Esu ateivis iš Tvarkos ir Teisingumo planetos

   Kazimieras ŠIAULYS – partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Justiniškių vienmandatėje rinkimų apygardoje Vilniuje.
      63 metų žurnalistas, režisierius, partijos „Tvarka ir teisingumas“ Kultūros komiteto pirmininkas, Vilniaus miesto Justiniškių mikrorajono seniūnas.

     
      – Kodėl kandidatuojate į Lietuvos Respublikos Seimą?
      – Todėl, kad Seimą iš piliečių pasitikėjimą praradusios bendrovės reikia atversti į sąžiningos politikos kūrėją.
       – Kodėl savo politinį kelią Jūs siejate su partija Tvarka ir teisingumas?

– Todėl, kad nuo mažens senelis Domininkas mokė tvarkos ir teisingumo. Be to, Lietuvos televizijoje išdirbęs 19 metų ir gerai pažinęs jos užkulisius bei galimą kai kurių žurnalistų įtraukimą į sąmokslus, siekiant ką nors sunaikinti, negalėjau toleruoti suokalbiškai surengto Prezidento Rolando PAKSO apkaltos proceso. Kadangi dar esu ir teatro žmogus, to proceso rengėjai man priminė Viljamo ŠEKSPYRO tragedijoje „Ričardas III“ siautėjančius klastūnus.
      – Jeigu būtų galima trumpai apibūdinti save prisistatant rinkėjams, pasakytumėte kad…
      -…esu ateivis iš Tvarkos ir Teisingumo planetos! Ten mūsų piliečių gyvena nemažai ir mums atėjo metas sugrįžti į Lietuvą, atėjo metas veikti.
       – Apibūdinkite savo, kaip kandidato, stipriausias puses, orientuojantis į partijos ir savo asmenines bei moralines nuostatas, motyvuokite, kodėl rinkėjai turėtų pasitikėti būtent Jumis.
      – 1998–1999 metais kaip Lietuvos televizijos žurnalistas buvau akredituotas Seime ir kūriau laidą „Seimo savaitė“. Kartą pasilabindamas Arvydas VIDŽIŪNAS man pasakė: „Rūstus, bet teisingas“. Nepriskirčiau savęs prie rūsčiųjų, bet maivytis, pataikauti ir veidmainiauti tikrai nemėgstu. Rinkėjai iš pradžių turėtų nuplėšti daugelio kandidatų į būsimą Seimą kaukes, įsitikinti, ką iš tikrųjų regi, ir tik tada pareikšti savo nuomonę. Jeigu tai bus padaryta, galima tikėtis naujos kokybės Seimo sudėties.
       – Teigiama, kad didžiausias turtas žmogaus gyvenime yra jo sukaupta patirtis ir nuveikti darbai. Kokia Jūsų patirtis, apie kokią savo veiklą galėtumėte papasakoti rinkėjams?
      – Manyčiau, kad daugiausia esu nuveikęs žurnalistikos srityje. Visada (tiek spaudoje, tiek televizijoje) buvau vadinamosios autorinės žurnalistikos šalininkas. Tai reiškia, kad vienos ar kitos problemos atžvilgiu visada siekiau išsakyti savo poziciją. Ir taip buvo nuo mokyklos suolo, šeštos klasės, kai rajono laikraštis išspausdino dalykišką ir kritišką straipsniuką „Garažas mokyklos kieme“. Mat, rudenį „Komunisto“ kolūkio vairuotojai, pabjurus keliams, sunkvežimius buvo pradėję statyti mūsų mokyklos krepšinio aikštelėje. Po mano straipsniuko pasirodymo automobiliai bemat dingo. Būtent jau tada pajutau savo tikrąjį pašaukimą ir savo galią, kovojant už tvarką ir teisingumą. Man visada rūpėjo apginti žmogų.
       – Kokias vertybes laikote svarbiausiomis gyvenime ir kokias moralines žmonių savybes labiausiai vertinate?
      – Svarbiausios vertybės man yra šeima, tėviškė ir giedras arba žvaigždėtas dangaus skliautas, į  kurį dažniau reikia pakelti galvą… Lietuvių filosofas ir pedagogas Antanas MACEINA yra pasakęs: „Iš šeimos per tautą į žmoniją“.
       – Partija “Tvarka ir teisingumas” išreiškia nuostatas, kurios sutampa su žmogaus interesais. Pasakymas “arčiau žmogaus” Jūsų ir šiandieninių valdininkų akimis? Ką reikėtų daryti?
      – Netgi didžiausi moksliniai atradimai yra pagrįsti paprasčiausiais stebėjimais ir nesudėtingais veiksmais. Arčiau žmogaus – tai reiškia, kad imkime ir miesto kieme pastatykime naują suolelį arba seną nudažykime – sąžiningai, atėjus pavasariui, atnaujinkime vaikų žaidimų aikštelių smėlį ar kokį kitą gerą paprastą darbą padarykime. Būtent paprastą, kur nėra didelių pinigų, bet turi būti daroma iš širdies. Įvyks netikėta reakcija: žmogus jaus dėkingumą ir pagarbą geradariui, o šis gaus nepaprastos dvasinės jėgos krūvį. Tas krūvis ims sukti ir didelius darbus. Tačiau jau ant išbandyto, sąžine grįsto pagrindo.
„Teisingam žmogui, teisingai tautai auga dvasinės galios ir tuo ypatingas tas stiprėjimas“, – rašė Vydūnas.
       – Regioninė politika – kiek ji šiandien svarbi Lietuvai? Ko reikėtų, kad mūsų kaimas išliktų ir stiprėtų?
      – 1992-aisiais, rengdamas televizijos laidas kaimo tematika, pabuvojau Jurbarko ir Kėdainių rajonuose. Savo akimis mačiau, į ką kaimas pavirto, valdant vadinamiesiems laikiniesiems administratoriams. Pagal žmonių parodymus miškuose aptikome paslėptos veršelių skerdienos, sandėliuose – sukaitę ir sudygę aukščiausios rūšies grūdai, ištuštėję buvusios kaimo technikos angarai, o į kultūros namus susirinkę gyventojai rėkte rėkė policijos pareigūnams ir prokurorams apie baisų pavojų – reketą ir banditizmą.
      Šiandien yra kitos – rafinuoto banditizmo – kaimo naikinimo priemonės. Net feodalas buvo gailestingesnis valstiečiui. Dabar valstietį, ūkininką – nelyginant raganosių ir pitbulių gauja – užspaudė supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų klanas. Sako, čia nieko negalima padaryti. Galima. Visų pirma, tą klaną bent mėnesį reikėtų uždaryti privalomam švietimui. Tiems monopolistams verslininkams reikia išaiškinti paprasčiausias etines tiesas, priversti perskaityti bent keletą knygų. Jeigu nepadėtų švietimas, tada jau priimtais įstatymais pelno siekį žmonių  gyvybės ir egzistencijos sąskaita reikėtų apriboti.
      Esmė čia tokia: verslo be samdinių nesukursi, tačiau samdiniai yra ne gyvuliai. Todėl darbdavys verslą privalo plėtoti humaniškoje aplinkoje.
      –  Jūsų manymu, ko reikia, kad žmonės Lietuvoje šiandien gyventų saugiai ir pasiturinčiai – tai ir partijos programinių nuostatų dalis. Kaip ketinate tai pasiekti?
      – Gyventi saugiai – tai reiškia suprasti, kad laisvė be moralės – patologija. Deja, ne visi tai suvokia. Todėl yra jų laisvė be saiko gerti ir sudegti ugnyje. Laisvė slapčia miške išversti šiukšles ir pabėgti. Laisvė, siaučiant kelyje, užmušti kitą žmogų. Laisvė nuo ežero kranto nustumti čiabuvius ir pasistatyti pilį. Laisvė sukčiauti ir meluoti.
      Susieti laisvę su morale bei pareiga ir visa tai įtvirtinti valstybėje – pagrindinis pilietinių organizacijų, politikų ir vykdomosios valdžios uždavinys.
      Tiek apygardoje, tiek ir visoje Lietuvoje žmonės turi žinoti, dėl ko jie gyvena. Pirkimų – pardavimų, apsipirkimų, laisvosios rinkos nepakanka. Tai tik kasdienė rutina, kova už būvį ir biologinių pojūčių tenkinimas. Žmogaus siela iš tikrųjų yra daug platesnė ir reiklesnė. Jeigu jai daugiau nieko neduosi, ji bus nususinta. Žmogus taps raganosiu (pagal Ježeną Joneso) arba agresyviu pitbuliu, kurių giminė Lietuvoje kelia vis didesnę grėsmę.

      – Jūsų politinis “credo”?
      – Politika – valstybės kūrimo menas – turi tapti etine vertybe. Kaip gėris, kaip garbė, kaip sąžinė, kaip gyvenimo prasmė.
       – Gal turite įdomų laisvalaikio pomėgį?
     –  Miško viduryje sustoti, atsipalaiduoti ir įsiklausyti į medžius, visą gamtą, save, o paskui ir į visą visatą. Nieko nebelieka. Viskas ištirpsta ramybėje ir Kūrėjo žvilgsnyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *