai tokios mintys sukasi mano galvoje, kai susimąstau apie savo vaidmenį kandidatuojančių į Lietuvos Respublikos Seimą būryje.

      Į „tradicinius“ kiekvienam kandidatui keliamus klausimus: kas mano politiniai konkurentai ir kodėl rinkėjai turėtų pasitikėti būtent manimi? Kodėl pasirinkau partiją „Tvarka ir teisingumas“? Ir, apskritai, kodėl kandidatuoju į Lietuvos Respublikos seimą?.. – man regis, aš gana išsamiai ir jau ne kartą atsakiau, dirbdamas žurnalistinį darbą „Laisvame laikraštyje“. 
       Galbūt kai kas mano, kad esu prasikaltęs vidinei drausmei, kadangi nustatytu laiku nepateikiau partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų štabui kažkokių tai duomenų apie save ir išsamių atsakymų į jų klausimus, o tai, matyt, sudaro tam tikrų nepatogumų viešųjų ryšių kampanijai deramai pristatyti mane rinkėjams. Tarkim, esu vėluojantis prisistatyti mūsų politinei visuomenei bei rinkėjams, tačiau „netiesiogiai“ – kiekvieną savaitę prisistatau „Laisvo laikraščio“ skaitytojams savo straipsniais, interviu bei autoriniais tekstais.

      Daug tai ar mažai, tegul sprendžia kiti, bet man atrodo, kad savo indėlį į „bendrą reikalą“ aš įnešu su kaupu! Ir be to, svarbiausia, kodėl nutariau kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Seimą, yra tai, kad dirbdamas parlamentaro darbą ir toliau galėčiau rašyti, spaudos skiltyse polemizuoti su politiniais oponentais, o skaitytojams „iš pirmų lūpų“ pateikti aktualią informaciją iš Seimo. Manau, kad tai yra šioks toks mano privalumas, kadangi politiškai raštingų  parlamentarų niekuomet nebuvo ir nebus per daug.
      Tikrai nenorėčiau nepagrįstai liaupsinti prezidento Rolando PAKSO vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“, bet jos netemdo „Williamso“ privatizavimo skandalas nei Juro ABROMAVIČIAUS žūtis, kaip konservatorių, jai neprikiši Alytaus „Alitos“ ir Vilniaus „Draugystės“ viešbučio neskaidraus privatizavimo, už ką tiesiogiai yra atsakingas buvęs socdemų lyderis Algirdas BRAZAUSKAS, nei „LeoLT“ aferos, kurią Seime taip brutaliai „prastūmė“ premjero Gedimino KIRKILO valdančioji klika, remiama Viktoro USPASKICHO „darbiečių“.

       Galima būtų didžiuotis, kad „tvarkiečiai“ – „nesisteminė“ partija, gera alternatyva „valstybininkų“ projektui „2K“ (Kirkilo-Kubiliaus). O be to, kaip jau minėjau, visi kurie susieja savo likimą su šia partija, iš esmės tampa programinių vertybių – tvarkos ir teisingumo įkaitais, arba… apsimetėliais populistais, kuriems tikrai nepakeliui nei su tvarka, nei su teisingumu, nei su moralia politika.
      Beje, nenustebčiau, jeigu kas nors iš „tvarkiečių“ nesutiktų su mano pažiūromis ir staiga atsuktų man nugarą vien todėl, kad gerbiu žodžio laisvę ir neskirstau politikų į kairiuosius ar dešiniuosius.

      Pasigendu ne tiek „blaivaus“ intelektualumo, kiek šilto bendražmogiško padorumo, inteligencijos, minties skaidrumo mūsų politikoje ir žiniasklaidoje. Žaviuosi dorais, sąžiningais, garbingais žmonėmis, kūrybingomis asmenybėmis, atradusiomis savo nišą politikoje bei visuomeniniame darbe. O tokių Lietuvoje yra, palyginti, tikrai nedaug.

      Nelaikau jų savo konkurentais, tik bendrakeleiviais, iš kurių galiu daug ko pasimokyti, pasisemti jų gyvenimiškos išminties.   

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *