Prezidentas Rolandas PAKSAS, atšventęs 52-ąjį gimtadienį, kovoje su Lietuvos „chebrokratais“ sparnų suglausti tikrai nežada!..

Juozas IVANAUSKAS

Rolandas PAKSAS

       – Sąjūdžio 20-mečio paminėjimo iškilmėse ne vienas žinomas politikas bandė priskirti sau tariamus nuopelnus už iškovotą Lietuvos nepriklausomybę ir pasigirti pasiektais laimėjimais.

      O kaip jūs, partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis, vertinate tokias politiniam elitui surengtas šventes bei šiandieninę, kažin ar šventinę situaciją mūsų valstybėje?
      – Paminėjote gerą žodį – „iškilmės“, „šventės“, bet pažvelkime, kas šiandien švenčia? Nuvažiuokime į Balbieriškį, Cinkiškes, į bet kurį miesto rajoną – argi tai yra visaliaudinė šventė? Ar žmonės sėdi prie šventinio stalo ir mini šį jubiliejų?

      Abejoju, labai abejoju. O jeigu šitaip nėra, jeigu tai nėra visaliaudinė Lietuvos piliečių šventė, tai reikėtų ieškoti priežasčių…
       Be abejo, Sąjūdžio reikšmės neįmanoma apsakyti žodžiais ir pervertinti šitą dalyką. Tai ir Baltijos kelias, ir Nepriklausomybė, ir daugiatūkstantiniai mitingai Vingio parke, ir tautos pakilimas. Viso to neįmanoma perpasakoti. Bet kokį normalų žmogų paklausus ir prisiminus atgimimo laikus, pas kiekvieną dūšioje kažkas yra išlikę. Matyt, panašūs dalykai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse nutinka kartą per šimtą metų. Tai kodėl taip yra, kad šiandieną, praktiškai, niekas nešvenčia šios šventės, išskyrus tuos, kurie norėtų šį visos tautos atgimimo Sąjūdį „prisiskirti“ sau?

       Netgi, kalbama, kad Sąjūdis tapo konservatorių nuosavybės sudedamąja dalimi, kadangi į šventinius minėjimus kitų partijų atstovai net nebuvo kviečiami, tiktai tie, kurie yra labiau nusipelnę.

      Atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas. Ne kartą esu sakęs, kad Sąjūdžio idėjos buvo pavogtos. Tie, kurie per Sąjūdžio didžiuosius mitingus, per Sąjūdžio ėjimą į valstybės ateitį, sėdėjo krūmuose ir tik laukė, kaip pasisuks situacija, o po Nepriklausomybės paskelbimo vėl apkėtojo visą Lietuvą. Komunistinė partinė nomenklatūra, KGB‘istinė nomenklatūra vėl viską (svarbiausius postus valstybėje) užėmė. Tokiu būdu, faktiškai, Sąjūdžio idėjos buvo pavogtos.
       Prisiminkime, Sąjūdis deklaravo tautos vienybę. Ar turime vienybę? Neturime. Sąjūdis deklaravo santarvę. Yra toks dalykas? Nėra. Sąjūdis deklaravo teisingumą. Ar yra šiandien Lietuvoje teisingumas? Nėra. Taigi, šiandieninėje situacijoje Lietuvos tauta, praktiškai, nešvenčia Sąjūdžio jubiliejaus. Jį švenčia ta komunistinė nomenklatūra, kuri iš Lietuvos žmonių pavogė Sąjūdžio idėjas, pasisavino jas, o Sąjūdžio deklaruojami siekiai iš tikrųjų net ir nebuvo pasiekti.
      Kyla klausimas, ką reikėtų daryti toliau? Vieni sako, kad reikėtų atkurti Sąjūdį. Manau, kad tai yra neįmanoma. Kiti sako, kad reikėtų tęsti Sąjūdžio idėjas. Tam aš pritarčiau. Partija „Tvarka ir teisingumas“ nuo pat pirmos dienos deklaruoja: mes turime sugrąžinti Sąjūdžio idėjas į gyvenimą, kad tos idėjos turėtų realų pagrindą, o tie pradėti darbai, galų gale, būtų padaryti.
      Štai tokios mintys sukyla man Sąjūdžio 20-mečio proga… 
      – „Lietuvos žinių“ redaktorius Valdas VASILIAUSKAS straipsnyje „Pralaimėjusiųjų karta“ taikliai pastebėjo, kad „Leo LT“ bendrovė, įkūnijanti viską, kas blogiausia įvyko Lietuvoje per pastaruosius 20 metų – neskaidrumą, protekcionizmą, valdžios ir žmonių susvetimėjimą, įsteigta būtent Sąjūdžio 20-mečio išvakarėse.

      Ką manote apie šį sutapimą, šią „dovaną“ Sąjūdžio jubiliejui?
      – „Leo LT“ bendrovė – tai tik viena iš sudedamųjų dalių. O tokių „dovanų“ per Lietuvos nepriklausomybės 20-metį yra padarytą daug.

      Pradedant privatizuojamais objektais, baigiant tautos nusivylimu valstybe, tautos emigracija, genocidu prieš tautą. Galbūt „LeoLT“ yra paskutinis, labiausiai akiplėšiškas projektas, didžiausias savo mastu ir įtaka Lietuvos energetikai, bet tai tik sudėtinė dalis to blogio, kuris klesti mūsų valstybėje.

       Jau esu kalbėjęs apie „LeoLT“ žalą Lietuvai, nežinau ar verta kartotis. BNS apžvalgininkas Artūras RAČAS labai aiškiai, papunkčiui yra išdėstęs, kas blogai buvo padaryta šiame projekte. Pilnai jam pritariu. Ir be to, paskutinio žodžio šiuo klausimu dar nėra tarusios Europos Sąjungos institucijos. Mano žiniomis, ten vyksta ganėtinai aštrios diskusijos.

       Yra pažeista ES direktyva įpareigojanti skirstomuosius tinklus atskirti nuo elektros gamybos priemonių. Tai Lietuvoje nėra padaryta ir, matyt, teks šį klausimą spręsti naujai Vyriausybei. Kitas „LeoLT“ aspektas, dėl kurio ES vykstas diskusijos ir, matyt, bus priimami sprendimai, kuriuos Lietuvai teks įgyvendinti, –  dėl investitoriaus pasirinkimo ne konkurso būdu.

       Tais dviem aspektais naujoji Vyriausybė, tikiuosi, mūsų suformuota Vyriausybė po parlamentinių rinkimų, turės priimti ganėtinai griežtus sprendimus.
      – O kokius numatote priimti sprendimus, siekiant pažaboti iki šiol neregėto masto infliaciją Lietuvoje? Kaip sumažinti socialinę atskirtį tarp gyventojų, tų, kurie lobsta, ir tų, kurie vos suduria galą su galu?
      – Neseniai perskaičiau, kad Didžiosios Britanijos gyventojai nerimauja susiėmę už galvų, kaip gi reikės jiems pragyventi, kai šitaip šuoliuoja infliacija jų valstybėje, nors ten šis rodiklis tėra tik 3,5-4 proc.

      Tuo tarpu Lietuvoje infliacija, oficialiais duomenimis, jau siekia 12 procentų, o faktiškai, mano supratimu, ji yra dar didesnė. O kas dar mūsų laukia artimiausiu laiku, kai pakils šilumos ir elektros kainos? Tada infliacija Lietuvoje bus panaši jau ne į Vakarų, bet į Azijos valstybių.
       Partija „Tvarka ir teisingumas“ nesišalina nuo opių valstybės problemų. Mes turime paruošę visą veiksmų programą, ką darysime po Seimo rinkimų. Bet aš labai paprastu pavyzdžiu galėčiau pailiustruoti, ką reikėtų daryti jau šiandieną.
       Tarkim, ginant piliečių viešą interesą, panagrinėkime Vilniaus miesto šilumos kainas. Pagal dabar galiojančią tvarką, energetikos kainų komisija turi teisę vienasmeniškai, neatsižvelgiant į Vilniaus miesto tarybos sprendimus, nuspręsti, kokios šilumos kainos bus sostinėje. Kainų komisija paskaičiavo ir pateikė tarybai tvirtinti, kad šilumos kaina, jų paskaičiavimu, turėtų kilti 55 procentais.

       Toks jų sprendimas jau pateiktas, o birželio 18 dieną Vilniaus miesto taryba turėtų išreikšti savo poziciją, nuo kurios, praktiškai, niekas nepriklausys. Mes nesutinkame su tokiais jų skaičiavimais ir manome, kad nereikia taip ženkliai didinti šilumos kainų, nes nėra tam absoliučiai jokio pagrindo. Pagal mūsų darbo grupės sudarytą metodiką ir skaičiavimus, mes matome, kad maksimaliai šilumos kaina galėtų padidėti tik 10 procentų.

       Vilniaus meras Juozas IMBRASAS sušaukė kitų miestų merus, kurie norėtų pasipriešinti šilumos kainų augimui, į Dubingių memorandumą. Taipogi, meras Juozas IMBRASAS sudarė komisiją prižiūrėti visam šilumos ūkiui sostinėje, kokia šilumos ūkio strategija turėtų būti šiandien, rytoj ar už metų.
        Turėdami kažkokius valdžios svertus Vilniaus savivaldoje, mes darome viską, kad piliečių interesai būtų ginami. O ką šiandien daro mūsų Vyriausybė, ką daro Seimas ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, matydami tokio masto infliaciją, matydami kainų augimą? Ką jie daro? Kokį jų konkretų veiksmą šiandien galima būtų paminėti? Imkime, kad ir šių metų patvirtintą biudžetą.

      Ar bent buvo pasisakyta už tai, kad biudžetas būtų ne deficitinis? Ar buvo pareikalauta iš konkurencijos tarnybos, kad tie karteliniai susitarimai tarp prekybininkų ir gamintojų, vienokiu ar kitokiu būdu būtų tramdomi? Nieko nebuvo padaryta!

      Frakcija „Tvarka ir teisingumas“ Seime užregistravo įstatymo pataisą, kad  būtų ribojamas prekybiniuose centruose antkainis maisto prekėms. Tarkim, gamintojas išaugina daržoves už vieną litą, jis ir gauna tą vieną litą, o prekybininkas užsideda vos ne 100 proc. antkainį, o kartais net ir daugiau. Ar esant tokiai kritinei šalyje, nereikėtų riboti antkainių maisto prekėms? Todėl mūsų frakcija Seime ir užregistravo įstatymo pataisą, ribojančią antkainius.
      Tenoriu pasakyti, kad su tomis pajėgomis, kurias mes dabar turime, ar tai būtų Vilniaus miesto savivaldybė, ar mūsų 11-os žmonių frakcija Seime, mes jau dabar darome, ką galime, bet aš nematau jokių ryžtingesnių veiksmų iš Vyriausybės pusės. Neseniai kreipėmės į premjerą Gediminą KIRKILĄ su klausimu, ką jis daro, kad degalų kainos taip sparčiai neaugtų Lietuvoje?..
      Mes girdime, kad Prancūzijos prezidentas Nikola SARKOZY jau kreipiasi į visas ES valstybes, stengiasi inicijuoti diskusijas opiais klausimais ir pataisas įstatymuose. Prancūzija bando kažkaip tai spręsti augančių degalų kainų klausimą, o Lietuva nieko nedaro.

      Kaip neseniai pasakė „Linavos“ prezidentas Algimantas KONDRUSEVIČIUS  dėl kelių blokadų Lietuvoje, kad jų net nereikės, nes mes ir taip sustosime be benzino, be degalų transportui. Žodžių, norint kažką tai pakeisti, reikėtų imtis ryžtingų veiksmų, o ne vien tik bandyti išsaugoti postą.
      – Turbūt, sutiksite, kad daugelis ekonomistų pripažįsta kritišką situaciją Lietuvoje, bet niekas valdžioje nėra linkęs, bent jau iki Seimo rinkimų, imtis radikalesnių priemonių infliacijos šuoliui pristabdyti?
      – Kovojant su infliacija, kas yra būtina padaryti mūsų valstybėje? Visų pirma, biudžetas neturėtų būti deficitinis, o antras dalykas, turėtų realiai pradėti veikti konkurencinė tarnyba.
       Dėl degalų kainų. Be abejo, mes turime daug įsipareigojimų Europos Sąjungai, bet reikėtų matyti didesnę valdžios iniciatyvą. Ar Lietuva kreipėsi į ES šiuo klausimu? Kai reikia ginti Gruzijos interesus (man patinka Gruzija – graži šalis, puiki tauta, viskas gerai), kuriuos šiandien atstovauja prezidentas Valdas ADAMKUS, matyt, gavęs nurodymą iš JAV, tai tie interesai yra uoliai ginami, netgi, blokuojamas ES susitarimas su Rusija.

       Bet kai reikia ginti Lietuvos interesus, pratęsti Ignalinos AE darbą, kovoti dėl vienokių ar kitokių įstatymo pataisų, akcizo ar PVM sumažinimo, kovoti dėl to, kad būtų galima įsivežti iš kitur kurą ir paspausti „Mažeikių naftą“, kad būtų peržiūrėti duoti įsipareigojimai, – šia linkme aš nematau nei vieno ryžtingo veiksmo.

        O be ryžtingų ir radikalių veiksmų kritiška padėtis mūsų valstybėje juk negali pagerėti savaime.
      – Po ketverių mėnesių įšaldymo, premjeras Gediminas KIRKILAS pagaliau skyrė žadėtus 100 mln. litų Nacionalinio stadiono statybos darbams tęsti. Tokį pavėluotą sprendimą jis motyvavo nepakankamu šio išskirtinio projekto skaidrumu bei lėšų taupymu.

       Ar jus pradžiugino šis pavėluotas Vyriausybės potvarkis, žinant kad 2009 metais planuojamiems Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo renginiams ir Dainų šventei nacionalinės reikšmės  statybos objekto tikrai nepavyks užbaigti?
      – Tokį Vyriausybės delsimą skirti numatytas privatizavimo fonde lėšas aš vertinu, kaip Ministro Pirmininko Gedimino KIRKILO nusikaltimą prieš Lietuvos visuomenę! Šitas pralauktas laikas yra ne kas kita, bet didžiuliai finansiniai nuostoliai.

        O antras dalykas –  Nacionalinio stadiono mes neturėsime tada, kai jo labiausiai reikia, o būtent – Lietuvos vardo tūkstantmečio renginiams.

       Tai kaip kitaip galėčiau pavadinti tokį Gedimino KIRKILO poelgį, jeigu ne nusikaltimu prieš lietuvių tautą?!..
      Na, gerai, pakalbėkime apie Nacionalinio stadiono statybos darbų skaidrumą. Kas gi įvyko per tuos keturis ar penkis mėnesius, kol nebuvo vykdomos šio svarbaus objekto statybos? Kas iš tiesų buvo daroma? Ar kas nors buvo išsiaiškinta, ištirta? Ar buvo sudarytos kažkokios tai komisijos, atviri ginčai, debatai, diskusijos? Ar atrasti kažkokie rimti pažeidimai? Nieko panašaus neįvyko.

      O tai reiškia, kad šiuo atveju suveikė kvaila premjero Gedimino KIRKILO ambicija – neleisti partijai „Tvarka ir teisingumas“, kuriai priklauso meras Juozas IMBRASAS, statyti Nacionalinio stadiono.

       Vien dėl kvailos politinės Gedimino KIRKILO ambicijos yra padarytas didžiulis finansinis, moralinis ir materialinis nuostolis valstybei, bet visa tai bandoma nevykusiai pridengti neva lėšų taupymu stadiono statybai. Štai ir viskas.

       Tai koks gi tada gali būti džiaugsmas dėl šio pavėluoto premjero potvarkio? Čia nėra jokio džiaugsmo, o kažkoks absurdas.
      – Nemažai kritikos dabartinė Vyriausybė susilaukė, taipogi, dėl „buksuojančios“ švietimo ir mokslo reformos.

       Priešais Vyriausybės rūmus piketuoja studentai, nenorintys mokėti dešimčių tūkstančių litų už studijas. Kokia jūsų vadovaujamos partijos pozicija šiuo klausimu?
      – Mes einame į parlamentinius rinkimus su konkrečia partijos programa ir net esame numatę veiksmus, kuriuos atliksime iš karto, kai tik suformuosime Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

       Vienas iš trijų punktų – ištirti skandalingus privatizavimo sandėrius, kurie įvyko per paskutinius metus. Vieną kartą kaltininkai turėtų būti nubausti už tai, ką padarė.

      Antra, mūsų trumpojoje partijos programoje yra numatyta, kad vidutines ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms aukštasis mokslas turėtų būti nemokamas. Tai parašyta ir mūsų Konstitucijoje, tik niekas to nesilaiko, deja.

      Trečia, mes peržiūrėsime reprezentacines išlaidas. Aišku, šioje srityje labai daug pinigų nesutaupysime, gal vieną kitą milijoną, bet tai bus padaryta vardan teisingumo.
      – Sakykite, ar Vilniaus mieto savivaldybės korupcijos skandalas turi įtakos partijos „Tvarka ir teisingumas“ reitingams?

      Jie pastebimai krito, antrą mėnesį laikant suimtą atsistatydinusį vicemerą Evaldą LEMENTAUSKĄ, ar išliko nepakitę?
      – Mano žiniomis, dėl šio skandalo Vilniaus miesto savivaldybėje partijos „Tvarka ir teisingumas“ reitingai visiškai nenukentėjo, atvirkščiai, jie auga.

      O visa ši situacija sostinės savivaldybėje buvo iš anksto organizuojama: dienraštis „Lietuvos rytas“, šis „valstybininkų“ ruporas, prieš pat Evaldo LEMENTAUSKO sulaikymą, duodavo vos ne komandas, nurodymus, ką reikia daryti STT pareigūnams.

      Pradžioje, buvo Kauno įvykiai su konservatoriams pareikštais įtarimais, po to Trakų rajono savivaldybėje buvo apkaltinti neskaidria veikla socialliberalų meras ir administracijos direktorius.

      Ir tada visi jau laukė, kada ateis Vilniaus eilė. Akivaizdu, kad šios akcijos buvo krupščiai planuojamos bei ruošiamos.

      Ir kai tik STT pareigūnai sulaikė Evaldą LEMENTAUSKĄ, tuojau prasidėjo arši puolimo kampanija per valstybinę televiziją, užsakomąsias laidas bei „Lietuvos ryto“ puslapiuose.
       Vis daužė ir daužė partiją „Tvarka ir teisingumas“, kol apsižiūrėjo, kad jos  reitingai nekrenta, nes žmonės netiki tokiais dalykais. Nepavykus tokiu būdu nusmukdyti mūsų partijos, buvo galvojama, ką toliau daryti.

       Gintaras KAZAKAS paleidžiamas į laisvę, o Evaldas LEMENTAUSKAS tebelaikomas izoliatoriuje, renkami prieš jį įkalčiai. Aš negaliu šiandien kalbėti, nesuderinęs visko su Evaldo LEMENTAUSKO advokatais.

      Net nežinau, kas ten darosi. Neduok Dieve, kad Lietuvos visuomenė sužinos, kaip ten elgiamasi su įkalintu žmogumi!.. Net nenoriu dabar apie tai kalbėti, bet manau, kad reikės atsakyti už tokius dalykus.

      Nenorėčiau, pirma laiko, komentuoti tų veiksmų, kurių imasi pareigūnai prieš kalinamus žmones, bet viskam yra kantrybės riba!..
      – Vilniaus miesto tarybos narys, liberalas Vidmantas MARTIKONIS konsultavosi su teisininkais ir yra įsitikinęs, kad sankcija, taikoma Evaldui LEMENTAUSKUI, yra per griežta, nebent jam bus papildomai inkriminuojami dar kažkokie papildomi nusikaltimai. Ką manote apie tai?
      – Aš manau, kad dabar karštligiškai bandoma ieškoti, ką dar galima būtų padaryti, kurpiant Evaldo LEMENTAUSKO bylą.

       Pasižiūrėkite, žmogžudžiai ir prievartautojai vaikšto laisvėje, o čia žmogus, turintis du vaikus, pastovią gyvenamą vietą, statusą visuomenėje, yra laikomas už grotų! Tai kur gi mes nusiritome, iki kokios vietos?..

       Galbūt, kažkas dar yra, ko aš dar nežinau, bet šiandien matau du dalykus: norą perimti valdžią Vilniuje ir norą sustabdyti partijos „Tvarka ir teisingumas“ ėjimą į Seimo rinkimus. Tam yra daroma viskas.

       Kuriamos įvairios partijos, Arūno VALINSKO „Tautos prisikėlimo“, Žemaičių, Profsąjungų partija, siekiant atimti bent keletą procentų rinkėjų balsų iš partijos „Tvarka ir teisingumas“.

      Daroma bet kas, tame tarpe ir šios STT provokacijos, kad tik socialdemokratai išsaugotų turimą valdžią.
      – Po STT atliktų veiksmų Vilniaus savivaldybėje, konservatoriai su socialdemokratais dalinasi ir niekaip negali pasidalyti valdžios, nesutaria, kam turėtų atitekti mero kėdė.

       Jūsų nuomone, ar jiems pavyks iki Seimo rinkimų perimti valdžią sostinėje į savo rankas?
       – Aš manau, kad jiems nepavyks susitarti. Bet labiausiai yra gaila, kai matau trukdomą miesto tarybos darbą, kad opozicija, konservatoriai, liberalcentristai ir dalis socialdemokratų tiktai politikuoja, stabdo bet kurį tarybos sprendimą arba jį blokuoja todėl, kad jis yra pateiktas ne tos partijos.

       Pasėkoje, darbas miestui nėra atliekamas taip, kaip derėtų. To man labiausiai gaila. O kad jiems pavyktų performuoti Vilniaus valdžią iki Seimo rinkimų, tuo aš labai abejoju.
      – Vasaros pradžioje švenčiate savo gimtadienį. Kartą šia proga, netgi, susiruošėte kelionei aplink pasaulį vienmotoriu lėktuvu.

      Ar esate kažką panašaus numatęs šiemet?
      – Šie metai yra rinkimų metai ir visos mano kelionės yra planuojamos tik po Lietuvą, jos gana dažnos.

      Bet jeigu kalbėti apie kažkokį rimtesnį projektą šia proga, tai aš jų turiu galvoje ne vieną, bet… nenorėčiau apie tai kalbėti, nes prasitarus, kaip praeitą kartą, paskui buvo dedamos įvairios pastangos sutrukdyti kelionę.

      Tai nėra labai malonu. O šį gimtadienį atšvęsiu namuose su artimaisiais.
      – Žurnalistas Vytautas MATULEVIČIUS parengė scenarijų meniniam filmui, darbiniu pavadinimu „Svetimas“, kuris yra grindžiamas kai kuriais jūsų biografijos faktais.

       Filmavimas jau prasidėjo. Ar nepasigendama jūsų konsultacijų šio filmo kūrybinio proceso eigoje?

       Kaip žinia, šis projektas, vos tik pradėtas realizuoti, iš karto susilaukė daug įvairių, gan prieštaringų vertinimų…
      – Visą laiką, kai kažkas yra daroma apie mane arba siejama su mano biografija, sukelia daug prieštaringų vertinimų. Jie kyla dar ir todėl, kad šiuo metu aš vadovauju vienai iš stipriausių politinių jėgų Lietuvoje.
        Pamenate, kai Vytautas MATULEVIČIUS susuko dokumentinį filmą apie prezidentinę apkaltą, tai visos Lietuvos televizijos atsisakė jį rodyti savo kanalais, o žiūrovų salės kino teatruose būdavo sausakimšos. Be abejo, Vytautas MATULEVIČIUS yra geras mano pažįstamas, mes kartais pasišnekame ir jis informuoja mane apie savo kūrybinius planus, kiek jam atrodo verta apie tai kalbėti.

       Jau ir dabar yra daromos įvairios kliūtys, kad jis negalėtų ramiai darbuotis, neleidžiama vienur ar kitur filmuoti siužeto. Tačiau laikas viską parodys ir sustatys į savo vietas.

       Manau, kad tie visi trukdymai yra susiję su prezidentine apkalta. Tie, kurie mane nušalino iš Prezidento posto, sukėlė visą tą sąmokslą, ir toliau bijo, kad, neduok Dieve, Rolandas PAKSAS vėl užims tas pačias pozicijas valstybės valdyme ir jiems reikės atsakyti už savo darbelius. Čia viskas labai susiję…
       Kalbant apie mano konsultacijas, kuriant šį vaidybinį filmą, tai tokių dalykų tikrai nėra. Paprasčiausiai, Vytautas MATULEVIČIUS yra savo mintį gerbiantis žmogus ir laikosi savų kūrybos principų. Tik aš abejoju, ar išliks darbinis to filmo pavadinimas „Svetimas“, nes jo galvoje jau sukasi kiti variantai.

       Kaip ten bus iš tiesų, tikiuosi, neužilgo pamatysime. Duok Dieve, Vytautui MATULEVIČIUI sveikatos ir kūrybinės sėkmės! Jeigu tik jis sugebės išradingai pateikti visus tuos realius įvykius meniniame filme, kuris jo kūrybinėje biografijoje yra pirmas, tai Lietuvos žmonėms, manau, tikrai bus įdomu pamatyti šį kūrinį.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *