Pagrindinis mūsų praradimas – lietuvis nejaukiai jaučiasi savo valstybėje.

Žurnalistas Vytautas MATULEVIČIUS iš Sąjūdžio perspektyvos:

„Pagrindinis mūsų praradimas – lietuvis nejaukiai jaučiasi savo valstybėje.“

Juozas IVANAUSKAS

       – Pastaruoju metu esi beveik nematomas ir negirdimas. Kokiame krante rado užuovėją žurnalistas Vytautas MATULEVIČIUS, kažkada vedęs gan populiarią publicistinę televizijos laidą „Krantas“?
       – Tam tikra prasme esu likęs tame pačiame krante, nuo kurio nusileidus pajunti, kad srovė šniokščia į tavo pusę, ir išsilaikyti ne visuomet būna lengva.
       – Tačiau, prabėgus solidžiam laiko tarpui, matuojamam dešimtmečiais, ar nebuvo pagundų keisti judėjimo kryptį ir leistis pasroviui?
       – Labai nejaukiai jaučiuosi, kai reikia apie save kalbėti ir šitaip vertinti. Gal įdomiau tai, kas vyksta aplinkui? Tuo labiau, kad Lietuvos padėtis žinomų žmonių lūpomis jau prilyginama kritimui nuo skardžio. Gal jie šiek tiek dramatizuoja, bet kai atsigręžiu atgal, į tuos laikus, kai dirbau televizijoje, tai matau, kad situacija Lietuvoje kai kuriais požiūriais tikrai pablogėjo. Iš pirmo žvilgsnio, ypač Lietuvos didmiesčiuose, į akis krenta materiali pažanga, yra net akivaizdžių prabangos požymių. Štai mes dabar esame Arkikatedros aikštėje ir matome, kiek daug gražių automobilių lekia pro šalį, aplink – statybų kranai, galima pamanyti, kad visi labai gerai gyvena. Bet aš kalbu apie kitką, apie tam tikrą pojūtį, kad kažkas ne taip mūsų karalystėje. Ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių tai pastebi, kad su mūsų šalim dedasi kažkas negera.
       – Lietuvoje vyksta Sąjūdžio 20–mečiui skirti renginiai, kai kas bando sugretinti laiką ir įvykius, iki ir po Nepriklausomybės paskelbimo, sukyla mintys, dėl ko buvo kovojama, ko tikėjomės ir ką pasiekėme? 
       – Yra pasiektas vienas labai svarbus Sąjūdžio ir visos tautos tikslas – Lietuva išsilaisvino iš buvusios Tarybų Sąjungos ir tapo nepriklausoma valstybe. Mes patys pradėjome tvarkyti savo gyvenimą bei likimą. Ir šitas tikslas buvo pasiektas taip greitai, kad tai prilygo stebuklui. Bet kiti tikslai toli gražu nėra pasiekti. Apie tai būtų galima kalbėti be galo, bet pagrindinis mūsų praradimas –  lietuvis nejaukiai jaučiasi savo valstybėje.
       – Kodėl gi lietuvis jaučiasi nejaukiai nepriklausomoje Lietuvoje? 
       – Neturiu gatavų atsakymų į šitą klausimą, bet įspūdis toks, kad visi yra palikti likimo valiai. Valstybė, žinoma, ne motina, o ir daugelis vaikų jau seniai suaugę,  bet ji negali būti ir abejinga pamotė. O kai pasižiūri, tai iš tikrųjų niekas niekam nerūpi: valdžia sau, žmonės sau. Valdžia sprendžia savo problemas – savo išlikimo, savo gerovės, savo ilgalaikio įsitvirtinimo, o kuo gyvena tauta, tai jie net neprisimena. Nebėra nei laiko, nei noro. Pasižiūrėkime bet kurią žinių laidą, ir viskas bus aišku. Apie ką ten kalba „tautos tarnai“? Apie nė akimirkai nesiliaujančias postų dalybas, apie tai, kad kažkas kažką „išdūrė“, kažko nepasidalijo, kažkas su kažkuo dėl neaiškių tikslų susivienijo ar vėl išsiskyrė… O ar mes girdime, kad jie susėstų prie vieno stalo tam, kad būtų išspręstas koks nors visiems mums gyvybiškai svarbus klausimas? Ar mes matome jų veiduose susirūpinimą, kas gi bus su jau dabar galo su galu nesuduriančiais žmonėmis, kai netrukus dar labiau pabrangs visi energijos šaltiniai, ir daug kam iškils dilema – mokėti už sąskaitas ir badauti ar, susikrovus lagaminus, kitų jau pramintais takais bėgti iš Tėvynės? Ne, mes matome tik nesiliaujančią kovą už valdžią, ciniškas intrigas, abejingumą viskam, kas su tuo nesusiję. O jeigu valdžia kažką ir ima spręsti lyg ir bendram labui, tai viskas vis tiek pakrypsta taip, kad bematant pakvimpa korupcija.
       Štai sakoma, kad Lietuva greitai liks be elektros energijos, ir todėl būtina kažką daryti. Bet kaip pasielgia premjeras Gediminas KIRKILAS? Jis naujos atominės elektrinės statybai pasikviečia vieną bendrovę be jokio konkurso!.. Tai yra akivaizdžiai neteisėtas ir antikonstitucinis sprendimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai pasakyta: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ Tačiau kaip užtikrinti visus šiuos reikalavimus, jeigu nacionaliniu investuotoju vadinama bendrovė buvo pasirinkta be jokios konkurencijos subjektyviu premjero sprendimu? Ir dar gerai žinant, kad ta pati bendrovė, kuri bus elektros gamybos monopolistas, jau valdo ir skirstomuosius tinklus?
       Kai šitaip priimami net išskirtinės svarbos sprendimai, manau, daug kam ne be pagrindo kyla blogi įtarimai, kad čia – korupcija, tik gal dar neregėto mąsto. Nenoriu dėtis daug ką išmanančiu energetikoje, bet kodėl civilizuotose valstybėse elektros gamintojas atskiriamas nuo tinklų, nuo elektros tiekėjo? Todėl, kad tarp jų nebūtų susitarimų siekti viršpelnio elektros vartotojų sąskaita. Taigi, kas man uždraus daryti prielaidą, kad visas šitas „Leo LT“ – neskaidrus projektas, kad tas „nacionalinis investuotojas“ be konkurso pasirinktas vien todėl, kad kažkas štai iš šito LSDP pastato Barboros Radvilaitės gatvėje ar iš Vyriausybės rūmų galbūt kažką gavo? Gal iš to kažką gavo ir pats premjeras Gediminas KIRKILAS, ne vien tik partija, šitaip galbūt užsitikrinusi finansinę paramą būsimiems rinkimams?.. Kas galėtų garantuoti, kad šitaip nėra? Jei – nėra, tai kodėl tuomet nebuvo konkurso? Kodėl premjeras nesuteikė galimybės šitame milžiniškame projekte dalyvauti kitoms mūsų bendrovėms? Kodėl staiga pamiršo užsienio investuotojus, apie kuriuos visi kažkada taip mėgdavo kalbėti? Gal jie būtų pasiūlę kur kas palankesnes sąlygas, gal būtų panorę suremti pečius ir eiti drauge su nacionalinio kapitalo atstovais? Kad ir tie patys prancūzai, kurie gamina reaktorius? Aš kalbu tik apie tai, kas yra paviršiuje, ką mato kiekvienas žmogus, nepaliaujantis stebėtis, kad valstybės reikalai tvarkomi kaip apsukrių sukčių kromelyje. Vien už šitą sandėrį premjeras Gediminas KIRKILAS turėjo būti atstatydintas, nes beveik du dešimtmečius gyvuojančiai atkurtai valstybei tai jau per didelė prabanga – leisti pirmiems asmenims trypti šalies įstatymus ir Konstituciją.
       – Sakai, kad premjeras Gediminas KIRKILAS vien tik už šį neskaidrų „Leo LT“ sandėrį turėjo būti atstatydintas. Bet gi visa šita amžiaus afera buvo prasukta vidury baltos dienos, su Seimo ir prezidento Valdo ADAMKAUS pritarimu?
     – Dėl prezidento Valdo ADAMKAUS man viskas aišku: jis nori ramiai baigti savo dienas Prezidentūroje. Kaip šiuo atveju galima įtarti Jo ekscelenciją, kad jis yra materialiai suinteresuotas? Man atrodo, jo amžius, jo žilas plaukas neduoda pagrindo šitaip teigti. Kam jam dabar tie pinigai? Pagaliau, jei dar būtų gausi šeima, kaip pas kai kuriuos kitus žinomus politikus, tai tada – suprantama. Jei pačiam jau per daug nereikia, tai vaikai su žentais ir anūkais laukia gardesnio kąsnio. Bet Valdas ADAMKUS… Manau, prezidentas dėl kitų priežasčių šitaip elgiasi. Tik man keista, kad jis nepagalvoja apie istoriją – su kuo į ją įeis. Su trejais metais, kurių nebuvo? Su „Williamsu“? Su „Leo LT“? Ar su tuo, kad bevaldydamas leido uzurpuoti valstybę šešėlinėms mafijinėms struktūroms ir rezervistų mentaliteto asmenybėms?
       O jei dar dėl naujos atominės elektrinės, tai, manau, teisūs tie, kurie sako, kad „maksimiečiai“ nieko nedarys – tik, sulaukę patogios progos, perparduos įgytas akcijas ir iš to uždirbs milijardus litų. Jie tam jau turi gerą patirtį – kaip iš „popierinių“ operacijų susižerti krūvas pinigų. Tereikia prisiminti, kaip sumaniai jie kažkada pasinaudojo neįgaliesiems skirtomis lengvatomis. Kažkas Seime, gal tik prisidengdamas tais, kurie nuskriausti likimo, prastūmė atitinkamą pataisą, „maksimiečiai“ tuoj pat įkūrė atitinkamą bendrovę ir, daugiau nieko pastebimo nenuveikę, iš valstybės pasiėmė dešimtis milijonų. Tačiau jeigu kažkas per štai tokias operacijas praturtėja dešimtimis milijonų, tų pinigų kažkas netenka, ir visų pirma tie, kuriems jų labiausiai reikia. Pagaliau, juos kažkas turi uždirbti savo triūsu, po kruopelytę sunešti į biudžetą. Bet kažkas uždirba ir suneša, kažkas ateina ir pasiima.  Taip, manau, bus ir su plačiai išreklamuotu „amžiaus projektu“.
      –  O kaip vertini Seimo vaidmenį „Leo LT“ aferoje?
       – Partiečiai balsuoja taip, kaip jiems liepia, kadangi kiekvienas galvoja apie savo ateitį. Taigi dabar formuojami rinkimų į Seimą sąrašai. Tamsta, jei būtum Seimo narys, tarkim, socdemas, balsuotum prieš „LeoLT“ projektą? Gal ir taip, bet tada sąraše būtum keturiasdešimtas. Be to, kas tau po šitokio balsavimo duotų pinigų rinkimams?
       – Tarkim, socdemai galbūt ir suinteresuoti palaikyti savo lyderį, bet „Leo LT“ buvo patvirtintas ne vien tik jų, bet ir Viktoro USPASKICH „darbiečių“ balsais?
       – Viktoro USPASKICh ir jo partiečių elgesiu tuo labiau nesistebiu – Darbo partijos lyderiui „dega užpakalis“, tai ar jis gali kitaip elgtis? Jam iškelta byla, kur kalbama apie dešimtis milijonų neužpajamuotų neaiškios kilmės litų. Teisiškai vertinant, pats supranti, kuo tai kvepia. Todėl Viktoras USPASKICH ir žaidžia savo žaidimą, jis vėl tampa reikalingu. Jeigu jis parėmė projektą „LeoLT“, netgi palaikė G.Kirkilą purvinoje kovoje už  premjero postą, tai reiškia, kad socdemai jam yra labai skolingi. O jei skolingi, tai, matyt, ir atsilygins. Todėl labai tikėtina, kad Darbo partijai iškelta byla bus numarinta. Juk pažiūrėkite, kiek gi laiko ją tyrė. Ten jau seniausiai viskas aišku, bet vežimas – nė iš vietos. Ir taip bus tol, kol Viktoras USPASKICH bus reikalingas. O jeigu kada nors ir bus nereikalingas, tai vis tiek savo galios nepraras mūsų aukščiausiems pareigūnams labai pavojingas „kompromatas“, kuriuo kėdainietis disponuoja. Prisiminkim kad ir prezidento rinkimų skolos likvidavimo istoriją.
       – Kad mūsų teisėsauga politizuota ir linkusi taikyti dvigubus standartus, manau, mažai kas tuo abejoja. Kaip vertini teisėsaugos veiksmus korupcinio skandalo Vilniaus savivaldybėje atveju?
       – Jeigu yra pagrindo tiems įtarimams, kurie yra pareikšti Vilniaus miesto tarybos nariams Gintarui KAZAKUI, Evaldui LEMENTAUSKUI ir Audriui BUTKEVIČIUI, tai tuomet labai liūdna ir, žinoma, labai blogai. Bet šiame reikale yra ir kita medalio pusė. Man labai įdomu, ar, kaip teigiama žiniasklaidoje, miesto tarybos narys, konservatorius Vidas URBONAVIČIUS nebuvo realiai paėmęs pirmąjį kyšį? Jeigu jis iš tikrųjų paėmė kyšį ir tik po to sutarė bendradarbiauti su teisėsauga, kad išgelbėtų savo kailį, tai šitas dalykas tada kvepia provokacija.
      Šia proga dar norėčiau pasakyti štai ką. Tai yra priminimas Rolandui PAKSUI ir jo vadovaujamai partijai, kad jie turi labai skrupulingai į viską žiūrėti, jie turi labai reikliai vertinti savo gretų plėtimą. Suprantu, kad netikrinsi kiekvieno naujo partijos nario su melo detektoriumi, neįlįsi kiekvienam į dūšią, bet jie turi būti maksimaliai reiklūs. „Tvarkiečiai“ negali leisti sau tokios prabangos – savo gretose priglausti atsitiktinius žmones. Aš nepažįstu Gintaro KAZAKO, bet kodėl jis taip greitai pasitraukė iš „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos? Juk tik tos partijos dėka pateko į miesto tarybą, tai kodėl taip greitai jam prireikė kurti naują, Nepriklausomą frakciją? Kažkas su šia persona nuo pat pradžių buvo akivaizdžiai ne taip, negu turėtų būti.
       Partijos „Tvarka ir teisingumas“ atžvilgiu, jau vien dėl jos lyderio, visą laiką bus ieškoma progų, kaip juos sukompromituoti ir „išdurti“. Man labai skaudu dėl to, kas vyksta, kadangi pažįstu šios partijos lyderį Rolandą PAKSĄ, nesu abejingas jo likimui. Apie prezidento apkaltą esu susukęs dokumentinį filmą ir, prisimindamas tai, kas kažkada buvo, aš bijau, kad kažkas panašaus nepasikartotų dar vieną sykį. Jo vadovaujama politinė jėga – būsimų rinkimų favoritė, jos lyderis – žmogus, akivaizdžiai nepritampantis prie mūsų susigiedojusio politinio elito, tereikia preteksto. Jei preteksto nėra, jis sukuriamas.
       Bet kurios partijos nariui įsipainiojus į neskaidrius sandėrius, iš karto linksniuojama ta politinė jėga, kuriai jis priklauso. Tai suprantama, nes konkurentai nesnaudžia ir išnaudoja visas galimybes sumenkinti politinį varžovą. Mes matome, kad pastarajame korupcijos skandale yra žaidžiama partijos pavadinimu, ironizuojama „tvarka pagal Rolandą PAKSĄ“, iš viso to atvirai tyčiojamasi, nors tokių problemų turėjo visos pagrindinės partijos. Prisiminkim daugelio politinių lyderių inicialus ar sutrumpintas pavardes „Rubikono“ juodojoje buhalterijoje, Dujų įstatymo peripetijas Seime, Vilmanto DRĖMOS istoriją, pagaliau kad ir plačiai nuskambėjusį korupcijos skandalą Trakų savivaldybėje, kuriai vadovavo socialliberalas. Tačiau ar dėl pastarojo įvykio nukrito nors vienas plaukas nuo Artūro Paulausko galvos? Ne, jis gavo ministro postą.
       Ir dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Mes prisimename, kaip „tvarkiečiai“ laimėjo savivaldybių rinkimus Vilniuje. Ir štai nuo pat pirmos dienos, vos tik spėjus išrinkti Vilniaus merą, jis jau buvo pradėtas versti. Tai kaip čia dabar yra? Savaitę, kitą pabuvo poste ir jau netinkamas? Bet per tokį laiką nepadarysi nei daug gero, nei labai blogo. Juozui IMBRASUI nebuvo duota net to šimto ramių dienų, kai civilizuotoje bendruomenėje naujas pareigūnas nepuolamas. Žodžiu, mes nuo pat pradžių matėme, kad pagrindinis opozicijos tikslas buvo bet kokia kaina jį nuversti ir šitaip revizuoti rinkėjų valią. Tokia atmosfera – puiki terpė visokiems intrigantams, perėjūnams ir provokatoriams. Bet tai ir itin rimtas išbandymas tiems, kuriems rinkėjai patikėjo miesto valdžią.
       – Ir visos šios politinės intrigos, bet kokia kaina siekiant užgrobti valdžią, deja, sutampa su Sąjūdžio 20-mečio keliamais prisiminimais, to gražaus, daug vilčių teikusio laikotarpio nostalgija…
       – Baisus kontrastas, ar ne? Tas dabartinis politikų cinizmas ir ta graži, skaidri Sąjūdžio laikų atmosfera? Tos viltys, kai visi tikėjosi, kad mes ne tik atkursime nepriklausomą valstybę, bet ir pradėsime gyventi kitaip, kai valdžia nebus aukščiau tautos, kai nebus piktnaudžiaujama savo galiomis ir padėtim, kai visi bus lygūs prieš įstatymą ir panašiai? Deja, viso to vis dar nėra!..
       – Už tai pastebima Sąjūdžio laikų parodija, kuomet šoumenas Arūnas VALINSKAS staiga nusprendžia „prikelti“ Lietuvos žmones, įsteigdamas televizijos ekrano pagimdytų „žvaigždžių“ – „Tautos prisikėlimo“ – partiją.
       – Čia galėčiau pacituoti Rūtą VANAGAITĘ, kuri neseniai „Lietuvos žiniose“ pasakė, kad tai yra naujas Arūno VALINSKO verslas. Manau, kad ji netoli nuo tiesos. Aišku, tai yra kiekvieno teisė, niekas nedraudžia bet kam kurti savo partiją. Bet kyla klausimas, kokiu tikslu tai daroma? Aš manau, Arūnas VALINSKAS jaučia, kad jo geriausi laikai televizijoje jau baigėsi. Kiekvienas išgyvename savo aukso amžių, turime pakilimus ir nuopuolius savo profesijoje, kiekvienas galvojame apie ateitį. Ir, matyt, Arūnas VALINSKAS būtent čia įžiūri savo šansą. Juk iš esmės net nėra taip svarbu, kiek gi vietų laimėsi Seime. Dabar net ir vienas balsas kartais tampa auksinis. Kuomet nė viena partija Seime neturi akivaizdžios persvaros, tas balsas gali lemti Vyriausybės likimą. O jeigu turi šešis balsus, tai čia jau neaprėpiami plotai kūrybai!
       Tik buvo keista, kai iš Arūno VALINSKO lūpų išgirdau, kad jis Seime nė už nieką nesusidėsiąs su Viktoru USPASKICH. Kaip čia dabar yra – buvo tokie draugeliai, ir staiga štai šitaip…
       – Beveik vienu metu drauge su Arūno VALINSKO „Tautos prisikėlimu“ Lietuvoje netrukus bus užregistruota nauja kairiojo flango partija – Algirdo PALECKIO vadovaujamas „Frontas. Jūsų nuomonė apie šią politinę jėgą?
      – Negaliu kažko ypatingo pasakyti apie šitą partiją, nes per mažai žinau, kas ten buriasi. Nesu atidžiai sekęs jos formavimo aplinkybių. Bet aš stebėjau Algirdo PALECKIO veiksmus socdemų partijoje. Jo atkaklų norą turėti savo poziciją ir pasipriešinti kai kuriems partijos lyderių veiksmams vertinu gan pozityviai. Tai, kas šių metų pradžioje nutiko su Algirdu PALECKIU, yra akivaizdus susidorojimas. Vien už kitokią nuomonę jis buvo išmestas iš partijos. Man šiurpoka, kad tokie dalykai galimi partijoje, kuri vadina save socialdemokratų partija. Partija, kuri turėtų būti itin tolerantiška kitaip mąstantiems, jų tiesiog atsikrato. Čia būtų galima pasakyti, kad Lietuvos socialdemokratai jau tapo autoritarinio tipo partija, tik  kad Gediminas KIRKILAS iki autoritarinės figūros, atrodo, niekaip neištraukia. Todėl tai turbūt yra tiesiog Gedimino KIRKILO klikos partija, kuri uzurpavo socialdemokratijos ideologiją ir ją niekingai išdavė. Šitai klikai visiškai nerūpi mažiau pasiturinčių žmonių reikalai, tai partija, tarnaujanti nuvorišamas. Ir tai akivaizdžiai parodė „Leo LT“ projektas.
         Bet kadangi LSDP seniausiai išdavė socialdemokratines idėjas, tai Algirdas PALECKIS, matyt, ir nusprendė pagaliau užimti kairiajame flange žiojėjančią akivaizdžią tuštumą. Tai labai keista, bet stiprios kairiosios partijos Lietuvoje tikrai nėra. Tiesa, yra Socialdemokratų sąjunga, kuri kažkada toliaregiškai pasipriešino LSDP susijungimui su LDDP, tik gaila, kad ši Arvydo AKSTINAVIČIAUS vadovaujama partija neturi įtakos Lietuvoje. Aš net nežinau, ko jiems stinga.
       – Kaip teigia rašytoja Vidmantė JASUKAITYTĖ, „Frontas“ jau dabar turi savo charizmatišką lyderį Algirdą PALECKĮ. Bet to, matyt, negalėtume teigti apie Socialdemokratų sąjungą?
       – Nenorėjau šito sakyti. Galbūt, bet nenoriu įžeidinėti žmonių iš Socialdemokratų sąjungos, nes esu linkęs tikėti jų gerais ketinimais. Aš nežinau, ar Algirdas PALECKIS yra charizmatiškas lyderis, bet kad jis yra dygliuotas kaip ežys, tai šitą dalyką tikrai pastebiu! Politikui tai įdomi savybė. Juk reikia tam tikros drąsos ir ryžto, norint pasipriešinti tos partijos, kuriai priklausai, lyderiams. Būtent taip ir pasielgė Algirdas PALECKIS, nors už tai ir buvo galų gale išmestas.
       Beje, kalbant apie tariamų socialdemokratų lyderius, tai jie toli gražu nevienodi. Algirdas BRAZAUSKAS vis dėlto buvo valstybininkas, tik, žinoma, kitokia prasme, negu „valstybininkas“ Albinas. Algirdas BRAZAUSKAS, mano akimis žiūrint, ne vienu atveju vis tik sugebėdavo rasti balansą tarp asmeninių ir valstybinių interesų. O tas, kuris jį išstūmė ir pakeitė partijos vadovo poste – tai tikras nuopuolis. Jau vien dėl to, kad įsivaizduoti Algirdą BRAZAUSKĄ slaptame susibūrime bekasantį duobę į premjerus nusitaikiusiam savo partijos bičiuliui ir bendražygiui – gerokai sunkus dalykas. Bet gal dar nereikia prarasti vilties, kad sveikesnės LSDP pajėgos anksčiau ar vėliau susivienys ir nušluos Gedimino KIRKILO kliką.
       – Šioje partijoje tai bandė daryti Algirdas PALECKIS, deja, jis buvo išmestas ir dabar telkia socialdemokratų pajėgas „Fronte“. Galbūt tai kur kas perspektyvesnis kelias?
       – Jau minėjau, kad Lietuvoje nėra kam atstovauti tų žmonių, kurie socialiai pažeidžiami, turi mažas pajamas ar net gyvena už skurdo ribos. Ir jeigu nėra tokios partijos, tai anksčiau ar vėliau ji turėjo atsirasti. Tik yra vienas „bet“. Būtų labai neramu, jeigu su Algirdo PALECKIO vardu atgimtų komunistų partija, tik kitu pavadinimu. Mes tai jau perėjome, ir jeigu bus nueita radikalios komunistinės ideologijos keliu, tai mes jau žinome, kokios gali būti viso to pasekmės.
       – Algirdas PALECKIS tikrai nesimpatizuoja komunistams, jis „Fronto“ steigiamajame suvažiavime deklaravo, jog „frontininkams“ artima Švedijos socialdemokratų samprata bei tradicijos.
       – Tikėkime, kad Algirdas PALECKIS, kalbėdamas apie Švedijos socialdemokratiją, negudrauja ir orientuojasi į europinio tipo socialdemokratų partijas. Juk socialinio teisingumo idėjos yra nepaprastai gajos, jos gyvuoja net ne šimtmečius – tūkstantmečius, jų ištakos – Kristaus mokyme, Evangelijoje. Bet visuomet tie, kuriems rūpėjo socialinis teisingumas ir lygybės idėjos, balansavo ant tam tikros ribos – kokiu būdu to siekti: teisėtais būdais ar, atsiraitojus rankoves, viską išspręst jėga. Todėl aš linkėčiau Algirdo PALECKIO „Frontui“ nenukrypti į kairįjį radikalizmą. O kad tokių pagundų ir gundymų bus, aš beveik neabejoju.
       – Interviu pabaigai gal tartum keletą žodžių apie mūsų žiniasklaidos gan prieštaringai sutinkamą ir daug apkalbų keliantį filmą, kurio scenarijaus autorius pats esi?
       – Filmo dar nėra, o jau prieštaringai sutinkamas?.. Bet pats esi teisus. Aš dar tik buvau pradėjęs rašyti scenarijų, dar tik vyko pirmi pokalbiai su režisierium Saulium VOSYLIU,  o kolegos jau rašė: „Apie Rolandą PAKSĄ – šlovinantis filmas“. Tačiau tai tik patvirtina, kad dėmesys šitam filmui, kai jis pasirodys, ko gero tikrai bus išskirtinis. Ir mes pasistengsime nenuvilti. 
       Į šitą darbą aš žvelgiu kaip į labai rimtą kūrybinį iššūkį. Tai bus filmas apie žmogų, politiką, kuris pasiekia karjeros aukštumas, išrenkamas valstybės vadovu, bet nepritampa prie jau daug metų egzistuojančios sistemos, savanaudiško politinio elito ir todėl galų gale sunaikinamas. Bet tie, kurie iš anksto paskelbė, jog tai bus propagandinis filmas, sulauks skaudaus nusivylimo. Tai bus pakankamai gilus filmas, menine kalba pasakojantis žmogaus dramą. Kad filmas bus būtent toks, duoda pagrindo teigti jo kūrime dalyvaujantis talentingų profesionalų būrys. Tikimės ir atradimų, ypač iš aktoriaus, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį. O paralelės su tikrove… Ne, jų tikrai bus, to neginčiju, bet tai nebus tiesmukas realių įvykių sekimas. Tai – vaidybinis filmas, paremtas tikrais įvykiais, bet meninė tikrovė ir realybė – tai toli gražu ne vienas ir tas pats dalykas.
       – Tačiau mūsų žiniasklaida ir kritika be vargo atseks tas paraleles tarp filmo scenarijuje veikiančio „Piloto“ ir prezidento Rolando PAKSO…
– Ir tegul atseka – juk jo istorija verta Holivudo! Tik jeigu kas nors primygtinai ieškos paralelių, tai norėčiau perspėti: eidami šiuo keliu, jie gali atpažint save, ir kai kuriems veikėjams, manau, bus labai nejauku. Aš atidžiai stebiu tikrovę, tuos veidus, kurie ko ne kasdien šmėsčioja televizorių  ekranuose, ir todėl nenuostabu, kad neatsispyriau pagundai perimti kai kuriuos jų bruožus ar biografijų peripetijas. Bet vaidybinis filmas – ne dokumentinis, vaidybiniu galima pasakyti kur kas daugiau. Todėl čia rasite ir tai, ko nebuvo mano dokumentiniame filme apie prezidento Rolando PAKSO apkaltą.
      – Ko gero, labai tikėtina, kad filmo „Svetimas“ premjera turėtų įvykti jau šį rudenį, prieš pat Seimo rinkimus?
      – Tai yra labai įdomus dalykas, niekad apie tai nemąsčiau, bet būtent taip viskas klostosi. O ir šį klausimą aš jau girdžiu nebe pirmą kartą.
  Jeigu mes užbaigsime šitą filmą iki Seimo rinkimų ir jį parodysime, tai visi sakys, jog tai yra Rolando PAKSO užsakymas. Kai kas, galbūt, mano, kad Rolandas PAKSAS atnešė man maišą su pinigais, numetė jį į kampą ir aš dabar iš to maišo semiu pinigus ir suku filmą. Bet mes gyvename šiuo požiūriu susitvarkiusioje, civilizuotoje valstybėje, ir tie filmui būtini pinigai turi legalius šaltinius. Viskas daroma oficialiai, išrašomos sąskaitos. Kam yra labai įdomu, tai galėčiau pasakyti, kad šito filmo finansiniai rėmėjai yra gan žinomi ir visuomenėje gerbiami Lietuvos verslininkai. Nesu įgaliotas skelbti jų pavardžių, bet kam reikia žinoti, tas pavardes susiras atitinkamuose dokumentuose. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *