Birželio pilnatis

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Šiuo klegančiu vasaros pakilimo laikotarpiu aštresni pojūčiai, skvarbesnė įžvalga skubina nei sekundei nesustojantį, besisukantį minčių ratą, kuriame nepastebimai ištirpsta pačios ilgiausios metų dienos ir pačios trumpiausios birželio naktys, visai netrukus skaisčiai nušvisiančios Joninių laužais…
        Nesibaigiantys rūpesčiai, atsirandantys besidarbuojant informaciniame lauke, daug kam pabodę politiniai debatai, intrigos ir skandalai, kautynės dėl valdžios, protingų žmonių kalbos, kurių niekas negirdi, pradėti ir nebaigti darbai, neištesėti pažadai ir prisiimti įsipareigojimai – visi šie trikdžiai, nustelbiantys tavo vidinį „aš“, plukdantys žemyn laiko upe viską, kas mums atrodo brangiausia – žavius jaunystės prisiminimus, atmintin įsirėžusius pokalbių fragmentus, žmogiškosios būties laimės akimirkas, patirtas drauge su mylimais artimaisiais, dūžtančias akimirkas, kurių nemokame nei sulaikyti, nei apsaugoti, nei atsidžiaugti jomis. Nebylus sielos nerimas, trapios svajonės, slapčiausi lūkesčiai ir vis dar puoselėjamos viltys – viskas virte verda šiame trumpame saulėgrįžos tarpsnyje!..

        Birželio pilnatis – toks geras metų laikas, kai daug šviesos ir saulės, kai darbas darbą veja, o vakarais malonus nuovargis merkia akis ir lenkia prie žemės apsunkusį kūną. Kai nuo informacijos srauto perkaitusi galva reikalauja poilsio, nemari siela veržiasi link beribių žvaigždynų. Nenusakoma amžinybės trauka pakerta kojas ir kelia aukštyn širdį. Apie tą nuostabų šviesiausią  metų tarpsnį didysis Lietuvos mąstytojas Vydūnas atsiliepia šiltai, su meile:
      „Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą“.
      Šios kaitrios ir džiaugsmingos vasaros dienos, kokios ilgos jos bebūtų, regis, pernelyg greitai keičia viena kitą ir nejučiomis, akies krašteliu pastebime ar šeštuoju pojūčiu patiriame, kad viskas susilieja į vientisą ČIA ir DABAR būties akimirką negrįžtančio laiko tėkmėje. Apduję nuo įspūdžių gausos, pagaliau galime parimti, užsimiršti, žvelgdami į besileidžiančią Saulę, į patekėjusią Mėnulio pilnatį, į žvaigždėmis nusėtą dangų, ir vėl naujai atrasti save, kartodami, lyg mantrą, paprastus žodžius – aš esu čia, vis dar esu, esu, su… Kas aš esu? Kam esu?.. 
      Regis, visa manoji būtis ligi kraštų pripildyta ir, netgi, perpildyta tiek esamų, tiek ir būsimų darbų nuojautos bei įvykių kaitos. Ta būtis tebeskamba, ji gaudžia manyje lyg įsiūbuotas Katedros varpas. Nors ir bėgime, nuolatiniame skubėjime, bent kiek parimus dvasioje, sąmonė fiksuoja šį ramų, nuo kaitros virpantį gamtos peizažą, supantį mane iš visų pusių. Dangaus šviesos palytėta trapi žmogaus būtis atsiveria begalybei…
      Įsiklausau į gaudžiančią tylą. Kokia ši būties pilnatis, atsispindinti manosios sielos veidrodyje? Galbūt ji panaši į paslaptingą paparčio žiedą Joninių naktį, kuris skleidžiasi tyliai, niekieno nematomas, kerinčiu, svaigiu aromatu viliodamas nepatirtos laimės ieškoti, braidžioti nepramintais takais takeliais?.. Tie akimirksnio stabtelėjimai ir vidinės refleksijos – ką bendro jos turi su tuo praktiškuoju, racionaliu veikimu, įprastu gyvenimo ritmu ir būdu, priimtinu civilizuotai, gan pragmatiškai ir socialiai angažuotai žmonių bendruomenei?..
       Dvi absoliučiai skirtingos žmogiškosios būties pusės – vita activa ir vita contempliativa, nuolat ieškančios sąlyčio taškų, viena be kitos išsiversti negalinčios, manyje sudaro vieną nedalomą visumą. Kažkam vis dar esu reikalingas, galbūt naudingas, atliekantis visuomenei naudingą darbą, politikų tarpe atpažįstamas, lyg Don Kichotas, besigrumiantis su vėjo malūnais… Ir tuo pat metu, kuo aiškiausiai suvokiantis, kad kiekviena man Dievo duota brandi diena – tai dar vienas laiptelis nebūtin…
        Iš tiesų, ne tiek jau daug sutinkame žmonių, kuriems esame besąlygiškai priimtini, o ne dėl kažko tai labai reikalingi. Todėl kažin ar verta, pametus galvą, skubėti nežinia kur, nežinia ko. Juolab, kad nebus mums duota kito laiko gyventi!..
      Ach, ta birželio pilnatis, tos vasarvidžio nakties godos, užliejančios mano krūtinę! Ko gi daugiau bereikia? Ši pilnatis tokia žavi, nepakartojama – tai naujai atgimstantis mūsų jaukių namų židinys autentiškoje rąstų troboje, prie Šventosios upės vingio, čia artimųjų žingsniai, klegesys ir juokas, jų širdžių šiluma, gyvenimo moteris, auginanti mylimą sūnų Gabrielių… Regis, Dievo malonė, srūvanti iš dangaus aukštybių, patikimai saugo šį nuošalų žemės lopinėlį, kurį kasdien liečiu ir aš savo basomis kojomis, išmindamas takelius žalioje pievoje. Šiame rojaus kampelyje visiems čia esantiems pakankamai erdvu ir gera. Čia smagiai dūzgia bitės, nešančios mums medų, tebeskamba gregorietiški choralai – „Ave Maria gracia plena…“, o senoviškoje kaimo krosnyje tebekepama kvapni ruginė duona…
      „Žmogus eina į triukšmingą minią, kad ten paskandintų savo tylos šauksmą“, – teigia žymus Rytų poetas ir mąstytojas Rabindranatas TAGORĖ. O man ypač svarbu laikas nuo laiko sugrįžti į savo vienumą, kad joje išgirsčiau sielos šnabždesį, kuždantį apie būties pilnatį.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *